2013-05-31 Nr. AB-2176-3-61-3-01527-2011-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1062/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01527-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gedmantei Eimontienei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Kiprui Mensevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras).

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (I t., b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių vykdyti Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punkto nuostatas ir pakeisti trečiojo suinteresuotojo asmens valstybės įmonės Registrų centras 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-1995 nurodytų ir pagal VĮ Registrų centras 2011 m. liepos 15 d. rašte Nr. (1.1.30)s-3043 pateiktą patikslintą informaciją dar nepakeistų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenis bei Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 17 punkte nustatyta tvarka per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis įsigaliojimo, pateikti Adresų registro tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas.

Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius nėra pakeitęs VĮ Registrų centras 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-2020 nurodytų adresų, nors vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punktu, Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punktu, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punktu, turėjo tai padaryti iki 2010 m. gruodžio 1 d. Vyriausybės atstovas 2011 m. vasario 28 d. reikalavimu Nr. 1R-26 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių, reikalaudamas vykdyti Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas ir pakeisti visų valstybės įmonės Registrų centras 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-2020 nurodytų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenis, bei Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 17 punkte nustatyta tvarka per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis įsigaliojimo, pateikti Adresų registro tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, pareiškėjas pratęsė reikalavimo įvykdymo terminą iki 2011 m. birželio 30 d. Suėjus terminui atsakovas neinformavo Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras 2011 m. liepos 15 d. rašte Nr. (1.1.30)s-3043 pateikė duomenis, kurie adresai nėra pakeisti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu (II t., b. l. 8−14) pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje esančius reikšmingus įrodymus, pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog suėjus pareiškėjo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimu Nr. 1R-26 nustatytam terminui, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius neinformavo Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą, Vyriausybės atstovas turėjo teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo. Nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktą prie savarankiškų savivaldybės funkcijų priskirtas adresų (gatvių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų, pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerių) suteikimas ir keitimas. Taigi savivaldybei yra priskirta adresų (gatvių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų, pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerių) keitimo funkcija.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 teisinis pagrindas yra trys teisės aktai – Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punktas, nustatantis, kad adresas formuojamas iš nustatytąja eilės tvarka išdėstytų sudedamųjų dalių ir yra unikalus, vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 11 punktas, nustatantis, kad prie gatvių sankryžų esantiems pastatams ir jų kompleksams suteikiamas numeris, nurodantis jų priklausomybę vienai gatvei, ir Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punktas, nustatantis, kad savivaldybių vykdomosios institucijos pagal VĮ Registrų centras pateiktus duomenis iki 2010 m. gruodžio 1 d. priima sprendimus dėl pastatų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, ir, prireikus, dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo bei priima sprendimus dėl Adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, adresų keitimo.

Byloje nustatyta, kad Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 464 neteko galios nuo 2011 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 1030 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7-1 ir 9 straipsnius ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“. Teismas pažymėjo, kad teisės akto pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad visos jame numatytos prievolės, inter alia tos, kurios buvo neįvykdytos iki tame akte nustatyto termino pabaigos, nėra teisiškai privalomos, o pripažintas negaliojančiu teisės aktas neturi būti vykdomas priverstinai.

Todėl teismas nurodė, kad Vyriausybės atstovas negali 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 grįsti teisės norma, kuri negalioja. Pažymėjo, kad reikalavimas savivaldybėms iki 2010 m. gruodžio 1 d. priimti sprendimus dėl pastatų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, prireikus, dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo, bei priimti sprendimus dėl Adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, adresų keitimo į kitą teisės aktą perkeltas nebuvo.

Kadangi Vyriausybės atstovo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 pateikimo metu vienas iš reikalavimo vykdymo teisinių pagrindų – Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 464 – buvo pripažintas netekusiu galios ir jo numatytų įpareigojimų vykdymui neliko teisinio pagrindo, teismas nagrinėjamu atveju sprendė klausimą, ar kiti teisės aktai, kuriais grindžiamas Vyriausybės atstovo reikalavimas, yra pakankami, kad atsakovas būtų įpareigotas įvykdyti reikalavimą.

Sprendime teismas nurodė, kad Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašas reglamentuoja pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimą, keitimą, įtraukimą į apskaitą ir nurodymą gyvenamojoje vietovėje, o Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašas nustato numerių pastatams, pastatų kompleksams, butams, patalpoms ir korpusams suteikimą, keitimą, apskaitą, pastatų, pastatų kompleksų ir korpusų vietos nustatymą, pastatų, pastatų kompleksų, butų, patalpų ir korpusų ženklinimą. Teismas padarė išvadą, kad nurodyti teisės aktai ir turi būti taikomi įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte numatytą savivaldybės funkciją, todėl siekdamas išspręsti pasikartojančių adresų problemą, Vyriausybės atstovas turėjo remtis teisės normomis, kurios numato adresų suteikimo tvarką. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog Vyriausybės atstovo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimas Nr. 1R-26 atsakovui yra grindžiamas iki šio reikalavimo surašymo galios netekusiu teisės aktu bei teisės aktu, kuris reglamentuoja kitus teisinius santykius, nei prašomi atlikti veiksmai, pareiškėjo prašymą atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 19–21), kuriame prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142, 143 str.). Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, jog Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3 punkto nuostata, įpareigojanti savivaldybės vykdomąsias institucijas iki 2010 m. gruodžio 1 d. pakeisti adresų objektų duomenis, yra nebegaliojanti, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad panaikinus minėtą nutarimą savivaldybės administracijos direktoriui neliko pareigos pakeisti teisės aktų reikalavimų neatitinkančius adresų objektų duomenis. Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1030 2.7 punktu 2010 m. balandžio 28 d. nutarimas pripažintas netekusiu galios nuo 2011 m. sausio 1 d., o 1 punktu Vidaus reikalų ministerija iki 2011 m. sausio 1 d. įgaliota parengti ir patvirtinti Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašą. Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostata, jog adresas yra unikalus, išliko nepakitusi, todėl teisinis reglamentavimas dėl adreso unikalumo išliko toks pat, koks ir buvo Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 galiojimo metu.

2. Įsigaliojus Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimui Nr. 464, visi adresų objektų duomenys, kurie buvo suteikti (įregistruoti informacinėse sistemose) iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, privalėjo būti pakeisti atsižvelgiant į naujai nustatytus reikalavimus, o naujiems adresų objektams adresai suteikiami pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visus Vyriausybės atstovo prašyme nurodytus (valstybės įmonės Registrų centras rašte pateiktus) adresų objektų duomenis atsakovas privalėjo pakeisti iki 2010 m. gruodžio 1 d. Vyriausybės nutarimas buvo pripažintas netekusiu galios tik nuo 2011 m. sausio 1 d., t. y. jau tada, kai buvo pasibaigęs Vyriausybės nutarime nustatytas terminas, iki kurio savivaldybės administracijos direktorius privalėjo pakeisti visus VĮ Registrų centras rašte nurodytus adresų objektų duomenis. Taigi buvo preziumuojama, kad nutarimo pripažinimo netekusiu galios dieną jame nustatyta pareiga administracijų direktoriams iki 2010 m. gruodžio 1 d. pakeisti nurodytus duomenis jau bus įvykdyta, todėl teisės aktuose ir nebuvo pakartotinai nustatytas terminas, per kurį savivaldybės administracijos direktorius turi pakeisti dar nepakeistus adresų objektų duomenis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tokios pareigos nebeliko ar kad ji gali būti vykdoma per neapibrėžtą terminą. Todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui iki 2010 m. gruodžio 1 d. nepakeitus visų valstybės įmonės Registrų centras rašte nurodytų adresų, ši pareiga neišnyko. Teisės normas aiškinant taip, kad pasibaigus jose nustatytam terminui, iki kurio viešojo administravimo subjektai įpareigojami atlikti konkrečius veiksmus, o jų neatlikus, ši pareiga išnyksta, būtų sudarytos prielaidos viešojo administravimo subjektams piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti jiems suteiktų įgaliojimų.

3. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai imperatyviai nurodo, jog adresas turi būti unikalus, darytina išvada, kad visi adresų objektų duomenys privalo atitikti šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus, o tie, kurie jų neatitinka, privalo būti nedelsiant pakeisti.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 25–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, iš esmės pakartojo atsiliepime į pareiškėjo prašymą pateiktus argumentus. Pažymėjo, kad dalis VĮ Registrų centras rašte pateikiamų adresų jau yra pakeista. Tuo tarpu pakeisti likusių, nurodytų rašte adresų, objektų numeraciją Vilniaus rajono savivaldybės administracija šiuo metu neturi techninių galimybių, nes šių objektų nėra nekilnojamojo turto registro žemėlapyje (Taisyklių 3, 8, 8.5 p.).

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi (II t., b. l. 36–42) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Vyriausybės atstovo funkcijas įtvirtinančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalimis, ir jo įgaliojimus ir įgyvendinimo tvarką įtvirtinančiais Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes ir darė išvadą, kad įpareigojimo surašymo metu pareiškėjui buvo žinoma, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija atlieka prie gatvių sankryžų esančių adresų objektų numerių keitimą.

Be to, nuo 2011 m. sausio 1 d. nebegaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1395 „Dėl numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklių ir pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.2 punktas, nustatęs iki 2010 m. gruodžio 1 d. terminą sprendimams dėl Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, adresų keitimo priimti.

Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo 11 punktas numato, kad prie gatvių sankryžų esantiems pastatams ir jų kompleksams suteikiamas numeris, nurodantis jų priklausomybę tik vienai gatvei (pavyzdžiui, tai gatvei, iš kurios yra privažiavimas prie pastatų ir jų kompleksų arba prie kurios pastatas ar pagrindinis pastatų komplekso pastatas stovi frontalia dalimi ar iš kurios yra įėjimas į pastatą ar pastatų kompleksą).

Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimo pagrindu nurodytas Adresų formavimo taisyklių 6 punktas laikytinas teisės norma, kuri nustato adreso sudedamųjų dalių išdėstymą adrese, t. y. skirta nustatyti tvarką, kaip adresai yra nurodomi dokumentuose, tačiau nereguliuoja objekto adreso suteikimo tvarkos. Pareiškėjo reikalavime taip pat nurodytas Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punktas, numatantis, kad valstybės institucijos, Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių nustatyta tvarka inicijavusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų dėl pavadinimų valstybei nuosavybės teise priklausantiems statiniams suteikimo priėmimą, pateikia atitinkamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų kopijas.

Iš to kyla, kad šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas dėl adresų keitimo prie gatvių sankryžų esantiems pastatams konkretaus termino, per kiek laiko adresai turi būti pakeisti, nebenumato.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovas turi teisės aktais numatytą pareigą pakeisti prie gatvių sankryžų esančių pastatų adresus ir privalo ją vykdyti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šią pareigą atsakovas vykdo. Atsakovas taip pat nurodė, kad yra parengęs įsakymų projektus dėl reikalavime nurodytų objektų, esančių Grigaičių k. Sodo gatvėje, Nemenčinės m. Švenčionių gatvėje, Pagirių k. Liepų gatvėje, Rukainių k. Šilėnų gatvėje, Vaičiūnų k. Draugystės gatvėje, adresų pakeitimo. Tuo metu nedelsiant pakeisti likusių objektų numeracijos atsakovas negali dėl techninių kliūčių, t. y. dėl to, kad objektai nepažymėti nekilnojamojo turto registro žemėlapyje.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, jog 2011 m. vasario 28 d. reikalavimu Nr. 1R-26 pareiškėjas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo reikalauti Adresų formavimo taisyklių 6 punkto, Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punkto, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punkto vykdymo, kadangi savivaldybių veiklos administracinės priežiūros teisinių santykių susiklostymo metu aktualūs teisės aktai nenustatė atsakovui konkrečių terminų, susijusių su pareigų, kylančių iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte nurodytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos, įgyvendinimu. Be to, atsakovas aktyviai veikė jam priskirtos kompetencijos srityje ir tai, kad vykdė savo įstatymines pareigas, patvirtina byloje nustatytų aplinkybių visuma. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pagal VĮ Registrų centras 2011 m. liepos 15 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-3043 pateiktą objektų, turinčių tą patį adresą, sąrašą, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. A27-944 unikalų Nr. 416001000206 turinčiam objektui suteiktas adresas: Vilniaus r., Nemenčinės m., Švenčionių g. 46A, 2011 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. A27-776 unikalų Nr. 417703000014 turinčiam objektui suteiktas adresas Vilniaus r., Rudaminos k., Vyšnių g. 15, 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A27-654 unikalų Nr. 440008235865 turinčiam objektui suteiktas adresas Vilniaus r., Juodšilių k., Parko g. 17A, unikalų Nr. 413702000296 turinčiam objektui suteiktas adresas: Vilniaus r., Juodšilių k., Parko g. 2A, unikalų Nr. 413702000243 turinčiam objektui suteiktas adresas Vilniaus r., Juodšilių k., Parko g. 23A.

Teismas taip pat rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir pažymėjo, jog teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas atsisakė ar vengė realizuoti Adresų formavimo taisyklių 6 punkto, Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punkto (ar šiuo metu galiojančio Aprašo 11 punkto) bei Adresų registro nuostatų 17 punkto nuostatas, todėl 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 jam davimas pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu. Atsižvelgus į tai, kad tarp nagrinėjamos administracinės bylos šalių nėra ginčo dėl teisės, o tai reiškia, kad apeliacinio skundo tenkinimo atveju Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų (nes atsakovas vykdė ir vykdo Vyriausybės sprendimus), teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

V. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2012 m. birželio 19 d. gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012 (II t., b. l. 46−51). Pareiškėjas procesą prašė atnaujinti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 12 punkto pagrindu.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P525-7/2013 procesą administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012 atnaujino (II t., b. l. 63–70). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-149/2011). Nustačius, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-59/2011). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010; 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

Teisėjų kolegija nusprendė, kad analogiška bylai, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtą nutartį ir nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012, konstatavo, jog egzistuoja akivaizdus teismų praktikos išsiskyrimas. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nurodyta, jog teisės aktuose nebenustatant konkretaus termino, per kiek laiko adresai turi būti pakeisti, pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti Adresų formavimo taisyklių 6 punkto, Vyriausybės 2010 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punkto, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punkto vykdymo. Be to, nedelsiant pakeisti likusių objektų numeracijos atsakovas negalėjo dėl techninių kliūčių, t. y. dėl to, kad objektai nepažymėti nekilnojamojo turto registro žemėlapyje. Tuo tarpu 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012, pažymėta, jog nors teisės aktai nenumato termino, iki kada atsakovas turi atlikti nurodytus veiksmus, šie veiksmai turėtų būti atliekami per protingą laikotarpį, kuris būtų pakankamas būtiniems veiksmams atlikti. Dėl šios priežasties teismas nustatė terminą, per kurį pareiškėjo reikalauti veiksmai turi būti atlikti. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad sisteminis teisės aktų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog argumentai, kad negalėjimo įgyvendinti pareiškėjo reikalavimo dėl ne nuo atsakovo priklausančių priežasčių, t. y. objektų adresai nebaigti formuoti ir neįbraižyti, nenustato objektyvių kliūčių pakeisti likusius adresus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog nors teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012), nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, siekiant unifikuoti teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos tapačiai, teisėjų kolegija darė išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą byloje Nr. A63-1457/2012.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo Vyriausybės atstovo reikalavimo, adresuoto atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, priimti sprendimus dėl adresų objektų antrinių adresų panaikinimo ir adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenų pakeitimo, pagrįstumo.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi procesą administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012 atnaujino Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. siekdamas užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Iš nutarties motyvų matyti, kad procesas administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012 buvo atnaujintas, siekiant atsakyti į klausimą, kaip Vyriausybės atstovas turėtų įgyvendinti Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytus įgaliojimus, kai savivaldybėms tenkančių pareigų įgyvendinimui imperatyvūs terminai netaikomi. Tačiau prieš pateikiant aktualų taikytinos teisės aiškinimą nagrinėjamoje byloje, visų pirma reikia priminti nagrinėjamam ginčui aktualią ir nusistovėjusią administracinių teismų praktiką, susijusią su Vyriausybės atstovų paskirtimi, funkcijomis ir jų įgyvendinimo tvarka, bei teisinį reguliavimą, kurio kontekste minėta praktika susiformavo.

Pirminės pastabos, susijusios su Vyriausybės atstovų paskirtimi ir funkcijomis

Vyriausybės atstovų paskirtis gali būti atskleista tik ją grindžiant pačios Konstitucijos ir konstitucinės jurisprudencijos bei joje formuluojamos oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis. Visų pirma reikia pažymėti, kad Vyriausybės atstovo pareigos yra expressis verbis įtvirtintos Konstitucijoje. Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 123 straipsnį Vyriausybės atstovas yra subjektas, vykdantis savivaldybių priežiūrą, veikiantis Vyriausybės vardu ir jai pavaldus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas; 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).

Konstitucijoje nustatytos Vyriausybės atstovo funkcijos taip pat yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies bei Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatose. Tuo metu konkretūs Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir jų vykdymo tvarka reglamentuojami Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnyje, o šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarka – įstatymo 5 straipsnyje. Taigi savivaldybių administracinė priežiūra yra vykdoma Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka.

Vietos savivaldos institucijų veiksmų priežiūrą reglamentuoja ir 1985 m. spalio 15 d. Europos vietos savivaldos chartija (Valstybės Žinios, 1999, Nr. 82-2418). Europos vietos savivaldos chartijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kokia administracinė vietinės valdžios organų priežiūra gali būti vykdoma tik pagal tokią tvarką ir tais atvejais, kuriuos numato konstitucija ar įstatymas. Ji paprastai vykdoma siekiant užtikrinti įstatymų ir konstitucinių principų laikymąsi, tačiau aukštesnio lygio valdžios organai gali vykdyti ir administracinę priežiūrą, susijusią su vietinės valdžios organams deleguotų uždavinių įgyvendinimo tinkamumo vertinimu (Chartijos 8 str. 2 d., taip pat žr. Chartijos tekstą anglų kalba). Europos vietos savivaldos 8 straipsnio 3 dalis įpareigoja vietinės valdžios organų administracinę priežiūrą vykdyti taip, kad kontroliuojančių organų įsikišimas būtų proporcingas interesams, kuriuos jie numato ginti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs plačią savivaldybių administracinės priežiūros instituto doktriną, susijusią su Vyriausybės atstovų funkcijų įgyvendinimu. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtinos šios teismų praktikoje suformuluotos nuostatos:

- Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo aiškinama Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Teismų praktikoje konstatuota, kad Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą negali būti siejama tik su savivaldybės administravimo subjekto atsisakymu įvykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą, t. y. su aktyviu veiksmu. Vyriausybės atstovui Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą ne tik tuomet, kai savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti ir tokią informaciją jam pateikia, bet ir tuo atveju, kai Vyriausybės atstovas per įstatymo nustatytą terminą negauna jokios informacijos apie pateikto rašytinio reikalavimo nevykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-981/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 9). Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad savivaldybės administravimo subjekto neveikimas gali būti prilyginamas atsisakymui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 18).

- Teismų praktikoje Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos aiškinamos sistemiškai kartu su šio įstatymo 5 straipsnio teisės normomis, skirtomis užtikrinti, kad savivaldybės administravimo subjektas vykdytų įstatymus bei Vyriausybės sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies paskirtį bei prasmę, Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą apima ir situaciją, kai gavęs rašytinį reikalavimą administravimo subjektas nereaguoja į jį 1 punkte nustatytu būdu. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme toks administravimo subjekto elgesys yra neveikimas, kuris savaime gali būti skundžiamas teismui šio minėto įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A180-2158/2006; taip pat žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1557/2008; 2009 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-29/2009). Vengimas konkretaus atsakymo, atidėliojimas sprendimo dėl Vyriausybės atstovo reikalavimo be objektyvių priežasčių, dviprasmiškų atsakymų pateikimas nėra suderinamas su gero administravimo, operatyvumo principais ir suprantamas kaip atsisakymas vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-868/2008).

- Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Tai reiškia, kad (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d. taikymo požiūriu) įstatymo ar Vyriausybės sprendimo savivaldybės administravimo subjektui nustatyti reikalavimai dėl privalomo elgesio modelio yra (turi būti) suformuluoti imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1034/2007). Tai taip pat reiškia, kad šie reikalavimai (jų įgyvendinimas) turi būti aktualūs tiek Vyriausybės atstovo reikalavimo savivaldybės administravimo subjektui pateikimo metu, tiek ir jo kreipimosi į teismą metu, nes priešingu atveju būtų nepasiekiamas prašomo įgyvendinti teisės akto tikslas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-179/2009). Todėl, sprendžiant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo pagrįstumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar šios teisės normos pagrindu savivaldybės administravimo subjektui Vyriausybės atstovo pateiktame reikalavime (ir atitinkamame Vyriausybės atstovo prašyme teismui) nurodyti įstatymai ar Vyriausybės sprendimai (dėl kurių neįgyvendinimo ar nevykdymo yra jie pateikti) atitinka nurodytus kriterijus. Taip pat yra būtina išaiškinti teisės akto (kurio įgyvendinimo siekia Vyriausybės atstovas) paskirtį bei jo taikymo ypatumus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1034/2007; 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012; 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012 ir kt.).

- Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad sprendžiant dėl įpareigojimo pagrįstumo, yra vertinama, ar atitinkamo Vyriausybės atstovo reikalavimo savivaldybės administravimo subjektas nevykdo arba delsia vykdyti dėl objektyvių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-983/2006; 2008 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-868/2008; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2803/2012). Spręsdamas dėl priežasčių, sutrukdžiusių įvykdyti imperatyvias teisės normas, pagrįstumo, teismas vertina, ar savivaldybės administravimo subjektas turėjo pakankamai laiko teisės aktuose nustatytų veiksmų atlikimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-983/2006). Reikia pažymėti, kad paprastai administracinių teismų praktikoje finansinio pobūdžio aplinkybės nėra vertinamos, kaip sudarančios pagrindą nevykdyti imperatyvių teisės normų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-794/2011; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1670/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012). Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje numatytu savivaldybės institucijų veiklos laisvės ir savarankiškumo, kai jos įgyvendindamos įstatymus ir kitus teisės aktus, priima sprendimus, principu negali būti pateisinamas savivaldybės administracijai imperatyviai nustatytų pareigų nevykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011).

- Nagrinėjamos bylos kontekste ypač svarbi administracinių teismų praktika, suformuota dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kai teisės aktai nenustato termino, per kurį savivaldybės administravimo subjektas privalo įgyvendinti imperatyvias teisės aktų nuostatas. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad termino nenustatymas teisės akte nepateisina galiojančių ir imperatyvių teisės normų neįgyvendinimo bei iš čia kylančio Vyriausybės atstovo teisėto reikalavimo nepaisymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2270/2011; 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011; 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-879/2010). Šiais atvejais teismas paprastai vertina, ar savivaldybės administravimo subjektas atliko kokius nors veiksmus, reikalingus tam tikro reikalavimo įgyvendinimui, ar yra objektyvių duomenų, jog jis vilkina reikalavimo vykdymą, kiek laiko nėra įgyvendinamos imperatyvios teisės normos, ar savivaldybės administravimo subjektas dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių vien nuo jo valios, neįvykdė iki Vyriausybės atstovo nurodyto termino tam tikro reikalavimo bei tai, ar reikalavimas bus įvykdytas per protingą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2803/2012).

Pirmiau minėtos administracinių teismų praktikoje suformuotos nuostatos suponuoja tai, kad sprendžiant bet kurį ginčą, susijusį su Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumu, reikia pirma, nustatyti, ar savivaldybės institucijos atsisakė įgyvendinti imperatyvias teisės normas, ir antra, įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, sutrukdžiusias savivaldybės administravimo subjektui įvykdyti teisės aktais nustatytas pareigas.

Dėl savivaldybių vykdomųjų institucijų pareigų, susijusių su adresų keitimu

Pagal Vietos savivaldos įstatymą, adresų suteikimas ir keitimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Ši funkcija savivaldybės institucijų kompetencijai priskiriama tiek pagal Vyriausybės atstovo reikalavimo pareiškimo metu galiojusį Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktą, tiek pagal šiuo metu galiojančią šio punkto redakciją (Valstybės Žinios, 2012, Nr. 136-6958). Įstatyminiu lygmeniu pareiga suteikti ir keisti gyvenamųjų vietovių gatvėms ar gyvenamosioms vietovėms priskirtų pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerius savivaldybės vykdomosioms institucijoms arba jos pavedimu seniūnams taip pat nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų, jų ribų įstatymo 9 straipsniu 5 dalimi.

Bendrą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų adresų struktūrą ir adresų rašymo taisykles reglamentuoja Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintos Adresų formavimo taisyklės (Valstybės Žinios, 2002, Nr. 127-5753). Kaip matyti iš Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatų, adresų suteikimas ir keitimas grindžiamas principine nuostata, jog adresas yra unikalus. Šios taisyklės taikomos visiems adresų objektams – žemės sklypams, pastatams ar jų kompleksams (Adresų formavimo taisyklių 4 p.). Taigi Vyriausybė aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad adresų objektų, inter alia žemės sklypų, pastatų ar jų kompleksų, adresas turi būti vienintelis tos rūšies adresas. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad žemės sklypo, pastato ar pastatų komplekso, įregistruoto Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, numeris gatvėje ar gyvenamojoje vietovėje yra privalomoji adreso sudedamoji dalis (Adresų formavimo taisyklių 8.5 p.). Ši adresų struktūros sudedamoji dalis iš esmės lemia, ar žemės sklypų, pastatų ar jų kompleksų adresas yra unikalus, t. y. nepasikartojantis, tam tikroje vietoje.

Vis dėlto iki 2010 m. gegužės 5 d. galiojęs teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtinta Numerių pastatams, namų butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarka (Valstybės Žinios, 1996, Nr. 116-2723; Valstybės Žinios, 2003, Nr. 95-4292), sudarė prielaidas pastatams suteikti antrinius numerius (Numerių pastatams, namų butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos 11 p.). Be to, nustačius, kad adresų objektams numeriai suteikti kitaip, negu nustatyta šių Taisyklių 8 punkte, jie buvo nepernumeruojami ir paliekami kokie yra (Numerių pastatams, namų butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos 9 p., galiojęs iki 2011 m. sausio 1 d.).

Pareiga imtis aktyvių veiksmų, susijusių su adresų pakeitimais, inter alia siekiant adresų unikalumo, bei jos įgyvendinimo terminai buvo nustatyti Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 464 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1395 „Dėl Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklių ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (Valstybės Žinios, 2010, Nr. 51-2492) (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 464). Vyriausybės nutarimo Nr. 464 3 punkte buvo įtvirtinta, kad savivaldybių vykdomosios institucijos pagal valstybės įmonės Registrų centras pateiktus duomenis iki 2010 m. gruodžio 1 dienos priima sprendimus dėl pastatų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, ir, prireikus, dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo bei priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, adresų keitimo. Šiuo aspektu reikia priminti, kad Lietuvos Respublikos adresų registre registruojami žemės sklypai, pastatai ar jų kompleksai (Adresų formavimo taisyklių 4 p., Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 (Valstybės Žinios, 2004, Nr. 93-3415; 2007, Nr. 105-4311), 15.6 p., 15.8 p.). Taigi savivaldybių vykdomosioms institucijoms kilo pareiga – pirma, priimti sprendimus dėl antrinių adresų panaikinimo ir, antra, pakeisti adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenis.

Reikia pažymėti, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 464, nustatęs pareigą priimti sprendimus dėl adresų keitimo iki 2010 m. gruodžio 1 dienos, nuo 2011 m. sausio 1 d. neteko galios. Šis nutarimas pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1030 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7-1 ir 9 straipsnius ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 2.7 punktu (Valstybės Žinios, 2010, Nr. 87-4587). Nepaisant to, pareiga užtikrinti, jog adresų objektai turi unikalius adresus, neišnyko. Šią pareigą vienareikšmiškai įtvirtina minėtos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkto, Teritorijos administracinių vienetų, jų ribų įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatos. Be to, tik toks aiškinimas atitinka šiame sprendime jau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, jog termino nenustatymas teisės akte nepateisina galiojančių ir imperatyvių teisės normų neįgyvendinimo bei iš čia kylančio Vyriausybės atstovo teisėto reikalavimo nepaisymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2270/2011; 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011; 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-879/2010).

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad nors adresų keitimo procedūrai imperatyvūs terminai netaikomi, tačiau ji negali tęstis neapibrėžtą terminą. Atsižvelgiant į būtinybę laikytis teisės, remiantis teisėtumo, teisinio aiškumo, valdymo efektyvumo principais, neleidžiama, kad savivaldybės institucijos veiktų be jokių laiko ribų, visų pirma taip sukeldamos grėsmę, jog tam tikrų sprendimų priėmimas bus vilkinamas. Pagrindinis savivaldybių veiklos reikalavimas ir tikslas – užtikrinti, kad savivaldybės funkcijos, numatytos įstatyme, bus įgyvendintos laiku – yra labai svarbūs visai savivaldybės bendruomenei ir kitiems suinteresuotiems subjektams. Todėl savivaldybės vykdomosios institucijos turi priimti savo sprendimus per protingą terminą. Šio termino trukmė turėtų būti įvertinta atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos pareigos įgyvendinimo aplinkybes ir, visų pirma, jos kontekstą, įvairius procedūrinius etapus, kuriuos atsakovas turi atlikti, kitų kompetentingų valdžios institucijų elgesį, pareigos įgyvendinimo sudėtingumą ir reikšmę vietos bendruomenei bei kitiems suinteresuotiems subjektams. Šiuo atžvilgiu svarbių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Šios aplinkybės, kaip antai veiksmų, kuriuos reikia atlikti, siekiant įgyvendinti tam tikras pareigas, sudėtingumas, gali būti laikomos pateisinančiomis terminą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo per ilgas. Visas šias aplinkybes privalo įvertinti ir Vyriausybės atstovas, nustatydamas reikalavimo, adresuoto savivaldybėms, įgyvendinimo terminą, kurio trukmė taip pat privalo atitikti protingumo imperatyvą. Be to, tik įvertinus įvardytas aplinkybes, būtų sudaromos realios galimybės laikytis Europos vietos savivaldos 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto proporcingumo principo imperatyvų, t. y. savivaldybių administracinę priežiūrą vykdyti taip, kad Vyriausybės atstovo reikalavimai būtų proporcingi interesams, kuriuos jis numato ginti.

Tokių teismo išvadų negali paneigti tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl savarankiškosios savivaldybių funkcijos įgyvendinimo. Iš tiesų, iš nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad savarankiškųjų savivaldybės funkcijų įgyvendinimas reiškia, jog savivaldybė turi tam tikrą įstatymų leidėjo suteiktą veiksmų laisvę, pasirinkti būdus, kaip šias funkcijas įvykdyti. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais.

Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą <...>. Pastebėtina, kad šiomis nuostatomis įgyvendinamas konstitucinis savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principas, kuriuo grindžiama visa vietos savivalda (Konstitucijos 120 str. 2 d., Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 p., Europos vietos savivaldos chartijos preambulė, taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-617/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19).

Vis dėlto, vietos savivaldos institucijų teisė numatyti, kaip šios įstatymais arba kitais teisės aktais nustatytos pareigos bus įgyvendinamos vietos valdymo lygmenyje, nėra absoliuti. Šiuo aspektu paminėtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje ne kartą buvo pažymėta, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negalima atsieti nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai) ir nė viena iš savivaldybėms numatytų funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad įgyvendinant savarankiškąsias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad savivaldybių veikla yra, be kita ko, saistoma bendrųjų teisės principų, taip pat viešojo administravimo principų. Todėl kai imperatyvios teisės normos nustato savivaldybės pareigą imtis veiksmų, teismas negali leisti savivaldybėms ginčyti Vyriausybės atstovo reikalavimo vien tuo pagrindu, jog savivaldybių veikla grindžiama savivaldybių veiklos laisve ir savarankiškumu.

Tokia situacija prieštarautų efektyvumo principui, kuris taikomas ir vietinės valdžios veiklai, bei kitiems vietos savivaldos principams, puoselėjamiems Konstitucijos ir įstatymų. Vietinės valdžios institucijos turi teisę naudotis veiksmų laisve, įgyvendindamos savarankiškąsias funkcijas, tačiau pasinaudojimas ja turi būti aiškiai pagrįstas ir racionaliai motyvuotas. Neatrodo, kad aptarti reikalavimai neproporcingai mažintų vietinės valdžios institucijų veiklos savarankiškumą.

Taigi tokiomis aplinkybėmis reikia įvertinti, ar nagrinėjamu atveju atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija neįgyvendino imperatyvių teisės normų, susijusių su sprendimų dėl adresų keitimo priėmimu. Pažymėtina, kad atsižvelgus į pirmiau cituotą nusistovėjusią administracinių teismų praktiką bei šiame sprendime padarytas išvadas, atsakovo atsisakymu įvykdyti reikalavimą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme gali būti pripažintas imperatyvių teisės normų neįgyvendinimas per protingą terminą.

Dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pareigos priimti sprendimus dėl antrinių adresų panaikinimo

Panaikinus Vyriausybės nutarimą Nr. 464, įtvirtinusį savivaldybių pareigą priimti sprendimus dėl antrinių adresų panaikinimo iki 2010 m. gruodžio 1 d., Vidaus reikalų ministerija buvo įgaliota parengti ir patvirtinti Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašą (Vyriausybės nutarimo Nr. 1030 1.2 p.). Įgyvendindamas šį įgaliojimą, vidaus reikalų ministras 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtino Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašą. Pagal šio Aprašo 11 punktą, prie gatvių sankryžų esantiems pastatams ir jų kompleksams suteikiamas numeris, nurodantis jų priklausomybę tik vienai gatvei (pavyzdžiui, tai gatvei, iš kurios yra privažiavimas prie pastatų ir jų kompleksų arba prie kurios pastatas ar pagrindinis pastatų komplekso pastatas stovi frontalia dalimi ar iš kurios yra įėjimas į pastatą ar pastatų kompleksą). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Vyriausybės atstovas, teikdamas 2011 m. vasario 28 d. reikalavimą Nr. 1R-26, nurodė du adresus, kurie turėjo antrinį adreso objekto numerį (I t., b. l. 5), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šie adresai buvo pakeisti (I t., b. l. 4). Šią aplinkybę 2013 m. gegužės 22 d. vykusio apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir Vyriausybės atstovo atstovė (2013 m. gegužės 22 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio garso įrašas). Reikia pabrėžti, kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Atsakovui įvykdžius pareigą pakeisti antrinius adresus, išnyko ir šios bylos dalies skundo objektas. Tokiomis aplinkybėmis, siekiant savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto tikslų, teismo įpareigojimas pakeisti antrinius adresus nebėra reikalingas ir iš esmės būtų perteklinis bei beprasmis. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas užbaigti šios bylos dalį, ją nutraukiant pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad toks sprendimas taip pat atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią reikalaujama, kad Vyriausybės atstovo reikalavimai (jų įgyvendinimas) būtų aktualūs tiek Vyriausybės atstovo reikalavimo savivaldybės administravimo subjektui pateikimo metu, tiek ir jo kreipimosi į teismą metu, nes priešingu atveju būtų nepasiekiamas prašomo įgyvendinti teisės akto tikslas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-179/2009).

Dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pareigos priimti sprendimus dėl adresų objektų, turinčių tą patį adresą, pakeitimo

Šioje byloje jau konstatuota, kad atsakovo pareiga priimti sprendimus dėl adresų objektų, turinčių tokį patį adresą, kyla iš Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkto, Teritorijos administracinių vienetų, jų ribų įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatų. Reikia pažymėti, kad minėtas teisinis reguliavimas taikomas sprendimams dėl patalpų ir žemės sklypų. Todėl atsakovo kompetencijai priskirtina užtikrinti, kad tiek patalpos, tiek žemės sklypai turėtų unikalius adresus.

Kalbant apie sprendimų dėl patalpų adresų priėmimą, reikia priminti, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. vasario 28 d. reikalavimą Nr. 1R-26 formulavo pagal valstybės įmonės Registrų centras 2010 m. gegužės 6 dienos rašte Nr. (1.1.30.)s-2020 pateiktus duomenis (I t., b. l. 5, 22). Tokiu būdu tarp adresų objektų, turinčių tokį patį adresą, Vyriausybės atstovas buvo nurodęs ir patalpas, turinčias tokį patį adresą (I t., b. l. 43–47). Pareiškėjo kreipimosi į teismą metu duomenys buvo tikslinami pagal valstybės įmonės Registrų centras 2011 m. liepos 15 d. raštą Nr. (1.1.30)s-3043 (I t., b. l. 11). Galiausiai, byloje pateikti valstybės įmonės Registrų centras 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. (1.1.29.)s-2194 duomenys patvirtina, kad ginčo dėl patalpų, turinčių tokį patį adresą, pareiškėjas nebekelia (taip pat žr. 2013 m. gegužės 22 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio garso įrašą). Minėta, kad atsakovui įvykdžius įstatyme nustatytas pareigas, teismo įpareigojimas atlikti veiksmus, kurie jau yra atlikti, nėra tikslingas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą, nustatytos aplinkybės yra pagrindas nutraukti šios bylos dalį dėl įpareigojimo priimti sprendimus dėl patalpų, turinčių tokį patį adresą, duomenų keitimo.

Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nėra priėmęs atitinkamų sprendimų dėl 86 žemės sklypų adresų. Šią aplinkybę patvirtina 2013 m. gegužės 20 d. valstybės įmonės Registrų centras raštas Nr. (1.1.29)s-2194. Taigi atsakovas iš 539 adresų, dėl kurių buvo pareikštas 2011 m. vasario 28 d. reikalavimas Nr. 1R-26 (I t., b. l. 33), pakeitė 453 žemės sklypų adresus, tačiau 86 objektų adresai liko nepakeisti. Ši bylos duomenimis nustatyta aplinkybė apibrėžia ir šios bylos ginčo dalyką bei tolimesnio bylos nagrinėjimo apimtį. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija vertins, ar atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija, nepriėmusi sprendimų dėl valstybės įmonės Registrų centras 2013 m. gegužės 20 d. rašte Nr. (1.1.29)-s-2194 nurodytų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, – 86 žemės sklypų duomenų pakeitimo, pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkto bei Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas. Likusi bylos dalis dėl žemės sklypų adresų keitimo, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, turi būti nutraukta.

Teikdamas paaiškinimus, kodėl kai kurie objektų adresai negali būti pakeisti nedelsiant, atsakovas nurodo, kad šių objektų nėra nekilnojamojo turto registro žemėlapyje. Atsakovo teigimu, atsižvelgus į tai, kad adresų objektai nėra pažymėti žemėlapyje, objektų neįmanoma identifikuoti ir apskritai nėra galimybės nustatyti, kokioje vietoje jie yra. Todėl tam, kad būtų pakeisti Vyriausybės atstovo nurodyti vienodi adresai iš karto, būtina valstybės įmonei Registrų centras adresų objektus pažymėti nekilnojamojo turto registro žemėlapyje (I t., b. l. 50). Atsakovas taip pat nurodo, kad kai kurie adresų objektai, nurodyti valstybės įmonės Registrų centras pažymoje, pagal kurią buvo formuluojamas Vyriausybės atstovo reikalavimas, net nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre (II t., b. l. 26).

Iš tiesų, reikia pripažinti, jog tai, kad tam tikri adresų objektai nėra įbraižyti nekilnojamojo turto registro žemėlapyje, galėjo sukliudyti priimti sprendimus dėl tam tikrų adresų objektų nedelsiant. Kita vertus, minėta, kad savivaldybių pareiga imtis aktyvių veiksmų, priimant sprendimus dėl adresų objektų adresų keitimo, buvo įtvirtinta Vyriausybės nutarimu Nr. 464, kuris įsigaliojo 2010 m. gegužės 5 d. Taigi atsakovas pareigai priimti sprendimus dėl adresų keitimo įvykdyti turėjo daugiau nei trejus metus.

Įvertinus aplinkybes, žinomas bylos nagrinėjimo metu, ypač savivaldybės pareigos vykdymo trukmę, darytina išvada, kad byloje pateikti duomenys nepatvirtina, jog atsakovas veikė pakankamai aktyviai. Šiuo klausimu pažymėtina, kad atsakovas nepateikė jokių argumentų ar duomenų, pagrindžiančių, kad tam tikrų adresų objektų įbraižymas nekilnojamojo turto registro žemėlapyje yra būtinas ir vienintelis būdas įvykdyti pareigas, susijusias su adresų keitimu. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, kad kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centras, prašydamas spręsti klausimus, susijusius su adresų keitimu. Byloje nėra duomenų ir apie tai, ar atsakovas kreipėsi į kitas kompetentingas valstybės institucijas, siekdamas pašalinti kliūtis, trukdančias priimti tam tikrus sprendimus dėl adresų keitimo, pvz., kreipėsi į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, siekdamas susisiekti su sklypų savininkais ir pan. Be to, reikia pažymėti, kad atsakovas, kaip vietos valdžios institucija, garantuojanti veiksmingą ir tiesiogiai su piliečiais susijusį valdymą, turi geras galimybes bendrauti su vietos bendruomenės nariais. Ši atsakovo nurodyta pareigos nevykdymo priežastis vertinama kritiškai ir dėl to, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, žemės sklypų, turinčių tą patį adresą, numeracija yra palaipsniui keičiama – iš 539 žemės sklypų adresų liko nepakeisti 86 žemės sklypų adresai. Duomenų, kad šių žemės sklypų adresai buvo pakeisti dėl to, jog valstybės įmonė Registrų centras šiuos adresų objektus įbraižė į nekilnojamojo turto registro žemėlapį, byloje nėra. Galiausiai, atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo teiginys, jog kai kurie adresų objektai nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Atsakovas konkrečiai nenurodė nė vieno žemės sklypo, kuriam būtų taikytinas minėtas teiginys. Įvertinusi tai, kas pasakyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog faktas, kad sprendimų dėl adresų keitimo priėmimas yra sudėtingas, nepateisina daugiau nei trejų metų trukmės, juolab esant tik kai kuriems faktiniams pareigos įgyvendinimo sunkumams.

Padarytos išvados yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija neįgyvendino imperatyvių Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkto ir Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatų per protingą terminą.

Dėl vienodos administracinių teismų praktikos formavimo nagrinėjamoje byloje

Šioje byloje konstatuota, kad ar savivaldybės vykdomosios institucijos atitinkamas imperatyviose teisės normose nustatytas pareigas įgyvendino per protingą terminą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos pareigos įgyvendinimo aplinkybes ir, visų pirma, jos faktinį kontekstą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012 buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos veiksmų teisėtumo. Kita vertus, administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012 atsakovu buvo patraukta kur kas mažesnė Širvintų rajono savivaldybės administracija ir šios bylos ginčo dalykas buvo susijęs su mažesniu adresų objektų skaičiumi. Be to, administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012 ginčas kilo dėl Adresų formavimo taisyklių 6 punkto ir 17 punkto įgyvendinimo, t. y. Vyriausybės atstovas reikalavo priimti sprendimus dėl adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenų pakeitimo, tuo metu visi antriniai adresai buvo pakeisti. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad skirtingos bylų faktinės aplinkybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad tik viena iš paminėtų nutarčių turėtų būti vertinama, kaip teisės šaltinis, kuriuo būtina vadovautis priimant sprendimus kitose panašiose bylose.

Vis dėlto, šios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusios ir pirmiau sprendime aptartos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos neveikimą ir siekiant ginčą išspręsti iš esmės – panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Šiuo atveju, siekiant išvengti galimų teisinių ginčų ateityje bei įvertinus valstybės įmonės Registrų centras pateiktą informaciją apie nepakeistų žemės sklypų, turinčių tą patį adresą, duomenis, teisinį reguliavimą, susijusį su adresų keitimu, atsižvelgiant į protingumo, proporcingumo principus, atliekamų veiksmų pobūdį ir sudėtingumą, išplėstinė teisėjų kolegija įpareigoja atsakovą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas ir priimti sprendimus dėl valstybės įmonės Registrų centras 2013 m. gegužės 20 d. rašte Nr. (1.1.29.)-s-2194 nurodytų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenų pakeitimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 17 punkto nustatyta tvarka per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis įsigaliojimo, pateikti Lietuvos Respublikos adresų registro tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį.

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą Vilniaus rajono savivaldybės administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas ir priimti sprendimus dėl valstybės įmonės Registrų centras 2013 m. gegužės 20 d. rašte Nr. (1.1.29.)-s-2194 nurodytų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenų pakeitimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 17 punkto nustatyta tvarka per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis įsigaliojimo, pateikti Lietuvos Respublikos adresų registro tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas.

Likusią bylos dalį nutraukti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan