2015-12-10 Nr. AB-24092-3-61-3-06069-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1858-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06069-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. K. su skundu (b. l. 1–8), kurį vėliau patikslino (b. l. 55–56), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 906,24 Lt žalos atlyginimą;

2) priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat pašė:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjui Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3221 (toliau – ir Leidimas plėsti). Nuo 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.), kurie iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos AIEĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto Skatinimo aprašo nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą.

Pakeitimo įstatymas įtvirtino nuostatą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po fiksuotų tarifų įsigaliojimo dienos (20 str. 6 d.), t. y. toks teisinis reglamentavimas numatė, kad elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį Leidimo plėtoti išdavimo metu bet pagal leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti) išdavimo dieną. Leidimo plėsti išdavimo metu (2012 m. spalio 31 d.) elektros supirkimo tarifas buvo – 1,44 Lt/kWh, tuo tarpu pagal pasikeitusias teisės nuostatas pareiškėjui pritaikytas elektros supirkimo tarifas – 0,69 Lt/kWh.

Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad 12 metų jam bus taikomas 1,44 Lt/kWh elektros supirkimo tarifas. Pareiškėjo teigimu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir padaryta žala, kurią privalo atlyginti valstybė. Pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų valstybės veiksmų priimant AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostatą, nes ji galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principams. Argumentus grindė tuo, kad pareiškėjas prašydamas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo, kokia kaina ateityje iš jo bus superkama elektros energija ir per kiek laiko atsipirks investicijos.

Tuo tarpu po AIEĮ pakeitimų, pareiškėjui su AB Lesto pasirašius sutartį, kurioje nustatytas fiksuoto dydžio tarifas, galiojantis leidimo gaminti išdavimo dieną, pareiškėjas patyrė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Pažymėjo, kad valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė Pakeitimo įstatymo priėmimu bei pakeičiant Skatinimo aprašo atitinkamas nuostatas. Dėl priežastinio ryšio nurodė, kad žalą tiesiogiai sukėlė Seimo priimtos galimai neteisėtos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjas su AB Lesto sudarė sutartį.

Seimui nepriėmus įstatymo pakeitimų, sudarant sutartį su AB Lesto, pareiškėjui būtų taikomos leidimo plėsti išdavimo metu galiojęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatytas elektros supirkimo tarifas (1,44 Lt/kWh). Patirtos žalos dydį (5 906,24 Lt) už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. kovo 31 d. pagrindė pateikdamas lentelę su apskaičiavimu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepimuose (b. l. 30–38, 74–83) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pabrėžiant Pakeitimo įstatymo reikalingumą nurodė, kad Įstatymo pakeitimą nulėmė siekiai įgyvendinti AIEĮ tikslus bei viešasis interesas. Šio įstatymo priėmimams buvo būtinas, nes buvo būtina sureguliuoti ūkinę veiklą, kad vėliau būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Be to, priėmus šį įstatymą saulės elektrinių veikla nebuvo visiškai apribota. Pabrėžiant viešojo intereso svarbą Pakeitimo įstatymo nuostatų kontekste rėmėsi argumentais, išdėstytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013. Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju yra pažeisti. Pažymėjo, jog nesant konstatuotų neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime (b. l. 48–49) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 105-110) pareiškėjo Ž. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Ministerija 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti. Leidime nurodyta, kad elektrinėse pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2013 m. gegužės 28 d. pareiškėjui buvo išduotas Leidimas gaminti, kuriame nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime taip pat nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, taip pat nurodyti reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas, įrengtoji galia, elektrinės tipas.

Aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, jo pokyčius, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai pareiškėjui Leidimas plėsti buvo išduoti remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d., o jau Leidimas gaminti – pagal pakeistą saulės energetikos reglamentavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d. Tuo tarpu įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimu, teismas nurodė, kad remiantis teisiniu reglamentavimu Ministerija neturėjo pagrindo Leidime gaminti įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijos supirkimui turi būti taikomi tarifai pagal Leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, t. y. Ministerija neturėjo įstatyminio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu negaliojusiomis teisės normomis. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Kaip jau minėta, išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato.

Pažymėta, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą, tam, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Todėl, kaip ir šiuo atveju, AIEĮ pakeitimo priėmimo tikslas (redakcija nuo 2013 m. vasario 1 d.) ir buvo vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas. Taip pat pažymėta, jog Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus). Todėl, kaip ir šiuo atveju, AIEĮ nuostatų pakeitimais buvo siekta užkirsti kelią akivaizdžiam elektros energijos kainos vartotojams didėjimui. Taigi, AIEĮ pakeitimai, kuriais pareiškėjui nustatytas mažesnis tarifas, laikytini proporcingais siekiamam teisėtam tikslui pateisinti.

Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, jog priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principai, nes pareiškėjas tikėjosi, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Pažymėta, kad kaip numatyta teisės doktrinoje, verslininkai vykdantys atitinkamą veiklą veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka būtent pačiam verslininkui, o tai reiškia, kad pareiškėjas turėjo įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, įstatymų leidėjas pakeitė AIEĮ nuostatas gindamas būtent silpnesnę sandorio šalį, t. y. elektros energijos vartotoją, taip siekiant užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW–siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A-143-2834/2013 pateiktu išaiškinimu, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo taip pat pažymėta, kad pareiškėjas dar gavęs Leidimą plėtrai, kuriame nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją ir, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, jau tada negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdamas Leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Be to, kaip patvirtina byloje pateiktas pareiškėjo 2013 m. balandžio 26 d. prašymas gauti Leidimą gaminti elektros energiją, pareiškėjui kreipiantis dėl šio leidimo išdavimo ginčui aktualios Pakeitimo įstatymo nuostatos jau turėjo būti žinomos (buvo žinomos).

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu, nurodė, jog bylos medžiaga nustačius, kad pareiškėjui išduotas Leidimas gaminti elektros energiją buvo priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančia AIEĮ redakcija, taip pat nustačius, kad dėl pasikeitusių AIEĮ nuostatų taikymo pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai nebuvo pažeisti, atitinkamai negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtinojo elemento – neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė negalima. Šiais pagrindais atmesti pareiškėjo argumentai dėl žalos atlyginimo.

Skundo argumentai, jog priimant Pakeitimo įstatymą taip pat buvo padaryti ir teisėkūros reikalavimų pažeidimai, vertinti kaip nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 str.), nes tai iš esmės susiję su teisės akto atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatoms vertinimu, teismas plačiau šiuo aspektu nepasisakė.

Pažymėjus, jog ginčo faktines aplinkybes įvertinus aptarto teisinio reglamentavimo apimtyje, teismui nekyla abejonių dėl Pakeitimo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 20 straipsnio 6 dalies konstitucingumo, netenkintinas ir prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas Ž. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 113-125), kuriuo prašo :

1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto skundas būtų patenkintas priteisiant apeliantui iš Lietuvos Respublikos valstybės 1 710,71 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Dėl viešojo intereso, inter alia vartotojų teisių apsaugos ir jų lūkesių netinkamo aiškinimo bei taikymo, nurodo, kad AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) priėmimu buvo sukurta Konstitucinio Teismo draudžiama situacija, kai atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo apelianto teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto apelianto ir likusios visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise. Šiuo konkrečiu atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas inter alia ne vartotojų lūkestis už elektros energiją mokėti mažesnę kainą, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, kitas aplinkosaugines siekiamybes. Teismo išvada, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą, prieita netinkamai įvertinus pagrindinius ginčijamu įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertinus viešojo intereso objekto. Sprendime nurodoma informacija apie dėl leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus kiekio ir dėl to didėsiančius elektros energijos tarifus vartotojams niekuo nepagrįsta, klaidinanti.

2) Teismas viršijo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas skunde aiškiai pažymėjo, kad žalą kildina iš Seimo priimtų ginčijamo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, galimai prieštaraujančių Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui. Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, gavęs tokį prašymą, administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

3) Nesutinka su teismo išvadomis, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Teigia, kad valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė apelianto teises (teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais apeliantui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama galiojant ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentu turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei kėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik neužtikrino apeliantui Konstitucija garantuojamų teisių, bet ir pažeidė Europos Sąjungos aktus. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kuri sąlygojo ginčijamo įstatymo priėmimą, neatspindinti realios situacijos, neįrodytas, toks hipotetinis VIAP lėšų skaičiavimas yra priedanga, kuria atsakovas siekė visuomenės atžvilgiu pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

4) Remdamasis Direktyva, Komunikatu ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai Europos Sąjungai, pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

5) Remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis, ESTT suformuota praktika, teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129-138) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą pilna apimtimi atmesti.

Atsiliepime pateikia tokius pagrindinius argumentus:

1) Remiasi AIEĮ 1 straipsnio 2 dalimi, AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Informuoja, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Priimdamas Pakeitimo įstatymą, Seimas proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika, kurios 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2) Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai, iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus, esančius apeliaciniame skunde, išnagrinėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje, neperžengė ABTĮ nustatytos kompetencijos, nedarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad byloje taikytinas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Sprendime pateikti skaičiavimai dėl ženklaus elektros tarifo padidėjimo vartotojams nėra hipotetinio pobūdžio

4) Dėl kreipimosi į ESTT, remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pažymi, kad jam nekyla klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo, apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Atsakovui taip pat nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Apelianto cituojama Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Remiasi ESTT bylomis, kuriose pasisakyta dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

5) Pareiškėjas laisva valia su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurioje nustatyta elektros energijos supirkimo kaina.

6) Pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju buvo pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Pastebi, jog ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį (b. l. 140-147), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia iš esmės analogiškus argumentus tiems, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą. Papildomai nurodo, kad bendrovės nuomone, atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp interesų. Teismas tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, nenukrypo nei nuo nacionalinių teismų, nei nuo ESTT praktikos, sprendimas motyvuotas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad žala kilo įgyvendinant Pakeitimo įstatymo nuostatas, kuriomis parduodant elektrinėje pagamintą elektros energiją pareiškėjas, kaip ir kiti pareiškėjo teisės parduoti elektros energiją skatinamuoju tarifu įgyvendinimą užtikrinantys subjektai, šiuo atveju AB „Lesto“, privalo vadovautis, t. y. laikytis, būtent Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjo teisinę padėtį įgyvendinant Leidimo plėtrai išdavimo metu jo įgytas teises, Seimui šių nuostatų (Pakeitimo įstatymo 20 str. 6 d.) nepriėmus, pareiškėjo teisinė padėtis nebūtų pakitusi.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimų, susijusių su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Energetikos ministeriją su prašymu išduoti leidimą elektros energijos gamybos pajėgumo plėtrai (b. l. 40). Energetikos ministerija 2012 m. spalio 31 d. išdavė pareiškėjui Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3221 (b.l. 46). AB „Lesto“ 2012 m. rugpjūčio 6 d. išdavė pareiškėjui Išankstines sąlygas saulės fotovoltinės elektrinės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r. sav. elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų būsimų investicijų dydžiui įvertinti (b. l. 41-43). Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. balandžio 25d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 12ĮP2-39570 patvirtina, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r. sav. sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 47). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d. Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą elektros energijos gamybai (b. l. 45). Energetikos ministerija 2013 m. gegužės 28 d. pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1745, kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,029645 MW (b. l. 9). Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 26 d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232316 (b. l. 10-11). Pastarojoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (b. l. 57-63), minėtos sutarties pagrindu parduoda (sąskaitos išrašytos už 2013 m. rugsėjo – 2014m. kovo mėnesiais) AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyse nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas pareiškėjui, minėta, išduotas 2013 m. gegužės 28 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėją ir valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo – žalos priteisimo, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde suformulavo ir prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio nuostata, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek kiek ji įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžio nustatyto principą, atitinka Konstituciją.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė