2021-04-28 Nr. AB-9146-3-61-3-00421-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-796-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00421-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3; 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja R. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. SP1-3911 (11.2.12E) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei iš Agentūros pareiškėjos naudai priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad po Sprendimo, pagal kurį pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai susidariusią skolą, priėmimo Agentūra su ieškiniu kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmus su reikalavimu priteisti iš R. S. 4 573,63 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki skolos visiško grąžinimo. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai perdavė ieškinį pagal teismingumą nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams. Ieškinyje nurodyta, kad pareiškėja 2014 m. gegužės 26 d. Agentūrai pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką (toliau – ir 2014 m. Paraiška), kurioje buvo deklaruota: 31,70 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokamos tiesioginės išmokos; 29,99 ha plotas, už kurį teikiama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“ (toliau – ir Programa Eko). Ieškinyje taip pat nurodyta, kad 2014 m. Paramą įvertinus teisės aktų nustatyta tvarka, Agentūra 2015 m. liepos 3 d. pareiškėjai išmokėjo 5 289 Eur pagal Programą Eko, tačiau vėliau nustačiusi, kad pareiškėjai paramos suma pagal Programą Eko nepriklauso, peradministravo pareiškėjos 2014 m. Paraišką ir priėmė 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. SP1-2471 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ (toliau – ir Skolos sprendimas). Pareiškėja Skolos sprendimą apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija), kuri 2017 m. spalio 10 d. sprendimu panaikino Skolos sprendimą. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Agentūra šio Komisijos sprendimo neskundė, o Komisija savo sprendimu neperdavė Agentūrai iš naujo spręsti skolos pagrįstumo klausimo, todėl, pareiškėjos manymu, Agentūra po Komisijos sprendimo negalėjo priimti jokių sprendimų dėl jai išmokėtos 5 289 Eur paramos grąžinimo pagal 2014 m. Paraišką.

3. Pareiškėja nurodė, kad iš Sprendimo matyti, jog jis iš esmės atitinka Skolos sprendimo pagrindą. Pareiškėjos manymu, tai reiškia, kad Agentūra tuo pačiu klausimu yra priėmusi du individualius administracinius aktus, o tai nesiderina su teisinės valstybės ir gero administravimo principais. Pareiškėja pažymėjo, kad, priešingai nei nurodė atsakovas, pareiškėjai parama pagal Programą Eko priklauso, nes pagal žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir AGRO taisyklės) 37.1.1 papunktį parama gali būti neskiriama, kai deklaruotas remiamas pasėlių grupės plotas viršija faktinį daugiau kaip 20 proc. faktinio ploto, o pareiškėjos deklaruotas plotas viršijo tik 18,54 proc. faktinio ploto. Be to, priešingai, nei teigė atsakovas, pareiškėjai pagal AGRO taisyklių 37.1.3 papunktį taip pat priklausytų parama bei negalėtų būti taikomos jokios ilgalaikės sankcijos. Pareiškėja pabrėžė, kad, peradministruodama 2014 m. Paraišką, Agentūra turėjo vadovautis AGRO taisyklėmis, galiojusiomis nuo 2016 m. vasario 26 d.

4. Pareiškėja nurodė, kad dėl Sprendimo patyrė žalą, kurią apibūdino, kaip nusivylimą valdžios institucijomis, susilpnėjusį pasitikėjimą savimi, pažeminimą. Patirtus nepatogumus pareiškėja prašė kompensuoti priteisiant žalos atlyginimą.

5. Atsakovas Agentūra atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai teigė, jog Agentūra po Komisijos sprendimo neturėjo pagrindo priimti naujo sprendimo. Kadangi Komisija Agentūros sprendimą panaikino kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, Agentūra priėmė sprendimą, kurio forma ir turinys atitiko šiuos reikalavimus, kuriame išdėstytos skolos susidarymo aplinkybės bei sankcijos apskaičiavimas. Atsakovo manymu, nėra pagrindo teigti, kad Agentūra negalėjo priimti naujo sprendimo.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrindė reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Agentūra pareiškėjos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Priešingai, vykdydama Komisijos sprendimą, priėmė Sprendimą, nes teisės aktų nuostatos suteikia Agentūrai teisę vertinti paraiškas pakartotinai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl išmokėtos paramos susigrąžinimo.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja Agentūrai pateikė 2014 m. Paraišką, kurioje buvo deklaruota: 31,70 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokamos tiesioginės išmokos; 29,99 ha plotas, už kurį teikiama parama pagal Priemonę EKO. Agentūra 2014 m. liepos 15 d. atliko 2014 m. Paraiškos duomenų patikrą vietoje (toliau – ir Patikra) ir apie Patikros rezultatus pareiškėja buvo informuota raštu. Patikros metu nustatytas įsipareigojimų nesilaikymas ir deklaruojamų laukų netinkamumas paramai. Dėl fiksuotų Patikros rezultatų pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuris buvo vertinamas kartu su 2014 m. Paraiška. Agentūra pareiškėjai 2015 m. liepos 3 d. išmokėjo 5 289 Eur pagal Priemonę EKO. Agentūra, įvertinusi tai, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad ji negalėjo tinkamai įvykdyti įsipareigojimų pagal 2014 m. Paraišką dėl ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių, priėmė išvadą, kad pareiškėja nesilaikė pagal 2014 m. Paraišką prisiimtų įsipareigojimų bei nustatė neteisingai deklaruotą plotą – 5,56 ha. Pareiškėjos 2014 m. Paraiškoje bendras deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokamos EKO išmokos buvo 29,99 ha, o bendras tinkamas paramai žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas – 24,43 ha, t. y. buvo nustatyta, kad pareiškėjos deklaruotas plotas viršija tinkamą paramai plotą 5,56 ha, t. y. 22,75 proc. Agentūra, atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi AGRO taisyklių 37.1.3 papunkčiu, nusprendė pareiškėjai neskirti paramos pagal 2014 m. Paraišką. Pareiškėjai parama pagal 2014 m. Paraišką jau buvo išmokėta 2015 m. liepos 3 d., todėl Agentūra, vadovaudamasi žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 451 punktu ir AGRO taisyklių 421 punktu, peradministravo 2014 m. Paraišką ir priėmė Skolos sprendimą. Pareiškėja, nesutikdama su Skolos sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2017 m. spalio 10 d. sprendimu panaikino Skolos sprendimą, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Gavusi Komisijos sprendimą, Agentūra priėmė Sprendimą.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad esant galiojančiam Komisijos sprendimui, kuriuo panaikintas Skolos sprendimas, Agentūra negalėjo priimti naujo sprendimo dėl išmokos grąžinimo, teismas pažymėjo, kad Agentūra yra įstaiga, kuriai teisės aktais priskirtos plačios valstybės ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkio plėtrai administravimo funkcijos. Teismas rėmėsi AGRO taisyklių 421 punktu, pagal kurį Agentūra turi teisę ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą atlikusi administracinį patikrinimą ir (arba) patikrą vietoje, tada, kai pareiškėjas nesilaikė paramos arba paraiškoje numatytų reikalavimų ar pažeidė paramos gavimo ir naudojimo sąlygas.

Teismas pažymėjo, kad ši teisės nuostata galiojo tiek 2014 m. Paraiškos vertinimo metu, tiek Sprendimo priėmimo metu. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog Agentūra, baigusi vertinti pareiškėjos 2014 m. Paraišką, priėmė Skolos sprendimą, kurį Komisija panaikino kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nereiškia, jog Agentūra negalėjo iš naujo vertinti pareiškėjos 2014 m. Paraiškos. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad ginčas tarp pareiškėjos ir Agentūros buvo baigtas Komisijai priėmus sprendimą, kadangi iš jo turinio matyti, jog Komisija Skolos sprendimą vertino ir panaikino tik dėl jo neišsamumo ir nepakankamo motyvavimo.

Teismas pabrėžė, kad Agentūra galėjo iš naujo vertinti 2014 m. Paraišką ir priimti administracinį sprendimą, nes teisę vertinti ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas ir jas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos, suteikia AGRO taisyklių ir Taisyklių nuostatos. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad Komisija sprendimu tik panaikino Skolos sprendimą, tačiau neįpareigojo Agentūros iš naujo įvertinti 2014 m. Paraiškos, nepaneigia Agentūros teisės atlikti išsamų 2014 m.

Paraiškos vertinimą ir priimti motyvuotą sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisija, sprendimu panaikindama Skolos sprendimą, nevertino Agentūros reikalavimo dėl susidariusios skolos grąžinimo teisėtumo iš esmės. Pripažinęs, kad Agentūra turėjo teisinį pagrindą peradministruoti 2014 m. Paraišką ir priimti naują sprendimą, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad Agentūra, priimdama Sprendimą, pažeidė gero administravimo ir kitus principus bei atliko piktnaudžiavimo veiksmus.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad Agentūra neteisingai paskaičiavo ploto, viršijančio tinkamą paramai plotą, procentinę išraišką, teismas rėmėsi AGRO taisyklių 37.1.3 papunkčiu, nustatė, kad pareiškėja deklaravo 5,56 ha daugiau nei nustatytas faktinis remiamos pasėlių grupės plotas – 24,43 ha, todėl apskaičiuojant imamas nustatyto faktinio remiamos pasėlių grupės ploto rodiklis (šiuo atveju 24,43 ha), kaip ir nurodo Agentūra, o ne deklaruoto remiamos pasėlių grupės ploto (29,99 ha) rodiklis. Teismas nurodė, kad pareiškėja, apskaičiuodama viršijusio ploto procentinę išraišką, taikė neteisingą formulę (skaičiavo taikydama deklaruoto (29,99 ha) ploto rodiklį, o ne faktinio ploto – 24,43 ha)), todėl priėmė neteisingą išvadą, kad deklaruotas remiamos pasėlių grupės plotas faktinį plotą viršijo tik 18,54 proc., t. y. mažiau nei AGRO taisyklių 37.1.3 papunktyje nustatytą 20 proc. Kadangi Agentūra peradministravo 2014 m. Paraišką, kurioje nurodytų duomenų patikrą vietoje atliko 2014 m. liepos 15 d., teismas darė išvadą, kad Agentūra pagrįstai vadovavosi pagal Patikros atlikimo laiką galiojusia AGRO taisyklių redakcija, kurios 37.1.3 papunktyje buvo nustatyta, kad parama neskiriama, kai nustatytas didesnis kaip 20 proc. faktinio ploto tyčinis neteisingas deklaravimas.

12. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė Agentūros neteisėtų veiksmų (viena iš privalomųjų įrodyti sąlygų), teismas darė išvadą, kad pareiškėja neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą, todėl skundo šioje dalyje teismas netenkino.

13. Teismas darė išvadą, kad atsakovas nustatytas ginčo situacijos faktines aplinkybes įvertino ir ištyrė aktualių teisės aktų nuostatų apimtyje, priėmė pagrįstą faktines aplinkybes atitinkantį Sprendimą, kurio naikinti, kaip nepagrįsto, nėra teisinio pagrindo.

III. 14. Pareiškėja R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėja, nesutikdama su teismo išvadomis dėl Agentūros teisės priimti Sprendimą po to, kai Komisija sprendimu panaikino Skolos sprendimą, remiasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir daro išvadą, kad Komisijos sprendimu Skolos sprendimas buvo panaikintas ir byla išspręsta iš esmės. Kadangi Agentūra Komisijos sprendimo neapskundė, jis įsiteisėjo. Pareiškėja remiasi Administracinių ginčų komisijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad Agentūra po Komisijos sprendimo įsiteisėjimo, nebegalėjo priimti jokių naujų sprendimų dėl pareiškėjai išmokėtos 5 289 Eur paramos grąžinimo pagal 2014 m. Paraišką. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Komisija sprendimu panaikino Skolos sprendimą dėl to, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl, Agentūrai priimant Skolos sprendimą, buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas gero administravimo principas. Pareiškėja daro išvadą, kad Komisijos sprendimu yra konstatuota, jog Skolos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, o tai reiškia ir Konstitucijoje įtvirtinto gero administravimo principo pažeidimą.

16. Pareiškėja pažymi, kad Komisija sprendimu neįpareigojo Agentūros atlikti jokių administracinės procedūros veiksmų dėl 2014 m. Paraiškos, apie tokios procedūros atlikimą nenurodyta ir Komisijos sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl Agentūros nurodomi Sprendimo priėmimo pagrindai prieštarauja Komisijos sprendimui. Pareiškėja daro išvadą, kad Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nesant jokio teisinio ir faktinio pagrindo, o ne teise grindžiamas viešojo administravimo subjekto sprendimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir gero administravimo principams. Pareiškėja remiasi Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad Komisija sprendimu konstatavo, jog Skolos sprendimas negalioja ir dėl to, jog yra priešingas Konstitucijai, todėl teismas nebeturėtų vertinti Sprendime Agentūros pateikto specialiųjų teisės aktų taikymo 2014 m. Paraiškos vertinimui.

17. Pareiškėja remiasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintu draudimu viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-598-438/2016 ir daro išvadą, kad tokiais atvejais, kai dviejų administracinių procedūrų rezultate yra priimami du sprendimai, neteisėtu sprendimu paprastai turėtų būti pripažįstamas tas sprendimas, kuris yra priimamas po pirmojo sprendimo priėmimo, nes priėmus pirmąjį sprendimą, viešojo administravimo subjektui yra draudžiama inicijuoti ir vykdyti antrąją administracinę procedūrą bei priimti iš jos kylančius sprendimus. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad po Skolos sprendimo priėmimo bei po Komisijos sprendimo įsiteisėjimo nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, kurios Agentūrai nebuvo žinomos po 2014 m. Paraiškos 2017 metais peradministravimo bei nustatytų pažeidimų tyrimo metu ir kurios galėtų turėti įtakos pažeidimų nustatymui ir Sprendimui dėl pareiškėjai išmokėtų lėšų grąžinimo. Pareiškėja pažymi, kad 2014 m. Paraiška buvo vertinama vadovaujantis Taisyklėmis ir AGRO Taisyklėmis, kuriose nenumatyta jokia galimybė Agentūrai priimti naujus sprendimus dėl vieną kartą jau peradministruotų paraiškų, jeigu tokie sprendimai teisės aktų nustatyta tvarka vieną kartą jau buvo panaikinti. Pareiškėjos manymu, Agentūra iš naujo (pakartotinai antrą kartą) priimdama Sprendimą pagal 2014 m. Paraišką, dėl kurios yra priimtas Komisijos sprendimas, ir kai teisės aktai nenumato Agentūros teisės tokias procedūras atlikti pakartotinai, nepaisė teisėtumo principo.

18. Pareiškėja, nesutikdama su teismo išvadomis, kad Agentūra pagrįstai vadovavosi pagal Patikros atlikimo laiką galiojusia AGRO taisyklių redakcija, nurodo, kad 2014 metais galiojusio AGRO taisyklių 37.1.3. papunkčio redakcija iš esmės skiriasi nuo galiojusio 2017 metais, kuriame nustatyta, jog parama neskiriama, kai deklaruotas plotas viršija faktinį daugiau kaip 50 proc. faktinio ploto, be to, pareiškėjui dar taikoma ir ilgalaikė sankcija, lygi deklaruoto ir nustatyto ploto skirtumui. Pareiškėja pažymi, jog šiuo atveju nenustatyta, kad 2014 m. Paraiškoje deklaruotas plotas viršytų faktinį daugiau kaip 50 procentų faktinio ploto, todėl jai pagal 2017 metais galiojusio AGRO taisyklių 37.1.3. papunktį priklausytų parama bei nebegalėtų būti taikomos jokios ilgalaikės sankcijos. Pareiškėja teigia, kad skunde teismui pateikė argumentus dėl minėtos teisės normos taikymo pareiškėjos atžvilgiu į praeitį, tačiau teismas sprendime dėl šių argumentų nepasisakė. Pareiškėja, remdamasi konstitucinės teisės doktrina, mano, kad kiekvienu viešojo administravimo atveju vertintinas teisės galiojimo laike klausimas.

19. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Agentūra, dar 2014 metų liepos mėnesį žinodama apie 2014 m. Paraiškos trūkumus, vis vien 2015 m. liepos 3 d. pareiškėjai išmokėjo 5 289 Eur paramą. Be to, nesutikdama su teismo išvada, kad Agentūra, 2017 metais peradministruodama 2014 m. Paraišką, turėjo vadovautis 2014 metais galiojusių AGRO taisyklių 37.1.3 papunkčio redakcija, nurodo, kad Agentūra 2017 metais nusprendė peradministruoti 2014 m. Paraišką, o 2017 metais galiojo nauja AGRO taisyklių 37.1.3. papunkčio redakcija, pagal kurią pareiškėjos padėtis pasikeičia iš esmės, t. y. parama jai pagal šią teisės normą priklausytų. Pareiškėjos manymu, Agentūra, 2017 metais nusprendusi peradministruoti 2014 m. Paraišką, turėjo šiam peradministravimui taikyti nuo 2016 m. vasario 26 d. galiojančią AGRO taisyklių 37.1.3. papunkčio redakciją, tai neprieštarauja teisės aktų negaliojimo į praeitį principui.

20. Pareiškėja pažymi, kad jos argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo yra išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui.

21. Atsakovas Agentūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos argumentais, kad Agentūra nebegalėjo priimti jokių sprendimų dėl išmokėtos paramos susigrąžinimo, ir pritardama teismo išvadoms, kad Agentūra galėjo iš naujo vertinti 2014 m. Paraišką ir priimti administracinį sprendimą, nurodo, kad Komisija sprendimu panaikino Skolos sprendimą, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, Agentūra priėmė Sprendimą, kuris atitinka tokius reikalavimus, yra išsamus, jame aprašomos skolos susidarymo aplinkybės ir sankcijos apskaičiavimas. Pasisakydamas dėl pareiškėjos nurodomo Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pažeidimo, atsakovas nurodo, kad Agentūra, nustačiusi, jos pareiškėjai 2015 m. liepos 3 d. išmokėta 5 289 Eur pagal Programą EKO nepriklauso, vadovaudamasi Taisyklių 451 punktu ir AGRO taisyklių 421 punktu priėmė Skolos sprendimą. Komisijai sprendimu panaikinus Skolos sprendimą, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, Agentūra privalėjo užbaigti administracinę procedūrą ir priimti Sprendimą. Todėl Agentūra, priimdama Sprendimą, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatų, nes Sprendimas buvo priimtas tik po to, kai Komisijos sprendimu buvo panaikintas Skolos sprendimas bei įsiteisėjo Komisijos sprendimas.

23. Atsakovo manymu, teismas sprendime padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad Agentūra nustatytas ginčo situacijos faktines aplinkybes įvertino ir ištyrė aktualių teisės aktų nuostatų apimtyje, priėmė pagrįstą faktines aplinkybes atitinkantį Sprendimą, kurio naikinti, kaip nepagrįsto, nėra teisinio pagrindo. Atsakovas pažymi, kad, nagrinėjamu atveju nenustačius vienos iš esminių sąlygų – Agentūros neteisėtų veiksmų, pareiškėja neturi teisinio pagrindo ir į neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. SP1-3911 (11.2.12E) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ bei neturtinės žalos iš Agentūros atlyginimo priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Agentūra iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nebuvo pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo priteisti pareiškėjai neturtinę žalą. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir aiškinimu, teigia, jog dėl apeliaciniame skunde nurodytų pažeidimų teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies nepagrįstumas ir neteisėtumas. Pastebėtina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėja iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

29. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Agentūra yra įstaiga, kuriai teisės aktais priskirtos plačios valstybės ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkio plėtrai administravimo funkcijos. AGRO taisyklių 421 punkte nustatyta, kad Agentūra turi teisę ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą atlikusi administracinį patikrinimą ir (arba) patikrą vietoje, tada, kai pareiškėjas nesilaikė paramos arba paraiškoje numatytų reikalavimų ar pažeidė paramos gavimo ir naudojimo sąlygas. Aptariama teisės norma galiojo tiek 2014 m. Paraiškos vertinimo metu, tiek 2017 m. rugpjūčio 17 d. Skolos sprendimo priėmimo metu. Iš esmės ta pati teisės nuostata įtvirtinta ir Taisyklių 451 punkte (redakcija, galiojusi 2014 m. Paraiškos vertinimo metu). Nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Agentūra galėjo iš naujo vertinti 2014 m. Paraišką ir priimti administracinį sprendimą, nes teisę vertinti ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas ir jas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos, suteikia aukščiau paminėtos AGRO taisyklių ir Taisyklių nuostatos.

30. Aplinkybė, kad Komisija sprendime nurodė, jog tik panaikina Agentūros 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2471(11.2.12E), tačiau neįpareigoja Agentūros iš naujo įvertinti 2014 m. Paraiškos, nepaneigia teisės aktuose įtvirtintos Agentūros pareigos atlikti išsamų 2014 m. Paraiškos vertinimą ir priimti motyvuotą sprendimą anksčiau aptartų teisės normų pagrindu. Nustatyta, kad Komisija nevertino Agentūros reikalavimo dėl susidariusios skolos grąžinimo teisėtumo iš esmės, o tik panaikino pastarąjį kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Todėl vertinama, kad Agentūra turėjo teisinį pagrindą peradministruoti 2014 m. Paraišką ir priimti naują sprendimą, o pareiškėjos argumentai, kad Agentūra priimdama Sprendimą pažeidė gero administravimo principą bei piktnaudžiavo, pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti.

31. Nagrinėjamu atveju Agentūra skundžiamą Sprendimą priėmė esant panaikintam Skolos sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi faktinio pagrindo remtis pareiškėjos nurodomu Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintu draudimu viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Taip pat nesivadovauja apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-598-438/2016, nes paminėtoje byloje ir nagrinėjamu atveju bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

32. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad priimant skundžiamą Sprendimą buvo netinkamai pritaikyta materialioji teisės norma. Nustatyta, kad Agentūra peradministravo 2014 m. Paraišką, kurioje nurodytų duomenų patikrą vietoje atliko 2014 m. liepos 15 d., todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Agentūra pagrįstai vadovavosi pagal Patikros atlikimo laiką galiojusia AGRO taisyklių redakcija, kurių 37.1.3 papunktyje buvo nustatyta, kad parama neskiriama, kai nustatytas didesnis kaip 20 proc. faktinio ploto tyčinis neteisingas deklaravimas.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad minėti pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėja apeliaciniame skunde neišdėstė savo argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, todėl nurodytu aspektu nepasisakytina.

34. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė