2018-12-06 Nr. AB-22431-3-61-3-04482-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1942-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04482-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. Š. ir G. Š., atstovaujamos pagal įstatymą L. Š., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. Š. ir G. Š., atstovaujamos pagal įstatymą L. Š., skundą atsakovui savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos L. Š. ir G. Š., atstovaujama pagal įstatymą L. Š., (toliau – ir pareiškėjos) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) panaikinti savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ (toliau – ir atsakovas, SĮ „Vilniaus miesto būstas“) 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 60-9031-3209 „Dėl teisės į paramą būstui įsigyti“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ priimti sprendimą, kuriuo būtų pripažinta pareiškėjų teisė į 10 procentų dydžio valstybės subsidiją būstui įsigyti.

1.1. Pareiškėjos paaiškino, kad 2016 m. liepos 26 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pripažinti jų šeimos teisę į 10 procentų dydžio subsidiją valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą (toliau – ir Paramos būstui įsigyti įstatymas). Prašymas buvo grindžiamas Paramos būstui įsigyti įstatymo 13 straipsniu, kuris nustato, kad 10 procentų dydžio subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikiama kreditų gavėjams, inter alia (be kita ko) jeigu jie yra „jaunos šeimos, auginančios vieną ar daugiau vaikų, ir šeimos, kuriose vienas iš vaikų tėvų yra miręs“. Pareiškėjos nurodė, jog jų šeima yra sudaryta iš dviejų asmenų, t. y. L. Š. ir jos dukros G. Š., gimusios 2012 m. liepos 2 d. Atsakovas Sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjų prašymą, nes jos nepatenka į Paramos būstui įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos jaunos šeimos sąvoką. Paramos būstui įsigyti įstatymas jauna šeima laiko tik tokias šeimas, kurioje motina ar tėvas yra ne vyresni kaip 35 metai, o L. Š. paraiškos teikimo metu buvo 37 metų, todėl atsakovas konstatavo, kad teisės į valstybės subsidiją būstui įsigyti jos šeima neturi.

1.2. Pareiškėjų teigimu, Paramos būstui įsigyti įstatymas sukuria tokią situaciją, kad su vienodose aplinkybėse esančiais asmenimis elgiamasi skirtingai, o tai yra tiesioginė diskriminacija dėl amžiaus ir toks Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Sprendimas taip pat prieštarauja ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (toliau – ir Chartija), kurios 21 straipsnyje įtvirtina, kad yra draudžiama bet kokia diskriminacija, atitinkamai ir dėl amžiaus.

1.3. Pareiškėjos pabrėžė, kad atsakovas yra tas subjektas, kuris turėjo pareigą netaikyti Europos Sąjungos teisės normai prieštaraujančio Paramos būstui įsigyti įstatyme įtvirtinto kriterijaus. Atsakovas yra savivaldybės įmonė (viešasis juridinis asmuo), kuriai savivaldybė yra suteikusi kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka rengti bankams pažymas apie teisę į valstybės paramą būstui įsigyti. Gavęs šią pažymą, asmuo per mėnesį gali kreiptis į subsidiją administruojantį banką, kuris, atsižvelgęs į besikreipiančio asmens pajamas, pradeda lengvatinio būsto kredito išdavimo procedūrą. Iš to seka, kad atsakovas vykdo administracines funkcijas, ir to pakanka, kad jis būtų laikomas „valstybe“ Europos Sąjungos teisės taikymo tikslais. Pareiškėjų vertinimu, „valstybės“ statusas įpareigoja atsakovą, susidūrus su kolizija tarp Europos Sąjungos teisės normos ir nacionalinės teisės normos, netaikyti Europos Sąjungos teisės normai prieštaraujančios nacionalinės teisės normos.

1.4. Pareiškėjų įsitikinimu, Paramos būstui įstatymo nuostata, apibrėžianti jaunos šeimos sąvoką, yra aiškiai tiesiogiai diskriminuojanti, nes amžiumi grindžiamas skirtingas elgesys su asmenimis, kurie gali būti tokioje pačioje arba netgi prastesnėje finansinėje padėtyje, nei pagal įstatymą jaunomis laikomos šeimos. Be to, tėvų amžiaus limito kriterijaus taikymas ne tik diskriminuoja vyresnius nei 35 metai tėvus, bet ir pažeidžia tokių tėvų vaikų teises pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos įstatymas), 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus, 13 straipsnį.

2. Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad Paramos būstui įstatymas nustato paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti, subsidijų valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikimo asmenims ir šeimoms sąlygas, nustatydamas 35 metų amžiaus cenzą. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos L. Š. prašymą, nustatė, kad ši pareiškėja neatitinka jaunos šeimos statuso, kadangi yra 37 metų amžiaus.

2.2. Atsakovas pažymėjo, kad jo veikla yra ribojama Paramos būstui įsigyti įstatymu bei kitais įstatymais. Netaikant įstatymuose numatytų normų, sankcijos grėstų atsakovui. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjų nediskriminavo, o tik vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Paramos būstui įsigyti įstatymas yra specifinis įstatymas, kurio paskirtis – nustatyti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką, todėl Sprendimas nesuteikti L. Š. 10 procentų subsidijos buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai.

2.3. Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nurodoma, jog teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjų L. Š. ir G. Š., atstovaujamos pagal įstatymą L. Š., skundą atmetė.

4. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

4.1. Pareiškėja L. Š. 2016 m. liepos 26 d. pateikė atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašymą dėl teisės į paramą būstui įsigyti patvirtinimo, prašydama jos dviejų asmenų šeimai patvirtinti teisę į valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą būstui pirkti, t. y. teisę į 10 procentų dydžio subsidiją valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti, nes yra jauna šeima, auginanti vieną ar daugiau vaikų (įvaikių).

4.2. Atsakovas, išnagrinėjęs 2016 m. liepos 26 d. L. Š. prašymą, Sprendimu subsidijos jai nesuteikė, nurodydamas, kad L. Š. su dukra neatitinka jaunos šeimos kriterijų, kaip tai nustatyta Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje.

5. Teismas, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių paramos būstui teikimą, analizę, sprendė, kad įstatymo leidėjas turėjo diskrecijos teisę ir išsamiai bei tinkamai Paramos būstui įstatyme nustatė paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti, subsidijų valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, sąlygas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, aiškiai apribodamas asmenų amžių, tam tikrais atvejais gaunant paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, t. y. tikslai apibrėždamas jaunos šeimos statusą (asmenys, ne vyresni kaip 35 metų amžiaus).

6. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad atsakovo Sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu, nes jį priimant nebuvo taikytas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo užtikrinamas bendrasis teisės principas, draudžiantis diskriminuoti dėl amžiaus bei nebuvo atsižvelgta į Konstituciją, Lygių galimybių įstatymą, Vaiko teisių apsaugos įstatymą bei Chartiją, pasisakydamas, kad jie pagrįsti tik samprotavimais ir prielaidomis.

7. Teismas, įvertinęs Konstitucijos nuostatas, susijusias su asmenų diskriminacija, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išvadas susijusias su konstituciniu asmenų lygybės principu, nurodė, kad valstybė, Paramos būstui įsigyti įstatyme apibrėždama jaunos šeimos sąvoką bei nustatydama jaunos šeimos asmenų amžiaus viršutinę ribą (35 metai), šiuo įstatymu aiškiai sureguliavo galimybę būtent jaunoms šeimoms gauti tam tikrą paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti ir tai teismas vertino kaip išimtinę valstybės teisę reguliuoti paramą valstybės piliečiams.

8. Teismas sprendė, kad Sprendimas dėl subsidijos neteikimo pareiškėjoms buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti įstatymo reikalavimais, o pareiškėjų argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

III. 9. Pareiškėjos L. Š. ir G. Š., atstovaujama pagal įstatymą L. Š., apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ būtų įpareigota pripažinti pareiškėjų teisę į 10 procentų dydžio valstybės subsidiją būstui įsigyti. Pareiškėjos taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, skaitomam kartu su Konstitucijos 38 straipsniu. Pareiškėjos apeliaciniame nurodo, kad:

9.1. Teismas nepasisakė dėl Chartijos 21 straipsnio, draudžiančio diskriminaciją dėl amžiaus, taikymo byloje. Teismas netinkamai taikė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą, skaitomą kartu su Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

9.2. Teismas nepasisakė dėl Vaiko teisių apsaugos įstatymo taikymo vertinant jaunos šeimos sąvokos pagrįstumą, taip ignoruodamas vaiko interesų apsaugos principą. Teismas Vaiko teisių apsaugos įstatymo apskritai netaikė ir nepasisakė dėl to. Pareiškėjų įsitikinimu, skunde išdėstyti argumentai dėl Paramos būstui įsigyti įstatyme įtvirtintos jaunos šeimos sąvokos konstitucingumo, teismo turėjo būti pripažinti pakankamais, nustatant, kad lengvatines paskolas teikiant tik šeimoms, kuriose tėvai buvo ne vyresni nei 35 metai, buvo tiesiogiai diskriminuojami vaikai, kurių tėvai yra vyresni nei 35 metai. Tokiu būdu Paramos būstui įsigyti įstatymas sukūrė Konstitucijai prieštaraujančią situaciją, kai vienodomis aplinkybėmis su asmenimis buvo elgiamasi skirtingai – asmenys buvo diskriminuojami.

9.3. Teismas netaikė Lygių galimybių įstatymo ir neperkėlė įrodinėjimo naštos atsakovui įrodyti, kad ginčijamas reglamentavimas yra pagrįstas. Teismas savo sprendimo nemotyvavo, o tik pacitavo Konstitucinio Teismo doktriną dėl valstybės pareigos nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą. Teismas nevertino, ar Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 6 punkto nuostata neprieštarauja Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams dėl žmogaus teisių apsaugos, netyrė skunde išdėstytų reikalavimų pagrįstumo. Teismas pažeidė savo konstitucinę pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinos įstatymo nuostatos konstitucingumo. Teismas privalėjo įvertinti, kokiais kriterijais remiantis iš Paramos būstui įsigyti įstatymo taikymo srities buvo eliminuotos šeimos, kuriose tėvai buvo vyresni nei 35 metų amžiaus, ir ar toks skirtingas teisinis reguliavimas yra objektyviai pagrįstas.

9.4. Teismas, vertindamas diferencijuojančio reglamentavimo pagrįstumą, turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, t. y. į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 (teisė į privataus gyvenimo apsaugą) ir 14 straipsnį (draudimas diskriminuoti užtikrinant Konvencijoje įtvirtintas teises inter alia (be kita ko) dėl amžiaus) ir į Europos socialinių teisių chartijos 16 straipsnį, kuris įtvirtina šeimos teisę į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą, ir 31 straipsnį, kuris įtvirtina asmenų teisę į būstą bei reikalauja, kad šalys imtųsi priemonių, kad padarytų būsto kainą prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšų, kartu su jos V dalies E punktu, kuris numato, kad naudojimasis šioje chartijoje įtvirtintomis teisėmis yra garantuojamas nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties), bei į pataisytos Europos socialinių teisių chartijos priedo V dalies E straipsnį (kuris numato, kad skirtingas požiūris dėl objektyvių ar pateisinamų priežasčių nelaikomas diskriminacija).

10. Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog:

10.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą. Ne atsakovo kompetencija aiškinti, dėl ko yra būtent toks jaunos šeimos sąvokos aiškinimas Paramos būstui įsigyti įstatyme. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ veikla yra ribojama Paramos būstui įsigyti įstatymu bei kitais įstatymais.

10.2. Paramos būstui įsigyti įstatyme yra įtvirtinta pozityvioji diskriminacija, kuri yra leidžiama Konstitucijoje bei kituose tarptautiniuose teisės aktuose. Šiame įstatyme numatyti specialūs reikalavimai asmenims, siekiantiems gauti subsidiją, ir yra susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais, o tokia pozityvioji diskriminacija yra leidžiama. Valstybė turi pareigą nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, jeigu yra objektyvus poreikis tai padaryti, nes asmenys objektyviai yra skirtingose situacijose, ir tokiu diferencijuotu teisiniu reguliavimu siekiama visuomeniškai reikšmingų tikslų. Kreiptis į Konstitucinį Teismą šiuo atveju nėra tikslinga, nes nėra diskriminacijos požymių, valstybė numatė diferencijuotą teisinį reguliavimą, o atsakovas vadovavosi Paramos būstui įstatymo nuostatomis bei kitais paramos skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“, išnagrinėjęs pareiškėjos L. Š. 2016 m. liepos 26 d. prašymą dėl teisės į paramą būstui įsigyti patvirtinimo, šio prašymo 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu netenkino, nustatęs, kad pareiškėja ir jos nepilnametė dukra G. Š. neatitinka jaunos šeimos kriterijaus, nustatyto Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje.

12. Pareiškėja L. Š., kuriai prašymo padavimo dieną buvo 37 metai, siekė pasinaudoti Paramos būstui įsigyti įstatymo (byloje yra aktuali 2014 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. XII-1215 redakcija) 13 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta valstybės subsidija (10 procentų suteikto valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito (ar šio būsto kredito likučio) apmokėjimas). Primintina, kad pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktą subsidija valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikiama šių kreditų gavėjams, jeigu jie gavo valstybės iš dalies kompensuojamą būsto kreditą, atitinka Paramos būstui įsigyti įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir jeigu jie yra jaunos šeimos, auginančios vieną ar daugiau vaikų (įvaikių), ir šeimos, kuriose vienas iš vaikų (įvaikių) tėvų yra miręs. Pareiškėjos prašymas nebuvo tenkintas, nes Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 6 dalis nustato, kad jauna šeima – tai šeima, kurioje kiekvienas iš sutuoktinių yra ne vyresni kaip 35 metų, taip pat šeima, kurioje motina arba tėvas vieni augina vieną ar daugiau vaikų (įvaikių) ir yra ne vyresni kaip 35 metų.

13. Pareiškėja, ginčydama atsakovo Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo Sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, laikosi pozicijos, kad turėjo būti atsižvelgta į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, teigia, kad Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 6 dalis neturėjo būti taikoma, nes ji prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, skaitomam kartu su jos 38 straipsniu, ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtos normos konstitucingumo.

14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo nuostatas šeimų galimybė gauti valstybės paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti yra tiesiogiai priklausoma nuo tėvų amžiaus kriterijaus, t. y. šeima, kurioje bent vienas iš tėvų yra vyresnis nei 35 metų (pavyzdžiui, 37 metų) gali būti tokioje pačioje arba netgi prastesnėje finansinėje padėtyje, nei įstatymu jauna laikoma šeima, kurioje abu tėvai yra tik porą metų jaunesni, tačiau tokia šeima pagal įstatymą negali tikėtis valstybės paramos būstui įsigyti. Pareiškėjų teigimu, tai yra akivaizdžiai nepagrįstas ir tiesiogiai diskriminuojantis dėl amžiaus elgesys, be to, minėta įstatymo nuostata diskriminavo ir vaikus, kurių tėvai yra vyresni nei 35 metų, t. y. tokioje pačioje situacijoje dėl tėvų amžiaus sudaromos palankesnės galimybės kai kuriems vaikams gyventi nuosavame būste be aiškių objektyvių aplinkybių, pateisinančių tokį reglamentavimo skirtumą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus grindžia Chartijos 21 straipsniu, draudžiančiu asmenų diskriminaciją inter alia (be kita ko) dėl amžiaus; Konvencijos 8 straipsniu, užtikrinančiu teisę į privataus gyvenimo apsaugą, ir 14 straipsniu, draudžiančiu diskriminaciją inter alia (be kita ko) dėl amžiaus; Europos socialinės chartijos (pataisytos) 16 straipsniu, 31 straipsnio nuostata, reikalaujančia, kad šalys imtųsi priemonių, jog padarytų būsto kainą prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšų.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią; ši doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas yra kitoks negu nustatytasis tarptautinėse sutartyse; tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktu (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (žr. 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą). Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, esą valstybės įstatymai numato ką kita; valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. išvada).

16. Europos socialinės chartijos (pataisytos), priimtos 1996 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos Respublikai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d., 16 straipsnyje nustatyta, kad siekdamos užtikrinti būtinas sąlygas visapusiškam šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, vystymuisi, šalys įsipareigoja prisidėti prie šeimos gyvenimo ekonominės, teisinės ir socialinės apsaugos tokiomis priemonėmis kaip socialinės ir šeimos pašalpos, palanki valstybės mokesčių politika, šeimos aprūpinimas būstu, lengvatos jaunavedžiams ir kitomis reikiamomis priemonėmis. Europos socialinės chartijos (pataisytos) 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į būstą, šalys įsipareigoja imtis priemonių, skirtų: remti galimybes turėti atitinkamo standarto būstą (1 punktas); neleisti plisti benamystei ir ją mažinti, kol palaipsniui ji bus panaikinta (2 punktas); padaryti būsto kainą prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšų (3 punktas). Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) ratifikavimo“ (2001 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. IX-317 redakcija) 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) III dalies A straipsnio 1 dalies b ir c punktų nuostatomis, pareiškia, kad Lietuvos Respublika įsipareigoja laikytis 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) II dalies 1–11 straipsniuose, 12 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktuose, 13 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, 14–17 straipsniuose, 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, 19 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 7, 9–11 punktuose, 20–22 straipsniuose, 24–29 straipsniuose ir 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų įsipareigojimų. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublika neįsipareigojo laikytis pareiškėjų akcentuojamo 31 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto įsipareigojimo.

17. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimai).

18. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

19. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).

20. Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendro pobūdžio konstituciniai principai (2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai). Aiškindamas iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra konstatavęs, kad nepilnamečių vaikų turinčioms šeimoms, atsižvelgiant į jų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, gali būti teikiama tam tikra parama, taip pat kad šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia (be kita ko) valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones (2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

21. Nagrinėjamos bylos kontekste, būtina pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; valstybės paramos apsirūpinimui būstu teikimą jis gali susieti su asmens (šeimos) turto ir pajamų dydžiais; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas socialinės paramos būsto neturintiems asmenims apsirūpinant būstu santykius, turi nustatyti asmenis, kurie negali apsirūpinti būstu iš darbo ir (ar) kitokių pajamų ir kuriems dėl šios priežasties teikiama valstybės parama apsirūpinimui būstu, tokios paramos teikimo pagrindus, sąlygas, dydžius (2015 m. gegužės 26 d. nutarimas).

22. Pagal Konstituciją valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą; socialiai orientuota valstybė turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą; socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; siekiant įgyvendinti konstitucinį teisingumo principą, turi būti užtikrinta tam tikra interesų pusiausvyra;<...>; valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, reguliuojant socialinės paramos būsto neturintiems asmenims apsirūpinant būstu santykius, sudaryti prielaidas atsižvelgti ir į socialiai jautriausių asmenų grupių, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, poreikius (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 26 d.).

23. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis teisės aktų nuostatomis, Konstitucinio Teismo išaiškinimais, daro išvadą, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį pateisina teisėtas tikslas ir šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis; valstybė, atsižvelgdama į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, valstybės materialines ir finansines galimybes, turi teisę nustatyti asmenų grupes, kurioms bus teikiama socialinė parama, ir šios paramos formas ir apimtį.

24. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą, siekdama pasinaudoti Paramos būstui įsigyti įstatymo (2014 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. XII-1215 redakcija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta parama būstui įsigyti, t. y. siekė pasinaudoti valstybės teikiama socialine parama nepasiturintiems asmenims (šeimoms). Paramos būstui įsigyti įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką.

25. Pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo 6 straipsnį, nustatantį paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti formas, 1 dalį parama būstui įsigyti teikiama valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų gavėjams teikiant subsidijas valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims ir šeimoms gali būti teikiama ir parama būstui išsinuomoti: 1) nuomojant socialinį būstą; 2) mokant būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensaciją.

26. Akcentuotina, kad pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo nuostatas parama būstui įsigyti ar išsinuomoti yra teikiama ne tik jaunoms šeimoms, bet ir šeimoms, kurių sąvoka yra pateikta Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje (nėra nustatytas vaikų tėvų amžius).

27. Paramos būstui įsigyti įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintas paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo principas – pasirinkimo, kuris reiškia, kad paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimas remiasi teise asmenims ir šeimoms rinktis vieną iš kelių paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti formų.

28. Pabrėžtina, kad pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo 13 straipsnį parama būstui įsigyti teikiama valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų gavėjams teikiant subsidijas valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti ne tik jaunoms šeimoms, auginančios vieną ar daugiau vaikų (įvaikių), bet ir likusiems be tėvų globos (rūpybos) asmenims, iki jiems sukanka 35 metai, jų šeimoms; šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų (įvaikių), neįgaliesiems arba šeimoms, kuriose yra neįgaliųjų; šeimoms, kuriose vienas iš vaikų (įvaikių) tėvų yra miręs (13 str. 1 d. 1 p.). Iš šios normos nuostatų matyti, kad įstatymų leidėjas tam tikroms socialiai jautrioms grupėms nustatė paramos teikimo formą – subsidijas valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti.

29. Iš Aiškinamojo rašto „Dėl Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo, Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo Nr. I-1338 1, 2, 3 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. XI-1007 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų“ nustatyta, kad Paramos būstui įsigyti įstatymo tikslai buvo šie: atskirti Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme reglamentuotas paramos apsirūpinant būstu ir valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) sritis; remti teisę į socialinį būstą turinčių asmenų (šeimų) galimybes turėti tinkamą būstą; nustatyti (papildyti) savivaldybių būsto fondo plėtros bei paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo formas ir finansavimo šaltinius; nustatyti būsto nuomos ar išperkamosios nuomos mokesčių dalies kompensavimo sąlygas; mažinti priverstinai iškeldinimų iš savivaldybės nuomojamų būstų asmenų (šeimų) skaičių ir sudaryti sąlygas racionaliau valdyti, naudoti savivaldybės būstus ir jais disponuoti; užtikrinti, kad paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gautų tik tie asmenys (šeimos), kurių turtas ir pajamos yra mažesni už įstatyme nustatytus dydžius.

30. Iš šio Aiškinamojo rašto turinio matyti, kad priimant Paramos būstui įsigyti įstatymą Nr. XII-1215, nebuvo siekiama nustatyti jaunos šeimos apibrėžimą, nustatyti subsidijų valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti teikimo sąlygas, nes tokio pobūdžio nuostatos jau buvo įtvirtintos Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje buvo nurodyta, kad jauna šeima – šeima, kurioje kiekvienas iš sutuoktinių yra ne vyresnis kaip 35 metų, taip pat šeima, kurioje motina arba tėvas vieni augina vieną ar daugiau vaikų (įvaikių) ir yra ne vyresni kaip 35 metų. Jaunos šeimos nariais taip pat laikomi asmenys, teismo tvarka pripažinti šeimos nariais, ir gali būti laikomi sutuoktinių ar vienišo asmens kartu gyvenantys tėvai (įtėviai). Šio įstatymo 6 straipsnyje buvo nustatytos sąlygos, kurioms esant teikiama subsidija kredito daliai apmokėti. Iki 2003 m. sausio 1 d. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pavadinimas buvo Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, kuriame taip pat buvo įtvirtinta, kad jauna šeima yra ta, kurios abu sutuoktiniai yra ne vyresni kaip 35 metų (žr. 17 str. (1997 m. spalio 21 d. įstatymo Nr. VIII-472 redakcija)).

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymas (2018 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XIII-1281 redakcija), kurio 2 straipsnio 2 dalyje pateikta tokia pati jaunos šeimos sąvoka, kaip ir Paramos būstui įsigyti įstatyme.

32. Subsidijos, suteikiamos: 1) jaunoms šeimoms, neauginančioms vaikų ar vaikų, kuriems nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), dydis – 15 procentų būsto kredito pirmajam būstui įsigyti sumos; 2) jaunoms šeimoms, auginančioms vieną vaiką ar vieną vaiką, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), dydis – 20 procentų būsto kredito pirmajam būstui įsigyti sumos; 3) jaunoms šeimoms, auginančioms du vaikus, kuriems (ar vienam iš jų) gali būti nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), dydis – 25 procentai būsto kredito pirmajam būstui įsigyti sumos; 4) jaunoms šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų, kuriems (ar vienam iš jų) gali būti nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), dydis – 30 procentų būsto kredito pirmajam būstui įsigyti sumos (Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymo 3 str. 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu jauna šeima, gavusi šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio subsidiją, įgyja teisę į didesnę šio straipsnio 1 dalyje nustatytą subsidiją, jai suteikiama šių subsidijų skirtumo dydžio papildoma subsidija. Kai įgyjama teisė į didesnę šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nustatyto dydžio subsidiją, kreipimosi dėl papildomos subsidijos metu jauna šeima turi atitikti jaunos šeimos apibrėžimą. Kai įgyjama teisė į didesnę šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto dydžio subsidiją, kreipimosi dėl papildomos subsidijos metu kiekvienas iš sutuoktinių arba motina ar tėvas, vieni auginantys vaiką (vaikus) ar vaiką (vaikus), kuriems (ar vienam iš jų) gali būti nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), turi būti iki 40 metų (įskaitytinai). Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto Pagrindinio komiteto 2018 m. birželio 15 d. papildomoje išvadoje (2) Nr. 109-P-22 buvo pritarta minėto įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatai, nurodant, kad pagal 2016 metų statistinius duomenis besituokiančiųjų asmenų amžiaus vidurkis: vyrų – 34 metai, moterų – 31 metai, nuo 2012 metų iki 2016 metų ryškiai didėja gimdančių moterų, kurių amžius 35, skaičius; pagal statistikos duomenis, šeimų, susilaukusių trečio vaiko, tėvai būna vyresni nei 35 metai.

33. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, darytina išvada, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą ir priimant Sprendimą turėjo būti vadovaujamasi ne Paramos būstui įsigyti įstatymu, o Konvencijos, Chartijos, Europos socialinės chartijos (pataisytos) normomis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja byloje nėra nurodžiusi teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių byloje turėjo būti nustatyta, kad pareiškėjos nepilnamečio vaiko interesai nagrinėjamu atveju gali būti užtikrinti tik tada, jei pareiškėjai (ir jos šeimai) būtų suteikta socialinė parama, nustatyta Paramos būstui įsigyti 6 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

35. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

36. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą.

38. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos, siekdamos pagrįsti savo abejonę dėl Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai. Pažymėtina, kad pareiškėjos nėra nurodžiusios jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas jaunos šeimos apibrėžimą ir nurodydamas konkrečią amžiaus ribą, nesilaikė Konstitucijos nuostatų.

40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Paramos būstui įsigyti įstatymo 2 straipsnio 6 dalies neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas (Paramos būstui įsigyti įstatymą), o pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. Š. ir G. Š., atstovaujamos pagal įstatymą L. Š., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė