2013-06-18 Nr. AB-2730-3-61-3-02542-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-540/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02542-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 4.3, 11.4, 11.6.1.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, Vilniaus rajono savivaldybei ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – M. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus rajono savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į teismą (t. I, b. l. 46-48, 192-194, t. II, b. l. 2-4) (toliau – ir skundas), prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos (toliau – ir Apylinkės taryba) 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimo (toliau – ir 24 sesijos sprendimas) dalį dėl 2 ha asmeninio ūkio žemės suteikimo A. K., kuri patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją;

2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 3267-41 (toliau – ir 2000 m. rugsėjo 25 d. Įsakymas) (įsakymo 5 priedo 22 punktą), 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymą Nr. 2.3-9156-41 (toliau – ir 2004 m. lapkričio 22 d. Įsakymas) (įsakymo 5 priedo 139 punktą) ir 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. 2.3-13648-(01) (toliau – ir 2009 m. rugpjūčio 13 d. Įsakymas), dalyje dėl M. K. suprojektuoto 2 ha žemės sklypo Nr. 546, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, kurio dalis patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją;

3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 2.4-01-7352 (toliau – ir 2009 m. rugpjūčio 27 d. Sprendimas), kuriuo mirusiojo A. K. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusios savininkės O. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 3,38 ha žemės turėtą žemės sklypą, suteikiant A. K. neatlygintinai nuosavybėn bendrą 2 ha ploto žemės sklypą Nr. 546 – 2 ha žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, dalyje, kurioje šis sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją natūra yra jo mama S. J., kuriai mirus, 2000 m. gruodžio 13 d. kartu su visomis jos turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis, jis paveldėjo ir jos turtinę teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises į buvusią (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemę natūra. Pažymėjo, kad 2003 m. kovo 6 d. (patikslinta 2005 m. lapkričio 15 d.) Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu nustatė, kad 4,5 procentai, t. y. 9,6738 ha buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ploto patenka į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu pateikdamas informaciją, pateikė ir ištrauką iš valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plano, tačiau detaliai nepaaiškino, kada 1 261,17 ha žemė, ištraukoje pažymėta geltona spalva, buvo privatizuota, kokiu pagrindu ir kokių asmenų. Be kita ko, nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3500-580/2011 dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei 2011 m. spalio 28 d. priimtas teismo sprendimas. Šios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad 2009 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-7352 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. K.“ 2 punktu A. K. suteiktas neatlygintinai nuosavybėn bendras 2,0000 ha žemės sklypas Nr. 546-2,000 ha žemės ūkio veiklai, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje. Akcentavo, kad dalis (kokia tiksliai dalis, nežinoma, tačiau matosi iš pateikto plano) šio žemės sklypo patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, t. y. į ginčo teritoriją. Šis sprendimas buvo priimtas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimo pagrindu. Mano, kad ankščiau paminėti sprendimai pažeidžia jo nuosavybės teises.

Iš 2008 m. balandžio 14 d. Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriaus pažymėjimo matyti, kad A. K. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu buvo suteikta asmeniniam ūkiui 2,00 ha žemės ūkio naudmenų žemės, tačiau, anot pareiškėjo, ši žemė jam buvo suteikta neteisėtai. Tvirtino, kad nagrinėjant bylas, kuriose turi būti išspręstas asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo klausimas, svarbu nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus ir ar ji naudojama asmeniniam ūkiui.

Vertinant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, turi būti patikrinama, ar pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. buvo priimtas Apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui, nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis, kad teisėtai naudojamasi asmeninio ūkio žeme, ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą.

Taip pat patikrinama, ar skirta asmeniniam ūkiui žemė buvo atmatuota toje vietoje, kurioje šiuo metu asmuo ją naudoja (išskyrus atvejus, kai rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal įstatymus buvo pakeista asmeninio ūkio žemės sklypo vieta ir ribos), o jeigu žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas po 1994 m. sausio 1 d., turi būti patikrinama, ar jis buvo atmatuotas žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (laisva valstybinio žemės fondo žeme nelaikoma žemė, į kurią atkurti nuosavybės teises, žemę grąžinant natūra, pretendavo asmenys, turėję tokią teisę).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui galėjo būti suteikiami tik iki galo išsprendus nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimą. Jeigu asmeniui, kuris turėjo teisę gauti žemės sklypą asmeniniam ūkiui, žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, tai tokio asmens nuosavybės teisė negali būti ginama prioritetiškai, o prioritetiškai būtina ginti asmens, pretenduojančio atkurti nuosavybės teisę į tą žemę, interesus, nes šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001).

Teigė, kad mama S. J. bei kiti pretendentai prašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę buvo padavę 1991-1992 m., t. y. daug anksčiau, nei po to priimtas sprendimas suteikti A. K. asmeninio ūkio žemės sklypą. Todėl laiko, kad yra pagrindas teigti, jog Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimas, kuriuo buvo suteikta A. K. asmeninio ūkio žemės sklypas, ir kuris buvo priimtas pirmiau neišnagrinėjus S. J. bei kitų pretendentų prašymų atkurti nuosavybės teises į konkrečius žemės sklypus, yra neteisėtas.

Asmeninio ūkio žemė suteikta 1995 m. kovo 16 d. negalėjo būti laikoma valstybės išperkama ir projektuojama, nepaisant asmenų norinčių susigrąžinti šią žemę natūra interesų. Taigi Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimas bei 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas dalyje, kurioje A. K. neatlygintinai nuosavybėn suteiktas 2,0000 ha žemės sklypas ir į kurį patenka dalis ginčo žemės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, yra naikintini. Taip pat atkreipė dėmesį, kad iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus atsiliepimo ir prie jo pateiktų dokumentų sužinojo, kad ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte ir patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d.

įsakymu Nr. 3267-41, o vėliau patikslintas 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-13648-(01). Manė, kad ir šių įsakymų dalys dėl ginčo sklypo naikintinos, nes sklypas suprojektuotas neteisėto Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimo pagrindu, be to, net ne tam asmeniui, kuriam buvo skirtas asmeninis ūkis.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius (toliau – ir NŽT) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. III, b. l. 8-12) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu A. K. suteiktas asmeniniam ūkiui 2,00 ha žemės ūkio žemės sklypas, suformuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Žemės reformos žemėtvarkos projekte (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m. sav., 2008 m. lapkričio 19 d., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 8 buvo nustatytas A. K. suteiktos žemės naudojimo faktas ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7352 į šį žemės sklypą atkurtos nuosavybės teisės A.

K. vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas, ŽRĮ) 15 straipsniu, taip pat Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugsėjo 4 d. posėdžio „Dėl Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimui sąrašų patvirtinimo ir tolesnių darbų aptarimo“ (protokolas, Nr. (30)-6.5-21), A.

K. nuosavybės teisės atkurtos tinkamai ir teisėtai. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių motyvų, kaip ginčijami Apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai yra susiję su S. J. prašymo atkurti nuosavybės teises tenkinimu. Atsižvelgiant į tai, kad iki 1940 m. nacionalizacijos(duomenys neskelbtini) kaime išliko rėžinė žemės valdymo sistema, atkuriant nuosavybės teises į žemę, turėtą minėtame kaime, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių šį išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punktu, kuriame nurodyta, kad žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius.

Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Taigi, vadovaudamasis Tvarkos 106 punktu, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 6 d. atliko (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijos ribų kartografiją, kurią bei su tuo susijusią medžiagą, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. liepos 31 d. raštu pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, prašydamas nustatyti, kokį žemės plotą galima grąžinti natūra ir nustatyti žemės sklypų ribas, naudojimo sąlygas ir apribojimus, organizuoti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus.

Pabrėžė, kad 2003 m. kovo 6 d. nustačius (patikslinta 2005 m. lapkričio 15 d.) buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo aplinkines ribas, paaiškėjo, kad dalis kaimo patenka į teritoriją, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtą Vilniaus miesto savivaldybei. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miestui, S. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1230 ha žemės. Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miestui, vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 2.3-8756-(01) patvirtintame Vilniaus miesto kadastro vietovės Pilaitės ir Pašilaičių seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformuotas 2,5187 ha ploto žemės sklypas grąžinimui natūra bendrosios nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, įskaitant ir S. J., kurios paveldėtojas yra V.

J., į 0,1230 ha jai tenkantį žemės plotą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miestui. Minėtas 2,5187 ha žemės sklypas yra paženklintas. Be kita ko, nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymu (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, NTKĮ) ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymu (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas, NTRĮ), žemės sklypą įregistravus VĮ „Registrų centras“ Lietuvos Respublikos vardu, parengs mirusios S. J. vardu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,1230 ha jai tenkantį žemės plotą.

Priėmus sprendimą, S. J. bus atkurtos nuosavybės teisės į visą jai tenkantį buvusio savininko A. G. turėtos žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miestui.

Atsakovai Vilniaus rajono savivaldybė ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 113-115, 116-118, t. II b. l. 184-185, 186-187) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas skunde neįvardijo nei procedūrinių, nei meterialinių teisės aktų pažeidimų. Akcentavo, kad skundžiamas apylinkės tarybos sprendimas buvo priimtas vykdant 1994 m. spalio 17 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.22-790/94, kuriuo iš dalies buvo panaikintas (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 11 d. 21 sesijos sprendimas dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo. A. K. įgijo reikalavimo teisę pretenduoti į asmeninio ūkio žemės sklypo įteisinimą 1994 m. gegužės 11 d. 21 sesijos apylinkės tarybos sprendimo pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. III, b. l. 1-3), pareiškėjo skundo pagrįstumą prašė spręsti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus argumentus.

Nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktu nustatyta, jog žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 staipsnio nuostatas, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms. Šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose. Aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose nurodyta, kad nagrinėjant bylas, kuriose turi būti išspręstas asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo klausimas, svarbu nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus ir ar ji naudojama asmeniniam ūkiui.

Akcentuojama, kad teismų praktikoje „laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas, yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Nurodoma, kad nagrinėjamose bylose nustatant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, svarbi yra Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostata, kad „sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 dienos“.

Rekomenduojama teismams, kad vertinant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, turi būti patikrinama: ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą; ar pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. buvo priimtas Apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui (nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis, kad teisėtai naudojamasi asmeninio ūkio žeme, ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą); ar skirta asmeniniam ūkiui žemė buvo atmatuota toje vietoje, kurioje šiuo metu asmuo ją naudoja (išskyrus atvejus, kai rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal įstatymus buvo pakeista asmeninio ūkio žemės sklypo vieta ir ribos); jei žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas po 1994 m. sausio 1 d., turi būti patikrinama, ar jis buvo atmatuotas žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (laisva valstybinio žemės fondo žeme nelaikoma žemė.

į kurią atkurti nuosavybės teises, žemę grąžinant natūra, pretendavo asmenys, turėję tokią teisę).

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. paaiškinimais dėl pareiškėjo skundo (t. I, b. l. 184-189) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad dalis A. K. asmeniniam ūkiui ginčijamais Buivydiškių apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimais suteikto 2 ha žemės sklypo įeina į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, kuri 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu priskirta Vilniaus miestui. 2000 m. rugsėjo 25 d. buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 3267-41, kuriuo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas pagal 1995 m. kovo 16 d. sesijos (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimą paskirtas ir A. K. naudojamas asmeninio ūkio 2 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 19 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 8 buvo nustatytas A. K. suteiktos žemės naudojimo faktas, atsirado teisinis pagrindas A. K. teisių paveldėtojai trečiajam suinteresuotam asmeniui M. K. atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą. Tai ir buvo padaryta pareiškėjo ginčijamu 2009 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-7352. Taigi laiko, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas buvo priimtas pagrįstai ir laikantis įstatymo nustatytos tvarkos.

Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo ginčijamas 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimas buvo priimtas 1994 m. spalio 17 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 22-790/94 panaikinus 1994 m. gegužės 11 d. 21 sesijos Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimą. Taip buvo padaryta po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. kovo 8 d. konstitucinės justicijos byloje priimtu nutarimu konstatavo žemės suteikimą asmenims asmeniniui ūkiui neprieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) net ir tuo atveju, jeigu žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama Lietuvos Respublikos piliečiams atkurtinos žemės teritorijoje. Taigi abu ginčijami valstybės institucijų sprendimai buvo priimti teisėtai ir pagrįstai.

Taip pat tvirtino, kad Buivydiškių apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, suteikiant žemę asmeniniam ūkiui A. K., nepažeidžia jokių pareiškėjo teisių, nes ginčijami valstybės institucijų sprendimai dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo išduoti ne pareiškėjo, o trečiojo asmens M. K., 2002 m. kovo 7 d. mirusio sutuoktinio A. K., vardu, todėl jų priėmimas nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisių pažeidimu.

Pabrėžė, kad byloje nėra įrodymų dėl S. J. prašymo atkurti nuosavybes teises padavimo (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-1992 m. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių motyvų, kaip ginčijami (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai (individualūs administraciniai aktai) yra susiję su S. J. prašymo atkurti nuosavybės teises tenkinimu. Ginti kitų pretendentų teises atkurti nuosavybės teisę pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neturi teisės, nes jis dėl šių teisių gynimo neturi teisinio suinteresuotumo, o minimi kiti pretendentai nėra proceso šalys šioje byloje. Laiko, kad šios bylos dalykas nėra pareiškėjo motinos S. J. teisių į nuosavybės teise turėtą žemę neatkūrimo faktas ir atsakingo už šį neteisėtą neveikimą asmens nustatymas. Daro išvadą, kad ginčijami teisėtai ir pagrįstai priimti (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai niekaip nepažeidžia Pareiškėjo teisių, nesukuria jam pareigų ir nekeičia jo teisinės padėties. Taigi, ginčijami sprendimai nepažeidžia pareiškėjo teisių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pirmos instancijos teismas, VAAT) 2012 m. spalio 8 d. sprendimu (t. III, b. l. 21-30) atmetė pareiškėjo V. J. skundą kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimo dalies dėl 2 ha asmeninio ūkio žemės suteikimo A. K., kuri patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 3267-41 (įsakymo 5 priedo 22 p.), 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 2.3-9156-41 (įsakymo 5 priedo 139 p.) ir 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 2.3-13648-(01) dalių dėl M. K. suprojektuoto 2 ha žemės sklypo Nr. 546, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, kurio dalis patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją ir dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7352, kuriuo mirusiojo A. K. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusios savininkės O. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 3,38 ha žemės turėtą žemės sklypą, suteikiant A. K. neatlygintinai nuosavybėn bendrą 2 ha ploto žemės sklypą Nr. 546 – 2 ha žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, dalyje, kurioje šis sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją (toliau bendrai vadinami – ir skundžiami administraciniai aktai) (t. I, b. l. 18, 68-69, 77, 81, 138, 139, 141, 142; t. II, b. l. 7, 8, 9-16, 71, 74, 88). Taigi nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra minėtų administracinių aktų teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Konstatavo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų visuma tvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 2.3-8756-(01), patvirtintame Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformuotas 2,5187 ha ploto žemės sklypas gražinimui natūra bendrosios nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, įskaitant ir S. J. į 0,1230 ha žemės plotą (šio įsakymo priedo, t. y. pretendentų sąrašo, 23 p.), kurios paveldėtojas ir yra pareiškėjas, į 0,1230 ha jai tenkantį žemės plotą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje Vilniaus miestui (t. I, b. l. 124-125, 126-127).

Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu A. K. suteiktas asmeniniam ūkiui 2,00 ha žemės ūkio žemės sklypas, suformuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Žemės reformos žemėtvarkos projekte (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m. sav. (t. I, b. l. 81, 139-141). Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis, 24 sesijos sprendimas buvo priimtas 1994 m. spalio 17 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 22-790/94 panaikinus 1994 m. gegužės 11 d. 21 sesijos (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimą (t. I, b. l. 78, 82). Nurodė, kad remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. ABTĮ 14 straipsniu reglamentuojama, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, anksčiau nurodytas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų ir/ar yra panaikintas.

VAAT byloje nustatė ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. lapkričio 19 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 8 buvo nustatytas A. K. suteiktos žemės naudojimo faktas ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7352 į šį žemės sklypą atkurtos nuosavybės teisės A. K. (t. I, b. l. 18, 20). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš ištraukos iš Vilniaus miesto suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų, 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu A. K. suteiktas neatlygintinai nuosavybėn 2 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalis patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, o kita dalis – į Vilniaus miestui priskirtą (t. I, b. l. 16).

Kaip minėta, pareiškėjas skundžiamus administracinius aktus laiko neteisėtais bei nepagrįstais, nes mano, kad jie pažeidžia jo nuosavybės teises, jog pretendentai prašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę buvo padavę 1991-1992 m., t. y. daug anksčiau, nei po to priimtas sprendimas suteikti A. K. asmeninio ūkio žemės sklypą. Pareiškėjo nuomone, asmeninio ūkio žemė suteikta 1995 m. kovo 16 d. negalėjo būti laikoma valstybės išperkama ir projektuojama, nepaisant asmenų norinčių susigrąžinti šią žemę natūra interesų.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygos ir kiti su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.

Remiantis Tvarkos 40 punktu, numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jeigu nurodytoji žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Minėtose teritorijose nauji žemės ūkio paskirties sklypai neatlygintinai nuosavybėn neperduodami, išskyrus sklypus, naudojamus asmeniniam ūkiui. Pagal šios Tvarkos 106 punktą, žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijoje esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemę pagal šio įstatymo priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Kaimų, neišskirstytų į vienkiemius (rėžinių) teritorijoje žemė grąžinama tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikanti Žemės ūkio ministerijos patvirtintos metodikos. Pagal minimo Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. O minimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms. Šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose.

Pirmos instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad nuo nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios iki Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2002 m. balandžio 19 d., Lietuvos Respublikoje galioję teisės aktai nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę natūra miesto teritorijoje, išskyrus žemę prie turimų statinių. Visa ši žemė pagal Atkūrimo įstatymą buvo priskiriama valstybės išperkamai.

Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Asmeninio ūkio žemės sklypai paprastai projektuojami fizinių asmenų turėtoje žemės valdoje, jeigu ši yra asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje (15 str. 7 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 21 punkte nustatyta, kad atlikus žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimus, Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka parengiami žemės sklypų asmeniniam ūkiui paženklinimo aktai, prie jų pridedant asmeninio ūkio žemėnaudą sudarančių žemės sklypų planus ir žemės naudmenų eksplikacijas, suvestiniai žemės sklypų asmeniniam ūkiui planai, žemės sklypų asmeniniam ūkiui apskaitos žiniaraščiai.

Pirmos instancijos teismo teisėjų kolegija akcentavo, kad aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose inter alia nurodyta, kad nagrinėjant bylas, kuriose turi būti išspręstas asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo klausimas, svarbu nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus ir ar ji naudojama asmeniniam ūkiui. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas, yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra.

Nustatant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, svarbi yra Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostata, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. Vertinant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, turi būti patikrinama:

1) ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą;

2) ar pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. buvo priimtas Apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui (nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis, kad teisėtai naudojamasi asmeninio ūkio žeme, ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą);

3) ar skirta asmeniniam ūkiui žemė buvo atmatuota toje vietoje, kurioje šiuo metu asmuo ją naudoja (išskyrus atvejus, kai rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal įstatymus buvo pakeista asmeninio ūkio žemės sklypo vieta ir ribos);

4) jei žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas po 1994 m. sausio 1 d., turi būti patikrinama, ar jis buvo atmatuotas žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (laisva valstybinio žemės fondo žeme nelaikoma žemė, į kurią atkurti nuosavybės teises, žemę grąžinant natūra, pretendavo asmenys, turėję tokią teisę).

VAAT paaiškino, kad ABTĮ 57 straipsnyje numatyta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Pirmos instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Todėl, pirmos instancijos teismo teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi šiam ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, priėjo prie išvados ir konstatavo, kad atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo skundžiami administraciniai aktai pažeidžia jo nuosavybės teises. Pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini) kaime buvo rėžinė žemės valdymo sistema, todėl sklypai nekartografuojami, o nustatomos kaimo ribos, plotas ir savininkų skaičius.

Kaip nurodyta anksčiau, būtent taip atsakingų institucijų ir buvo padaryta. Pareiškėjui bus atkurtos jam priklausančios nuosavybės teisės į 0,1230 ha žemės plotą. VAAT pabrėžė, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė kaip pasireiškė jo subjektyvių teisių ir teisėtų interesų pažeidimas, kokias jam teisines pasekmes sukels skundžiamų administracinių aktų panaikinimas. Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Sisteminė nurodytų teisės normų analizė pirmos instancijos teismo teisėjų kolegijai suponavo, kad jos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tai yra pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, tai yra kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2 – 4 punktuose numatytu būdu, o nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

VAAT savo sprendime akcentavo, kad pareiškėjui teismas siūlė tikslinti skundo reikalavimus, o ir pats pareiškėjas ne kartą tikslino savo skundą, tačiau teismui nepateikė jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, kad skundžiami administraciniai aktai yra neteisėti ir nepagrįsti ir kokias teisines pasekmes jų panaikinimas sukels preiškėjui.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijomis, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmos instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo, neturėdamas tokių teisių. VAAT nenustatė, kad pareiškėjo teisės buvo objektyviai pažeistos skundžiamais administraciniais aktais, kurie, teismo vertinimu, yra teisėti ir pagrįsti, nes jie priimti nepažeidžiant įstatymų ar kitų teisės aktų, administravimo subjektai neviršijo jiems nustatytos kompetencijos. Todėl nurodytais ir kitais motyvais, jų naikinti, pagal ABTĮ 89 straipsnio nuostatas nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pirmos instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad kaip nepagrįstus atmeta atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų motyvus, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti. Pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku (t. II, b. l. 171-177, 180-181).

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 35-37) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. J. skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai nustatė bylos faktines aplinkybes.

Apeliantas nurodo, kad priešingai nei nurodyta pirmos instancijos teismo sprendime, byloje yra pateikti įrodymai, kad Apylinkė tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijo sprendimu buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas A. K.. Remiantis esančiais byloje įrodymais, mano, kad šis ginčijamas viešojo administravimo subjekto sprendimas ir jo pagrindu vėliau priimti ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pirmiau neišnagrinėjus S. J. (apeliantas yra jos teisių perėmėjas) bei kitų buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo savininko įpėdinių prašymų atkurti nuosavybės teises į konkrečius žemės sklypus, kurie buvo pateikti dar 1991 – 1992 m. Paaiškina, kad būtent dėl to pirmos instancijos teismui ir pažymėjo, kad ginčijamų aktų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad asmeninio ūkio žemė suteikta 1995 m. kovo 16 d. negalėjo būti laikoma valstybės išperkama ir projektuojama, nepaisant asmenų, norinčių susigrąžinti šią žemę natūra interesų.

Pažymi, kad ginčo žemės sklypo dalis, kuri patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, turėjo būti grąžinta apeliantui ir šio kaimo pretendentams natūra, o ne pripažinta valstybės išperkama ir suprojektuota asmeniniam ūkiui naudoti, kuris buvo skirtas po 1994 m. liepos 1 d. ir net kito kaimo teritorijoje. Taigi apelianto teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad apeliantui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės dalį, nes viešojo administravimo subjektas, neišsprendęs apelianto ir kitų pretendentų pirmiau paduotų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčo žemės sklypo dalį suteikė asmeniniam ūkiui naudoti.

Mano, kad panaikinus apelianto ginčijamus administracinius aktus, dalyje dėl ginčo žemės sklypo, kartu su kitais buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemės savininkų įpėdiniais, apeliantas įgytų teisę atkurti nuosavybės teises į likusią iki dabar neatkurtą nuosavybės dalį, esančią (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje.

Pabrėžia, kad pirmos instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl asmeninio ūkio suteikimo teisėtumo ir netyrė visų apelianto nurodytų aplinkybių bei formaliai pagrindais atsisakė tenkinti apelianto skundą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą (t. III, b. l. 44-47) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad remiantis Žemės reformos įstatymo 15 straipsniu, taip pat Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugsėjo 4 d. posėdžio „Dėl Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimui sąrašų patvirtinimo ir tolesnių darbų aptarimo“ (protokolas, Nr. (30)-6.5-21), A. K. nuosavybės teisės atkurtos tinkamai ir teisėtai. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių motyvų, kaip ginčijami Buivydiškių apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai yra susiję su S. J. prašymo atkurti nuosavybės teises tenkinimu.

Mano, kad VAAT 2008 m. spalio 8 d. sprendime teisingai konstatavo, kad atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog jo skundžiami administraciniai aktai pažeidžia jo nuosavybės teises. Taip pat pritaria primos instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė kaip pasireiškė jo subjektyvių teisių ir teisėtų interesų pažeidimas, kokias jam pasekmes sukels skundžiamų administracinių aktų panaikinimas.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą (t. III, b. l. 50-51) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijos pažymėta, jog pagrindiniuose teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo ir įforminimo tvarkos“), nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims, nors tuo metu privatinės nuosavybės institutas pagal Laikinąjį pagrindinį įstatymą jau buvo grąžintas į šalies teisės sistemą. Žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama atsižvelgiant tik į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus. Tokios kitiems asmenims asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių aktūrimą bei numatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ar netgi įstatymų nustatyta tvarka įgyti privačion nuosavybėn, Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė žemės socialinę funkciją, susiklosčiusius faktinius žemėnaudos santykius vertindamas kaip visuomenės poreikį vykdant žemės reformą, pareigą derinti socialinius interesus ir reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str.). Vertindamas tai, kas išdėstyta, atsakovas nurodo, kad kaip nepagrįsti turi būti atmetami apelianto argumentai dėl to, jog 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos Apylinkės tarybos sprendimas negalėjo būti priimtas neišnagrinėjus S. J. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Mano, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie argumentai ir motyvai, dėl kurių galėtų būti panaikintas tiek skundžiamas pirmos instancijos teismo, tiek 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos Apylinkės tarybos sprendimai. Tiek savo skunde pirmos instancijos teismui, tiek nagrinėjamame apeliaciniame skunde apsiribojama vien tik minėtų rekomendacijų citavimu, nenurodant nei procedūrinių, nei teisės aktų pažeidimų.

Vertina, kad pirmos instancijos teismas sprendime objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai atsakė į pareikštus reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. atsiliepimu į pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą (t. III, b. l. 52-53) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad VAAT pagrįstai konstatavo, jog 2 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui apelianto ginčijamais Apylinkės tarybos, Vilniaus apskrities virišininko sprendimais ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymais A. K. buvo suteiktas teisėtai. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. lapkričio 19 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 8 buvo nustatytas A. K. suteiktos žemės naudojimo faktas, atsirado teisinis pagrindas A. K. teisių paveldėtojai – trečiajam suinteresuotam asmeniui M. K. atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą. Tai ir buvo padaryta apelianto ginčijamu 2009 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-7352. Nurodo, kad Apylinkės tarybos 24 sesijai priimant 1995 m. kovo 16 d. sprendimą, nebuvo galima numatyti, kad dalis suteikto žemės sklypo Lietuvos Respublikos įstatymu bus priskirta Vilniaus miesto teritorijai. Taigi šios faktinės aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo minimo Apylinkės tarybos sprendimo neteisėtumui. Teigia, kad išdėstyti motyvai patvirtina, jog 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos Apylinkės tarybos sprendimo pagrindu priimtas ginčijamas 2009 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4-01-7352, taip pat ginčijami Vilniaus apskrities viršininko įsakymai buvo priimti pagrįstai ir laikantis Atkūrimo įstatymu nustatytos tvarkos. Dėl šių priežasčių apelianto apeliacinis skundas šiuo teisiniu pagrindu yra atmestinas visa apimtimi.

Pažymi, kad ginčijamo Apylinkės tarybos 24 sesijos sprendimo priėmimas po 1994 m. liepos 1 d. yra pateisinamas. Įsiteisėjusiame 1994 m. spalio 17 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendime nustatyti faktai, kurie pagal ABTĮ 14 straipsnį, 58 straipsnio 2 dalį negali būti ginčijami nagrinėjamoje byloje, patvirtina ir Apylinkės tarybos 24 sesijos sprendimo teisėtumą, o tai reiškia, kad šiuo pagrindu apeliacinio skundo argumentais ginčijamas sprendimas negali būti panaikintas.

Pabrėžia, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu nenuginčijo A. K. asmeniniam ūkiui suteikto 2 ha žemės sklypo naudojimo fakto ir Apylinkės tarybos 24 sesijos sprendimo priėmimo metu – t. y. nepateikė jokių įrodymų ir motyvų dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės tarnybos iki sprendimo priemimo paruoštos medžiagos nepagrįstumo.

Papildomai pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodytos jokios materialinės teisės normos, kuria galėjo pažeisti VAAT, konstatuodamas ginčijamų valstybės institucijų aktų teisėtumą.

Paaiškina, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog apelianto ginčijami Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos, Vilniaus apskrities virišininko sprendimai ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymai, suteikiant žemę asmeniniam ūkiui A. K., nepažeidžia apelianto teisių, nesukuria jam pareigų ir nekeičia jo teisinės padėties, todėl skundas pagrįstai buvo atmestas pilna apimtimi.

Pastebi, kad ginčijami valstybės institucijų sprendimai dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo išduoti ne apelianto, o trečiojo suinteresuoto asmens M. K. 2002 m. kovo 7 d. mirusio sutuoktinio A. K., vardu, todėl jų priėmimas nėra tiesiogiai susijęs su apelianto teisių pažeidimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. pabrėžia, kad apelianciniame skunde nenurodyti jokie konkretūs motyvai, kaip ginčijami administraciniai aktai yra susiję su S. J. prašymo atkurti nuosavybės teises tenkinimu. Galiausiai, ginti kitų pretendentų teises atkurti nuosavybės teisę apeliantas nagrinėjamoje byloje neturi teisės, nes apeliantas dėl šių teisių gynimo neturi teisinio suinteresuotumo, o apelianto minimi kiti pretendentai nėra proceso šalys šioje byloje.

Taip pat mano, kad teisinį suinteresuotumą apeliantas privalėjo įgyvendinti ne ginčydamas teisėtus valstybės institucijų aktus, bet reikšdamas reikalavimą dėl galimo kompetentingo valstybės institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos – neveikimo atkuriant minėtas nuosavybės teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą (t. III, b. l. 58-59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tie patys argumentai, kurie buvo pateikti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsiliepime į pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą (t. III, b. l. 60-63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Mano, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog pareiškėjo teisės buvo objektyviai pažeistos skundžiamais administraciniais aktais, kurie, teismo vertinimu, yra teisėti ir pagrįsti, nes jie priimti nepažeidžiant įstatymų ar kitų teisės aktų, administravimo subjektai neviršijo jiems nustatytos kompetencijos.

Teigia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 2.3-8756-(01), patvirtintame Vilniaus miesto kadastro vietovės Pilaitės ir Pašilaičių seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformuotas 2,5187 ha ploto žemės sklypas grąžinimui natūra bendrosios nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, įskaitant ir S. J. į 0,1230 ha žemės plotą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog atkuriant nuosavybės teises kaip nors pažeidžiamos jo teisės. Atsižvelgiant į tai, mano, kad VAAT skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl pažeistų teisių, neturėdamas tokių teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimo dalies dėl 2 ha asmeninio ūkio žemės suteikimo A. K., kuri patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 3267-41 5 priedo 22 punkto, 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 2.3-9156-41 5 priedo 139 punkto ir 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 2.3-13648-(01) dalies dėl M. K. suprojektuoto 2 ha žemės sklypo Nr. 546, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, kurio dalis patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, taip pat Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7352, kuriuo mirusiojo A. K. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusios savininkės O. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 3,38 ha turėtą žemės sklypą, suteikiant A. K. neatlygintinai nuosavybėn bendrą 2 ha ploto žemės sklypą Nr. 546 – 2 ha žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, dalies, kurioje šis sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias teisines pasekmes jam sukeltų ginčijamų administracinių teisės aktų panaikinimas, kaip jų panaikinimas apgintų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu iš esmės sutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad bylai reikšmingos Atkūrimo įstatymo nuostatos. Pareiškėjas ginčija administracinių teisės aktų dalis, kiek jos susiję su žeme, priklausančia (duomenys neskelbtini) rėžiniam kaimui, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirta po 1995 m. birželio 1 d.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra nedelsiant. Piliečiams, kuriems teismo sprendimu atnaujinti šio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti praleisti terminai, žemė grąžinama natūra tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimui parinktos teritorijos ribų patvirtinimo priėmimo. Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas.

Tvarkos (2009 m. gruodžio 20 d. redakcija) 106 punkte, be kita ko, nustatyta, kad žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Tvarkos 106 punkte taip pat nurodyta, kad žemėtvarkos skyrius, miesto detaliai nesuplanuotų arba jau suprojektuotų pagal teritorijos detaliuosius planus teritorijų kartografinėje medžiagoje pažymėjęs turėtų žemės sklypų ribas, per 20 darbo dienų pateikia ją savivaldybės administracijos direktoriui, išskyrus kartografinę medžiagą tos miesto teritorijos, kurioje buvo likusi rėžių sistema, piliečių rašytinį susitarimą dėl žemės sklypo dalių, įsigyjamų bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ten, kur likusi rėžių sistema, – kartografuoto kaimo ribas, plotą, piliečiams tenkančias proporcingai turėtajam žemės plotui žemės dalis, su lydraščiu ir prašo savivaldybės administracijos direktoriaus: suformuoti žemės sklypus, organizuoti jų kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus patvirtinti parengtus žemės sklypų planus; pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652); nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį.

Žemės sklypų naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą; pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo. Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos savininko turėtų žemės sklypų ribos miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose, savo įsakymu paskiria atsakingus savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų riboms formuoti.

Šios ribos formuojamos žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėtos žemės ribas. Suformuoti natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypai turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą. Savivaldybės administracijos direktorius organizuoja žemės sklypų planų rengimo konkursus Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 2006, Nr. 4-102) nustatyta tvarka. Suformavus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypus miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose ir teritorijose, kuriose yra parengti detalieji planai, žemės sklypų planai rengiami atlikus kadastrinius matavimus pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (Žin., 2002, Nr. 41-1539; 2005, Nr. 80-2899).

Savivaldybės administracijos direktorius žemės sklypų formavimą, kadastrinių matavimų rengimą organizuoja ir šių žemės sklypų planus patvirtina ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo dienos ir kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikia juos žemėtvarkos skyriui. Teritorijose, kuriose buvo rėžių sistema, minėtieji darbai turi būti atlikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius.

Tvarkos 23 punkte nurodyta, kad kaimų, neišskirstytų į vienkiemius, teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, žemė grąžinama tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikantis Žemės ūkio ministerijos patvirtintos metodikos.

Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 (toliau – ir Metodiniai nurodymai). Metodiniai nurodymai reglamentuoja žemėtvarkos skyrių pareigūnų privalomus atlikti veiksmus, atkuriant asmenims nuosavybės teises, juose išvardytas sąrašas darbų, kuriuos turi atlikti miestų žemėtvarkos skyriai, įgyvendindami Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje nustatytą pavedimą dėl turėtų žemės sklypų/kaimo ribų ir ploto kartografavimo.

Metodinių nurodymų (2007 m. sausio 1 d. redakcija) 3.3. punkte nurodyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis specialistas ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus specialistas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, plotų nustatymą iš planų, o 3.4. punkte numatyta, kad dokumentacijos tyrimas įforminamas protokolu. Jame turi būti nurodyta, kada ir kas tyrė papildomus dokumentus, kokius įrašus juose pripažino tinkamais žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktui įrodyti. Protokole surašomi visi kviestieji asmenys, jų gimimo metai, adresai bei paaiškinimai dėl nagrinėjamo dokumento. Esant dėl atskiro fakto nuomonių skirtumui, atliekamas papildomas tyrimas. Protokolą pasirašo visi dalyvavusieji asmenys. Metodinių nurodymų 3.6.2 punkte, be kita ko, numatyta, kad jei kaimas yra rėžinis (neišskirstytas į vienkiemius), būtina vietoje kartografuoti kaimo aplinkines ribas ir nustatytą bei apskaičiuotą kaimo plotą, taip pat savininkų, turėjusių žemės valdas šiame kaime, skaičių palyginti su pateiktu sąrašuose. Rėžinio kaimo kartografavimo darbų atlikimo data ne vėliau kaip prieš 10 dienų paskelbiama vietinėje spaudoje arba piliečiai iškviečiami raštu. Jei kartografuojant rėžinio kaimo ribas kyla ginčai dėl kaimo ribų ar ploto, kartografavimą atliekantis specialistas išnagrinėja gautas pretenzijas ir pateikia komisijai pasiūlymus dėl ginčų išsprendimo būdo.

Metodinių nurodymų 5 punkte numatyta, kad paruošus dokumentaciją, teritorinio žemėtvarkos skyriaus skelbimų lentoje yra skelbiama jos svarstymo data ir vieta. Į komisijos posėdį visi pretendentai, pageidaujantys gauti žemę šiame kaime, raštu kviečiami tuo atveju, jei kartografuojant rėžinio kaimo ribas kilo ginčų dėl kaimo ribų ar ploto. Sprendimas, kuris priimamas komisijos narių paprasta balsų dauguma, skelbiamas žemėtvarkos skyriaus skelbimų lentoje. Komisijos priimtas sprendimas gali būti skundžiamas apskrities viršininkui, o apskrities viršininko sprendimas skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Komisijos svarstymo protokolo vienas egzempliorius įsegamas į kaimui sukomplektuotą bylą, o kitas – į komisijos protokolų bylą.

Metodinių nurodymų 6 punkte numatyta, kad Komisija, vadovaudamasi išnagrinėtais dokumentais bei protokolu, surašo pasiūlymą ir šiuo pagrindu parengia: esant teigiamam pasiūlymui - pažymas žemės pretendentams dėl nuosavybės teisės atkūrimo, nurodant papildomus dokumentus ir jų nagrinėjimo komisijoje datą; esant neigiamam pasiūlymui - komisijos pasiūlymo kopiją. Kaimo vietovėje šia medžiaga naudojasi žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis specialistas. Iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose šia medžiaga naudojasi teritorinių žemėtvarkos skyrių specialistai. Parengus ir patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektus ar pateikus savivaldybei informaciją apie miesto teritorijoje esančio kartografuoto rėžinio kaimo ribas, plotą, visa sukomplektuota medžiaga saugoma Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo.

Taigi tiek turėto žemės sklypo, tiek rėžinio kaimo kartografavimas yra viešojo administravimo subjekto veiksmas, kuris atliekamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese ir kuris atitinkamam sklypui nustato atitinkamą statusą, tiesiogiai sąlygojantį atitinkamą vėlesnį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tvarką ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1978/2006).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylai reikšmingos 1998 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika), nuostatos.

Metodikos (2008 m. rugpjūčio 8 d. redakcija) 64 punkte nurodyta, kad pretendentai, pageidaujantys susigrąžinti žemę, mišką, vandens telkinį kaimo teritorijoje, klausimus bei pasiūlymus dėl projektuojamų žemės sklypų išdėstymo ir dydžio (vertės) aptaria susirinkime. Siūlomi galimi žemės, miško grąžinimo variantai: visam kaimo teritorijos plotui nustatyti vidutinį 1 ha žemės, miško kainos normatyvą. Projektuojant žemės, miško sklypą to kaimo teritorijoje arba kitoje vietoje, turėtos žemės, miško vertę nustatyti dauginant turėtos žemės, miško plotą iš tam kaimui nustatyto žemės, miško kainos normatyvo. Pretendentui suprojektuoto žemės, miško sklypo vertė turi atitikti apskaičiuotą turėtos žemės, miško vertę; projektuojamus žemės sklypus grąžinti bendrosios nuosavybės teise; projektuojamus žemės sklypus grąžinti ne pagal turėtos žemės vertę, bet pagal turėtos žemės plotą; projektuoti grąžintinus natūra žemės sklypus pagal racionalių žemės sklypų projektavimo principus arba atsižvelgiant į buvusių rėžių išsidėstymą ir ribas. Priimant sprendimą visais atvejais įvertinamas faktinis žemės naudojimas. Kai nusprendžiama projektuoti žemės sklypus atsižvelgiant į buvusių rėžių išsidėstymą ir ribas, projekto autorius neturi pažeisti reikalavimų projektuoti ariamosios žemės sklypus, nurodytų šios Metodikos 47 punkte; projektuoti grąžintinus natūra žemės sklypus žemėje, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems), taip pat poilsiaviečių pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti ir kuri pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Šioje žemėje žemės sklypai projektuojami, jei pretendentų susirinkime tam pritarta ir nustatyta, kuriems pretendentams bus projektuojami tokie žemės sklypai.

Metodikos 65 punkte nustatyta, kad pretendentų susirinkimas laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja daugiau kaip pusė pageidaujančių susigrąžinti žemę piliečių arba dalyvaujančių piliečių pageidaujamas susigrąžinti žemės plotas sudaro didesnę dalį kaimo teritorijos bendro ploto. Neįvykus susirinkimui, pretendentų susirinkimas organizuojamas dar kartą ir jis laikomas įvykusiu nepriklausomai nuo jame dalyvaujančių pretendentų skaičiaus. Susirinkimo metu priimtas sprendimas įforminamas protokolu. Sprendimai priimami susirinkime dalyvaujančių pretendentų paprasta balsų dauguma.

Metodikos 66 punkte nustatyta, kad kaimo teritorijoje suprojektuoti žemės sklypai derinami su pretendentais, dalyvavusiais susirinkime bei pareiškusiais norą gauti žemės ar miško. Nesant pretendentų suderinimo pagal šios Metodikos 60 punkte nurodytą tvarką arba jiems neatvykus, pretendentai įrašomi į šios Metodikos 6 priede nustatytos formos lentelės 4.1 punktą. Ginčų nagrinėjimui reikalingą medžiagą (žemės sklypų išdėstymo projekto eskizą) projekto autorius pateikia žemėtvarkos skyriui. Jei ginčas neišspręstas arba pretendentai nedalyvavo žemėtvarkos projekto rengimo metu, žemės sklypai rengiamame žemėtvarkos projekte neprojektuojami ir bylos piliečiams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į grąžinamą žemės ar miško sklypą nerengiamos. Piliečiai, nesutinkantys su priimtais sprendimais susirinkimo arba žemėtvarkos projekto rengimo metu, juos gali apskųsti žemėtvarkos skyriui. Žemėtvarkos skyrius piliečių pretenzijas nagrinėja šios Metodikos 60 punkte nustatyta tvarka.

Iš pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimas rėžinio kaimo teritorijoje, Vilniaus miesto teritorijai priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., atliekamas žemės reformos žemėtvarkos projekto pagrindu. Taigi toks žemėtvarkos projektas yra teisės aktas, kuriuo, be kita ko, apibrėžiamas žemės, į kuria natūra bendrosios nuosavybės teise bus atkuriamos nuosavybės teisės pretendentams, sklypo dydis ir ribos, atitinkamai, ir kiekvienam pretendentui tenkanti žemės sklypo dalis.

Byloje nėra ginčo dėl atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 6 d. atliko (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijos ribų kartografiją ir ją su susijusiais dokumentais pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Taip pat nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad dalis aptariamo kaimo patenka į teritoriją, kuri 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu buvo priskirta Vilniaus miestui.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2010 m. balandžio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos viršininko įsakymu Nr. 2.3-5162-(01) patvirtintas piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestuo, pirmoje eiliškumo grupėje, sąrašas, šio sąrašo 28 numeriu nurodyta S. J., taip pat nurodyta, kad jai nustatytas įteisinimui plotas – 0,123 ha (t. I, b.l. 128-129).

Be to, Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 2.3-8756-(01) patvirtintame Vilniaus miesto kadastro vietovės Pilaitės ir Pašilaičių seniūnijos teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme (t. I, b.l. 124-127) buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformuotas 2,5187 ha ploto žemės sklypas gražinimui natūra bendrosios nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, įskaitant ir S. J. (kurios teisių pavedėtojas yra pareiškėjas). Iš bylos medžiagos (2010 m. gegužės 11 d. susirinkimo protokolo Nr. 4 ir jo priedų (t. II, b.l. 35-39) matyti, kad pareiškėjas dalyvavo pirmiau minėto žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo procese, jam buvo pateikta informacija apie tai, koks plotas kiekvienam pretendentui bus projektuojamas, balsavo, kad nuosavybės teisė aptariamame kaime būtų atkuriama bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė, kad jo teisių pažeidimas pasireiškia tuo, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,23 ha žemės. Atsakovas šios faktinės aplinkybės neginčija. Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas pasireiškia tuo, kad jam nuosavybės teisės pilnai neatkuriamos natūra, o trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris nėra pretendentas atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, neatlygintinai nuosavybės teisė ginčijamais teisės aktais suteikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Nors pareiškėjas, kuris, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, keletą kartų tikslino savo skundą, apeliaciniame skunde tiesiogiai nenurodė, iš jo pateiktų argumentų galima suvokti, jog savo teisių pažeidimą ir, atitinkamai apgynimą, jis sieja su tuo, kad panaikinus byloje ginčijamus administracinius teisės aktus padidės žemės, į kurią pretendentai atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemę galėtų natūra atkurti savo teises, plotas, todėl pareiškėjui priklausytų didesnis žemės sklypas, į kurį jis natūra galėtų atkurti nuosavybės teises.

Vis dėlto teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjas byloje neskundžia pirmiau minėto Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. 2.3-8756-(01), nors šis teisės aktas nustato teritorijos, į kurią patenka (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis, Vilniaus miestui priskirta po 1995 m. birželio 1 d., teisinį statusą, t. y., be kita ko, natūra grąžinamos žemės šiame kaime, plotą, ribas, taip pat ir pareiškėjo natūra atkurtinos nuosavybės teisės šioje kaimo dalyje apimtį. Taigi šiuo teisės aktu iš esmės išspręstas aptariamame kaime pareiškėjui natūra atkuriamos nuosavybės teisės apimties klausimas.

Neginčijant minėto teisės akto pareiškėjo šioje byloje ginčijamų teisės aktų panaikinimas savaime nepakeistų jo teisių ar pareigų apimties, kadangi ir toliau galiotų Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. 2.3-8756-(01).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Konstatavus, kad byloje ginčijamų teisės aktų panaikinimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukeltų, jo teisių neapgintų, nėra pagrindo tenkinti jo apeliacinį skundą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan