2K-10/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-10/2013

Teisminio proceso Nr. 1-44-1-00094-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.2.2;

2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės, pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Algimanto Jucio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties, kuria nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2009-2010 m. žiemą prieš J. B. ) – laisvės atėmimu ketveriems metams; 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2010 m. pavasarį prieš D. B. ) – laisvės atėmimu penkeriems metams; 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2010 m. vasarą prieš J. B. ) – laisvės atėmimu penkeriems metams; 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams.

Iš A. K. valstybės naudai priteista 25,72 Lt turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

A. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio pabaigoje–2010 m. sausio pradžioje, tikslesnis laikas nenustatytas, Rietave, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje, du kartus, pažadėjęs duoti pinigų, numovė J. B. , gimusiai 1997 m., kelnes ir apatines kelnaites, prievarta paguldė ją į lovą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą – spausdamas rankomis mažametės riešus ir užgulęs mažametę kūnu, išskėtė jos kojas ir, nepaisydamas prievartaujamosios spardymosi ir prašymų paleisti, tenkino savo lytinę aistrą, trindamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios tarpkojį bei kišdamas į išorinius lytinius organus. Tokiu būdu A. K. seksualiai prievartavo mažametę J. B. , naudodamas fizinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystes nukentėjusiosios būkle, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir neigiamus padarinius jos psichikai: emocijų ir nuotaikos sutrikimus, kaltės jausmą, nusivylimą savimi ir ateities baimę.

A. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. pavasarį, tikslesnis laikas nenustatytas, Rietave, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje, ne mažiau kaip 4 kartus, žadėdamas duoti pinigų, liepdavo D. B. , gimusiai 2002 m., nusirengti ir lipti į lovą, ir pats nusirengęs tenkindavo savo lytinę aistrą, trindamas apnuogintą savo lytinį organą į nukentėjusiosios išorinius lytinius organus, sukeldamas mažametei D. B. fizinį skausmą. Tokiu būdu A. K. seksualiai prievartavo mažametę D. B. , naudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, ir taip padarė nukentėjusiajai žalą, pasireiškusią fiziniu skausmu ir padariniais jos psichikai: emocijų ir nuotaikos sutrikimais, išgyvenamu nesaugumo jausmu, užsisklendimu, nerimastingumu.

A. K. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. vasarą, tikslesnis laikas nenustatytas, Rietave, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo kambaryje, ne mažiau kaip 4 kartus, žadėdamas duoti pinigų, nurengdavo J. B. , gimusiai 1997 m., viršutinius ir apatinius rūbus, suspaudęs rankomis jos riešus, prievarta paguldydavo į lovą, sukeldamas fizinį skausmą, po to, užgulęs kūnu, nepaisydamas prievartaujamosios spardymosi ir prašymų paleisti, tenkindavo savo lytinę aistrą, kišdamas ir trindamas apnuogintą savo lytinį organą į nukentėjusiosios išorinius lytinius organus. Tokiu būdu A. K. seksualiai prievartavo mažametę J. B. , naudodamas fizinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, padarė nukentėjusiajai moralinę žalą, pasireiškusią fiziniu skausmu ir padariniais nukentėjusiosios psichikai: emocijų ir nuotaikos sutrikimais, išgyvenamu kaltės jausmu, nusivylimu savimi ir ateities baime.

Be to, A. K. 2010 m. liepos 31 d., apie 22 val., Rietave, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo koridoriuje, smogė ranka į sprandą mažametei J. B. , gimusiai 1997 m., ir tokiu būdu mušdamas sukėlė jai fizinį skausmą.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesirėmė visomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dalį jų ignoravo, neaptarė akivaizdžių prieštaravimų, todėl teismo išvada dėl A. K. kaltės yra nepagrįsta ir neįrodyta, o apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių taip pat netyrė. Teismai savo išvadas padarė nevertindami įrodymų visumos (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 20 straipsnio 5 dalis).

Kasatorius pažymi, kad nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, o 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nuteisdamas A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimą Nr. 29 (2000 m. gruodžio 21 d.), kuriame išaiškinta, kokia veika gali būti pripažinta mažareikšmiška, o vertindamas A. K. veiksmus šiame epizode, nebandė jų susieti su nuteistojo asmenybės motyvacija šioje situacijoje, giminystės ryšiu ir veiksmų buitiškumu. Teismas, kasatoriaus nuomone, neatsižvelgė į tai, kad tai nebuvo smūgis suprantamas tiesiogine šio žodžio prasme.

Apeliacinės instancijos teismas netyrė visų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nesiaiškino aplinkybių, kurių ištyrimas būtų nulėmęs kitokio nuosprendžio priėmimą, ir tuo esmingai pažeidė procesines normas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 20 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis ir 324 straipsnio 6 dalis).

Dėl seksualinio prievartavimo epizodų kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai nuteisė A. K., nes rėmėsi prielaidomis, tikrovę neatitinkančiomis aplinkybėmis ir mažamečių prieštaringais parodymais. Teismas nuosprendyje pasirinktinai citavo mažametės J. B. nenuoseklius ir prieštaringus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, neanalizavo prieštaravimų šios mažametės parodymuose, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kasatoriaus nuomone, mažamečių tėvų parodymai visiškai nesutampa su mažamečių nurodytais smurtavimo mechanizmais. Nukentėjusiosioms mažametėms seserims atstovavęs jų tėvas D. B. teisme nurodė, kad kai spustelėjo vaikus pasakyti kas vyksta, tai J. prasitarė (T. 2, b. 1. 30). Šios aplinkybės buvo nurodytos apeliaciniame teisme, tačiau teismas jų neaptarė, neaiškino ir neanalizavo.

Kasatorius teigia, kad J. B. buvo apklausta policijoje ir tuomet susiformavo mažametės nuostata dėl jos prievartavimo (T. 1., b. l. 68) ir tolesnių parodymų davimo. Apeliacinis teismas šių aplinkybių visapusiškai nevertino.

Kasatorius mano, kad, J. B. apklausiant psichologei I. D. , ši mažametę nuteikė ir įstatė į gėdingumo rėmus, o mažametės pavartotos sąvokos bei žodžiai buvo jai padiktuoti bei primesti kitų asmenų. Apklausos pradžioje mažametė nurodžiusi, kad senolis jai tik lietė lytinius organus, o jokio santykiavimo neįvardija. Po tolesnių klausimų mažametė nurodė, kad senolis ją pasiguldė į lovą, ant jos atsigulė ir ją lietė, tai vyko 5 minutes, nes ji žiūrėjo į laikrodį. Eksperimento ir įvykio vietos apžiūros metu buvo nustatyta, kad veikiantis laikrodis yra tik kitame kambaryje – virtuvėje. Po to mergaitė jau teigė, kad senolis nieko nedarė ir jai duodavo pinigų. Toliau kamantinėjama ji nurodė, kad senolis su ja taip elgėsi kas antrą dieną, paryčiais antrą valandą dienos. Pasak kasatoriaus, nesuprantama, kodėl A. K. įtarimuose ir kaltinimuose nenurodytas šis tikslus paros laikas. Pagal vaiko pasakojimus, kad ji gaudavo pinigus už kiekvieną „prievartavimo“ aktą, išeitų, kad buvo šeši epizodai, o kaltinime pasirinktinai buvo įvardyti penki. Toliau mažametė nurodė, kad senolis kambarį užrakindavo keletą kartų raktu, kurį įsidėdavo į kišenę. Apžiūros metu nustatyta, kad durys iš vidaus rakinamos plonu kabliu. Mažametė nurodė, kad visus kitus kartus buvo „prievartaujama“ per drabužius. Pasak kasatoriaus, visiškai nesuprantami kriterijai, pagal kuriuos iš šių prieštaringų parodymų buvo „ištraukti“ įtarimų ir kaltinimų epizodai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad psichologė užduodama menamus klausimus mažametės klausinėjo ne tik apie faktines aplinkybes, bet kartu ir jos nuomonės. Klausimuose suformuotas nepasitikėjimas mergaitės parodymais ir psichologės norimos išgauti jos įsivaizduojamos įvykio aplinkybės, taip priverčiant vaiką duoti išgalvotus parodymus, todėl psichologės klausimai, kasatoriaus nuomone, verčia abejoti atliktos apklausos nešališkumu ir teisėtumu.

Kasatorius teigia, kad kaip liudytoja apklausta Telšių AVPK Rietavo PK tyrėja S. S. parodė, jog ji buvo tik pradėjusi dirbti policijoje, kai jai davė tirti šią bylą. Dėl nepatyrimo nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, nebuvo atlikti kiti veiksmai, nepaimtos mikrodalelės, nepaskirtos ekspertizės. Šių aplinkybių ir akivaizdžių prieštaravimų apeliacinės instancijos teismas netyrė.

Apeliacinio proceso metu buvo apklausta psichologė J. D. , kuri ikiteisminio tyrimo metu apklausė mažametę J. B. . Psichologė nurodė, kad J. B. negalėjo nurodyti visų nusikalstamų veikų aplinkybių laisvo pasakojimo metu, todėl jai buvo užduodami klausimai ir tik tuomet mergaitė pradėjo pasakoti apie seksualinę prievartą. Tokią poziciją priėmė ir apeliacinė instancija.

Teismas, kasatoriaus teigimu, pats nevertino cituotų parodymų turinio, o tik rėmėsi asmenų, apklaususių mažametes, parodymais ir nenurodė, kokie objektyvūs bylos duomenys patvirtina šiuos prieštaringus parodymus dėl prieštaringų prievartavimo mechanizmų.

A. K. kaltu neprisipažino ir parodė, kad su B. gyveno tame pačiame name, mergaičių J. ir D. jis neprievartavo. Mergaites meluoti galėjo kas nors pamokyti, nes jis reikalavo, kad B. išsikeltų iš jo namo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pasirinko tik tuos mažametės D. B. parodymus, kuriuose ji teigianti buvusi prievartaujama, bet ignoravo kitus šios mergaitės parodymus.

Apklausos metu J. B. net keletą kartų pasakė, kad ji nieko nežino apie sesers D. išprievartavimą ir sesuo jai nieko nepasakojo, be to, nenurodė, kad apie savo išprievartavimą būtų pasakiusi seseriai. Apklausos metu į tai nebuvo atsižvelgta, todėl ir šiai mažametei, pasak kasatoriaus, buvo primesta kitų suformuota pozicija, prie kurios ji ir prisitaikė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad iš gydytojo ginekologo pažymų matyti, kad apžiūrėjus J. ir D. B. , jokių lytinių santykių požymių nenustatyta (T. 1, b. l. 18-19).

Teismas, pasak kasatoriaus, neatsižvelgė, kad išraše iš J. B. medicininių dokumentų nurodyta, nors apie traumuojantį įvykį mergaitė nelinkusi kalbėti, tačiau kaltės jausmas dėl to, kas atsitiko, išreiškiamas: mergaitė mano, jog įtariamasis atsigulė į ligoninę dėl to, ką ji pasakė, o savo neigiamus išgyvenimus suvokia kaip neišvengiamus. Taigi, anot kasatoriaus, tai rodo, kad mergaitė dėl senolio apkalbėjimo jaučia kaltės jausmą ir tai aiškiai prieštarauja teismo padarytai išvadai dėl A. K. kaltumo. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių taip pat netyrė ir nevertino.

Abi mergaitės nurodė, kad jos seksualiai prievartaujamos buvo senolio miegamojo lovoje. Apžiūros ir eksperimentų metu nustatyta, kad per langus lovos nematyti. Teismas, pasak kasatoriaus, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojų D. B. ir A. B. parodymais, kurie iš esmės prieštarauja mergaičių parodymams.

Apeliaciniame skunde buvo pabrėžiama, kad apklausas faktiškai vykdė psichologės, t. y. procesinį veiksmą atliko neįgalioti ir tam neparuošti asmenys, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių taip pat visiškai netyrė.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo A. K. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir apklaustos nukentėjusiąsias apklaususios psichologės I. D. bei I. M. , kurios nurodė, kad apklausiamos mergaitės buvo uždaros, laisvo pasakojimo metu nepateikė daug informacijos apie joms atliktus A. K. veiksmus, todėl joms buvo užduoti patikslinantys klausimai, kurie nebuvo menami. Specialistės patvirtino nenustačiusios mergaičių padidinto įtaigumo suaugusiųjų įtakai ir nurodė, kad mažamečių pasakojimai nekėlė abejonių, jog pasakojama apie realius, o ne išgalvotus įvykius, nes „vaikai išmoktą tekstą atpasakoja rišliai, bet nesugeba atsakyti į patikslinančius klausimus“, o šių apklausų metu to nebuvo, todėl kasatoriaus teiginiai apie netinkamas mažamečių nukentėjusiųjų apklausas, anot prokuroro, neatitinka tikrovės.

Atsiliepime teigiama, kad iš eksperimento protokolo matyti, jog, žiūrint iš lauko pro langą, A. K. kambaryje esančios lovos nematyti, tačiau eksperimento dalyviams paprašius manekeno pagalba tiksliai atkurti aplinkybes, kuriomis jie matė „senolį“, liudytojas D. B. manekeną paguldė į tokią padėtį, kurioje jo kojos pro langą buvo matomos. Liudytojui Albinui Budriui padėjus manekeną toje vietoje, kurioje jis matė A. K. kojas, pro langą manekeno kojos taip pat buvo matyti (T. 2, b. l. 78-81), be to, eksperimento rezultatai atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus, kurie pirmiau aptartus šių liudytojų parodymus patvirtina – nukentėjusiosios D. B. parodymai, kuriuose ji taip pat patvirtinto kartu su broliais pro langą mačiusi judantį A. K. , liudytojos S. S. parodymai bei iš dalies liudytojo M. K. parodymai. Pastarasis pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog 2010 m. vasarą jis bandė užeiti į tėvo A. K. kambarį, tačiau durys buvo užrakintos ir su vaikais pažiūrėjęs pro langą iš lauko pusės matė kambaryje tėvo kojas (T. 2, b. l. 32). Todėl, pasak prokuroro, gynybos versija apie liudytojų parodymų neatitikimą yra paneigta.

Pasak prokuroro, įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota, kad A. K. kambaryje būtų veikiantis laikrodis, tačiau vien tik ši aplinkybė nepaneigia visų mažametės parodymų apie patirtą seksualinę prievartą, kurie sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis, be to, įvykio vietos apžiūra buvo atlikta ne iš karto po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o vykstant teisminiam nagrinėjimui, ir ją atliko pats kasatorius.

Prokuroro nuomone, apeliacinėje nutartyje pateikti argumentai, kuriais atsakoma į visus esminius apeliacinio skundo teiginius. Jis pažymi, kad kasaciniame skunde nenurodoma, būtent kokias aplinkybes reikia tirti papildomai ir kokius veiksmus tam būtina atlikti.

Prokuroras teigia, kad A. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiųjų D. B. ir J. B. seksualinio prievartavimo.

Dėl A. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį prokuroras nurodo, kad A. K., būdamas suaugęs, fiziškai išsivystęs vyras, ranka suduodamas mažametei nukentėjusiajai J. B. į sprandą, neabejotinai sukėlė jai fizinį skausmą. Vien ta aplinkybė, kad iš karto po suduoto smūgio nukentėjusioji neverkė, kaip tai tvirtino liudytoja L. K. , nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuteistasis savo neteisėtais veiksmais sukėlė fizinį skausmą mažametei ir šie veiksmai negali būti pripažinti mažareikšmiais. Nuteistajam paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo nustatant faktines mažamečių seksualinio prievartavimo aplinkybes

Didelė kasacinio skundo dalis skirta teiginiams apie neva neteisingai įvertintus mažamečių nukentėjusiųjų ir atskirų liudytojų parodymus, samprotaujama dėl galimų priežasčių, paskatinusių nukentėjusiasias apkalbėti nuteistąjį. Tokie teiginiai ir samprotavimai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, išvadas dėl A. K. kaltumo grindė prielaidomis bei tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, nevertindami įrodymų visumos, yra nepagrįstas. Teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių yra patvirtintos pakankamais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą: nukentėjusiųjų mažamečių J. B. ir D. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymus, nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą D. B. ir E. B. parodymus, liudytojų D. B. , A. B. , M. K. , S. S. parodymus, eksperimento protokole užfisuotas aplinkybes, VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro išrašus iš J. B. ir D. B. medicininių dokumentų, J. B. ranka rašytą paaiškinimą. Teismas motyvuotai pasisakė ir dėl to, kodėl pripažįsta A. K. kaltu dėl trijų tęstinių seksualinių prievartavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas A. K. pagrįstai pripažino kaltu dėl nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, jo kaltumas yra visiškai įrodytas ir abejonių nekelia, tuo tarpu nuteistojo iškelta versija, kad jis jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir yra paneigta byloje esančių ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, išsamiai išanalizavo bylos duomenis, todėl BPK 20 straipsnio bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad mažamečių apklausas faktiškai vykdė psichologės, t. y. procesinį veiksmą atliko neįgalioti ir neparuošti asmenys, ir kad apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė. Šis teiginys nepagrįstas. Pagal BPK 186 straipsnio 5 dalį į jaunesnių kaip aštuoniolikos metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą privalo būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Iš bylos duomenų matyti, kad mažamečių nukentėjusiųjų apklausa vyko VšĮ „Paramos vaikams centre“, psichologėms I. M. ir J. D. tiesiogiai bendraujant su nukentėjusiosiomis, tačiau visą apklausos eigą ir aplinkybes, dėl kurių buvo apklausiamos nukentėjusiosios, kontroliavo ikiteisminio tyrimo teisėja. Prieš nukentėjusiųjų apklausas buvo aptarta apklausų strategija, o apklausų metu teisėja per ausines nurodydavo psichologėms, kokius klausimus užduoti nukentėjusiosioms.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo gynėjo skundą ir siekdamas patikrinti pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismo posėdžio metu ne tik perskaitė nukentėjusiųjų apklausos protokolus, bet ir savo iniciatyva iškvietė mažamečių nukentėjusiųjų apklausas atlikusias psichologes I. D. ir I. M. . Įspėjęs dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų išvadų ir paaiškinimų pateikimą, teismas jas apklausė apie jų einamas pareigas, profesiją, išsilavinimą ir nukentėjusiųjų apklausų eigą. Apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl minėtų specialisčių kompetencijos ir mažamečių nukentėjusiųjų apklausų objektyvumo bei nešališkumo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nerado pagrindo abejoti specialisčių psichologių kompetencija ir nukentėjusiųjų apklausos teisėtumu. Kasacinio skundo argumentai dėl mergaitėms užduodamų menamų klausimų nepagrįsti. Mažamečių asmenų apklausos atliekamos atsižvelgiant į jų intelektinio vystymosi lygį, psichinę ir emocinę būklę. Dažnai be pokalbį skatinančių klausimų apklausti tokio asmens visiškai neįmanoma, tačiau vien dėl to apklausos rezultatai negali būti pripažinti nepatikimais. Apklausų metu daryti vaizdo ir garso įrašai patvirtina, kad apklausos atliktos nepažeidžiant BPK nuostatų ir nukentėjusiosioms buvo užduodami ne menami ar šališki klausimai, kaip teigiama kasaciniame skunde, o pokalbį skatinantys bei atsakymus patikslinantys klausimai, nes laisvo pasakojimo metu nukentėjusiosios negalėjo nurodyti visų nusikalstamų veikų aplinkybių. Kaip matyti iš mažamečių nukentėjusiųjų apklausų protokolų, įtariamasis A. K. ir jo gynėjas advokatas A. A. Kornikas apklausose nedalyvavo ir nepasinaudojo savo teise per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti klausimus nukentėjusiosioms, nors jiems apie apklausų atlikimo vietą ir laiką buvo tinkamai pranešta. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kruopščiai ištyręs ir įvertinęs mažamečių nukentėjusiųjų parodymus, motyvuotai pasisakė dėl apeliaciniame skunde pabrėžtų šių parodymų netikslumų, logiškai paaiškino jų priežastis, tačiau nenustatė pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu.

Kasatorius taip pat nesutinka su eksperimento metu gautų duomenų vertinimu. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu siekiant patikrinti įtariamojo veiksmų – mažamečių seksualinio prievartavimo – atlikimo galimybę, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų patikimumą, buvo atliktas eksperimentas. Eksperimento metu buvo siekiama atkurti panašias įvykio aplinkybes ir manekeno pagalba patikrinti, ar liudytojai A. B. , D. B. ir M. K. , pažiūrėję iš lauko pro langą, galėjo matyti A. K. kojas. Eksperimento metu gauti rezultatai tokią galimybę patvirtino ir paneigė gynybos versiją apie liudytojų parodymų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių, jog ikiteisminio tyrimo metu dėl tyrėjos S. S. nepatyrimo nebuvo atlikti svarbūs tyrimo veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažino, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas nekvalifikuotai, nes būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti pavėluotai, o kai kurie visai neatlikti. Tačiau teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad byloje esančių įrodymų pakanka nustatyti, jog A. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė visų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nesiaiškino aplinkybių, kurių ištyrimas būtų nulėmęs kitokio nuosprendžio priėmimą, ir taip esmingai pažeidė procesines normas (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis ir 324 straipsnio 6 dalis). Šis teiginys nepagrįstas.

Kaip matyti iš byloje esančio Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 14 d. posėdžio protokolo, kolegijos pirmininkui paklausus proceso dalyvių nuomonės, ar reikia atlikti įrodymų tyrimą, nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas A. Jucys nurodė, kad įrodymų tyrimas netikslingas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prokuroro A. Meškos prašymą, nutarė atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu balsu perskaitė nukentėjusiųjų mažamečių apklausų protokolus ir išsamiai apklausė psichologes I. D. bei I. M. , atlikusias mažamečių apklausą. Kolegijos pirmininkui paklausus proceso dalyvių, ar jie turi prašymų papildyti įrodymų tyrimą, nuteistasis ir jo gynėjas tokio prašymo nepareiškė.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuodugniai ištyrė nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą, o nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų apeliaciniame skunde keltų klausimų, logiškai paaiškino, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimai.

Kasatoriaus teiginiai apie suvaržytų galimybių gintis nuo pareikšto kaltinimo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimus yra deklaratyvūs, nenurodant jokių argumentų, pagrindžiančių šių pažeidimų buvimą. Kasatorius nepagrįstai laiko jo ginamojo A. K. nuteisimą nekaltumo prezumpcijos pažeidimu.

Dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepripažinimo mažareikšme

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir dėl to A. K. padarytą veiką, kvalifikuotą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai nepripažino mažareikšme.

BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirtais ir patikrintais įrodymais nustatyta, kad A. K. tyčia smogė ranka mažametei J. B. į sprandą, sukeldamas jai fizinį skausmą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad veikos pripažinimo mažareikšme klausimas nebuvo sprendžiamas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus, šį klausimą svarstė ir nenustatė pagrindo pripažinti šios smurtinės veikos mažareikšme. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog A. K. , būdamas suaugęs, normalaus fizinio ir protinio išsivystymo vyras, iš esmės be jokios dingsties, sudavė smūgį ranka mažametei J. B. , sukeldamas jai fizinį skausmą, neleidžia daryti išvados, kad ši jo įvykdyta nusikalstama veika nėra tiek pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų, juolab kasaciniame skunde nenurodyta jokių specifinių aplinkybių, galinčių sušvelninti teisinį šios smurtinės veikos prieš vaiką vertinimą.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. K. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas