2019-04-10 Nr. AB-9291-3-61-3-04860-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-237-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04860-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. C., Č. V. (Č. V.), L. M., M. M. (M. M.), S. S. (S. S.), T. L., E. B., V. M. (V. M.), I. B., J. M. (J. M.), M. K., K. K., L. P., J. G., R. G., A. B., R. G., J. G., V. P. (V. P.) ir G. K. (G. K.) dėl įsakymo, sprendimų ir civilinių sandorių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1267-(14.49.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1182-(14.49.2) „Dėl Siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų sąrašo ir Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintina nuosavybėn naujus žemės sklypus, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ dalį, kurioje įrašytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (171 p.); 2) Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. spalio 5 d. sprendimus Nr. 49S-286, Nr. 49S-287, Nr. 49S-288, Nr. 49S-289, Nr. 49S-290, Nr. 49S-291, Nr. 49S-292, Nr. 49S-293, Nr. 49S-294, Nr. 49S-295, Nr. 49S-296, Nr. 49S-297; 2015 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. spalio 16 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr.(duomenys neskelbtini)); 2015 m. spalio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio reg. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. spalio 15 d. bei 2015 m. spalio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8775, Nr. MK-8261, Nr. 8862.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, siekdama užtikrinti, kad nebūtų pažeistas viešasis interesas, 2015 m. spalio 1 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrę ir į Tarnybą, prašydamas išbraukti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini)), iš Siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų sąrašo ir užtikrinti, kad minėtas sklypas būtų naudojamas tenkinant visuomenės poreikius, pavyzdžiui, skirtas ugdymo įstaigai, automobilių parkavimo problemoms spręsti ar kitiems viešiesiems interesams užtikrinti, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės žiniomis, tai nebuvo padaryta. Dėl to pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija skunde išdėstytų argumentų pagrindu ir laikydama, kad Tarnyba veiksmais, įrašant žemės sklypą (duomenys neskelbtini) į Siūlytinų piliečiams perduoti neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų sąrašą, yra pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybėn teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas bei 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 34 ir 38 punktai), mano, kad ginčo sklypas negalėjo būti grąžinamas piliečiams kaip priskirtas valstybės išperkamai žemei. Dėl to ginčo sklypą turėtų perimti ir disponuoti juo, panaudojant jį geriausiu būdu siekiant užtikrinti viešąjį interesą, Vilniaus miesto savivaldybė.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, niekada nebuvo taikyti specialūs apribojimai. Priešingai, žemės sklypas nuo pat suformavimo pradžios buvo naudojamas komerciniams tikslams, kažkada jame buvo numatytos daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės su polifunkciniu centru statyba, kas suponuoja išvadą, jog ginčo žemės sklypui niekada nebuvo taikyti specialūs kultūros vertybių apribojimai. Vilniaus miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2012 m. balandžio 2 d. aktu Nr. 9-45-(2.1.57-MP4)-1.4 konstatavo, jog Visuomeniniam centrui (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini) Vilniuje, teisinė apsauga nereikalinga, vertingųjų savybių nėra.

Atsakovas pažymėjo, kad iki šiol Vilniaus miesto savivaldybė nė karto nėra išreiškusi aiškaus visuomenės poreikio į ginčo žemės sklypą. Jokiame dokumente nuo pat žemės sklypo suformavimo dienos nebuvo konstatuota, kad šis sklypas yra arba bus reikalingas svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginys, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėtų būti išperkamas valstybės, yra visiškai nepagrįstas įrodymais.

Tarnybos nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracija apskritai neturėjo teisės pati pateikti teismui skundą, kadangi šiuo atveju pareiškėja nėra įgaliota ginti viešąjį interesą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo įgaliojimų kreiptis į teismą su šiuo skundu deklaruodama, kad gina viešąjį interesą, o manydama, kad yra pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos, turėjo teisę kreiptis į tokius įgaliojimus turintį subjektą – prokurorą.

Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pripažindama, kad šiuo atveju pati negali ginti viešojo intereso, kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kuri Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pareiškusi skundą, pagal kurį iškelta kita administracinė byla. Minėtoje administracinėje byloje prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareikšti reikalavimai yra identiški šioje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareikštiems reikalavimams.

Atsakovai I. B. ir J. M. atsiliepimu prašė skundą palikti nenagrinėtą, nes teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo (identiški bylos atsakovai, ginčijami tie patys administraciniai ir civiliniai aktai bei sandoriai).

Atsakovė L. P. atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjos patikslintą skundą. Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas apskritai nėra įgaliotas reikšti šio skundo, atsižvelgiant į jo pagrindą ir dalyką, kadangi tokių pareiškėjo įgaliojimų nenumato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ). Be to, tokių savo įgaliojimų skunde neaptaria bei nepagrindžia ir pats pareiškėjas. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundą reiškia pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, tariamai gindamas viešąjį interesą. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad teisme taip pat nagrinėjama analogiška administracinė byla pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą ABTĮ 56 straipsnio nustatyta tvarka. Aplinkybė, jog dėl to paties dalyko į teismą ABTĮ 56 straipsnio tvarka yra kreipęsis prokuroras, tariamai gindamas viešą interesą, anot atsakovės, patvirtina tai, kad pareiškėjas neturi įgaliojimų pareikšti tokio pagrindo ir dalyko skundo pagal ABTĮ 56 straipsnį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 12 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jau yra išnagrinėta kita administracinė byla Nr. eI-4749-189/2016 pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1267-(14.49.2.) dalį; Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. sprendimus Nr. 49S-286, Nr. 49S-287, Nr. 49S-288, Nr. 49S-289, Nr. 49S-290, Nr. 49S-291, Nr. 49S-292, Nr. 49S-293, Nr. 49S-294, Nr. 49S-295, Nr. 49S-296, Nr. 49S-297; 2015 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. spalio 16 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. spalio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. spalio 15 d. bei 2015 m. spalio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8775, Nr. MK-8261, Nr. 8862 panaikinimo. Prokuroras pareiškime nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2015 m. spalio 7 d. buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės mero prašymas dėl Tarnybos veiksmų žemės sklypą, kuris turėtų būti išperkamas valstybės, įsakymu Nr. 49VJ-126 (14.49.2) įtraukiant į grąžinamų neatlygintinai piliečiams naujų žemės sklypų sąrašą, teisėtumo. Ši administracinė byla inicijuota pareiškėjui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2015 d. spalio 6 d. teismui pateikiant skundą. Nurodytoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eI-4749-189/2016 Vilniaus miesto savivaldybės administracija dalyvavo trečiojo suinteresuoto asmens statusu pareiškėjo prokuroro pusėje, pateikė atsiliepimą į skundą, jo argumentai iš esmės analogiški šioje byloje skunde dėstomiems argumentams.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu nurodytoje administracinėje byloje Nr. eI-4749-189/2016 (apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. eA-433-261/2018), tenkindamas atsakovų apeliacinius skundus, panaikinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą – atmesti pareiškėjo pareiškimą kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis teismas konstatavo, kad imperatyvaus draudimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra, konkuruojantis privatus interesas ir visuomeninis poreikis žemės sklypui nėra įrodytas ir bei Įgyvendinimo tvarkos 38 punkto pažeidimas nėra esminis, nepaneigiantis sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo, nepažeidžiantis viešojo intereso, todėl pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą padėtis negali būti bloginama naikinant aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinant žemės sklypą Lietuvos valstybei.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad bylų tapatumo instituto taikymas užtikrina, kad nebūtų priimta prieštaringų teismų sprendimų dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių ginčo šalių, kas neatitinka proceso koncentracijos, ekonomiškumo, teismų sprendimų aiškumo, neprieštaringumo bei vykdymo aiškumo reikalavimų. Teismas, įvertinus bylos aplinkybes darė išvadą, kad administracinėje byloje Nr. eI-4749-189/2016 yra išnagrinėti tapatūs reikalavimai (administracinis ginčas) tapačiu pagrindu (nurodomų imperatyvių privatizavimo sąlygų ir tvarkos teisės normų pažeidimas) ir dalyvaujant byloje tiems patiems asmenims (procesinio perėmimo instituto taikymas nereiškia, kad byloje dalyvauja naujas asmuo, nes įstojusiam į bylą procesines teises ir pareigas perėmusiam asmeniui galioja visi pakeistos proceso šalies atlikti procesiniai veiksmai, atlikti iki jo įstojimo į bylos nagrinėjimą). Tai, kad kitoje administracinėje byloje dalyvavo prokuroras, kaip viešąjį interesą ginantis pareigūnas, teismo vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nurodytose administracinėse bylose ginčo šalys nebuvo tapačios, kadangi viešąjį interesą ginantys pareigūnai ar institucijos nėra materialinio teisinio santykio šalimis apskritai ir jų dalyvavimas ar nedalyvavimas nedaro teisinės reikšmės sprendžiant proceso šalių tapatumo klausimą. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad šioje administracinėje byloje pateiktame skunde pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat save nurodė kaip viešąjį interesą ginančią instituciją, nepaisant to, kad jau anksčiau kreipėsi į prokurorą kaip viešąjį interesą ginantį pareigūną. Tai, kad bylose dalyvaujančių asmenų procesinis statusas yra kitoks, t. y. šioje byloje savivaldybė yra pareiškėjas, o kitoje nurodytoje administracinėje byloje buvo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad abejose bylose vyksta ginčas tarp skirtingų šalių, juolab, kad skunde pati pareiškėja nurodo ginanti viešąjį interesą (o ne kaip materialinio teisinio santykio šalis).

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje pareikštame skunde nepateikė naujų teisinių ar faktinių pagrindų reikalavimui pagrįsti, į kuriuos administracinėje byloje Nr. eI-4749-189/2016 teismas, išnagrinėjęs prokuroro pareikštą pareiškimą, nebūtų atsakęs. Teismo išnagrinėti ir atmesti trečiojo asmens statusu nurodytoje administracinėje byloje dalyvavusio Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimų argumentai (šioje byloje sudarantys skundo pagrindą ir argumentaciją), dėl ko pareiškėjo procesinis elgesys, tęsiant administracinį ginčą ne tik su kita valstybės institucija, bet ir su fiziniais asmenimis esant jau priimtam ir įsiteisėjusiam galutiniam teismo sprendimui dėl to paties administracinio ginčo, nelaikytinas sąžiningu procesiniu elgesiu, atitinkančiu administracinio proceso operatyvumo, ekonomiškumo principų ir gero viešojo administravimo reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas sutiko su atsakovų ir jų atstovų pozicija, kad egzistuoja teisinis pagrindas šią administracinę bylą nutraukti ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, kadangi tapatus administracinis ginčas užbaigtas įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimu.

III. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-16-816/2019.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija gina savo kaip institucijos, veikiančios nuosavybės teisių atkūrimo srityje, interesus, dėl to nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ir išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-4749-189/2016 šalys buvo tapačios.

Pareiškėjo tvirtinimu, kitų institucijų priimti sprendimai, susiję su savivaldybės teritorijų planavimu, patenka į savivaldybės ir administracijos veiklos sritį ir šioms institucijoms sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės ir teisėti interesai, nes į skundžiamo Įsakymo priėmimą nebuvo įtraukta Vilniaus miesto savivaldybės administracija kaip institucija, vykdanti teritorijų planavimo funkcijas, kas sudarė skundo teismui esmę. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad savivaldybės dalyvavimas sprendžiant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus yra būtinas, nes priešingu atveju, yra pažeidžiami teisės aktai ir savivaldybės bei administracijos interesai.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartyje nebuvo tinkamai įvertinti visi byloje pateikti dokumentai, padarytos nepagrįstos išvados, nes nagrinėjama administracinė byla Nr. I-16-816/2019 ir administracinė byla Nr. eI-4749-189/2016, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, nėra laikytinos tapačiomis – skiriasi tiek bylų šalys (skirtingi pareiškėjai), tiek ir pagrindas (Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras gynė viešąjį interesą, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija gina savo interesus).

Atsakovai J. C. ir Č. V. atsiliepime į atskirąjį prašo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino administracinę bylą Nr. I-16-816/2019 ir administracinę bylą Nr. eI-4749-189/2016, kurioje yra įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimas, tapačiomis ir šią administracinę bylą nutraukė. Atsakovai pabrėžia, kad abejose bylose skundų reikalavimai yra analogiški – bylų skundų dalykas ir pagrindas yra tapatūs. Skiriasi tik pareiškėjai, nes šioje byloje pareiškėju yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, o išnagrinėtoje – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą. Tačiau atsakovai pabrėžia, kad realus faktinis pareiškėjas yra tas pats – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, pareiškęs skundą išnagrinėtoje byloje, veikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymu bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos interesais. Taip pat atsakovai nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrindė savo ar visuomenės intereso į žemės sklypą, todėl pareiškėjas laikytinas neturintis materialinio teisinio suinteresuotumo šiuo ginču.

Atsakovas V. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo 2019 m. vasario 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas teigia, kad byloje pagal prokuroro pareiškimą ir skundą matyti, kad jų turinys visoje apimtyje inter alia (be kita ko) jų pagrindai ir reikalavimai yra identiški/tapatūs ir tik kai kuriose vietose nežymiai skiriasi tik teksto išdėstymo tvarka ir kai kurie išsireikimai. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje pagal prokuroro pareiškimą Vilniaus miesto savivaldybės administracija dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsakovai abiejose administracinėse bylose yra tie patys, o procesas buvo inicijuotas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai gavus 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus prašymą dėl viešojo intereso gynimo. Atsakovas daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundas yra nenagrinėtinas teismų ir jį turėjo būti atsisakyta priimti, kadangi sprendžiant iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundo turinio, kuris yra tapatus prokuroro pareiškimo turiniui, Vilniaus miesto savivaldybės administracija skundą padavė pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, tariamai gindama viešąjį interesą, nors Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas tokios teisės pareiškėjui nenumato.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas teigia, kad ginčo klausimai yra išspręsti iš esmės, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-433-261/2018 vertintinas kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas ir turi teismo sprendimui būdingą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, tampa neginčytinu ir privalomu visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinu visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl yra visos sąlygos nutraukti administracinės bylos Nr. I-39-816/2018 nagrinėjimą.

Atsakovė E. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą atmesti.

Atsakovė nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro prašymai yra visiškai tapatūs tiek dėl nurodomų faktinių aplinkybių, tiek dėl teisinių pareikštų reikalavimų pagrindų, tiek dėl prašymuose nurodytų reikalavimų. Atsakovė nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra be motyvų ir nurodo, kad teismas privalo pateikti motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis, kuria nutraukta administracinė byla, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad nagrinėjama administracinė byla Nr. I-16-816/2019 ir administracinė byla Nr. eI-4749-189/2019, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, nėra laikytinos tapačiomis – skiriasi tiek bylų šalys (skirtingi pareiškėjai), tiek ir pagrindas (Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras gynė viešąjį interesą, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija gina savo interesus).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad iš ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto formuluotės matyti, jog tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas. Pagal dispozityvumo principą administracinių bylų teisenoje bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-442-54/2008). Pažymėtina, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą, turi nustatyti ne tik tai, kad yra identiškos bylos šalys ir skundo dalykas, bet ir privalo įsitikinti dėl skundo pagrindo tapatumo, t. y. privalo tinkamai (detaliai ir sistemiškai) įvertinti kiekvienos skundo argumentų grupės pakartotinumą, kad dėl jo išvadų nekiltų pagrįstų abejonių. Taigi sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą tuo pagrindu, kad teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, būtina išsiaiškinti, ar reiškiamas naujas pareiškėjo prašymas yra tapatus nagrinėjamam kitoje byloje.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2015 m. spalio 7 d. gautas Vilniaus miesto savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus 2015 m. spalio 7 d. prašymas dėl viešojo intereso gynimo, Tarnybos veiksmų, kai žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., kuris turėtų būti išperkamas valstybės, yra įtrauktas į grąžinamų neatlygintinai piliečiams naujų žemės sklypų sąrašą, teisėtumo. Nustatyta, kad teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-4749-189/2016 pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą. Nurodytoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eI-4749-189/2016 Vilniaus miesto savivaldybės administracija dalyvavo trečiojo suinteresuoto asmens statusu pareiškėjo prokuroro pusėje, pateikė atsiliepimą į skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu nurodytoje administracinėje byloje Nr. eI-4749-189/2016, tenkino atsakovų apeliacinius skundus, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjo pareiškimą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tai, jog kitoje administracinėje byloje dalyvavo prokuroras, kaip viešąjį interesą ginantis pareigūnas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nurodytose administracinėse bylose ginčo šalys nebuvo tapačios, kadangi viešąjį interesą ginantys pareigūnai ar institucijos nėra materialinio teisinio santykio šalimis apskritai ir jų dalyvavimas ar nedalyvavimas nedaro teisinės reikšmės sprendžiant proceso šalių tapatumo klausimą. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, išnagrinėtoje byloje veikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymu bei Vilniaus miesto savivaldybės interesais, Vilniaus miesto savivaldybės administracija dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, atsakovai abejose bylose tie patys, nėra pagrindo teigti, jog abejose bylose ginčas yra tarp skirtingų šalių. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija patikslintame skunde nurodo, kad (duomenys neskelbtini) sklypas negali būti grąžinamas piliečiams, nes jis priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir dėl to šį žemės sklypą turėtų perimti ir disponuoti juo, panaudojant geriausiu būdu siekiant užtikrinti viešąjį interesą, Vilniaus miesto savivaldybė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo ginanti viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje nepateikė naujų teisinių ar faktinių pagrindų reikalavimui pagrįsti, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-16-816/2019 ir administracinėje byloje Nr. eI-4749-189/2019, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, faktiniai ir teisiniai pagrindai yra tapatūs.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą, kadangi tapatus administracinis ginčas yra užbaigtas įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys