2016-12-29 Nr. BB-10-1-64-1-00558-2010-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-458-942/2016

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00558-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.1;

1.2.14.7.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,

nuteistajam T. N., jo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas Arūno Žukausko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu T. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Iš T. N. UAB „Swedbank lizingas“ priteista 56 606,52 Lt (16 394,38 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis pakeistas – T. N. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis pakeistas – T. N. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 184 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 1 dalį, paskiriant 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio baudą.

Iš T. N. UAB „Swedbank lizingas“ priteista 7404,74 Lt (2144,56 Eur) turtinei žalai už puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“ atlyginti. Civilinio ieškinio dalis dėl žalos priteisimo už ekskavatorių „Kramer-812“ palikta nenagrinėta. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro skundą atmesti, o nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu T. N. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d., būdamas UAB „K“ (į. k. duomenys neskelbtini) direktorius ir turėdamas teisę valdyti jam patikėtą turtą, 2005 m. rugsėjo 2 d. sudarytos sutarties Nr. LT022178 pagrindu UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu UAB „Swedbank lizingas“) perdavė turto priėmimo-perdavimo aktu naudoti ir valdyti 17 180,85 Eur (59 322,03 Lt) vertės puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“ VIN-VGYJV17SP11536482 (valst. Nr. duomenys neskelbtini), tačiau UAB „K“ prisiimtų sutartinių įsipareigojimų lizingo tiekėjui UAB „Swedbank lizingas“ neįvykdė, perduotą naudoti ir valdyti transporto priemonę, pažeisdamas bendrųjų sutarties sąlygų 5.1.5 punktą – neparduoti, neįkeisti ar pan. turto be raštiško banko sutikimo, neteisėtai, neturėdamas raštiško banko sutikimo, puspriekabę perleido nenustatytiems tretiesiems asmenims, taip iššvaistė jam patikėtą 7404,74 Lt (2144,56 Eur) vertės svetimą turtą, padarydamas UAB „Swedbank lizingas“ 7404,74 Lt (2144,56 Eur) turtinę žalą.

2. Pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu T. N. buvo nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d. būdamas UAB „K“ direktorius ir turėdamas teisę valdyti jam patikėtą turtą, nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d. pagal 2005 m. rugsėjo 2 d. sutartį Nr. LT022178 UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu UAB „Swedbank lizingas“) perdavus turto priėmimo-perdavimo aktu naudoti ir valdyti 17 180,85 Eur (59 322,03 Lt) vertės puspriekabę „LOHRA TA 10/4 JV“ VIN-VGYJV17SP11536482 (valst. Nr. duomenys neskelbtini), pagal 2008 m. balandžio 3 d. sutartį Nr. LT071895 – 20 339,67 Eur (70 228,81 Lt) vertės ekskavatorių „Kramer-812“ (duomenys neskelbtini), UAB „K“ prisiimtų sutartinių įsipareigojimų lizingo tiekėjui UAB „Swedbank lizingas“ neįvykdė, perduotas naudoti ir valdyti transporto priemones, pažeisdamas bendrųjų sutarties sąlygų 5.1.5 punktą – neparduoti, neįkeisti ar pan. turto be raštiško banko sutikimo, neteisėtai, neturėdamas raštiško banko sutikimo, puspriekabę ir ekskavatorių perleido nenustatytiems tretiesiems asmenims, taip iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą ir UAB „Swedbank lizingas“ padarė 56 606,52 Lt turtinės žalos.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalis, kuriomis jis nuteistas už puspriekabės iššvaistymą, ir bylą jam nutraukti.

3.1. Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Pasak nuteistojo, teismai tinkamai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų įrodymų, ypač patvirtinančių jo nekaltumą, dėl to padarė nepagrįstas, prieštaringas išvadas, neatitinkančias bylos duomenų ir ištirtų įrodymų turinio. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, jog UAB „Swedbank lizingas“ nuo pat pradžių žinojo, jog puspriekabė yra naudojama Ukrainoje kitos įmonės ir tam pritarė, nepagrįsta. Apie puspriekabės naudojimą ir Ukrainoje, ja vykdant tarptautinius krovinių pervežimus, lizingo bendrovė žinojo, nes jai nuolat buvo teikiamos ataskaitos ir išsami informacija apie įmonės vykdomą veiklą, taip pat ir susijusi su tarptautiniu krovinių pervežimu. UAB „K“ dėl visų lizinguojamų transporto priemonių subnuomos Ukrainoje esančioms bendrovėms visuomet gaudavo lizingo bendrovės rašytinius sutikimus (tai patvirtina prie kasacinio skundo pridėtos sutikimų kopijos). Analogiška situacija buvo ir su aptariama puspriekabe, t. y. dėl jos subnuomos buvo gautas rašytinis lizingo bendrovės sutikimas, tačiau dėl UAB „K“ bankroto jis (kasatorius) negali pateikti šio sutikimo, nes visi dokumentai perduoti bankroto administratoriui. Taigi teismo išvados dėl lizingo bendrovės nepritarimo puspriekabės naudojimui Ukrainoje padarytos tinkamai neįvertinus bylos duomenų (BPK 20 straipsnis).

3.3. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojų parodymai paneigia, jog puspriekabė vykdė tarptautinius pervežimus ir grįždavo į Lietuvą. Kasatorius nurodo, kad prie kasacinio skundo pridėti UAB „Marijampolės techninės apžiūros centro“ duomenys patvirtina, jog būtent Lietuvoje reguliariai buvo atliekama privaloma puspriekabės techninė apžiūra. Taigi puspriekabė Ukrainoje nebuvo nuolat naudojama, ja buvo vykdomi tarptautiniai krovinių pervežimai, o Ukrainoje (prasidėjus UAB „K“ bankroto procesui) ji liko tik dėl to, kad UAB „K“ neturėjo galimybės pargabenti jos į Lietuvą. Be to, sprendžiant puspriekabės grąžinimo klausimą, lizingo bendrovei buvo siūloma (kreipiamasi leidimo) parduoti ją Ukrainoje ir taip įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Visos šios aplinkybės, kasatoriaus manymu, patvirtina, kad puspriekabės dingimas Ukrainoje niekaip priežastiniu ryšiu nesusijęs su kokiais nors jo veiksmais, juolab neteisėtais. Bylos duomenys (taip pat ir liudytojo E. P. parodymai) patvirtina, kad jis dėjo visas pastangas, kad lizingo bendrovei būtų grąžintas visas turtas.

3.4. Be to, kasatorius nurodo, kad jam kaltinamuoju aktu inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis yra nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d., o puspriekabė V. Š. vardu Ukrainoje registruota nuo 2011 m. lapkričio 23 d., t. y. daugiau nei trejus metus jam nesant UAB „K“ vadovu ir ne inkriminuotu laikotarpiu. Taigi teismai išėjo už kaltinimo ribų (BPK 255 straipsnis). Kartu kasatorius nurodo, kad liko nenustatytos reikšmingos bylai aplinkybės, nes buvo atmesti prašymai išreikalauti iš Ukrainos duomenis apie puspriekabės įregistravimą, siekiant nustatyti, kas ir kokiomis aplinkybėmis ją perleido. Taigi teismai nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (BPK 241 straipsnio 2 dalis), tiesiogiai ištirti visi bylos įrodymai (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis), taip iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tai lėmė netinkamą BK 184 straipsnio taikymą.

3.5. Taip pat nepagrįstos teismo išvados, kad būtent jis besąlygiškai atsakingas už puspriekabės išsaugojimą, nes jam, kaip UAB „K“ direktoriui, šis turtas buvo patikėtas tik iki jam einant bendrovės vadovo pareigas – iki 2008 m. birželio 9 d., be to, lizingo bendrovė turto priėmimo-perdavimo aktu puspriekabę perdavė ne jam, kaip fiziniam asmeniui, o UAB „K“, kaip juridiniam asmeniui. Kasatorius nesutinka ir su teismo išvada, kad jo veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Teismas pripažino, kad neįrodyta, jog jis būtų perleidęs puspriekabę tretiesiems asmenims, jos perleidimas ar dingimas priežastiniu ryšiu nesusijęs su kokiais nors jo veiksmais, juolab jis elgėsi tik teisėtai. Pagal teismų praktiką turi būti atlikti kokie nors veiksmai, sąmoningi ir neteisėti, kuriais būtų esmingai komplikuotas pažeistos teisės gynimas civilinio proceso tvarka. Nesant tokių veiksmų, negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-387/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, 2K-81/2011, 2K-409/2011).

4. Kasaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendį – nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į 184 straipsnio 2 dalį ir paskirti T. N. laisvės atėmimą vieneriems metams. Iš T. N. UAB „Swedbank lizingas“ turtinei žalai atlyginti priteisti: 7404,74 Lt (2144,56 Eur) už puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“ ir 49 201,78 Lt (14 249,82 Eur) už ekskavatorių „Kramer-812“. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

4.1. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 184 straipsnį, nesilaikė teismų praktikos, todėl nepagrįstai dėl ekskavatoriaus susidariusią situaciją vertino kaip civilinį ginčą. Šiuo atveju, prokuroro manymu, veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas, nes lizingo bendrovės pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies sąmoningų veiksmų. Kasatorius nurodo, kad T. N. buvo įpareigotas iki 2009 m. liepos 16 d. grąžinti lizingo bendrovei ekskavatorių, tačiau net ir žinodamas apie šį lizingo bendrovės reikalavimą, jis turto ne tik kad negrąžino, bet 2009 m. rudenį, žodžiu sutaręs su savo kreditoriumi A.

L. J., nurodė darbuotojui nuvežti ir palikti ekskavatorių A. L. J. namų valdoje, nesudarydamas jokių rašytinių tarpusavio sutarčių ir neužtikrindamas turto saugojimo ir grąžinimo. Be to, T. N. tai padarė neturėdamas lizingo bendrovės leidimo. Dėl tokių neteisėtų tyčinių T. N. veiksmų buvo iššvaistytas svetimas turtas. Kasatorius teigia, kad T. N. veikė tiesiogine tyčia, sąmoningai nevykdė lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų, t. y. nustatytais terminais nemokėjo įmokų, negrąžino ekskavatoriaus iki 2009 m. liepos 16 d., pažeidė lizingo sutarties sąlygas, nes ekskavatorių perleido tretiesiems asmenims, paliko turtą be jokios priežiūros ir neinformavo lizingo bendrovės, negavo jos sutikimo.

Dėl šių priešingų teisei T. N. veiksmų ekskavatorius dingo. Turto savininkui net pasitelkiant UAB „Turto rizikos sprendimai“ nepavyko nustatyti ekskavatoriaus buvimo vietos ir atgauti turtą. Taigi šiuo atveju T. N. patikėtą turtą perleidus tretiesiems asmenims, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai. Kvalifikuojant iššvaistymą nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas taip veikdamas gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims.

Būtent tai byloje ir nustatyta. Prokuroras taip pat pažymi, kad 2009 m. lapkričio 4 d. buvo priimta nutartis iškelti bankroto bylą UAB „F“ (buvusi UAB „K“). Iš naujo bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo teismų praktiką dėl BK 184 straipsnio taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-255/2011). Be to, prokuroras prašo atkreipti dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismo nutartyje (grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka) nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus, kuriais pagrindė BK 184 straipsnyje numatytos veikos požymius T.

N. pasisavinant kaltinime nurodytą turtą, nurodė motyvus, kurie patvirtina, jog lizingo bendrovės galimybės pažeistas teises atkurti civilinio proceso tvarka buvo apsunkintos, todėl plačiau kasacinio skundo argumentų dėl šių klausimų nenagrinėjo. Tačiau bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas konstatavo, kad nenustatytos jokios papildomos sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai būtų galėję pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius. Subjektyviuosius požymius teismas iš esmės grindė jau po nusikalstamos veikos padarymo kvalifikavimui jokios reikšmės neturinčiomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad T.

N. nesislėpė, bendradarbiavo, turtą perdavė pažįstamam asmeniui. Prokuroro manymu, šios veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiu būdu, tikslu ar kokiam asmeniui svetimas turtas buvo perleistas, taip pat tai, kokių veiksmų kaltininkas ėmėsi jau po veikos padarymo. Be to, teismas, pažymėjęs, kad atsirado turtinio pobūdžio sandoris tarp A. L. J. ir T. N. (siekiant padengti 5500 Lt įmonės įsiskolinimą A. L. J.), išėjo už kaltinimo ribų. Ekskavatoriaus perdavimas trečiajam asmeniui nėra civilinis deliktas. Teismas, iškeldamas T.

N. sandorį su A. L. J. aukščiau pirminio sandorio su lizingo bendrove, pašalino pirminės sutarties vykdymo objektyvų pasunkinimą, užkertantį kelią sutarties vykdymui. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ekskavatorius dingo prieš T. N. valią, jis buvo pagrobtas ne T. N. (iššvaistymo būdu), o kitų asmenų, kitu būdu.

4.2. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais teisingai konstatuota, jog dėl T. N. tyčinių veiksmų buvo iš esmės pasunkintos ar tapo neįgyvendinamomis lizingo bendrovės galimybės apginti savo pažeistas turtines teises civilinės teisės priemonėmis. Surinktų duomenų pakanka konstatuoti, kad T. N. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje požymiai, taip pat ir dėl ekskavatoriaus iššvaistymo.

5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas A. Žukausko kasacinis skundas netenkintinas, o nuteistojo T. N. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl T. N. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl ekskavatoriaus „Kramer-812“ iššvaistymo)

6. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog T. N. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymiai dėl ekskavatoriaus „Kramer-812“ iššvaistymo. Anot kasatoriaus, tokie T. N. veiksmai negali būti vertinami tik kaip civilinis ginčas. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

6.1. T. N. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „K“ direktorius ir turėdamas teisę valdyti jam patikėtą turtą sudarytų sutarčių pagrindu su UAB „Hansa lizingas“ (lizingo sutartis Nr. LT071895), perdavė turto priėmimo-perdavimo aktais naudoti ir valdyti ekskavatorių „Kramer-812“ ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims ir taip iššvaistė jam patikėtą didelės vertės turtą. Tokiu būdu T. N. pažeidė lizingo sutarties sąlygų 5.15 punktą, pagal kurį klientas sutarties pagrindu įsipareigoja nedisponuoti turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško lizingo bendrovės sutikimo.

6.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, konstatavo, jog nenustatytos jokios papildomos sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai būtų galėję peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius. Šis teismas nustatė, kad: 1) T. N. buvo vienintelis įmonės UAB „K“ akcininkas ir savininkas bei jam lizingo bendrovė buvo patikėjusi svetimą turtą (taip pat ir ekskavatorių „Kramer-812“); 2) nors byloje nustatyta, kad T. N. negrąžino lizingo bendrovei priklausančio ekskavatoriaus „Kramer-812“ ir taip pažeidė lizingo sutarties sąlygas, tačiau taip jis veikė įmonės interesais, norėdamas sumažinti įmonės skolas (siekiant padengti 5500 Lt įsiskolinimą A. L. J.); 3) nors T. N. negrąžino turto bei nesumokėjo lizingo bendrovei įsiskolinimo, tačiau jis nesislapstė nei nuo lizingo bendrovės, nei nuo teisėsaugos institucijų, neteikė lizingo bendrovei klaidinančios informacijos, neslėpė turto, bendradarbiavo su UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Turto rizikos sprendimai“ atstovais; 4) T. N. lizingo bendrovei grąžino beveik visą lizinguojamą turtą, išskyrus ekskavatorių „Kramer-812“ ir puspriekabę „LOHRA TA 10/4 JV 18“; 5) T. N. taip pat nurodė kam ir dėl kokių priežasčių laikinai perdavė pasinaudoti ekskavatoriumi, nurodydamas jo paskutinę žinomą buvimo vietą iki ekskavatoriaus dingimo; 6) nors T. N. siekė susigrąžinti ekskavatorių iš A. L. J., patenkindamas jo reikalavimą ir sumokėdamas nurodytą sumą, tačiau ekskavatoriaus vis tiek neatgavo, t. y. ekskavatorius dingo prieš T. N. valią; 7) lizingo sutarties Nr. LT071895 sąlygų 3.11 punkte įtvirtinta, kad klientas visiškai ir besąlygiškai atsako už turto išsaugojimą (turto atsitiktinio žuvimo, praradimo, sugadinimo ar sužalojimo rizika bei padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė) nuo turto priėmimo iš pardavėjo iki turto priėmimo-perdavimo kliento nuosavybėn akto pasirašymo dienos arba faktiško turto grąžinimo lizingo bendrovei pasirašant turto priėmimo-perdavimo aktą.

6.3. Įvertinęs visas šias baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog susidariusi situacija dėl ekskavatoriaus „Kramer-812“ praradimo gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra pagrįsti.

6.4. Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013). Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia, kai kaltininkui patikėtas jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013). Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013). Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007).

6.5. Šioje baudžiamojoje byloje teismai nustatė, kad ekskavatoriumi „Kramer-812“ T. N., kaip įmonės UAB „K“ akcininkas ir direktorius, leido laikinai pasinaudoti A. L. J., nes pastarajam buvo skolingas 5500 Lt už krovinio pervežimo paslaugas. Taigi buvo žodžiu susitarta, kad už skolą T. N. leis A. L. J. laikinai pasinaudoti ekskavatoriumi šiam išsikasant tvenkinį. Ekskavatoriaus perdavimo metu jis buvo UAB „Swedbank lizingas“ nuosavybė ir nei T. N., nei UAB „K“ nuosavybės teise nepriklausė. Taip pat nustatyta, kad T. N., kaip UAB „K“ akcininkui ir direktoriui, ekskavatorius „Kramer-812“ buvo lizinguojamas 2008 m. balandžio 3 d. sutarties Nr. LT071895 pagrindu iš UAB „Swedbank lizingas“ ir T. N. jis buvo patikėtas valdyti.

6.6. T. N. sudarius sutartį su UAB „Swedbank lizingas“, tarp jų atsirado sutarties sudarymo pasekmė, t. y. civiliniai teisiniai santykiai. Tarp lizingo sutarties šalių susiklosto horizontalūs civiliniai teisiniai santykiai, kurie galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų (CK 6.567 straipsnis). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad T. N., žodžiu susitardamas su A. L. J. ir šiam laikinai leisdamas pasinaudoti ekskavatoriumi, pažeidė sutarties su UAB „Swedbank lizingas“ sąlygas. Lizingo sutarties Nr. LT071895 bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5 punkte įtvirtinta, kad klientas sutarties pagrindu įsipareigoja nedisponuoti turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško lizingo bendrovės sutikimo. Vadinasi, T. N., būdamas UAB „K“ direktorius, be UAB „Swedbank lizingas“ raštiško leidimo negalėjo perleisti A. L. J. ekskavatoriaus. Taigi šie T. N. veiksmai formaliai atitiko sutarties nuostatų pažeidimą. Šis sutarties punkto pažeidimas ankstesniuose teismų sprendimuose konstatuotas kaip pagrindinis, lėmęs T. N. nuteisimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

6.7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad net ir už lizingo sutarties nesilaikymą yra numatyta civilinė atsakomybė. Taigi teismas, nagrinėdamas bylas dėl iš civilinių sutarčių kilusių santykių, kiekvienu atveju privalo išdėstyti aiškias ir motyvuotas išvadas, kokiomis sąlygomis kilę civiliniai santykiai transformavosi į baudžiamuosius teisinius santykius.

6.8. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2A-7-9/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

6.9. Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis (iš jų ir finansinio lizingo sutartis), atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, tokie santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms; baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybę kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kai tokių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas. Baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien sutarties, kuria turtas patikimas arba perduodamas žinion, sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo.

6.10. Tačiau nagrinėjant šią bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir pirmą kartą ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, to padaryta nebuvo, teismai iš esmės nenurodė jokių argumentų, dėl ko tarp T. N., kaip UAB „K“ direktoriaus, ir UAB „Swedbank lizingas“ atsiradę civiliniai teisiniai santykiai būtų perėję į baudžiamuosius teisinius santykius, apsiribodami tik konstatavimu, kad T. N. su UAB „Swedbank lizingas“ sudarytos lizingo sutarties pagrindu, neatsiskaitydamas su lizingo bendrove, savo neteisėtais veiksmais iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „Swedbank lizingas“ turtą. T. N. neteisėtas elgesys su jo žinioje buvusiu turtu, kurį jis valdė sutartinių santykių pagrindu, lėmė UAB „Swedbank lizingas“ didelės vertės turto praradimą. Taigi teismai, nagrinėdami bylą dėl iš civilinių sutarčių kilusių santykių, privalėjo išsiaiškinti ir nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, nes tik tada galima teisingai išspręsti T. N. atsakomybės klausimą.

6.11. Lizingo sutartis yra civilinė sutartis, kurios sutarties sąlygas ir atsakomybę už jos sąlygų pažeidimą reguliuoja Civilinio kodekso normos. Sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Pagal civilinę lizingo sutartį gauto turto negrąžinimas panaudos gavėjui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei veikoje yra BK numatyti nusikalstamos veikos požymiai. Tai gali būti susiję arba su vienos iš sutarties šalių apgaulės panaudojimu, sudarant sutartį, dėl to civilinės atsakomybės priemonių už sutarties pažeidimą realizavimas be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiškas, arba pagal sutartį gautas turtas pradanginamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutarties sudarymo metu nuomininkas nesiruošė vykdyti nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti tretiems asmenims. Be to, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2003, 2K-7-388/2007, 2K-208/2013, 2K-7-85/2013 ir kt.).

6.12. Taigi daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka. Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pvz., sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokiu, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2014).

6.13. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad UAB „K“ nuo 2004 m. iki 2009 m. vertėsi automobilių gabenimu, aikštelių ir nekilnojamojo turto nuoma, reklaminiais stendais, turėjo viešbutį Palangoje, vertėsi kitomis veiklomis. Įmonėje dirbo autovežiai, kurių didelė dalis buvo lizinguojama. Lizingo sutarties tikslas išpirkti lizingo bendrovės nuosavybėje esantį turtą, šiuo atveju transporto priemones. Jeigu su lizingo bendrove laiku atsiskaitoma, tai ir lizingo bendrovei nepadaroma žala ir ji nelaiko savęs nukentėjusiąja, nes svarbu tai, kad būtų mokamos įmokos ar išperkamas turtas.

6.14. UAB „K“ įmokos pagal lizingo sutartis buvo pervedamos stabiliai iki 2009 m., todėl bankas pasitikėjo T. N.. Ir tik 2009 m., prasidėjus ekonominei krizei, iškilo UAB „K“ finansinių problemų atsiskaitant su UAB „Swedbank lizingas“. Todėl 2009 m. liepos 1 d. UAB „Swedbank lizingas“ dėl UAB „K“ finansinių įsipareigojimų nevykdymo, laiku nesumokėtų įmokų vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir įpareigojo įmonę nutraukti lizinguojamo turto eksploataciją ir jį perduoti UAB „Swedbank lizingas“. Nepaisant to, kad keitėsi įmonės direktoriai, mažėjo užsakymų kiekis, krito pervežimų kainos ir susidarė įsiskolinimai, UAB „K“ kreditoriams už įmonės įsiskolinimus siūlė savo paslaugas, stengėsi sumažinti skolas, kad galėtų tęsti savo veiklą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje UAB „K“ UAB „Swedbank lizingas“ grąžino visą lizinguojamą turtą, kurio buvo pakankamai daug (išskyrus ekskavatorių „Kramer-812“ ir puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“).

6.15. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, visiškai pagrįstai konstatavo, kad T. N., negrąžinęs lizingo bendrovei jai priklausančio turto (šiuo atveju ekskavatoriaus „Kramer-812“) ir nesumokėjęs lizingo bendrovei įsiskolinimo, nesislapstė nei nuo lizingo bendrovės, nei nuo teisėsaugos institucijų, neteikė lizingo bendrovei jokios klaidinančios informacijos, bendradarbiavo su UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Turto rizikos sprendimai“ atstovais, taip pat neslėpė jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas žalos išieškojimas. Kai įmonei jau grėsė bankrotas, T. N. įmonės darbuotojams buvo davęs bendrą nurodymą su kreditoriais atsiskaityti remonto, ekskavatoriaus paslaugomis ir pan. Tiek iš T. N., tiek ir liudytojų A. B., V. K., E. P. parodymų, rašytinės bylos medžiagos matyti, kad ekskavatorius buvo laikinai perduotas pasinaudoti A. L. J., kuris po to jo neatidavė, o dar vėliau ekskavatorius dingo. Byloje nenustatyta, kad T. N. sąmoningais veiksmais siekė iššvaistyti UAB „K“ turtą (šiuo atveju ekskavatorių „Kramer-812“). Priešingai, byloje nustatyta, kad T. N. siekė susigrąžinti ekskavatorių iš A. L. J., patenkindamas jo reikalavimą ir sumokėdamas nurodytą sumą.

6.16. Taigi teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad jokios papildomos sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai būtų galėję pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos.

6.17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, susidariusi situacija tarp UAB „K “ ir UAB „Swedbank lizingas“ gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Todėl šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus.

6.18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl T. N. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visos bylos aplinkybės, visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, išvados dėl T. N. išteisinimo argumentuotos, pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyti (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl T. N. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (epizodas dėl puspriekabės „LOHR TA 10/4 JV 18“ iššvaistymo)

7. Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas Kauno apygardos teismo nuosprendį, perkvalifikuodamas jo veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 1 dalį, iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jo kaltės iššvaistant UAB „K“ turtą, t. y. puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nuteistasis nesutinka.

7.1. Pažymėtina, kad T. N. nuteistas už tai, jog, būdamas UAB „K“ direktorius ir turėdamas teisę valdyti jam patikėtą turtą, 2005 m. rugsėjo 2 d. lizingo sutarties Nr. LT022178 pagrindu UAB „K“ perduotą naudoti ir valdyti puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“, būdamas visiškai ir besąlygiškai atsakingas už jos išsaugojimą, neturėdamas išankstinio raštiško lizingo bendrovės sutikimo, subnuomojo minėtą puspriekabę Ukrainoje esančiai įmonei RAB „K. U.“, nesudaręs jokios rašytinės sutarties. Be to, nuo 2009 m. liepos 1 d. lizingo bendrovei vienašališkai nutraukus lizingo sutartį ir pareikalavus neeksploatuoti turto ir jį grąžinti, T. N. puspriekabės negrąžino ir toliau ja disponavo. Nors vėliau UAB „Swedbank lizingas“ atsisakė T. N. suteikti leidimą parduoti puspriekabę (nors pagal lizingo sutartį toks leidimas yra privalomas), jis ją perleido tretiesiems asmenims Ukrainoje. Taip T. N. pažeidė lizingo sutarties 4.2.3 punktą, pagal kurį subnuomoti (sublizinguoti) turtą (jo dalį), leisti juo naudotis neatlygintinai (duoti panaudą) galima tik pagal lizingo bendrovės nustatytas sąlygas ir tik gavus raštišką leidimą; bei 5.1.5. punktą, pagal kurį klientas įsipareigoja sutarties pagrindu nedisponuoti turtu (neperduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško lizingo bendrovės sutikimo.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir pripažindamas T. N. kaltu dėl UAB „K“ turto iššvaistymo (šiuo atveju puspriekabės „LOHR TA 10/4 JV 18“), savo argumentus grindė tuo, kad: 1) lizingo bendrovei puspriekabė „LOHR TA 10/4 JV 18“ buvo neperduota ir jos nepavyko surasti; 2) byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Swedbank lizingas“ nuo pat pradžių žinojo, kad puspriekabė yra naudojama Ukrainoje kitos įmonės, ir tam pritarė; 3) nors šiuo atveju neįrodyta, kad T. N. pardavė puspriekabę V. Š., tačiau iš liudytojo M. J. parodymų ir susirašinėjimo su lizingo bendrove, vykusio nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. sausio 5 d. bei kitų raštų, matyti, kad T. N. norėjo parduoti UAB „Swedbank lizingas“ priklausantį turtą – puspriekabę ir jau turėjo pirkėją Ukrainoje, o po įvykusio susirašinėjimo su lizingo bendrove puspriekabė buvo perleista tretiesiems asmenims; 4) T. N., perleisdamas puspriekabę tretiesiems asmenims, turėjo gauti tam tikrą pinigų sumą, tačiau byloje nėra duomenų, kad pinigai būtų panaudoti BUAB „K“ ar RAB „K. U.“ interesais, ar lizingo bendrovei sumokėtas įsiskolinimas už puspriekabę, kurios neišmokėta likutinė vertė buvo tik 7404,74 Lt.

7.3. Taigi šių byloje nustatytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad be teisėsaugos institucijų įsikišimo nebuvo įmanoma surasti ir identifikuoti paskutinio puspriekabės savininko bei puspriekabės buvimo vietos. Nors sudarius lizingo sutartį dėl puspriekabės ilgalaikės išperkamosios nuomos tarp UAB „K“ ir lizingo bendrovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, tačiau tolesni T. N. veiksmai padarė lizingo sutarties vykdymą ir lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimą civilinės teisės priemonėmis problemišką dėl nuteistojo sąmoningų, tyčinių veiksmų, nes perleidus turtą trečiajam asmeniui tapo neįmanomas turto sugrąžinimas natūra ar pinigine išraiška.

7.4. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog T. N. dėjo pastangas, kad visas lizingo bendrovei grąžinamas turtas jai būtų visiškai ir tinkamai grąžintas, jis aktyviai bendradarbiavo su lizingo bendrove ir jos pasitelktu atstovu E. P., siekiant, kad būtų nustatyta viso grąžinamo turto buvimo vieta. Verslo santykiuose visuomet veikia pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą, kad verslo partneris sąžiningai plėtos abipusę naudą teikiantį verslą. Kita vertus, ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių arba pajamų praradimo tikimybe, palyginant su verslo plane numatytais tikslais. Verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų.

7.5. Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyviu; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-518/2014).

7.6. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad UAB „K“ savo veiklos vykdymo metu pareigingai vykdė visus savo sutartinius įsipareigojimus lizingo bendrovei, t. y. dėl visų lizinguojamų transporto priemonių (taip pat ir dėl puspriekabių) subnuomos Ukrainoje esančioms bendrovėms visuomet gaudavo lizingo bendrovės rašytinius sutikimus (t. 5). Vadinasi, UAB „Swedbank lizingas“ nuo pat pradžių žinojo, kad puspriekabės bus naudojamos Ukrainoje kitos įmonės, ir tam pritarė. Tikėtina, kad analogiška situacija galėjo būti ir dėl puspriekabės „LOHR TA 10/4 JV 18“. Anot kasatoriaus, kadangi UAB „K“ yra bankrutavusi, todėl nėra galimybės pateikti lizingo bendrovės sutikimo dėl puspriekabės subnuomos, nes visi dokumentai perduoti bankroto administratoriui. Tai, kad puspriekabė nebuvo Ukrainoje nuolat naudojama, o ja buvo vykdomi tik tarptautiniai krovinių pervežimai, rodo, jog Lietuvoje reguliariai buvo atliekama jos techninė apžiūra (t. 5). Be to, prasidėjus UAB „K“ bankroto procesui, puspriekabė liko Ukrainoje, nes UAB „K“ neturėjo galimybės jos pargabenti į Lietuvą dėl areštuotų visų įmonės sąskaitų. T. N. netgi kreipėsi į lizingo bendrovę dėl leidimo puspriekabę parduoti Ukrainoje ir taip padengti su ja susijusius sutartinius įsipareigojimus, tačiau tai padaryti jam buvo neleista.

7.7. Apie puspriekabės naudojimą ir su ja Ukrainoje vykdomus tarptautinius pervežimus UAB „Swedbank lizingas“ žinojo nuolat, nes vykdant lizingo sutartis, kurių visų vertė 9 milijonai litų, UAB „Swedbank lizingui“ buvo nuolat teikiamos ataskaitos ir išsami informacija apie bendrovės vykdomą veiklą (taip pat ir veiklą, susijusią su tarptautiniais krovinių pervežimais). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bendra lizinguojamo turto vertė buvo 9 milijonai litų ir UAB „K“ grąžino visą lizinguojamą turtą, išskyrus puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“, kurios vertė 7404,74 Lt (2144,56 Eur). Pats apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažymėjo, jog lizingo bendrovei nesumokėtas įsiskolinimas už puspriekabę, kurios neišmokėta likutinė vertė buvo tik 7404,74 Lt.

7.8. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, tokiais atvejais yra priešingas teisei elgesys, pasunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-222/2016). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant grąžinti turtą) civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra apsunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526/2010).

7.9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje T. N. veiksmai neužkirto kelio vykdyti lizingo sutartį ir nesumenkino kreditoriaus galimybės atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka.

8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 10 d. nuosprendį, ir bylą T. N. nutraukti.

UAB „Swedbank lizingas“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Aurelijus Gutauskas