2018-01-04 Nr. AB-441-3-61-3-03305-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-4-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03305-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 52.1.5; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. S. kreipėsi į teismą su skundu prašydama priteisti iš atsakovo 2 936,58 Eur patirtą žalą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad jai nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 3 d. ir nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 17 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 6-24-16369 ir 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 6-24-18730 pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa.

Minėtuose sprendimuose buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, todėl susidarė skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, kuri būtų apskaičiuota taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjos nuomone, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad nebuvo imamasi jokių veiksmų, jog būtų įgyvendintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 27 d. išaiškinimas ir būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Valstybei (įstatymų leidėjui) neveikiant taip, kaip pagal įstatymus jos institucijos ar jų darbuotojai privalėjo elgtis, pareiškėjai buvo neteisėtai apribota teisė į ginčo laikotarpiu gautą uždarbį atitinkančią motinystės išmoką.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovo atstovas paaiškino, kad sprendimai pareiškėjai skirti motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog nebuvo imamasi jokių veiksmų, kad būtų įgyvendintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas, yra nepagrįsti, kadangi šiame Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo nagrinėjama, ar nustatytas maksimalus kompensuojamas uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Taigi pareiškėja atsakovo veiksmų neteisėtumą nepagrįstai sieja su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime buvo konstatuota, jog maksimalaus kompensuojamojo uždarbio taikymas motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala jai negali būti atlyginta.

Atsakovo atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. 6-24-16369 ir pareiškėja ginčija būtent šiuo sprendimu jai paskirtos motinystės pašalpos dydį, tačiau šis sprendimas įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdytas 2014 metais, todėl nebėra galimybės skųsti juo paskirtos motinystės pašalpos dydį. Be to, pareiškėja neįrodė nė vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, todėl atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį negalima.

Atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai teismo posėdyje pateikė prašymą sustabdyti administracinę bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017).

Pareiškėjos atstovė su prašymu nesutiko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017).

Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 6-24-16369 „Dėl G. S. teisės į motinystės pašalpą“ skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 3 d., o 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 6-24-18730 „Dėl G. S. teisės į motinystės pašalpą“ skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2015 m. vasario 17 d.

Apskaičiuojant motinystės pašalpą pareiškėjai, vienos dienos kompensuojamasis uždarbis teisės į pašalpą atsiradimo dienai buvo nustatytas 333,46 Lt, o maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis – 226,74 Lt. Pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) 6 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 ir 1 punktais, motinystės pašalpą jai apskaičiavo taikydamas maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Teismas nustatė, kad Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti prašymas Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017) dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) ir Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) bei 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmosios pastraipos tiek, kiek jose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi pareiškėja reikalauja žalos atlyginimo, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Nuostatų normų tiek, kiek jos aktualios ir taikytinos apskaičiuojant ir skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą (skiriama vienam iš tėvų, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų) pareiškėjai, pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai klausimas sprendžiamas Konstituciniame Teisme, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas nagrinėjimą bylą stabdyti, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017).

III. Pareiškėja G. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį.

Pareiškėja nurodo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl jos reikalavimo atlyginti žalą, kurią pareiškėja patyrė dėl sumažintos motinystės pašalpos, skiriamos motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu, o ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpos, kuri skiriama vienam iš tėvų, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų.

Pareiškėja pažymi, kad motinystės pašalpa, skiriama nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bei motinystės (tėvystės) pašalpa, skiriama vaiko priežiūros atostogų metu, yra skirtingos socialinės garantijos, įtvirtintos skirtinguose Konstitucijos 39 straipsnio punktuose. Motinystės (tėvystės) pašalpa, kaip valstybės paramos šeimai, auginančiai vaikus namuose, socialinė garantija yra įtvirtinta Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje, o ginčui aktuali motinystės apsaugos socialinė garantija – Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad dėl motinystės apsaugos socialinės garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, Konstitucinis Teismas jau yra pateikęs išaiškinimą 2012 m. vasario 27 d. nutarime, kuriame išaiškino, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą, privalo nustatyti inter alia (be kita ko) šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Be to, Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad nesant įstatymuose įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo visoms dirbančioms moterims, turinčioms teisę pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą nėštumo ir gimdymo atostogų metu gauti motinystės pašalpą, būtų nustatytas jų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų mokėjimas už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką, mokėjimas, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija, pagal kurią dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantuojamų atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

Pareiškėja pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo Konstituciniam Teismui pateiktame prašyme Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017) „Dėl maksimalaus motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio“ yra prašoma ištirti teisės aktų konstitucingumą dėl visai kitos socialinės garantijos, nei ginčo atveju (prašoma ištirti dėl motinystės (tėvystės), o ne ginčo atveju aktualios motinystės pašalpos), be to, minėtame prašyme yra keliamas klausimas dėl teisės aktų atitikties Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta šeimos socialinės apsaugos garantija nėra niekaip susijusi su ginčo dalyku nagrinėjamoje byloje. Pareiškėja pažymi, kad ginčo atveju yra aktuali Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas, o dėl taikytinų teisės aktų nuostatų neatitikties Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai Konstitucinis Teismas jau pasisakė savo 2016 m. kovo 15 d. nutarime.

Pareiškėja nurodo, kad jos reikalavimo atlyginti žalą teisinis pagrindas grindžiamas CK 6.271 straipsniu, o pareiškėjos skunde Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 7 bei 10 punktų pirmoji pastraipa minima tik tame kontekste, kad taikant šias nuostatas, pareiškėjai pašalpa buvo apskaičiuota taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl minimos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Nuostatų normos neturi būti laikomos reikalavimų teisiniu pagrindu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašo atmesti pareiškėjos atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viena iš socialinio draudimo rūšių – motinystės socialinis draudimas, apima tiek motinystės, tiek motinystės (tėvystės), tiek tėvystės pašalpas. Taigi, Konstitucinis Teismas byloje Nr. 4/2017 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nagrinės tos pačios socialinio draudimo rūšies, t. y. motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, kurios yra susijusios su motinystės apsauga. Pareiškėja valdžios institucijų neteisėtus veiksmus sieja su netinkamu teisiniu reguliavimu, t. y. su Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje bei Nuostatuose nurodytu maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu pašalpai apskaičiuoti, taigi nagrinėjamoje byloje yra aktualus teisinis reguliavimas, kurio konstitucingumas bus nagrinėjamas Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2017.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašo teismo atskirajame skunde keliamus klausimus spręsti savo nuožiūra ir nurodo, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėja reikalauja žalos atlyginimo, yra Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata dėl maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti, o Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2017 yra sprendžiamas klausimas dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti atitikimo Konstitucijai, todėl mano, kad Konstitucinio Teismo sprendimas, kuris bus priimtas byloje Nr. 4/2017 (dėl motinystės (tėvystės) pašalpų), neturės įtakos sprendimo priėmimui nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju paminėtina aktuali Konstitucinio Teismo doktrina.

Iš Konstitucijos kylančios būtinybės įstatyme numatyti galimybę bet kurį byloje priimtą pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui kontekste pažymėtina, kad iki teismo baigiamojo akto priėmimo byloje teismui tenka priimti įvairaus turinio ir formos procesinius sprendimus, kuriais byla nėra užbaigiama. Tokie teismo procesiniai sprendimai nėra baigiamieji teismo aktai. Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą); šioje srityje galimos įvairios išimtys (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui.

Konstitucinis Teismas savo 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra konstatavęs, kad joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigti Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, taip pat 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintus teismo (teisėjo) įgaliojimus sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą, išskyrus nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą (šio straipsnio 1 dalies 4 ar 5 punkte nurodytu atveju), administracinį teismą ar kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją arba nutartį pradėti norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą, gali būti duodamas atskirasis skundas. Minėta, kad administracinę bylą Vilniaus apygardos teismas sustabdė vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

Taigi, nagrinėjamu atveju atskirasis skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 5 punktu, negali būti duodamas ir procesas pagal atskirąjį skundą kaip nenagrinėtinas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme turi būti nutrauktas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 100 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį procesą dėl atskirojo skundo nagrinėjimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas