2022-11-09 Nr. AB-26748-3-61-3-02101-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-829-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02101-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. R. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcija) dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (3.0)-AD5-9697 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. balandžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN16-2/2021 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

2. Pareiškėja nurodė, kad 2021 m. balandžio 24 d. gavo Inspekcijos 2021 m. balandžio 20 d. raštą Nr. (18.7)-AD5-6414, kuriame nurodyta, kad Inspekcija atliko persiųsto iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2021 m. vasario 8 d. pranešimo dėl galimai neteisėtai įrengtų barikadų Meros upėje tyrimą. Tyrimo metu nustatyta aplinkosaugos pažeidimų. Jiems pašalinti duotas Privalomasis nurodymas, kuriame nurodyta: 1) išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas ir atstatyti natūralų upės vandens lygį; 2) perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio upės Mera-Kūna; 3) privalomąjį nurodymą įvykdyti iki 2021 m. gegužės 20 d. Inspekcija pateikė Privalomąjį nurodymą be priedų, kurie paminėti Sprendime ir Privalomajame nurodyme.

3. Pareiškėja paaiškino, kad pagal 2021 m. vasario 10 d. gautą skundą Inspekcijos pareigūnai atliko patikrinimą dėl Meros upėje (duomenys neskelbtini), šalia jų su sutuoktiniu turimos sodybos, sumūrytų barikadų ir tvora aptverto sklypo šalia Meros upės. Patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklypai ir sodyba priklauso R. R., o ne K. R., kaip teigta skunde. Apžiūros metu R. R. pateikė paaiškinimą apie upėje įrengtą slenkstį nuo erozijos – reguliatorių. Šiam įrenginiui įrengti 2003 m. buvo paruoštas projektas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Vilniaus hidroprojektas“, kuris suderintas pagal teisės aktų reikalavimus. Žemiau šio statinio yra savavališkai įrengta upės patvanka (užtveriant iš upės krantų betoniniais statiniais tėkmę ir pakeliant vandens lygį). Statinys vienoje pusėje yra žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o iš kito kranto sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (LKS koordinatės (duomenys neskelbtini)). Tikrinant upę buvo aptikta dar viena savavališkai valstybinėje žemėje įrengta analogiška patvanka (užtveriant iš upės krantų betoniniais statiniais tėkmę ir pakeliant vandens lygį), abu statiniai įrengti valstybinėje žemėje (LKS koordinatės (duomenys neskelbtini)). Šalia abiejų patvankų įrengti vandens įrenginiai, kuriais užtikrinamas savaiminis vandens patekimas į R. R. priklausančius tvenkinius. Žemiau tilto abu sklypai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) palei upę yra užtverti metaline tvora (tinklu) 1–2 m atstumu nuo vandens. Statybos darbai, Inspekcijos žiniomis, atlikti 2001–2006 metais.

4. Pareiškėja akcentavo, kad dėl 1996–1998 m. buvusių pavasarinių potvynių upės vingiuose prasidėjo krantų erozija, nukentėjo upės slenkstis, todėl kreipėsi suprojektuoti du slenksčius – vandens reguliatorius: vieną pataisant apirusį, kitą žemiau prie vingio. 2003 m. projektas buvo gautas ir per porą metų įrengtas slenkstis – vandens reguliatorius, kuris padeda prisotinti vandenį deguonimi, stabdo posūkyje esančių krantų eroziją. Projekte nurodyta, kad išilginį nuolydį reguliuojantis slenkstis nuo erozijos gamtinei aplinkai neigiamos įtakos neturės, nes aukščių skirtumas bus tik 51 cm, o krantų griovimas namų valdoje bus sustabdytas. Minimas projektas 2003 m. sausio 29 d. suderintas su Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir Agentūra).

5. Pareiškėja pabrėžė, kad pagal užsakytą ir 2003 m. AB „Vilniaus hidroprojektas“ parengtą projektą įrengti du slenksčiai nuo erozijos – vandens reguliatoriai. Pirmasis prie pirties atstatytas ant buvusio slenksčio likučių, antrasis slenkstis – reguliatorius – įrengtas žemiau pagal tėkmę už 30 m. Būtent šis slenkstis yra įrengtas pagal teismui teikiamą projektą, todėl reikalavimas jį nugriauti yra nepagrįstas. Abiejų slenksčių aukštis (sudėjus) nesiekia leistino projektinio aukščio – 51 cm. Slenksčiai, kaip nurodyta projekte, neigiamos įtakos aplinkai neturi. Abu jie yra namų valdos teritorijoje, slenkstis pakelia vandens lygį trumpame ruože tik 20–30 cm, be to, įrengti upės dalyje, kurioje riba eina upės viduriu, pati upė šiose vietose teka per pareiškėjai priklausančius žemės sklypus.

6. Pareiškėja teigė, kad 1991 m. ji buvo viena pirmųjų ūkininkių rajone, įkūrusi tėvų žemėje ūkį. Pagal 1991 m. parengtą planą Švenčionių melioracija numelioravo žemes, suformavo namų valdą, joje iškasė tvenkinį, namų valdą aptvėrė. Viskas buvo padaryta pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Namų valdos riba eina upelio Kūna-Mera viduriu, už valdą kasmet moka žemės mokestį. Tarp upelio ir tvoros yra pakankamas praėjimas – nuo 2 iki 5 m, priklausomai nuo reljefo. Siauriausia, 2 m atstumu nuo upelio, tvora tęsiasi apie 23 m namų valdoje, kadangi čia aptverti du tvenkiniai apsisaugant nuo ūdrų ir brakonierių. Tvora tame siaurame ruože negali būti atitraukta toliau nuo upelio, nes neliks galimybės su technika prižiūrėti tvenkinius. Iš abiejų namų valdos pusių po kelis kilometrus nėra jokių tvorų. Pats upelis šioje vietoje poilsiui netinkamas, apaugęs brūzgynais, visai negilus, vandens ne aukščiau kelių. Su vietiniais ir aplinkiniais gyventojais jokių nesutarimų niekada nėra buvę. Vietiniams nemokamai leidžiama pažvejoti tvenkinyje. Pareiškėja didelį dėmesį skiria gamtos apsaugai, per nerštą saugo lašišas bei šlakius.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

8. Atsakovas nurodė, kad Privalomajame nurodyme buvo nustatytas įpareigojimas išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas ir atstatyti natūralų upės vandens lygį, taip pat perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna). Pati pareiškėja skunde neneigia, kad jai priklausančiame žemės sklype esančios patvankos ir tvora pastatyta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, tokia vykdoma ūkinė veikla pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančias teisės normas negalima. Draudimas tverti tvoras pakrančių apsaugos juostose įtvirtintas Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ), įsigaliojusio 1993 m. lapkričio 24 d., 20 straipsnio 4 dalies 1 punkte ir Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Sąlygos).

9. Atsakovas akcentavo, kad priešingai, nei teigia pareiškėja, pagal 2003 m. projektą, parengtą AB „Vilniaus hidroprojektas“, buvo leidžiama įrengti vieną slenkstį nuo erozijos – vandens reguliatorių, o ne du. Pareiškėja papildomų duomenų ar įrodymų, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas visiškai ar iš dalies, su teismui pateiktu skundu nepateikė, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja Privalomojo nurodymo neįvykdė.

10. Pareiškėjos atstovas K. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje pažymėjo, kad teisės aktų taikyti atgal negalima, patvankų įrengimui buvo daryti projektai, viskas suderinta. Tai, kad projektas dėl vienos iš patvankų neišsaugotas, nereiškia, kad jo nebuvo. Tvenkiniu naudojosi dvi šeimos ir jis iškastas ne pareiškėjos šeimos, o kaimynų. Vanduo prateka 10 cm storio vamzdžiu. Pareiškėjos šeima naudojasi vandeniu, už kurį mokami mokesčiai. Dėl tvorų nurodė, jog atstumas yra 5 m, tvenkinių kraštai aukšti, dėl atsargumo reikėjo atitverti tvora, pats upelis neturi jokios visuomeninės reikšmės, tvoros užima tik 40 m ilgio tarpą. Pareiškėjos atstovas advokatas, be kita ko, pažymėjo, kad priešingai, nei teigia atsiliepime atsakovas, pareiškėja nėra pripažinusi, kad slenksčius įrengė nesilaikydama reikalavimų, pats Privalomasis nurodymas yra neaiškus, jame nėra aiškiai suformuluotų reikalavimų pareiškėjai, nuo kokio vandens lygio pakelti, kokiu atstumu tvoras perkelti ir pan.

11. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė teismo atsižvelgti į papildomą medžiagą.

12. Trečiojo suinteresuoto asmens Inspekcijos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje akcentavo, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos pastabas, kartu ir Inspekcijai susipažinus su pareiškėjos atstovų minimu erozijos-reguliatoriaus projektu, tačiau laikant, kad patvankos ir tvoros įrengtos neteisėtai, neturint galiojančių leidimų, o papildomai pateikta vaizdinė medžiaga tik patvirtina pareiškėjos veiksmų neteisėtumą.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

14. Teismas nustatė ginčui aktualias faktines aplinkybes, be kita ko, kad Departamentas nagrinėjamu atveju konstatavo Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir SŽNSĮ) 98 straipsnio 7 punkto ir 99 straipsnio 12 punkto reikalavimų pažeidimą.

15. Teismas apžvelgė SŽNSĮ 98 straipsnio 7 punkte ir 99 straipsnio 12 punkte, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 31 straipsnyje, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 2 straipsnio 6 dalyje, 4 straipsnio 1 punkte ir 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

16. Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėja įpareigota perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna), vadovaujantis SŽNSĮ 99 straipsnio 12 punktu. Akcentavo minėto straipsnio 12 punkto a-c dalyse įtvirtintus atvejus, kuomet 12 punkte nustatyti reikalavimai tvoroms netaikomi. Teismas, pateikęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintame Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos apibrėžimą, nustatė, kad greta pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų yra Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre įregistruota upė Mera-Kūna (kodas šiame kadastre – 12110280). Šią upę Švenčionių rajone galima pamatyti internetinėje svetainėje www.maps.lt. Pareiškėjos žemės sklypams taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 21 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktuose žemės savininkams nustatytas pareigas.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjos nesutikimo su Privalomuoju nurodymu argumentai neatitinka faktinės situacijos ir yra neteisingi, vertintini kritiškai, kadangi teismui pateiktų įrodymų visuma, taip pat patikrinimo metu darytos fotonuotraukos Nr. 5 ir Nr. 6 patvirtina, kad pareiškėjai priklausantys žemės sklypai (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra aptverti metaline tinkline tvora 1–2 m. atstumu nuo upės Mera-Kūna. Taip pat nustatyta, kad statybiniai darbai atlikti 2001–2006 metais. Vadovaujantis Sąlygų skirsnio „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“ 126.1 papunktyje nustatytu reglamentavimu, tvoros pastatymas palei upę 1–2 m atstumu neteisėtas bei neatitinka teisės aktų reikalavimų, dėl to šie padariniai šalintini įstatymo nustatyta tvarka, šiuo atveju vykdant įgaliotos institucijos Privalomąjį nurodymą – perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Pareiškėja turi pareigą leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis.

18. Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėja taip pat įpareigota išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas, atstatant natūralų upės vandens lygį, vadovaujantis SŽNSĮ 98 straipsnio 7 punktu. Teismas šiuo aspektu apžvelgė Sąlygų XXVIII skirsnio „Vandens telkiniai“ 124.3 papunktyje, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir VĮ) 13 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą ir nustatė, kad AB „Vilniaus hidroprojektas“ 2003 m. parengė projektą, kuriuo leidžiama įrengti slenkstį nuo erozijos – vandens reguliatorių Meros upėje, (duomenys neskelbtini), Švenčionių r. Minėto projekto aiškinamajame rašte ir darbų žiniaraščiuose nurodyta: „Hidroįtvaras suprojektuotas tuo tikslu, kad Meros upėje, tam tikroje atkarpoje (apie 100 m ilgyje) pakelti vandens horizontą ir sumažinti upėje išilginį nuolydį“. Byloje esantis Agentūros 2003 m. sausio 29 d. raštas Nr. 11-4-79 patvirtina, jog minėtas projektas suderintas su Agentūra, tačiau projektu buvo leidžiama įrengti tik vieną slenkstį nuo erozijos – vandens reguliatorių Meros upėje, (duomenys neskelbtini), Švenčionių r.

19. Teismas ŽĮ 21 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste nurodė, kad pareiškėja objektus statė, neturėdama įstatyme nustatyta tvarka gautų leidimų, todėl pareiškėjos veiksmai kvalifikuotini kaip savavališka statyba.

20. Teismas priėjo prie išvados, kad Inspekcija pagrįstai surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėjai nurodė perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna) bei išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas, atstatant natūralų upės vandens lygį. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl Privalomojo nurodymo, jį tenkinti atsisakė pagrįstai.

21. Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentus, jog skundžiami Privalomasis nurodymas ir Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Iš skundo turinio, papildomų paaiškinimų, pareiškėjos pastabų atsakovui teismas nustatė, jog Privalomasis nurodymas jai buvo aiškus, priimtas laikantis tokio pobūdžio nurodymui keliamų reikalavimų, organizuojant ir vykdant prevencinę veiklą.

III. 22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą.

23. Pareiškėja dėl ginčo tvoros akcentuoja, kad aktualu yra tai, jog tvora pastatyta pagal 1991 m. projektą 1992 m. kovo-balandžio mėn. laikotarpiu. Melioracijos darbų projektas įrodo, kad tvora buvo suprojektuota ir pastatyta vadovaujantis 1989 m. liepos 4 d. įstatyme Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ (toliau – ir VŪĮ) įtvirtintais reikalavimais. Tvoros vieta liko nepakeista iki šių dienų, tarpas šiuo metu nuo upelio kranto yra pakankamas praeiti žmonėms. Nei vienas teisės aktas neįpareigojo iki Sąlygų įsigaliojimo, t. y. 1992 m. rugpjūčio 1 d., pastatytų tvorų ar kitų statinių, kurių statymas apsaugos zonose ar juostose draudžiamas naujai įsigaliojusiu Vyriausybės nutarimu, nugriauti ar perstatyti kitoje vietoje. Tiek patikrinimo akte, tiek Privalomajame nurodyme yra konstatuota, kad praėjimas yra nuo upės 1–2 m siauriausioje vietoje. Apžiūra atlikta tuo metu, kai upės vanduo pavasario metu yra pakilęs į aukščiausią lygį, kai tuo tarpu matavimai pagal įstatymą atliekami esant vidutiniam vandens lygiui. Pareiškėja apie apžiūros laiką nebuvo informuota ir apžiūroje nedalyvavo, todėl negalėjo pateikti pastabų dėl matavimų. Tvora pastatyta namų valdos ribose, žmonių vaikščiojimas upelio pakrante namų valdos teritorijoje pažeidžia pareiškėjos šeimos teises į privatų gyvenimą, neužtikrina pusiausvyros tarp viešo ir privataus intereso. Viešajam interesui užtikrinti 1991 m. projektu suformuotas praėjimas yra pakankamas ir nėra jokio pagrindo įpareigoti pareiškėją tvorą perkelti.

24. Pareiškėja, akcentuodama Inspekcijos 2021 m. kovo 25 d. akte, Privalomajame nurodyme, jos skunde Departamentui, Departamento Sprendime, pareiškėjos 2002 m. kreipimosi į AB „Vilniaus Hidroprojektas“, 2003 m. AB „Vilniaus Hidroprojektas“ projekte, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2002 m. lapkričio 28 d. rašte nurodytas aplinkybes, pabrėžia, kad nei viena upės Meros patvanka jos nebuvo pastatyta savavališkai – viena jau stovėjo nuo tarybinių laikų, antroji, kurią įpareigojama pašalinti, įrengta pagal projektą. Priimant sprendimą dėl patvankos Nr. 1 pašalinimo neįsigilinta į pateiktą projektą, kuris paruoštas pagal 2003 m. galiojusią tvarką. Pašalinus bent vieną patvanką namų valdos ribose, bus pakenkta gamtai ir pareiškėjos, kaip namų valdos savininkės, interesams ir turtinėms teisėms. Priimant sprendimą dėl patvankos Nr. 2 pašalinimo neatkreiptas dėmesys į faktinę aplinkybę, kad visus darbus dėl tvenkinio iškasimo organizavo bei tvenkiniu naudojosi Č. J., o pareiškėja patvankos neįrengė ir net nesidomėjo, ar tokia patvanka yra.

25. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje 1991 m. melioracijos projektas buvo tik apžiūrėtas, todėl su apeliaciniu skundu teikia projekto kopijas.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja neneigia, kad jai priklausančiame žemės sklype esančios patvankos ir tvora pastatyti nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Tokia vykdoma ūkinė veikla pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančias teisės normas negalima. Tenkinus skundo reikalavimus, nebūtų apgintas viešasis interesas aplinkosaugos srityje. Pareiškėjos argumentų, jog pagal parengtą melioracijos projektą buvo galima tverti tvorą, Departamentas nekvestionuoja. Tačiau tokie darbai turi būti atliekami vadovaujantis teisės aktais. Prie apeliacinio skundo pridedamuose „Ūkininkės R. R. žemės melioracijos darbo projekto“ dokumentuose, rašoma apie 3 eilių tvorą, o statybinių medžiagų suvestinėje apie lygią ir spygliuotą vielą, „plane nurodytose vietose įrengti 3 eilių tvorą“ (4 lapas), pareigūnų darytose nuotraukose tvora yra tinklinė. Taip pat dokumentuose fiksuojama „Keros upelio apsaugos juosta 5 m. palikti “ (5 lapas), „paliekama natūrali 5 m. apsaugos zona prie Meros up.“ (7 lapas). Pareiškėja jokių pagrįstų argumentų bei įrodymų, patvirtinančių teismo sprendimo nepagrįstumą, nepateikė. Pareiškėja duomenų, patvirtinančių, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas visiškai, taip pat nepateikė.

28. Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepimo nurodo, kad atsakovo teiginys, jog pareiškėja neneigia, kad jai priklausančiame žemės sklype esančios patvankos ir tvora pastatyti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neatitinka tikrovės. Atsakovas pripažįsta, kad draudimas statyti tvoras prie upelio arčiau nei 5 m nuo vandens įsigaliojo tik nuo 1992 m. gegužės 12 d., priėmus Vyriausybės nutarimą, bei nuo 1993 m. lapkričio 24 d., priėmus įstatymą. Atsakovas nekvestionuoja, jog pagal parengtą melioracijos projektą buvo galima rengti tvorą. Tvoros vieta nepakeista ir ji išliko toje pačioje vietoje nuo 1991 metų. Tvora jokio poveikio aplinkai nesukelia. Tvoros tvėrimas 5 m nuo upelio šiuo metu yra reglamentuojamas ne dėl aplinkos apsaugos, o dėl to, kad žmonėms būtų užtikrintas priėjimas prie vandens. Tvora apie 2 m nuo upelio kranto tęsiasi tik apie 30–40 m, yra namų valdos teritorijoje, yra pakankamas tarpas žmonėms praeiti. Rekreacijai šioje vietoje upelis nėra patrauklus, slenksčių įrengimas taip pat neigiamo poveikio aplinkai neturi. Atsakovas nepagrįstai kaip blogą pareiškėjos elgesį nurodo aplinkybę, kad nepateikti įrodymai, jog Privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Tačiau Privalomasis nurodymas yra sprendimas, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra skundžiamas, o nepriėmus galutinio sprendimo dėl Privalomojo nurodymo, nereiškia kad nurodymas yra pagrįstas ir turi būti vykdomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Šioje administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą sprendžiama, ar Sprendimas ir Privalomasis nurodymas yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą.

30. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, jog tvora pastatyta pagal 1991 m. projektą 1992 m. kovo-balandžio mėn. laikotarpiu. Melioracijos darbų projektas įrodo, kad tvora buvo suprojektuota ir pastatyta, vadovaujantis VŪĮ įtvirtintais reikalavimais. Tvoros vieta liko nepakeista iki šių dienų, tarpas šiuo metu nuo upelio kranto yra pakankamas praeiti žmonėms. Nei vienas teisės aktas neįpareigojo iki Sąlygų įsigaliojimo, t. y. 1992 m. rugpjūčio 1 d., pastatytų tvorų ar kitų statinių, kurių statymas apsaugos zonose ar juostose draudžiamas naujai įsigaliojusiu Vyriausybės nutarimu, nugriauti ar perstatyti kitoje vietoje.

Tiek patikrinimo akte, tiek Privalomajame nurodyme yra konstatuota, kad praėjimas yra nuo upės 1–2 m siauriausioje vietoje. Apžiūra atlikta tuo metu, kai upės vanduo pavasario metu yra pakilęs į aukščiausią lygį, kai tuo tarpu matavimai pagal įstatymą atliekami esant vidutiniam vandens lygiui. Pareiškėja apie apžiūros laiką nebuvo informuota ir apžiūroje nedalyvavo, todėl negalėjo pateikti pastabų dėl matavimų. Tvora pastatyta namų valdos ribose, žmonių vaikščiojimas upelio pakrante namų valdos teritorijoje pažeidžia pareiškėjos šeimos teises į privatų gyvenimą, neužtikrina pusiausvyros tarp viešo ir privataus intereso.

Viešajam interesui užtikrinti 1991 m. projektu suformuotas praėjimas yra pakankamas ir nėra jokio pagrindo įpareigoti pareiškėją tvorą perkelti. Pareiškėja, akcentuodama Inspekcijos 2021 m. kovo 25 d. akte, Privalomajame nurodyme, jos skunde Departamentui, Departamento Sprendime, pareiškėjos 2002 m. kreipimosi į AB „Vilniaus Hidroprojektas“, 2003 m. AB „Vilniaus Hidroprojektas“ projekte, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2002 m. lapkričio 28 d. rašte nurodytas aplinkybes, pabrėžia, kad nei viena upės Meros patvanka jos nebuvo pastatyta savavališkai – viena jau stovėjo nuo tarybinių laikų, antroji, kurią įpareigojama pašalinti, įrengta pagal projektą.

Priimant sprendimą dėl patvankos Nr. 1 pašalinimo neįsigilinta į pateiktą projektą, kuris paruoštas pagal 2003 m. galiojusią tvarką. Pašalinus bent vieną patvanką namų valdos ribose, bus pakenkta gamtai ir pareiškėjos, kaip namų valdos savininkės, interesams ir turtinėms teisėms. Priimant sprendimą dėl patvankos Nr. 2 pašalinimo neatkreiptas dėmesys į faktinę aplinkybę, kad visus darbus dėl tvenkinio iškasimo organizavo bei tvenkiniu naudojosi Č. J., o pareiškėja patvankos neįrengė ir net nesidomėjo, ar tokia patvanka yra.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje tiek Sprendimas, tiek Privalomasis nurodymas priimti įgyvendinant viešosios teisės, o būtent aplinkos teisės, nuostatas. Todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ šiai bylai nėra aktualus, jis netaikomas. Nagrinėjamai bylai svarbu yra tai, kad tiek Sprendimas, tiek Privalomasis nurodymas yra priimti saugant viešojo intereso objektus, konkrečiai upės Meros-Kūnos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą (https://uetk.am.lt/portal/startPageForm.action) ir kurios kadastro numeris yra 12110280, apsaugos juostą ir pačią upės vagą.

33. Pareiškėja nurodo, kad tvoros pastatytos dar 1992 m. kovo-balandžio mėn., o tuo metu, esą, nebuvo draudimo upės apsaugos juostoje statyti tvorų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo, įsigaliojusio 1990 m. kovo 11 d., 42 straipsnyje buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečiai privalo saugoti gamtą, tausoti jos turtus, kurti sveiką gamtinę aplinką. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, įsigaliojusio 1992 m. sausio 30 d., 12 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, jog išskirtinio naudojimo objektai yra saugomos teritorijos, be kita ko, apsauginės zonos bei juostos.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento įstatyme, įsigaliojusiame 1990 m. liepos 13 d., be kita ko, buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento uždaviniai yra užtikrinti valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą ir valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje, išsaugoti Lietuvos Respublikai būdingą kraštovaizdį, atskiras teritorijas, ekosistemas, gamtos objektus, turinčius mokslinę, pažintinę bei istorinę kultūrinę reikšmę (7 str.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas, spręsdamas pavestus uždavinius, įgyvendina valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos politiką ir, be kita ko, reglamentuoja ir kontroliuoja veiklą saugomose teritorijose (8 str. 4 p.).

Nurodytos viešosios teisės nuostatos, kuriose dominuoja imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, t. y. pagal šį metodą tiek viešosios institucijos, tiek privatūs asmenys gali atlikti tik leistinus veiksmus, reiškia, jog upių apsaugos juostos yra saugomos teritorijos, kuriose bet kokia veikla yra griežtai reguliuojama, kad valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę šiose teritorijose atlieka Aplinkos apsaugos departamentas. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad Valstybiniame žemės nuosavybės akte Nr. 30, išduotame 1991 m. spalio 18 d. pareiškėjai apie žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti, be kita ko, nurodoma, jog specialios žemės naudojimo sąlygos yra Meros upės pakrantės apsaugos juostoje laikytis priežiūros nuostatų, o prie apeliacinio skundo pridedamuose „Ūkininkės R.

R. žemės melioracijos darbo projekto“ dokumentuose, parengtuose 1991 m., nurodoma, kad „želdinius palei Meros upelį 5 m juostoje palikti natūralioje būklėje“ (3 lapas), „Meros upelio apsaugos juostą 5 m palikti natūralią“ (4 l.). Taigi, nurodyti faktiniai duomenys ir paminėtos teisės nuostatos nagrinėjamos bylos kontekste aiškiai įpareigojo pareiškėją jau nuo 1991 m. tausoti Meros upės apsaugos juostą, neleido statyti jokių statinių toje juostoje, todėl pareiškėja 1992 m. kovo-balandžio mėn. statydama tvoras Meros upės apsaugos juostoje nesilaikė Aplinkos apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 punkto nuostatų bei jos sklypui nustatytų specialių žemės naudojimo sąlygų, susijusių su Meros upės pakrantės apsaugos juosta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama, jog pareiškėjos padarytas pažeidimas yra trunkamasis laike, t. y. neatitikęs ir neatitinkantis galiojusių ir tebegaliojančių teisės aktų, be kita ko, STĮ, Sąlygų, SŽNSĮ, AAĮ, Aprašo nuostatų, kurias savo sprendime tinkamai išaiškino pirmosios instancijos teismas, nekartodama pirmosios instancijos teismo padarytų pagrįstų išvadų, kad pareiškėja neteisėtai savo sklypuose pastatė tvorą arčiau negu 5 m iki Meros upės kranto, pritaria, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo teisę reikalauti perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna), nes priešingu atveju reiktų teigti, jog aplinkos apsaugą atliekančios valstybės institucijos negali vykdyti savo funkcijų, be kita ko, numatytų AAVKĮ, susijusių su trunkamuoju pažeidimu.

Pabrėžtina, kad pareiškėjos argumentai, jog matavimai buvo atlikti netiksliai, kai buvo didelis Meros upės patvinimas, nėra niekuo pagrįsti.

34. Pareiškėja nesutinka, jog patvankos įrengtos savavališkai, tai įrodinėja pateikdama 2003 m. projektą, parengtą AB „Vilniaus hidroprojektas“.

35. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1819-556/2020).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie dvi savavališkai įrengtas patvankas, atliktu faktinių aplinkybių vertinimu. Dėl patvankos Nr. 1 pareiškėja nurodė, kad 2003 m. projektu, parengtu AB „Vilniaus hidroprojektas“, buvo leidžiama įrengti abu patvankos Nr. 1 priešerozinius slenksčius, tačiau minėtame projekto pavadinime yra aiškiai nurodyta, kad „priešerozinis slenkstis – vandens reguliatorius Meros upėje, (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajone“. Taigi, pareiškėja neįrodė, kad patvanką Nr. 1 su abiem slenksčiais jai buvo leista statyti. Neginčydama to, kad patvanką Nr. 1 pareiškėja statė (organizavo statybą), ji neigė patvankos Nr. 2 statybą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ši patvanka yra analogiška patvankai Nr. 1, be to, patvanka Nr. 2, nors yra ne pareiškėjos žemės sklype, bet yra pastatyta teikti vandenį tvenkiniui, esančiam pareiškėjos sklype. Taigi, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo darė pagrįstą išvadą, kad patvanka Nr. 2 yra pareiškėjos pastatyta (suorganizuota jos statyba), o pareiškėja taip pat nepateikė duomenų, pagrindžiančių patvankos Nr. 2 statybos teisėtumą.

37. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė