2019-08-28 Nr. AB-16291-3-61-3-02324-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1739-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02324-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjai A. J., trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S-96(7-40/2016) ir palikti galioti Inspekcijos 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 68-21.

2. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) atliko pareiškėjos 2012–2013 m. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 2009–2013 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 2009 m. privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD įmokos) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja kartu su I. G. pagal 2011 m. vasario 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo 0,3558 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Sakiškių g. 4, Sakiškių k., Bezdonių sen., Vilniaus r., už 1 200 000 Lt.

Pareiškėja 2011 m. liepos 4 d. gavo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos leidimą statyboms Nr. 331, 2011 m. rugpjūčio 9 d. įsigytame žemės sklype įregistravo gyvenamąjį namą bei du kaimo turizmo pastatus. Pareiškėja kartu su I. G. 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė gyvenamąjį namą kartu su dalimi žemės sklypo, adresu Pušų al. 10, Sakiškių k., Vilniaus r. sav., už 450 000 Lt ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. pardavė naujai pastatytą kaimo turizmo pastatą, adresu Pušų al. 8, Sakiškių k., Vilniaus r. sav., su dalimi žemės sklypo, už 725 000 Lt.

Kadangi minėti nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, o vykdyti savarankiškai per tęstinį laikotarpį, Vilniaus AVMI konstatavo, jog pareiškėja vykdė ekonominę veiklą. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 71 straipsnio 1 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Vilniaus AVMI pareiškėjai už 2012–2013 m. papildomai apskaičiavo 21 915,55 Eur PVM. Vilniaus AVMI taip pat nustatė, kad nuo minėto turto įsigijimo iki jo pardavimo nepraėjo penkeri metai, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatomis, už juos gautos pajamos yra priskiriamos apmokestinamoms pajamoms.

Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja 2009 m. gavo 4 300 Lt buto, adresu Švyturio g. 21-34, Vilniaus m., nuomos pajamų, kurios pagal GPM įstatymo 6 straipsnio 1 dalį apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu. Vilniaus AVMI patikrinimo aktu pareiškėjai už 2009–2013 m. papildomai apskaičiavo 2 658,99 Eur GPM. Vilniaus AVMI, nustačiusi, kad pareiškėja 2009 m. gavo 4 300 Lt buto nuomos pajamų, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalį nuo buto nuomos pajamų papildomai paskaičiavo 74,72 Eur PSD įmokų.

Išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktas pastabas, Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-674 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotus 21 915 Eur PVM, 2 658,99 Eur GPM ir 74,72 Eur PSD įmokų, už ne laiku atliktą mokesčio ir įmokų sumokėjimą apskaičiavo 5 034 Eur PVM delspinigius, 480 Eur GPM delspinigius ir 45 Eur PSD įmokų delspinigius. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pareiškėjai skyrė minimalią 10 proc. dydžio 2 192 Eur PVM, 266 Eur GPM ir 7 Eur PSD įmokų baudą.

Pareiškėja dėl Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-674 apskaičiuotų mokestinių prievolių pateikė skundą Inspekcijai, kuri 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 68-21 patvirtino Vilniaus AVMI apskaičiuotas mokestines sumas. Pareiškėja pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. S-96(7-40/2016) panaikino Inspekcijos 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 68-21 ir perdavė pareiškėjos 2016 m. vasario 29 d. skundą Inspekcijai nagrinėti iš naujo. Inspekcija nesutiko su Komisijos PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu, manė, kad MGK nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėja 2012 m. gruodžio 28 d.

žemės sklypo dalies su pastatu pirkimo–pardavimo ir naudojimosi žemės sklypo tvarkos nustatymo sutartimi pardavė dvi prekes – žemės sklypo dalį už 112 000 Lt ir gyvenamojo namo dalį už 150 000 Lt. Atsakovo manymu, tokia Komisijos išvada yra nepagrįsta, iškreipia materialinių teisės normų taikymą, prieštarauja susiformavusiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktikai, nes PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalies vertinimo prasme pareiškėja atliko vieną tiekimą. PVM įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 155 000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta.

Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis neviršijo nurodytosios 155 000 Lt sumos, PVM neskaičiuojamas. PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio įstatymo 71 straipsnį arba pagal 711 straipsnį, tačiau to nepadaręs, privalo, laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos, skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM, būdamas PVM mokėtoju.

Mokėtina už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas PVM suma apskaičiuojama pagal tokią formulę (kai taikoma šio įstatymo 71 straipsnio 2 dalis, – už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis neviršijo šio įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nurodytos 155 000 Lt sumos, PVM neskaičiuojamas, tačiau tuo atveju, kai nurodytoji riba viršijama, PVM privalo būti apskaičiuojamas už visas patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas, dėl kurių tiekimo (teikimo) nurodytoji riba buvo viršyta). Pareiškėja 2012 m. gruodžio 28 d.

žemės sklypo dalies su pastatu pirkimo-pardavimo ir naudojimosi žemės sklypo tvarkos nustatymo sutartimi pardavė žemės sklypo dalį už 112 000 Lt ir ant to sklypo esančio gyvenamojo namo dalį už 150 000 Lt, t. y. atliko vieną tiekimą prekių, kurios šiuo atveju negali būti tiekiamos atskirai viena nuo kitos, kadangi yra tarpusavyje susijusios. Šiuo atveju prekių tiekimo sandorį sudarė keletas sudėtinių elementų (žemės sklypas ir ant jo esančio gyvenamojo namo dalis), kurie yra glaudžiai susiję, ir objektyviai ekonominiu požiūriu sudaro visumą.

3. Pareiškėja A. J. atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pareiškėja nurodė, kad nei pati pareiškėja, nei Komisija neginčija, kad kiekine išraiška pareiškėja minėtu nekilnojamojo turto sandoriu atliko vieną valinį veiksmą, t. y. sudarė vieną nekilnojamojo turto – pastato ir žemės sklypo dalies, pirkimo–pardavimo sandorį. PVM įstatymo 92 straipsnis nesieja subjekto prievolės registruotis PVM mokėtoju ir apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti PVM į valstybės biudžetą su apmokestinamojo asmens prekių tiekimų ar paslaugų teikimų kiekiu (skaičiumi). PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesius) neviršijo 155 000 Lt.

Ginčo atveju tiek pastatas, tiek žemės sklypo dalis, ant kurios šis pastatas pastatytas, yra atskiri nekilnojamojo turto objektai, galintys būti įvairių sandorių dalykais tiek kartu, tiek skyrium (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 str.). Priešingas aiškinimas prieštarautų tiek sutarčių laisvės, tiek ir protingumo principams. Pareiškėjos nuomone, pagal CK 6.394 straipsnį pastatas ir žemės sklypo dalis, skirta tokiam pastatui eksploatuoti, yra susijusios tik funkciškai, tačiau žemės sklypo dalį, reikalingą pastatui eksploatuoti, pardavėjas gali, tačiau neprivalo, parduoti kartu su pastatu.

Žemės sklypo dalies savininkas turi pasirinkimo teisę: žemės sklypo dalis gali būti perleista (parduota) naujajam pastato savininkui, žemės sklypo dalis gali būti išnuomota arba suteikta žemės sklypo dalies užstatymo teisė. Todėl laikytina nepagrįsta atsakovo pozicija, kad pastatas ir žemės sklypo dalis, reikalinga šiam pastatui eksploatuoti, negali būti tiekiamos atskirai viena nuo kitos. Būtent minėti nekilnojamojo turto objektai – pastatas ir žemės sklypo dalis, vertinant juos ekonomine prasme, be abejo, sudaro visumą, tačiau vertinant ginčo nekilnojamojo turto sandorį tiek civiliniu, tiek mokestiniu teisiniu aspektu, bei įvertinus šio konkretaus mokestinio ginčo faktines aplinkybes, ekonominė bei funkcinė pastato ir žemės sklypo dalies, reikalingos šiam pastatui eksploatuoti, sąsaja negali reikšti ir teisinio dviejų nekilnojamojo turto objektų sąsajumo, kadangi tiek pastatas, tiek žemės sklypo dalis 2012 m. gruodžio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleisti kaip du atskiri nekilnojamojo turto objektai, t. y. dvi savarankiškos prekės pagal PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalį.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą nurodė, kad VMI skundo reikalavimus palaiko, prašė skundą tenkinti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad Mokestinių ginčų komisija skundžiame sprendime tinkamai taikė nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagrįstai panaikino atsakovo sprendimą ir grąžino pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

7. Teismas nurodė, kad Inspekcija, skirtingai nei Mokestinių ginčų komisija, teisės aktų taikymo požiūriu skirtingai interpretuoja tą pačią faktinę aplinkybę, t. y. ar 2012 m. gruodžio 28 d. sutartimi pareiškėja atliko vieną prekių tiekimą, ar pardavė dvi prekes, atitinkamai, ar atsirado prievolė apskaičiuoti pardavimo PVM nuo bendro atlygio už parduotą žemės sklypo dalį ir gyvenamojo namo dalį, ar tik nuo atlygio už vieną iš šių objektų, kuris viršijo PVM įstatyme nustatytą ribą. Taigi kyla ginčas dėl teisės aktų interpretavimo, todėl pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį pripažintina Inspekcijos administraciniam teisė skųsti teismui Mokestinių ginčų komisijos sprendimą.

8. Teismas, aptaręs ginčo teisiniams santykiams aktualias PVM įstatymo nuostatas, nurodė, kad iš šio įstatymo 71 straipsnio 2 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies matyti, kad už patiektas prekes, už kurias atlygis neviršijo 155 000 litų sumos, PVM neturėjo būti skaičiuojamas, tačiau tuo atveju, kai nurodytoji riba viršijama, PVM privalėjo būti apskaičiuojamas už visas patiektas prekes, dėl kurių tiekimo nurodytoji riba buvo viršyta. Taigi įstatymų leidėjas įtvirtino pareigą apskaičiuoti PVM ne už prekių tiekimą, kurio atlygio suma viršijo 155 000 Lt ribą, bet už prekes, dėl kurių tiekimo viršyta 155 000 Lt riba. T. y., turėjo būti apmokestinama ne visa sandorio (tiekimo) vertė, jeigu ji (bendra sandorio vertė) viršija 155 000 Lt sumą, bet tik tos prekės, kurių tiekimu viršijama 155 000 Lt riba (jeigu jas galima vertinti kaip atskiras prekes PVM įstatymo taikymo prasme).

9. Teismas nustatė, kad pagal aptariamą sandorį, t. y. 2012 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pareiškėja pardavė žemės sklypo dalį kartu su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu. Žemės sklypas ir pastatas yra atskiri daiktai civiline teisine prasme (CK 1.98 str. 2 d., 4.2 str. 2 d., 4.40 str., 6.394 str.). Šie daiktai aptariamoje pirkimo-pardavimo sutartyje buvo apibūdinti atskirai, sandorio šalys nustatė atskirą kainą, tekusią pareiškėjai už kiekvieną iš jų (žemės sklypo dalies kaina 112 000 Lt, nebaigto statyti gyvenamojo namo kaina 150 000 Lt). Kadangi tiek žemės sklypas, tiek pastatas yra atskiri daiktai, kiekvienas iš jų atitinka PVM įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje įtvirtintą prekės sampratą. Kad pastatas ir žemė laikytini atskiromis prekėmis PVM įstatymo prasme, seka ir iš PVM įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų nuostatų, pagal kurias nebaigto pastato pardavimas ir žemės, parduodamos kartu su tokiu pastatu, pardavimas yra apmokestinami PVM (t. y. pastatai ir žemė išskiriami kaip atskiros prekės). Teismas konstatavo, kad MGK pagrįstai sprendė, jog aptariamu sandoriu pareiškėja pardavė dvi prekes, todėl, remiantis PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tik nuo tos prekės, dėl kurios tiekimo buvo viršyta riba, pardavimo, o ne nuo bendros sandorio vertės, turėjo būti skaičiuojamas PVM.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas Inspekcija iš esmės neneigia, kad žemė ir pastatas yra dvi atskiros prekės PVM įstatymo prasme, tačiau laiko, kad turi būti apmokestinama bendra jų tiekimo vertė, nes tai yra vienas pareiškėjos atliktas prekių tiekimas. Tačiau teismas jau nurodė, kad iš PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškiai matoma, jog 155 000 Lt ribos viršijimo aspektu teisinę reikšmę turi, kuriomis prekėmis ši riba buvo viršyta (atitinkamai, šios prekės apmokestinamos), o ne tai, kokiu sandoriu (tiekimu) ši suma buvo viršyta. Nors Inspekcija teigė, kad žemės sklypas ir ant jo esanti gyvenamojo namo dalis yra glaudžiai susiję ir objektyviai ekonominiu požiūriu sudaro visumą, kad šie elementai negali būti tiekiami atskirai, tačiau tokie Inspekcija argumentai nepaneigia išvados, kad PVM įstatymo taikymo prasme šie objektai vis dėlto yra atskiros prekės. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.394 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypo dalį, reikalingą eksploatuoti pastatą, pardavėjas gali, bet neprivalo parduoti kartu su pastatu, taigi žemės sklypo teisinis likimas gali būti ir kitoks, nei pastato.

11. Teismas konstatavo, kad Komisija skundžiame sprendime tinkamai taikė PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatas ir teisingai nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjos 2012 m. parduotus nekilnojamojo turto objektus vertino kaip vieną prekę, todėl pareiškėjai papildomai apskaičiuotas mokėtino PVM dydis koreguotinas, atitinkamai koreguotinas ir kitų mokesčių apskaičiavimas. Mokestinių ginčų komisija, nustačiusi netinkamą PVM įstatymo taikymą, pagrįstai ir teisėtai panaikino skundžiamą Inspekcijos 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 68-21 ir pareiškėjos skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Kadangi Mokestinių ginčų komisija tinkamai išsprendė kilusį mokestinį ginčą, pagrindo tenkinti atsakovo Inspekcijos skundo. Teismas priteisė pareiškėjai 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusias su advokato teiktomis byloje paslaugomis.

III. 12. Atsakovas Inspekcija padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S-96 (7-40/2016) ir palikti galioti Inspekcijos 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 68-21.

13. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su teismo PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu bei mano, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėja 2012 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo dalies su pastatu pirkimo–pardavimo ir naudojimosi žemės sklypo tvarkos nustatymo sutartimi pardavė dvi prekes – žemės sklypo dalį už 112 000 Lt ir gyvenamojo namo dalį už 150 000 Lt. Tokia teismo išvada nepagrįsta, iškreipia materialinių teisės normų taikymą, prieštarauja susiformavusiai Teisingumo Teismo praktikai. Inspekcijos nuomone PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalies nuostatų vertinimo prasme pareiškėja atliko vieną prekių tiekimą, kurios negali būti tiekiamos atskirai viena nuo kitos, kadangi yra tarpusavyje susijusios: prekių tiekimo sandorį sudarė keletas sudėtinių elementų (žemės sklypas ir ant jo esančio gyvenamojo namo dalis), kurie yra glaudžiai susiję ir objektyviai ekonominiu požiūriu sudaro visumą.

Teismas netinkamai pritaikė CK 1.98 straipsnio 2 dalies, 4.2 straipsnio 2 dalies, 4.40 straipsnio, 6.394 straipsnio nuostatas ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015 suformuotą praktiką dėl žemės sklypų ir ant jų esančių statinių vertinimo. CK 6.394 straipsnis reglamentuoja pastato, statinio ar įrenginio, suformuoto ir viešame registre įregistruoto kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, užimantis tam tikrą žemės sklypo dalį ir negalintis būti naudojamas pagal paskirtį nesinaudojant atitinkama žemės sklypo dalimi, pirkėjo teises į atitinkamą žemės sklypo dalį (žr., pvz.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015). Tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra ne savarankiškas pastatas ar kitas nekilnojamojo turto objektas, bet jo dalis, t. y. butai, patalpos daugiabučiuose namuose, sprendžiant dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą taikytinas ne tik CK 6.394 straipsnis, bet ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnis, tiesiogiai reglamentuojantis būtent tokio pobūdžio pirkimo–pardavimo sutarties šalių santykius dėl žemės. Minėto straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, jeigu ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso buto ar kitos patalpos perleidėjui.

Taigi tais atvejais, kai sudaroma buto ar kitos daugiabučiame name esančios patalpos pirkimo–pardavimo sutartis, o pardavėjas yra žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam turtui naudoti pagal paskirtį, arba viso žemės sklypo savininkas, kartu su butu ar patalpomis turi būti perduodama ir nuosavybės teisė į atitinkamą žemės sklypo dalį. Ši įstatymo norma yra imperatyvioji, nes joje nepalikta galimybės sutarties šalims susitarti kitaip. Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies normoje nenurodyta jokių išlygų, susijusių su žemės sklypo savininko teisių apimtimi.

Pareiga perduoti žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam butui ar kitoms patalpoms naudoti pagal paskirtį, nuosavybės teisę siejama su parduodamo turto tinkamu eksploatavimu ir nepriklauso nuo to, ar pardavėjas yra viso, ar tik dalies žemės sklypo, priskirto daugiabučiam namui, savininkas. Teisiškai reikšminga aplinkybė yra nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjimas. Jeigu buto ar kitos patalpos pardavėjas yra žemės sklypo (viso ar jo dalies) savininkas, tai Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies norma įsakmiai jį įpareigoja perduoti buto ar kitos patalpos pirkėjui būtent nuosavybės, o ne kitokią daiktinę teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi.

Taigi šalys buto (kitų patalpų) pirkimo–pardavimo sutartyje privalo susitarti dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai teigė, kad PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalies nuostatų vertinimo prasme pareiškėja atliko du atskirus tiekimus. Inspekcijos nuomone, teismas netinkamai įvertino Teisingumo Teismo praktiką

14. Pareiškėja A. J. atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

15. Pareiškėja nurodo, kad atsakovo minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015 suformuota praktika neprieštarauja pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pagal CK 6.394 straipsnį žemės sklypo dalį, reikalingą eksploatuoti pastatą, pardavėjas gali, tačiau neprivalo parduoti kartu su pastatu, taigi žemės sklypo likimas gali būti kitoks, nei pastato. Todėl apeliantas nepateikė teismų praktikos pavyzdžių, kurie palaikytų jo poziciją dėl CK 6.394 straipsnio aiškinimo. Apelianto nurodytoje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad perleidžiant butus ar kitas patalpas daugiabučiuose namuose, privalu vadovautis ne tik CK normomis, bet ir specialiu įstatymu – Žemės įstatymu. Šiuo atveju, nei apelianto nurodyta kasacinio teismo praktika, nei Žemės įstatymo nuostatos netaikytinos, kadangi 2012 m. gruodžio 28 d. žemes sklypo dalies su pastatu pirkimo-pardavimo ir naudojimosi žemės sklypo tvarkos nustatymo sutartimi pareiškėja pardavė žemės sklypo dalį ir gyvenamąjį namą, t. y. savarankišką pastatą, o ne gyvenamojo namo dalį, kaip nurodo apeliantas.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovo Inspekcijos apeliacinio skundo reikalavimus palaiko, prašo apeliacinį skundą tenkinti.

IV. 17. Nagrinėdamas šią administracinę bylą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu, ar 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 282–292 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai tuo pačiu sandoriu tiekiamos dvi prekės, tačiau tik dėl vienos iš šių prekių tiekimo yra viršijama Direktyvos 2006/112/EB 287 straipsnyje (atitinkamoje nacionalinės teisės akto nuostatoje) numatyta metinės apyvartos riba (veiklos apimtis), apmokestinamajam asmeniui (tiekėjui) tenka pareiga inter alia skaičiuoti ir mokėti pridėtinės vertės mokestį nuo (1) visos sandorio vertės (abiejų prekių tiekimo vertės) ar (2) tik nuo minėtą ribą (veiklos apimtį) viršijančios sandorio dalies (vienos iš prekių tiekimo vertės)?

18. Atsakydamas į pateiktą prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendime byloje J. (C-265/18, EU:C:2019:348) nusprendė, kad: PVM direktyvos 282–292 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai tiekimą tam pačiam pirkėjui sudaro du nekilnojamojo turto objektai, kurie yra susiję savo pobūdžiu ir dėl kurių sudaryta viena pirkimo–pardavimo sutartis, ir kai viršijama šioje direktyvoje įtvirtintai specialiai smulkaus verslo įmonėms skirtai schemai taikyti numatyta metinės apyvartos riba, apmokestinamasis asmuo turi sumokėti mokestį nuo viso ginčo tiekimo vertės, t. y. atsižvelgdamas į šį tiekimą sudarančių dviejų objektų vertę, net jei atsižvelgus į vieno iš šių objektų vertę minėta metinė riba nebūtų viršyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 19. Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo pareiškėjai naujai apskaičiuota ir nurodyta už ginčo mokestinius laikotarpius sumokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), gyventojų pajamų mokestį ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas bei su jais susijusias sumas (apskaičiuotus delspinigius ir skirtas mokesčių baudas).

VI. 20. Byloje, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėja kartu su kitu fiziniu asmeniu (bendrasavininke) pagal 2011 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 0,3558 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą. 2011 m. liepos 4 d. pareiškėja gavo leidimą statyboms, o 2011 m. rugpjūčio 9 d. įsigytame žemės sklype įregistravo gyvenamąjį namą bei du kaimo turizmo pastatus.

21. Pareiškėja kartu su bendrasavininke 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi už 450 000 Lt (130 329 Eur). Konkrečiai pareiškėja 2012 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo dalies su pastatu pirkimo–pardavimo ir naudojimosi žemės sklypo tvarkos nustatymo sutartimi (toliau – ir Ginčo sandoris) pardavė žemės sklypo dalį už 112 000 Lt (32 437 Eur) ir ant to sklypo esančio gyvenamojo namo dalį už 150 000 Lt (43 443 Eur).

22. Vilniaus AVMI, be kita ko, atliko pareiškėjos 2012–2013 metų PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. 2015 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-581 ir 2015 m. spalio 23 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-674 vietos mokesčių administratorius, nustatęs, kad minėti nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, o vykdyti savarankiškai per tęstinį laikotarpį, konstatavo, jog pareiškėja vykdė ekonominę veiklą, kaip ji apibrėžiama PVM įstatyme. Todėl Vilniaus AVMI nurodė, kad pareiškėja, vadovaudamasi atitinkamomis PVM įstatymo nuostatomis, nuo gautų Ginčo sandorio 262 500 Lt (76 025 Eur) pajamų privalėjo deklaruoti ir apskaičiuoti 45 558 Lt (13 195 Eur) pardavimo PVM ((150 000 Lt + 112 500 Lt) × 21 proc. PVM / 121). Šis mokesčių administratorius, nustatęs, kad gyvenamojo namo statybos darbų pirkimo PVM sudarė 21 000 Lt (6 082 Eur), taip pat konstatavo, kad pareiškėja už Ginčo sandorį privalėjo deklaruoti 45 558 Lt (13 195 Eur) pardavimo PVM, 21 000 Lt (6 082 Eur) PVM atskaitą ir apskaičiuoti mokėtiną 24 558 Lt (7 112 Eur) PVM sumą. Atitinkamai pareiškėjai už 2012–2013 metus (Ginčo sandorį ir dar vieną vėlesnį tiekimą) papildomai apskaičiavo ir nurodė sumokėti 21 915,55 Eur PVM ir 5 034 Eur PVM delspinigių bei skyrė 2 192 Eur šio mokesčio baudą.

23. Pareiškėja dėl tokio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo pateikė skundą atsakovui (centriniam mokesčių administratoriui), kuris 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 68-21 patvirtino Vilniaus AVMI apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

24. Nesutikdama su tokiu centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu pareiškėja su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri byloje skundžiamu 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. S-96(7-40/2016) panaikino atsakovo Inspekcijos 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 68-21 ir grąžino pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

25. Mokestinių ginčų komisija vertino, kad pareiškėja Ginčo sandoriu pardavė dvi prekes – (1) žemės sklypo dalį ir (2) gyvenamojo namo dalį, atitinkamai konstatuodama, jog mokesčių administratorius nepagrįstai šiuo sandoriu parduotus nekilnojamojo turto objektus vertino kaip vieną prekę. Šios Komisijos nuomone, nacionalinė teisė apmokestinimą PVM siejo su tiekiamomis prekėmis, kurių kaina viršijo 155 000 Lt ribą, tuo tarpu Ginčo sandoriu pareiškėja pardavė dvi prekes (žemės sklypo dalį ir gyvenamojo namo dalį), todėl minėta (155 000 Lt) riba buvo viršyta tik vieno iš objektų pardavimu. Atitinkamai papildomai apskaičiuotas mokėtino PVM dydis koreguotinas jį apskaičiuojant nuo parduotos prekės atlygio, kuris viršijo PVM įstatyme nustatytą 155 000 Lt ribą.

26. Atsakovas Inspekcija dėl tokio Mokestinių ginčų komisijos sprendimo skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, teigdamas, kad Ginčo sandoriu pareiškėja atliko vieną prekių tiekimą, nes prekės šiuo atveju negali būti tiekiamos atskirai viena nuo kitos, jos yra tarpusavyje susijusios ir ekonominiu požiūriu sudaro visumą.

27. Kadangi pirmosios instancijos teismas atsakovo skundą atmetė ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimą paliko nepakeistą, centrinis mokesčių administratorius apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

VII. 28. Kaip minėta, su skundu į pirmosios instancijos teismą dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo kreipėsi tik atsakovas, t. y. centrinis mokesčių administratorius.

29. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia primena, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo centrinis mokesčių administratorius turi tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Tokiu atveju administraciniam teisme nagrinėjamo mokestinio ginčo (administracinės bylos) ribas apibrėžia būtent šioje nuostatoje minimas skirtingas ginčo teisinių santykių kvalifikavimui aktualių teisės normų interpretavimas (sprendžiamas tik ginčas dėl teisės) (pvz. žr. 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-151-556/2017 15 p.).

30. Pagal šias, be kita ko, administracinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančias taisykles vertindama atsakovo skundą pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nagrinėtinas tik klausimas dėl minėtos metinės apyvartos skaičiavimo sprendžiant dėl Ginčo sandorio (jo dalies) apmokestinimo PVM. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėja Mokestinių ginčų komisijos sprendimo teismui neskundė; atsakovas tikrinamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime pateikto vertinimo dėl pareiškėjos ekonominės veiklos (veiklos pripažinimo ekonomine apmokestinimo PVM tikslais, šios veiklos apimties) nekvestionuoja. Todėl šis klausimas nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Atitinkamai nėra reikšmingi ir šioje administracinėje byloje negali būti vertinami pareiškėjos 2019 m. birželio 6 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai, susiję su jos veiklos kvalifikavimu, šios veiklos apimtimi santykiuose su I. G. bei, atitinkamai, administracine byla Nr. eA-3539-602/2019.

VIII. 31. Ginčui aktuali Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 71 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518) numatė, kad „prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes <...>. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju.“

32. To paties straipsnio 2 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija) įtvirtino, kad, „neatsižvelgiant į [PVM įstatymo 71] straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes <...> ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 155 000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis neviršijo nurodytosios 155 000 litų sumos, PVM neskaičiuojamas. <...>“

33. Ši ir susijusios nuostatos PVM įstatyme įtvirtintos Lietuvos Respublikai pasinaudojus 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) numatyta valstybių narių teise neapmokestinti PVM smulkaus verslo įmonių. Konkrečiai PVM direktyvos 287 straipsnio 11 punktas nustato, kad „valstybės narės, kurios į [Europos Sąjungą] įstojo po 1978 m. sausio 1 d., gali nuo mokesčio atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra ne didesnė kaip toliau pateiktoms sumoms lygiavertė suma nacionaline valiuta pagal jų įstojimo dienos valiutų perskaičiavimo kursą: <...> Lietuva: 29 000 EUR“. Paminėtina, kad pastaroji suma 2011 m. gegužės 30 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2011/335/ES, kuriuo leidžiama Lietuvos Respublikai taikyti priemonę, kuria nukrypstama nuo Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 287 straipsnio, minėta suma laikinai buvo padidinta iki 45 000 Eur.

34. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją kaip PVM direktyvoje įtvirtintos bendros sistemos išimtis speciali smulkaus verslo įmonėms skirta schema turi būti taikoma tik tiek, kiek tai reikalinga jos tikslui pasiekti, o ir pati schema turi būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimo byloje Komisija prieš Austrija, C‑128/05, EU:C:2006:612, 22 p.).

35. Šiame kontekste vertinant Ginčo sandorį pažymėtina, jog: 1) abiejų ginčo prekių (žemės sklypo dalies ir ant jos stovinčio gyvenamojo namo dalies) tiekimo momentas ir vieta sutapo; 2) šias prekes įsigijo tas pats pirkėjas; 3) šių prekių tiekimas įformintas viena (notaro patvirtinta) pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. jau sudarant šį sandorį pareiškėjas žinojo apie bendrą už šiuos tiekimus gautiną atlygį. Todėl, kaip iš esmės vertino Teisingumo Teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo byloje J. (C-265/18; EU:C:2019:348) 33–35 punktuose, apmokestinimo PVM tikslais teisės disponuoti visu ginčo materialiuoju turtu perdavimas buvo įvykdytas tuo pačiu teisiniu aktu, t. y. nagrinėjamu atveju egzistavo tik vienas tiekimas, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalį ir atitinkamas PVM įstatymo nuostatas, nors jis ir atliktas dėl dviejų prekių; šios vieno tiekimo dalys negali būti atskirtos, nes tai būtų nenatūralus atsižvelgiant į PVM sistemą. Atitinkamai, įvertinus tai, jog Ginčo sandoriu pareiškėja viršijo aptariamą apyvartos ribą, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad PVM mokėtinas nuo visos šio sandorio sumos (šiuo klausimu žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje J. 36–38 p.).

36. Primintina, kad taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C‑398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C 403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

37. Šiomis aplinkybėmis bei atsižvelgdama į aptariamo Teisingumo Teismo sprendimo byloje Jarmuškienė rezoliucinėje dalyje pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija), skaitoma kartu su to paties įstatymo 92 straipsnio 1 dalimi (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija), turi būti aiškinama taip, kad kai vieno tiekimo, kaip jis suprantamas pagal PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-932 redakcija), metu tam pačiam pirkėjui tiekiamos kelios prekės, ir kai šiuo tiekimu yra viršijama PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija) nurodytos apyvartos riba, apmokestinamasis asmuo turi sumokėti mokestį nuo viso šio tiekimo vertės, t. y. pagal visų šį tiekimą sudarančių prekių vertę, net jei atsižvelgus į vienos ar kelių iš šių prekių vertę minėta metinė riba nebūtų viršyta.

38. Todėl konstatuotina, kad Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės aktų normas vertindami, kad apmokestinamojo asmens prievolė skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM atsirado tik dėl vieno Ginčo sandorį sudarančio nekilnojamojo turto objekto pardavimo.

39. Nagrinėjamu atveju svarbu pastebėti ir tai, kad panaikindama centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą ir grąžindama jam mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo, Mokestinių ginčų komisija iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl kitų jai pateiktame pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų dėl vietos mokesčių administratoriaus ir atsakovo sprendimų neteisėtumo. Todėl, atsižvelgiant į šio Sprendimo 28–30 punktus, taip pat siekiant užtikrinti pareiškėjos teisę į visapusišką mokestinio ginčo nagrinėjimą, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismo bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimai naikintini ir mokestinis ginčas grąžinamas pastarajai institucijai nagrinėti iš naujo (Administracini bylų teisenos įstatymo 88 str. 4 p., 137 str. ir 144 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą tenkinti iš dalies – panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S-96(7-40/2016) „Dėl A. J. 2016‑02-29 skundo“ ir grąžinti mokestinį ginčą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius