2019-02-20 Nr. AB-4609-3-61-3-03228-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3382-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03228-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A. (A. A.) ir I. A. (I. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. ir I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai A. A. ir I. A. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00777,00778 / 17I-530,531 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinių nacionalinių vizų Nr. 00361609 ir Nr. 003616102 panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams A. A. ir I. A.“, įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. balandžio 19 d. prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjas savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi grindė tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o pareiškėja – šeimos susijungimu, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas yra įdarbintas UAB „Business Market“ (toliau – ir Bendrovė) inžinieriumi-programuotoju. Ši profesija įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą. Pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo tikslas yra darbas Bendrovėje. Pareiškėjai kartu su prašymais pateikė galiojančius kelionės ir kitus dokumentus.

3. Pareiškėjai teigė, kad aplinkybė, jog, Migracijos departamento nuomone, Bendrovė nevykdo veiklos, atsakovui nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytų sąlygų leidimams laikinai gyventi išduoti, be to, teisės aktai nenumato jokių bendrovių veiklos patikrinimų. Teisės aktai neįpareigoja pareiškėjo žinoti apie Bendrovės vykdomą veiklą, kokiu būdu vykdomos darbuotojų atrankos ir pan. Į kitus atsakovo klausimus pareiškėjas atsakė pilnai ir visapusiškai, taip pat papildomai pateikė dokumentus, susijusius su leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimu ir Bendrovės veikla. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime neargumentavo, kokie pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokiomis procedūromis jis piktnaudžiavo, taip pat, kuo grindžiamos Migracijos departamento abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslo.

4. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatų, atsakovas sprendimą priėmė tik po 145 dienų, tokiu būdu padarydamas turtinės žalos pareiškėjams (negaunant atlyginimo pragyvenimui), Bendrovei (negaunant pelno), Lietuvos Respublikai (negaunant mokesčių).

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

6. Migracijos departamentas nurodė, kad jis, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, įvertinęs atlikto tyrimo rezultatus, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame konstatavo, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (t. y. gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos), ir jo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra ne dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o tik gauti leidimą laikinai gyventi; taip pat pareiškėjo atveju nustatė kriterijus, sudarančius rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė; tuo tarpu pareiškėja neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pagrindo, nes pareiškėjui nebus išduotas leidimas laikinai gyventi.

7. Atsakovas nustatė, kad Bendrovei neturint darbuotojų, išskyrus Bendrovės direktorę, kurios mėnesinis darbo užmokestis 9 Eur, yra pagrindas teigti, jog Bendrovė realios veiklos nevykdo, o pareiškėjas neketina dirbti inžinieriumi-programuotoju. Pareiškėjas siekia tik formaliai atitikti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Be to, pareiškėjų su Lietuva nesieja ilgalaikiai ir tvirti socialiniai ir ekonominiai ryšiai.

8. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog daugkartinės nacionalinės vizos pareiškėjams buvo išduotos kaip pateikusiems prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, o Migracijos departamento Imigracijos skyrius atsisakė išduoti minėtiems užsieniečiams leidimus laikinai gyventi, pareiškėjai šiuo metu neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos atvykimo sąlygos (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų).

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų argumentai, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, pradėtų dirbti minėtoje Bendrovėje, yra nepagrįsti. Pareiškėjas apklausos lape nurodė, kad Bendrovės, kurioje jis dirbs, buveinė yra įsikūrusi tuo adresu, kuriuo ji registruota, o patikrinus minėtą Bendrovę tapo aišku, kad tai yra daugiabučio namo butas be įrengtų darbo vietų, jokios veiklos Bendrovė nevykdo, taigi pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, minėtoje Bendrovėje nebūtų dirbęs.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą bei galiojantį teisinį reglamentavimą, pripažino, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti pareiškėjų skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvoje, šio užsieniečio atvykimo ir gyvenimo tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl atsakovui kilo pagrįstų abejonių dėl šio užsieniečio atvykimo ir gyvenimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio užsiimti darbine veikla. Atsižvelgiant į tai, kad buvo nuspręsta pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, jo sutuoktinei taip pat pagrįstai atsisakyta tokį leidimą išduoti, nes sutuoktinės prašymas buvo grindžiamas šeimų susijungimo pagrindu.

13. Teismas nustatė, jog pareiškėjams vizos buvo išduotos kaip pateikusiems prašymus išduoti jiems leidimus laikinai gyventi pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius atsisakė išduoti minėtiems užsieniečiams leidimus laikinai gyventi, todėl jie neatitiko Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos atvykimo sąlygos (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų). Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.

14. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nustatė, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, nurodydamas šią aplinkybę kaip pagrindą panaikinti nacionalinę vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 punktą. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, o ta aplinkybė, jog pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas ilgiau nei nustatyta teisės aktuose, nelaikytina esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą. Atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamas sprendimas yra motyvuotas, aiškus ir išsamus, paremtas surinktais duomenimis. Ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjų prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjams taikomos poveikio priemonės motyvuotos.

III. 15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjai, kartodami savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, akcentuoja, kad pareiškėjas atitiko visas Įstatyme nurodytas sąlygas leidimo laikinai gyventi išdavimui. Nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė nė vieno Įstatyme nustatytų sąlygų neatitikimo. Abu pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, kad šie leidimai jiems bus išduoti. Tokiu būdu buvo paneigti pareiškėjų teisėti interesai ir lūkesčiai, neužtikrintas teisinis tikrumas ir saugumas.

17. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjų nesieja ilgalaikiai ir tvirti ekonominiai ryšiai su Lietuva. Šią išvadą teismas padarė vien tik įvertinęs pareiškėjų per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje praleistą dienų skaičių, nors ši informacija pati savaime neįrodo nei socialinių, nei ekonominių ryšių su Lietuva. Kita vertus, jokie teisės aktai nekelia reikalavimo asmeniui, kuris kreipiasi tik dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, turėti ilgalaikius ir tvirtus ekonominius ryšius su šalimi, kurioje jis ketina dirbti.

18. Pareiškėjai pažymi, kad vienintelis Įstatyme numatytas reikalavimas bendrovei, kurioje užsienietis, besikreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi, ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, yra šios bendrovės, kaip darbdavio, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio (Įstatymo 441 str. 1 d. 1 p.). Nei Įstatymas, nei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) nenumato darbdavio veiklos vertinimo esant pateiktam prašymui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Šiuo atveju UAB „Business Market“ veiklos patikrinimas buvo atliktas nesilaikant nustatytos procedūros. Migracijos departamento atliktas teisės aktuose nenumatytas darbdavio vertinimas ir jo metu nustatytos aplinkybės negali būti pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.

19. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, tačiau nepagrindė, kurie iš jo pateiktų duomenų neatitinka tikrovės, taip pat neargumentavo, kokiomis procedūromis jis piktnaudžiavo, su kokiomis fiktyviomis įmonėmis Bendrovė yra susijusi, kuo grindžiamos Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų ar jo siekio užsiimti darbine veikla šioje šalyje. Nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįrodė jokio tiesioginio ryšio tarp pareiškėjų ir kitų sprendime minimų bendrovių teisėtų atstovų, taip pat pareiškėjo naudos siekimo ir gavimo bendradarbiaujant verslo pagrindais su šiais bendrovių atstovais.

20. Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu, prašydamas jį išnagrinėti skubos tvarka, todėl remiantis Įstatymo 33 straipsnio nuostatomis, jis turėjo būti išnagrinėtas ir sprendimas priimtas ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų, o pareiškėjos prašymas – per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Tuo tarpu ginčijamas sprendimas buvo priimtas tik po 145 dienų. Taigi Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė pasibaigus Įstatyme nustatytam prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo terminui. Toks Migracijos departamento neveikimas vienareikšmiškai vertintinas kaip neteisėtas, ir į tai turėjo būti atsižvelgta priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Be to, tokiu neveikimu buvo padaryta turtinės žalos.

21. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nurodo, kad tiek Migracijos departamento sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikintos daugkartinės nacionalinės vizos, teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. A. A. prašymas Migracijos departamentui buvo grindžiamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu ir 441 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsakovas, be kita ko, šias teisės normas taikė priimdamas ginčijamą sprendimą (I t., b. l. 7–12).

26. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis yra skirta nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus (čia ir toliau yra remiamasi teise, galiojusia 2018 m. rugsėjo 11 d. – ginčijamo sprendimo priėmimo dieną). Šio straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 441 straipsnio nuostatas. Įstatymo 441 straipsnyje įtvirtintos detalizuojančios sąlygos, kurioms esant leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

27. Teismas pažymi, kad be šių teisės normų Įstatyme yra įtvirtintos leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygos (26 str. 1 d.), taip pat numatyti pagrindai, kada leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti (35 str. 1 d.). Teismo nuomone, dėl tokios Įstatymo struktūros tikrasis teisės normų, esančių šiame Įstatyme, turinys gali būti nustatytas tik taikant jas sistemiškai. Todėl atsakovas yra teisus teigdamas, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi. Apeliantai apeliaciniame skunde teikdami teisinius argumentus, sisteminį Įstatymo pobūdį ignoravo, todėl jų teiginiai, iš kurių seka, kad jiems atitinkant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą ir 441 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidimas turi būti išduodamas nepaisant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies normų, atmetami.

28. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Įstatymo 19 straipsnio 10 punkte nustatyta, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

29. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantai, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu taikant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktus ir 19 straipsnio 10 punktą pareiškėjų atžvilgiu. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.

30. Byloje neabejotinai įrodyta, kad UAB „Business MARKET“ nevykdo jokios veiklos, apeliantai to ir neginčija. Iš Bendrovės direktorės paaiškinimų, kad Bendrovė jokios veiklos nevykdo, fakto, jog Bendrovės vadovės mėnesinis darbo užmokestis yra 9 Eur, o pati vadovė yra žinoma Migracijos departamentui, kaip užsiimanti įmonių steigimu ir tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos ar darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, neišsamių ir Bendrovės veiklos neatitinkančių pareiškėjo A. A. paaiškinimų (I t., b. l. 7) seka, kad pareiškėjas neketina dirbti inžinieriumi-programuotoju, jis pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo darbinę veiklą Bendrovėje ir deklaruojamą tikslą Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, pareiškėjas piktnaudžiauja procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, yra kilusi užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

31. Apeliantai teigia, jog pareiškėjo skundas turėjo būti patenkintas ir dėl to, kad buvo pažeistos poįstatyminiais atkais nustatytos procedūros, pareiškėjų prašymas buvo nagrinėjamas ilgiau nei nustatyta teisės aktuose. Dėl šių apeliantų argumentų teismas pažymi, jog ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Teismas pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog apeliantų nurodyti pažeidimai būtų turėję įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui. Apeliantų teiginys, kad atliktas teisės aktuose nenumatytas darbdavio vertinimas ir jo metu nustatytos aplinkybės negali būti pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nėra pagrįstas įstatymu, todėl paminėti apeliantų argumentai yra atmetami.

32. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

33. Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjų prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų A. A. (A. A.) ir I. A. (I. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius