2020-06-17 Nr. AB-12422-3-61-3-03081-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1009-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03081-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.5.; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą Nr. 28-466 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 2S-2797 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo skunde nurodyti sprendimai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, teisę į gynybą, teisę žinoti kaltinimą. Teigė, kad 2016 m. gegužės 4 d. ir 2016 m. spalio 12 d. įsakymuose nėra objektyvių duomenų, kodėl pareiškėjas buvo apgyvendintas tam tikroje vietoje, nėra nurodyta, kokiomis teisės aktų nuostatomis yra vadovaujamasi, nenurodyti motyvai, nenurodyta apskundimo tvarka. Todėl akivaizdu, kad jie neteisėti ir jų vykdyti nėra būtina. Pareiškėjas 2017 m. sausio 25 d. raštu kreipėsi į Vilniaus PN, nurodydamas, kad negali būti paskirtame būryje dėl psichologinių problemų, nuolatinės įtampos tarp jo ir kitų nuteistųjų, kurie, priešingai, nei jis kali jau ne pirmą kartą, ir skolų. Tačiau tiek Vilniaus PN, tiek Departamentas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymų, nepagrįstai remdamiesi tuo, kad praleistas įsakymų ir nutarimų apskundimo terminas, nors apskundimo tvarka nebuvo nurodyta. Manė, kad taip pat nepagrįstas Vilniaus PN 2017 m. sausio 26 d. nutarimas. Jo nepagrįstumas grindžiamas ir tuo, kad jį priimant pareiškėjas nebuvo supažindintas su procedūra, o juo paskirta nuobauda yra neproporcinga. Be to, nepagrįstas yra ir Vilniaus PN 2018 m. sausio 24 d. įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į tą pačią patalpą, į kurią nenorėjo būti perkeltas, taigi Vilniaus PN administracija provokuoja pareiškėją. Todėl 2018 m. sausio 10 d. pareiškėjas pateikė rašytinį atsisakymą būti perkeltas į paskirtą patalpą. Nereaguojant į prašymą, pareiškėjas dar kartą 2018 m. vasario 14 d. pateikė paaiškinimą dėl atsisakymo priežasčių ir prašė pratęsti jam drausmės grupę metams. Toks prašymas buvo patenkintas ir Vilniaus PN 2018 m. vasario 12 d. nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda – 12 mėn. drausmės grupei. Taigi pareiškėjas už tą patį buvo nubaustas du kartus. Vilniaus PN Nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Nuobauda skirta už tai, kad pareiškėjas iškeikė pareigūnus.

3. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas skundžiamu Sprendimu nepagrįstai pareiškėjo skundą dėl šio Nutarimo atmetė. Tačiau, kaip nurodyta šiame Sprendime, pareiškėjas reiškė nepasitenkinimą, ir nėra konstatuota, kad jis iškeikė Vilniaus PN pareigūnus. Jokie teisės aktai nedraudžia asmeniui reikšti savo nepasitenkinimo. Skiriant ginčijamą nuobaudą, pareiškėjui nebuvo išaiškintos jo teisės, jis nebuvo supažindintas su procedūra, nebuvo suteikta galimybė apsiginti. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nurodytas tikslus terminas, per kurį kaltinamasis turi pateikti paaiškinimus, todėl Sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas galėjo pasiaiškinti 2018 m. liepos 24 d., yra nepagrįstas jokiu teisiniu pagrindu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad paaiškinimus jis pateikė Departamentui, skųsdamas Nutarimą, todėl jis ir turėjo juos įvertinti ir jų pagrindu panaikinti paskirtą ginčijamą nuobaudą. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su Vilniaus PN vidaus tvarkos taisyklėmis, kadangi Vilniaus PN yra laikomas nuo 2016 m. kovo mėn., o Sprendime nurodyta, kad supažindintas su vidaus tvarka buvo nuo 2013 m. sausio 7 d. Šių taisyklių nėra kamerose. Pareiškėjo žodžiai buvo skirti Vilniaus PN ir Departamento pareigūnams jiems atlikus neteisėtus veiksmus (nesankcionuotą kratą) nusavinus pareiškėjo daiktus, taigi pareiškėjo emocijos buvo išprovokuotos pačių pareigūnų. Todėl neaišku, kokiu pagrindu pareigūnai buvo įžeisti, kodėl skirta būtent tokia nuobauda, kas surašė tarnybinius pranešimus, kodėl nebuvo svarstytos švelnesnės nuobaudos. Dėl paskirtos nuobaudos buvo neteisėtai suvaržytos pareiškėjo teisės bendrauti su artimaisiais.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Departamentas paaiškino, kad gavus pareiškėjo skundą dėl Nutarimo panaikinimo, buvo nustatyta, jog pareiškėjas rytinio patikrinimo metu vartojo necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu, tokiais savo veiksmais pažeidė atitinkamas teisės aktų nuostatas. Necenzūrinių žodžių panaudojimo faktas patvirtintas Vilniaus PN pareigūno tarnybiniame pranešime. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis turi galimybę apsiginti, tačiau jis iš karto po incidento atsisakė teikti paaiškinimus. Įvertinus visą medžiagą, atsižvelgus į padaryto pažeidimo aplinkybes, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad Nutarimas, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – paskirta teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjo padarytas pažeidimas tinkamai atskleistas ir užfiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusioje medžiagoje, nuobauda paskirta neviršijant įgaliojimų, tinkamai įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl nėra pagrindo Nutarimą naikinti. Pareiškėjas dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2017 m. sausio 26 d. įsakymų ir 2018 m. sausio 24 d., 2017 m. sausio 26 d. bei 2017 m. vasario 12 d. nutarimų panaikinimo į Departamentą kreipėsi tik 2018 m. liepos 31 d., t. y. praleidęs apskundimo terminą. Todėl Sprendimu šis pareiškėjo skundas pagrįstai nenagrinėtas.

6. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas nuolat nevykdo teisėtų administracijos nurodymų būti jam paskirtuose būriuose (gyvenamosiose patalpose). Savo atsisakymų pareiškėjas nemotyvuoja, piktybiškai ignoruoja administracijos sprendimus, galimai siekdamas neteisėtų tikslų. Įsakymai, kuriais pareiškėjas buvo skiriamas į konkrečius nuteistųjų būrius ir gyvenamąsias patalpas yra teisėti ir pagrįsti. Tai nėra nuobaudos kaip teigia pareiškėjas, o yra Vilniaus PN administracijos sprendimai, kuriais užtikrinami teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Nutarimai, kuriais pareiškėjui paskirtos nuobaudos, priimti dėl paties pareiškėjo neteisėtų veiksmų, nepagrįstų, piktybiškų atsisakymų vykdyti pataisos įstaigos administracijos sprendimus būti jam paskirtuose būriuose. Nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūrose vienete (būryje ir pan.) ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje patalpoje pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo. Vilniaus PN administracija detaliai aiškinosi pareiškėjo atsisakymus būti paskirtuose būriuose priežastis, apklausė nuteistuosius. Sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl šių įsakymų ir nutarimų atsisakytas priimti nagrinėti, yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas tokį skundą pateikė praleidęs apskundimo terminą. Pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta, skiriant nuobaudą esminiai procedūriniai pažeidimai nebuvo padaryti, nuobaudos rūšis paskirta tinkama. Nutarimas priimtas atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, laikantis teisės aktų reikalavimų, remiantis pateiktu pareigūno tarnybiniu pranešimu, pareiškėjo pateiktu rašytiniu paaiškinimu. Paskirta nuobauda yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, paremtas samprotavimais ir prielaidomis.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 7-155 pareiškėjas paskirtas į 4-303-10 gyvenamąją patalpą. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 7-37 pareiškėjas perkeltas į drausmės grupės 13-3 gyvenamąją patalpą. Vilniaus PN direktorius 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 7-338 perkėlė pareiškėją į 4-303-05 gyvenamąją patalpą. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas raštu pareiškė, jog atsisako vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus – bausmę atlikti paskirtame 4 būryje, priėmė 2017 m. sausio 26 d. nutarimą Nr. 28-83(1), kuriuo nutarė skirti pareiškėją 12 mėn. į drausmės grupę.

Byloje pateiktas pareiškėjo paaiškinimas dėl 2017 m. sausio 25 d. atsisakymo eiti į jam paskirtą būrį gyventi. Vilniaus PN direktorius 2018 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 7-24 pareiškėją perkėlė į 4-303-08 gyvenamąją patalpą (pasibaigus drausmės grupės terminui nuo 2018 m. sausio 26 d.). Vilniaus PN direktorius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 10 d. ir 2018 m. vasario 11 d. nevykdė Vilniaus PN direktoriaus įsakymo gyvento 4 būrio gyvenamojoje patalpoje, priėmė 2018 m. vasario 12 d. nutarimą Nr. 28-79, kuriuo nutarė skirti pareiškėją 12 mėn. į drausmės grupę.

Byloje pateikti pareiškėjo paaiškinimai dėl 2018 m. vasario 10 d. ir 2018 m. vasario 11 d. atsisakymų eiti į jam paskirtą būrį gyventi. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais Vilniaus PN įsakymais ir nutarimais, kreipėsi į Departamentą su 2018 m. liepos 31 d. skundu. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnysis specialistas 2018 m. liepos 24 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2018 m. liepos 24 d. 8.15 val. rytinio patikrinimo metu pareiškėjas tikrinantiems pareigūnams pasakė necenzūrinius žodžius. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 punktą, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.4 papunkčio reikalavimus. Vilniaus PN 2018 m. liepos 24 d. protokole Nr. 50-921 pareiškėjas nurodė, kad dėl 2018 m. liepos 24 d. pažeidimo nieko nerašys. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 24 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – 8.15 val. rytinio patikrinimo metu tikrinantiems pareigūnams pasakė necenzūrinius žodžius, priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo nutarė pareiškėjui skirti draudimą vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes).

Pareiškėjas, nesutikdamas ir su aptartu Nutarimu, kreipėsi į Departamentą su 2018 m. rugpjūčio 2 d. skundu. Departamentas, išnagrinėjęs abu pareiškėjo skundus, priėmė skundžiamą Sprendimą. Sprendime konstatuota, kad medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas nesilaikė Vilniaus PN nustatytos tvarkos ir todėl pažeidė teisės aktų reikalavimus, taigi nuobauda pareiškėjui paskirta laikantis nustatytos tvarkos, paskirtos nuobaudos panaikinti nėra teisinio pagrindo. Dėl kitų reikalavimų, t. y. panaikinti Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d.

įsakymus ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimus Sprendime konstatuota, kad dėl jų panaikinimo praleistas teisės aktuose nustatytas jų apskundimo terminas, todėl ši skundo dalis iš esmės nenagrinėjama.

10. Teismas, išsamiai aprašęs aktualų teisinį reguliavimą dėl Nutarimo ir Sprendimo dalies, kuria Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo suteikta galimybė apsiginti, jis nebuvo supažindintas su procedūra ir Taisyklėmis, jis neįžeidė pareigūnų, o tiesiog garsiai išreiškė savo mintis, konstatavo, kad jie neatitinka tikrovės, nes pats pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti dėl tarnybiniame pranešime aprašytos situacijos, t. y. byloje pateiktas protokolas dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu. Teismas taip pat vertino kritiškai pareiškėjo teiginį, kad jis nebuvo supažindintas su procedūra, nes vien aplinkybė, jog pareiškėjas pasinaudojo savo konstitucine teise skųsti teismui paskirtą nuobaudą, patvirtina, kad apie savo procedūrines teises pareiškėjas žino. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo argumentas, jog jis neįžeidė pareigūnų, o garsiai išreiškė savo nuomonę, sprendė, kad tai nepaneigia nustatyto fakto, jog nebuvo laikytasi Taisyklių 73.4 papunktyje nustatyto reikalavimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo direktoriui, įvertinus pareigūno tarnybinį pranešimą, turėjo ar galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytų pareiškėjo elgesio faktų, liudijančių apie nustatytą bausmės atlikimo režimo pažeidimą. Todėl teismas sprendė, kad objektyviais duomenimis patvirtintas pareiškėjo atliktas Taisyklių 74.3 papunkčio pažeidimas.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jis nebuvo supažindintas su Taisyklėmis, nustatė, jog pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2016 m. kovo 18 d., todėl Sprendime nurodyti faktai, jog pareiškėjas tris kartus (2011 m. birželio 30 d., 2012 m. balandžio 2 d. ir 2013 m. sausio 7 d.) buvo supažindintas su Taisyklėmis, neatitinka byloje pateiktų rašytinių duomenų, taigi teismas šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 18 d., t. y. daugiau nei 2 metus, ir įvertinęs padaryto pažeidimo pobūdį ir visuotinumo požymį, teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo žinoti, jog jam draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius, žargoną, pravardes. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog pareigūnai vykdė neteisėtus veiksmus, yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Teismas sprendė, kad Nutarimas motyvuotas objektyviais duomenimis bei konkrečiomis teisės normomis, kaip nustatyta VAĮ 8 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju buvo pagrindas skirti BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą nuobaudą – draudimą iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), paskirta nuobauda atitinka pažeidimo pobūdį ir nelaikytina per griežta atsakomybės priemone. Nors konstatuota, kad Sprendime faktas apie supažindinimą su Taisyklėmis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, tačiau iš esmės teisinio pagrindo naikinti Sprendimą dėl to nėra.

12. Teismas, vertindamas Sprendimo dalies, kuria paliktas nenagrinėtas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų panaikinimo, teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėjo, jog sprendžiant termino skundui paduoti privalomo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka institucijai atnaujinimo klausimą, taikytinos analogiškos taisyklės, kaip ir sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą paduodant skundą į teismą.

Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą su skundu, teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas visus jo skundžiamus nutarimus ir įsakymus yra gavęs ir pateikęs teismui, tačiau dėl jų skundą Departamentui pateikė tik 2018 m. liepos 31 d.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo laiku suprasti, jog atlieka 2017 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 28-83(1) ir 2018 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 28-79 paskirtas nuobaudas, todėl, su jomis nesutikdamas, jis galėjo ir turėjo būti aktyvus ir ginti savo galbūt pažeistas teises, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, to teisės aktų nustatyta tvarka nepadarė. Pareiškėjo nurodoma vienintelė aplinkybė, kad 2016 m. gegužės 4 d. įsakyme Nr. 7-155 (b. l. 85), Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 26 d. įsakyme Nr. 7-37, Vilniaus PN direktorius 2016 m. spalio 12 d.

įsakyme Nr. 7-338, 2018 m. sausio 24 d. įsakyme Nr. 7-24 nėra nurodyta jų apskundimo tvarka, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl termino atnaujinimo klausimo. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje toks VAĮ 8 straipsnio pažeidimas nėra laikomas esminiu. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti yra praleidęs atitinkamais atvejais nuo 2 metų iki 10 mėnesių, todėl negalima teigti, kad jis terminus praleido nežymiai. Vertindamas pareiškėjo veiksmus dėl nenurodytos apskundimo tvarkos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, jog apskundimo tvarka jam būtų išaiškinta.

Todėl pareiškėjo pasirinktą teisių gynimo būdą teismas vertino kaip pasyvų ir sprendė, jog pareiškėjui nenurodžius kitų svarbių aplinkybių, Departamentas neturėjo pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą bei nagrinėti pareiškėjo skundą.

13. Teismas, įvertinęs nustatytas bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė svarbių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių jo praleistas terminas skundui dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų panaikinimo paduoti turėtų būti atnaujintas, todėl Departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo paliko šią skundo dalį nenagrinėta. Todėl teismas šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 14. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir panaikinti Vilniaus PN 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą Nr. 28-466 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, Departamento 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 2S-2797 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismo pozicija nuteistuosius vertinti kaip žemesnius asmenis, įrodo teismo šališkumą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepasinaudojo galimybe apsiginti, nes teisės aktai užtikrina asmeniui galimybę kaip absoliučią teisę pasirengti gynybai, rasti advokatą. Nei Vilniaus PN, nei Departamentas nepaneigė, kad buvo reikalaujama iš pareiškėjo iškart po pažeidimo rašyti pasiaiškinimą nesuteikiant tam pakankamai laiko. Nors teismas konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su Taisyklėmis, tačiau nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas žinojo visas procedūras. Taigi teismas vadovavosi prielaidomis, o ne faktais. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas turėjo žinoti draudimus. Pažymi, kad paskutinius du metus pareiškėjas priklauso drausmės grupei, taigi neturi priėjimo prie teisės aktų.

16. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog paskirta nuobauda nėra per griežta. Nebuvo nagrinėjama galimybė skirti švelnesnės nuobaudos pareiškėjui. Pažymi, kad nei Vilniaus PN, nei Departamentas nesiaiškino, kodėl pareiškėjo pasakyti žodžiai buvo įvertinti kaip keiksmažodžiai. To nesiaiškino ir teismas, taigi jo sprendimas šiuo aspektu yra nemotyvuotas. Teismas nenagrinėjo atsakovo veiksmų teisėtumo, o nepagrįstai gilinosi vien tik į pareiškėjo argumentų paneigimą.

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo teiginius dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų teisėtumo, netinkamai interpretavo pareiškėjo skundo esmę, nes pareiškėjas juos ginčijo atitikties teisės aktams ir teisėtumo aspektu, o ne kad juose nėra nurodyta apskundimo tvarka. Teismas sprendime pats nurodo ginčijamų nutarimų vertinimą VAĮ 8 straipsniui. Šiuo atveju turėjo būti nagrinėjamas pareiškėjo perkėlimo į konkrečią gyvenamąją vietą teisėtumo klausimas. Šios aplinkybės taip pat patvirtina teismo šališkumą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad jis suprato, jog atlieka paskirtas bausmes, tačiau pareiškėjas neturėjo galimybės gintis, nes įsakymuose nenumatyta teisė apskųsti sprendimus, be to, jis nežinojo apie VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, apie kuriuos pareiškėjui pasakė kiti nuteistieji. Todėl ši aplinkybė turi būti vertinama kaip svarbi priežastis atnaujinti praleistą terminą. Akcentuoja, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, todėl nežinojo, kuriuos nutarimus ir įsakymus galėjo ginčyti. Teigia, kad teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nesiėmė priemonių aktyviai ginti savo teisių. Pažymi, kad skundžiamuose įsakymuose nėra nei motyvų, nei teisinių argumentų, nenurodytos ir išsamios aplinkybės. Mano, kad teismo sprendimas taip pat yra grįstas prielaidomis ir nemotyvuotas, nes jokiame teisės akte nėra įtvirtina, kad nuteistasis privalo žinoti savo teisių gynimo būdus. Teismas net nevertino ginčijamų aktų dvigubo baudimo draudimo aspektu.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti skundą.

20. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Teigia, kad Departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamą sprendimą ir plačiau dėl apelianto skundo teiginių nepasisako.

21. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė i kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą ir sprendime nepadarė materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), ir Sprendimo, kuriuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl Nutarimo panaikinimo ir paliktas nenagrinėtas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo ginčijami aktai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

25. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo skundo reikalavimai turėjo būti patenkinti, ir mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, akcentuoja, kad teismas buvo šališkas ir teismo sprendimas yra nemotyvuotas bei neargumentuotas.

26. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

27. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai jas ištyrė ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka ir joms pritaria.

28. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1871-624/2020; kt.).

29. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjo nurodytus apeliacinio skundo teiginius, susijusius su skundžiamų Vilniaus PN Nutarimo bei Departamento Sprendimo neteisėtumu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jie yra teisėti ir pagrįsti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei konkrečiomis teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų visumą įvertino nepažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tik bendro pobūdžio teiginius, kad buvo pažeistos jo teisės ir teismas buvo šališkas jo atžvilgiu. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei nagrinėjamą ginčą reglamentuojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.

30. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu nagrinėjant bylą, apeliacinės instancijos tesimo teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-246-525/2020 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia, tuo, kad teismas jam priėmė neigiamą sprendimą ir byloje esančius įrodymus įvertino atsakovų naudai. Tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Kaip minėta, įrodymai įvertinti, laikantis ABTĮ nuostatų.

31. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 24 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – 8.15 val. rytinio patikrinimo metu tikrinantiems pareigūnams pasakė necenzūrinius žodžius (b. l. 80), todėl Vilniaus PN direktorius priėmė ginčijamą Nutarimą, kuriuo pareiškėjui paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) (b. l. 10). Įvertinus byloje esančius įrodymus, pagrindų naikinti pareiškėjo ginčijamus Vilniaus PN Nutarimą bei Departamento Sprendimą nenustatyta. Šie aktai teisėti ir pagrįsti, atitinkantys VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, priimti išsamiai įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis teisės normomis. Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčijamas Nutarimas yra priimtas atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, laikantis teisės aktų reikalavimų, remiantis pateiktais Vilniaus PN pareigūno tarnybiniu pranešimu bei pareiškėjo pateikta pozicija dėl padaryto pažeidimo (b. l. 80–81). Objektyviais duomenimis patvirtinta ir pareiškėjo nepaneigta, kad pareiškėjas padarė Taisyklių 74.3 papunkčio pažeidimą, todėl ginčijamu Nutarimu jam paskirta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), priešingai nei jis teigia, visiškai atitinka pažeidimo pobūdį, yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui ir nelaikytina per griežta atsakomybės priemone. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia šių išvadų pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė svarbių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių jo praleistas terminas skundui dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų panaikinimo paduoti turėtų būti atnaujintas, yra taip pat visiškai teisėta ir pagrįsta, atitinkanti byloje esančius įrodymus, kad pareiškėjas žymiai (t. y. nuo 10 mėnesių iki 2 metų) praleido terminus skundams paduoti. Pareiškėjo teiginiai apeliaciniame skunde, kad jis neturi teisinio išsilavinimo, nežinojo apie VAĮ 8 straipsnio nuostatas, neturėjo prieigos prie teisės aktų vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Taigi konstatuotina, kad nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kuriuos galima būtų vertinti kaip svarbias ir nepriklausančias nuo pareikėjo valios aplinkybes, dėl kurių galima būtų atnaujinti minėtus terminus skundui paduoti.

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas neįvertino byloje esančios medžiagos, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą, pažymėtina, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, taip pat savaime nereiškia, jog nebuvo įsigilinta į bylos esmę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) laikomasi nuostatos, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina nacionalinių teismų pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos motyvuoti priimamą teismo sprendimą apimtis priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad jame išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės, nurodytas bylai reikšmingas teisinis reguliavimas, jis pritaikytas faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, visiškai nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas ginčui reikšmingas aplinkybes bei tinkamai taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius