2018-09-25 Nr. AB-16429-3-61-3-01897-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1033-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01897-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, t. y. 1 533,48 EUR, susidariusią už savaitinį viršvalandinį darbą nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario 9 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio Patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigose. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, taikydamas suminę darbo laiko apskaitą, bei neapskaičiuodamas ir nemokėdamas už viršvalandžius, susidariusius dirbant daugiau nei 48 valandas per savaitę, nepagrįstai neišmokėjo jam darbo užmokesčio dalies.

3. Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio (redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d., –37 straipsnis) ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 23 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 149 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis maksimalią savaitinę (7 dienų laikotarpio) darbo laiko trukmę, kuri yra 48 valandos. Mano, jog darbo laikas, viršijantis 48 valandas per savaitę, priskirtinas viršvalandžiams, už kuriuos turi būti sumokėta. Pareiškėjo nuomone, siekiant užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, DK 161 straipsnio 5 dalyje nustatytas minimalus 35 valandų nepertraukiamo poilsio laikas per septynias dienas, neturi būti siejamas su kokiomis nors kalendorinėmis datomis ar konkrečiomis savaitės dienomis. Savaitės nepertraukiamasis poilsis turėtų būti nustatytas taip, kad būtų užtikrinamas bet kuriuo 7 dienų laikotarpiu.

4. Pareiškėjo teigimu, jam už viršvalandinį darbą, kai dirbo daugiau nei 48 val. per savaitę, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario mėn., neišmokėta 1 533,48 EUR darbo užmokesčio dalis. Pažymėjo, kad viršvalandžius paskaičiavo pasirinkęs bet kokį 7 dienų laikotarpį, o jeigu apskaitoma savaitė persikėlė į kitą mėnesį ar metus, viršvalandžius skaičiavo pagal to mėnesio, į kurį persikėlė savaitės / metų apskaitinis laikotarpis, darbo užmokestį, kadangi apie būsimus viršvalandžius dar nebuvo žinoma.

5. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pareigybė patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintą „Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą“ (toliau – ir Pareigybių sąrašas). Pažymėjo, kad nurodytu nutarimu patvirtinti ir „Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai“ (toliau – ir Darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai), pagal kurių 6 punktą kasdieninio nepertraukiamo poilsio tarp pamainų trukmė pareigūnams, dirbantiems 12 val. trukmės pamainomis, negali būti trumpesnė kaip 12 val., o pareigūnams, dirbantiems 24 val. trukmės pamainomis, – 24 val. Akcentavo, kad poilsio dienos suteikiamos pamainų grafikuose nustatytu laiku, o Darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų 8 punkte nustatyta, jog juose bei Statute nesureglamentuotus pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimus reglamentuoja DK ir kiti teisės aktai. Atkreipė dėmesį, kad siekiant efektyvaus darbo laiko organizavimo, vadovaujantis DK 149 straipsniu, taikoma suminė darbo laiko apskaita, kas sąlygoja tam tikrą pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo laiko apskaitos specifiką (neaptartą minėtuose teisės aktuose).

7. Atsakovo teigimu, ginčo laikotarpiu Vilniaus AVPK suminė darbo laiko apskaita vykdyta, vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ ir 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 10-V-415 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ patvirtintu Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašu. Pažymėjo, kad esant suminei darbo laiko apskaitai, darbo laikas apskaičiuojamas per ilgesnį nei viena savaitė kalendorinį laikotarpį. Pabrėžė, kad Vilniaus AVPK yra nustatytas 3 mėnesių (ketvirčio) apskaitos laikotarpis, o jo pabaigoje apskaičiuojama, kiek per apskaitinį laikotarpį buvo darbo dienų pareigūnams, dirbantiems normaliu darbo laiko režimu. Šis dienų skaičius dauginamas iš 8 darbo val. ir gautas rezultatas lyginamas su pareigūno, dirbusio pamainomis, dirbtų valandų skaičiumi. Atkreipė dėmesį, kad viršvalandžiai už atskirus apskaitos laikotarpio mėnesius nėra skaičiuojami ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra žymimi. Akcentavo, kad jeigu darbo valandų skaičius apskaitos laikotarpiu viršijamas, tai pareigūnų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius už šį laiką apmokamas kaip už viršvalandinį darbą arba pareigūno pageidavimu sutrumpinama darbo diena ar suteikiama poilsio diena, už šį papildomą poilsio laiką mokant pareigūno vidutinį darbo užmokestį.

8. Atsakovas pažymėjo, kad tik 2015 m. IV ketvirtį pareiškėjo dirbtas laikas 0,5 val. viršijo pareigūnų, dirbančių normaliu darbo laiko režimu, darbo laiką, tačiau pareiškėjo virš normos dirbtam laikui nesiekus vienos valandos, įsakymas dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo nebuvo rengtas. Kitu ginčo laikotarpiu pareiškėjo dirbtas laikas neviršijo maksimalios darbo laiko normos, todėl jo reikalavimą priteisti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą atsakovas vertino kaip nepagrįstą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DK 144, 149, 161 straipsniais, Statuto 29 straipsniu (redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d., – 37 straipsnis), Darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų 6 punktu, pažymėjo, kad tiek DK, tiek iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi Statuto redakcija, tiek ir vėlesnė jo redakcija, nustatė analogišką nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose dirbančių pareigūnų darbo laiko trukmę – maksimalų 48 val. darbo laiką per 7 dienų laikotarpį, kuris nelaikomas viršvalandiniu. Teismas akcentavo, kad pagal minėtas teisės aktų normas privalomas paros nepertraukiamas poilsis, dirbant 12 val. pamainą, yra 12 val., o nepertraukiamas savaitės poilsis, turi būti 35 val. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas vertino, kad naujas 7 dienų darbo laiko apskaitos laikotarpis turi būti pradedamas skaičiuoti nuo nepertraukiamo savaitės poilsio dienų suteikimo.

11. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK 2012 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“, jį papildantis ir pakeičiantis Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 10-V-1302 ir 2016 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 10-V-415 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ bei jų priedai Nr. 1, kuriuose patvirtintas Pareigybių sąrašas, yra nenuginčyti ir galiojantys. Pažymėjo, kad pareiškėjo pareigybė nurodyta minėtų įsakymų prieduose, esančiuose Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašuose, dėl ko spendė, jog Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį, turėjo pareigą ir pagrįstai taikė juose įtvirtintą suminę darbo laiko apskaitą.

12. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo skunde pateiktą viršvalandžių skaičiavimo metodiką, kadangi pareiškėjas viršvalandinį darbą skaičiavo laikotarpiais, kurie persidengia vieni su kitais, dėl ko pareiškėjo nurodytas išdirbtų valandų, atitinkamai ir viršvalandžių, skaičius neatitiko tikrovės. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad per ginčo laikotarpį pareiškėjo dirbti viršvalandžiai (227 val.) kompensuoti poilsio laiku (1528 val.). Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovo tinkamai įgyvendino DK 149 straipsnio 2 dalies nuostatų, teismas sprendė, jog pakartotinai kompensuoti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario mėn. viršytą valandų skaičių, priteisiant darbo užmokestį, nėra teisinio pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja skunde nurodytus argumentus. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17- 737/2007 yra išaiškinęs, jog pareigūnai, kuriems taikoma suminė darbo laiko apskaita, per apskaitinį laikotarpį neturėtų dirbti daugiau valandų, nei tie pareigūnai, kurie dirba 40 val. per savaitę, padauginus jų dirbtas valandas iš skaičiaus savaičių, patenkančių į apskaitinį laikotarpį. Teigia, kad taikant suminę darbo laiko apskaitą, negali būti dirbama daugiau kaip 48 val. per savaitę ir 12 val. per darbo dieną, o ataskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai. Pareiškėjo įsitikinimu, darbo laikas, viršijęs 48 val. per savaitę, yra viršvalandinis darbas, už kurį turi būti sumokėti viršvalandžiai.

15. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog naujas 7 dienų darbo laiko apskaitos laikotarpis turi būti pradedamas skaičiuoti nuo nepertraukiamo savaitės poilsio dienų suteikimo. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 93/104EB nuostatas, mano, kad 7 dienų terminas, per kurį turi būti užtikrinamas minimalus 35 val. poilsio laikas, neturi būti siejamas su kokiomis nors kalendorinėmis dienomis ar konkrečiomis savaitės dienomis, dėl ko savaitės nepertraukiamas poilsis turėtų būti nustatytas taip, jog būtų užtikrinamas pasirinkus bet kurį 7 dienų laikotarpį. Pareiškėjo nuomone, teismas, konstatuodamas, jog jo siūloma darbo laiko apskaitos metodika yra ydinga, nevertino minėtos metodikos pagrįstumo ir nepaaiškino, kokia metodika laikytina pagrįsta. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės sutiko, jog darbo laikas per 7 dienų laikotarpį negali viršyti 48 val., tačiau nesigilino ir nesiaiškino, kaip turėtų būti apskaičiuojamas darbo laikas, dirbtas daugiau nei 48 val. per savaitę.

16. Pareiškėjo teigimu, teismas konstatavęs, jog už viršytas darbo valandas jam kompensuota suteikiant papildomą poilsio laiką, neįvertino aplinkybės, kad pagal DK 149 straipsnio 2 dalį už suteiktas papildomas poilsio dienas mokamas vidutinis darbo užmokestis, už ką pareiškėjui nagrinėjamu atveju nebuvo sumokėta. Mano, kad teismas taip pat netinkamai įvertino pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiko apskaitą, kadangi minėtas laikas į darbo laiką nebuvo įskaičiuotas tik nuo 2015 m. sausio 1 d., tačiau kitu ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2014 m. gruodžio 31 d., ši pertrauka buvo įskaičiuojama į darbo laiką.

17. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliacinio skundo argumentus grindė teisinėje literatūroje išreikšta specialistų nuomone ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-691-525/2015, kurios dalykas ir šios nagrinėjamos bylos dalykas nėra tapatus. Teigia, kad palaiko savo poziciją dėl suminės darbo laiko apskaitos skaičiavimo, t. y. jog darbo laikas yra apskaičiuojamas per ilgesnį nei viena savaitė kalendorinį laikotarpį, o viršvalandiniai darbai apskaičiuojami tik apskaitinio laikotarpio pabaigoje.

19. Atsakovo nuomone, DK 149 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos viršvalandinio darbo kompensavimo formos pagal analogiją galėtų būti taikomos ir apskaitinio laikotarpio viduje virš normos dirbtam laikui kompensuoti. Pabrėžia, kad apskaitinio laikotarpio viduje virš normos dirbtas laikas gali būti kompensuojamas, sutrumpinant darbo dieną, suteikiant papildomą poilsio dieną ar apmokant kaip už viršvalandinį darbą. Akcentuoja, kad iš byloje pateiktų žiniaraščių matyti, jog pareiškėjui buvo suteikta pakankamai poilsio dienų tam, kad per apskaitinį laikotarpį jo dirbtas laikas būtų išlygintas ir neviršytų nustatyto darbo laiko skaičiaus. Mano, kad net ir nustačius atvejį, kai buvo viršyta 48 val. norma, egzistuoja pagrindas konstatuoti, jog, vadovaujantis DK 149 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui už tą laiką buvo teisingai ir teisėtai kompensuota, suteikiant papildomą poilsio dieną.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario 9 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad nors tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas dirbo daugiau nei 48 val. per savaitę, tačiau viršytas darbo valandų skaičius buvo kompensuotas, suteikiant papildomą poilsio laiką, kaip tai įtvirtinta DK 149 straipsnio 2 dalyje, dėl ko pakartotinai kompensuoti pareiškėjui viršytą valandų skaičių, priteisiant darbo užmokestį, nėra teisinio pagrindo.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia šiais argumentais: darbo laikas, viršijęs 48 val. per savaitę, yra viršvalandinis darbas, už kurį turi būti sumokėti viršvalandžiai; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog naujas 7 dienų darbo laiko apskaitos laikotarpis turi būti pradedamas skaičiuoti nuo nepertraukiamo savaitės poilsio dienų suteikimo; teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjo siūloma darbo laiko apskaitos metodika yra ydinga, nevertino minėtos metodikos pagrįstumo ir nepaaiškino, kokia metodika laikytina pagrįsta; pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal DK 149 straipsnio 2 dalį už suteiktas papildomas poilsio dienas mokamas vidutinis darbo užmokestis, kuris pareiškėjui nebuvo sumokėtas; teismas netinkamai įvertino pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiko apskaitą.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.

24. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus.

25. Pažymėtina, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

26. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka minėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

28. Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario 9 d. dirbo darbo rėžimu, numatytu Statuto (redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d., – 37 straipsnis) 29 straipsnio 3 dalyje. Ši Statuto nuostata įtvirtina, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ši nuostata nesikeitė visą byloje nagrinėjamą ginčo laikotarpį.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtas nuostatas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“). Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 valandos per savaitę (7 dienų laikotarpį). Taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, turi būti įgyvendinamos įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008; 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-337/2009; 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009).

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu dirbęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio Patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigose, todėl jo tarnybos teisiniai santykiai yra reglamentuojami Statutu. Pareiškėjas aptartas pareigas užima nepertraukiamai nustatytas funkcijas vykdančioje vidaus reikalų įstaigoje ir savo darbą dirba pamainomis. Pareiškėjo užimamos pareigos patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų „Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą“ (Pareigybių sąrašo 1.21 p.). Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus AVPK 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“, jį papildančiu ir pakeičiančiu Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 10-V-1302, ir 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 10-V-415 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ bei jų priedais Nr. 1, kuriuose patvirtintas Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas, nustatyta suminė darbo laiko apskaita Vilniaus AVPK darbuotojams, dirbantiems pamainomis, nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiuose Vilniaus AVPK padaliniuose (pagal pridedamus pareigybių sąrašus). Suminės darbo laiko apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai.

31. Pirmosios instancijos teismas, atitinkamus ginčo laikotarpius pripažindamas kaip pareiškėjo dirbą darbą daugiau nei 48 val. per savaitę, vertino atskaitęs pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiką, t. y. atsiliepime į skundą nurodytą 1 val. pertraukos laiką. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas pareiškėjui buvo suteikęs 1 valandos trukmės pertrauką pamainos metu pavalgyti ir pailsėti. Šiame kontekste akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nesant vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) statutinėje tarnyboje dirbantiems asmenims suteikti tam tikros trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti, skirtas laikas pailsėti ir pavalgyti nėra išminusuojamas iš dirbtų viršvalandžių laiko (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-197-662/2018). Atkreiptinas dėmesys, kad byloje pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, atsiskaitymo lapeliuose ir pažymose apie darbo užmokestį pietų pertraukos laikas nėra pažymėtas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjui darbo metu buvo suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti, nėra pagrindo šias pertraukas prilyginti pareiškėjo neišdirbtam darbo laikui. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pagal DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punktą į darbo laiką neįskaičiuojama pertrauka pailsėti ir pavalgyti, savaime nesudaro pagrindo neištyrus aplinkybių, susijusių su pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymu ar neįskaitymu į bendrą darbo laiką, konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju atsakovas visą ginčo laikotarpį pietų pertraukos laiko neįskaičiuodavo į pareiškėjo darbo laiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neanalizavo situacijos dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti pareiškėjui suteikimo tvarkos ir jos įskaitymo į darbo laiką, dėl ko galimai padarė nepagrįstas išvadas dėl išdirbto laiko, viršijančio 48 val. per savaitę, nustatymo.

32. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose kėlė klausimą dėl darbo laiko, viršijančio 48 val. per savaitę, kompensavimo. Pareiškėjo teigimu, valstybės tarnautojų kaip ir statutinių pareigūnų viršvalandinių darbų kompensavimą reglamentuoja ne Darbo kodeksas, o Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 261 straipsnyje nurodyta, kad už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad už papildomas poilsio dienas, kurios buvo suteiktos kompensuojant viršvalandinį darbą, nebuvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, kaip yra nurodyta DK 149 straipsnio 2 dalyje.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai neanalizavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl neapmokėjimo už suteiktas papildomas dienas, kaip kompensacijos už išdirbtus viršvalandžius, todėl pareiškėjo argumentai nėra nuginčyti ir paneigti. Be to, teismas nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su viršvalandžių kompensavimu pagal VTĮ nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012 ir kt.).

34. Sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog pareiškėjo siūloma darbo laiko apskaitos metodika yra ydinga, nevertino minėtos metodikos pagrįstumo ir nepaaiškino, kokia metodika laikytina pagrįsta. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog atsakovo ir pareiškėjo pateikti išdirbto darbo laiko paskaičiavimai yra prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių analizę, nustatė laikotarpius, kuriais pareiškėjas galimai dirbo daugiau nei 48 val. per savaitę, tačiau kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, teismas nedetalizavo savo skaičiavimo metodikos. Dėl nurodytos priežasties apeliacinės instancijos teismui nėra galimybės įvertinti pirmosios instancijos teismo pateikto skaičiavimo ir nustatytų laikotarpių pagrįstumo.

35. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atkartojo atsakovo poziciją, išreikštą atsiliepime į skundą, tačiau pareiškėjo skunde nurodytų argumentų iš esmės neanalizavo ir dėl daugumos jų nepasisakė, taip pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies nuostatos. Administracinių teismų praktikoje konstatuota, kad bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011). Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Taigi nemotyvuotas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

36. Atsižvelgdama į tai, kas buvo nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pirmiau nurodytų aspektų pareiškėjo inicijuoto ginčo sprendimui, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė