2020-08-19 Nr. AB-15308-3-61-3-02364-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4375-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02364-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti nuslėpus informaciją apie pareiškėjo tėvo mirtį; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), priteisti 126 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos, priteisti 18 893,80 Eur turtinei žalai atlyginti; 4) iš atsakovo priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. sausio 28 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kuriame buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktų nuostatos, kadangi kameros buvo nuolat perpildytos, avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos – antisanitarinės. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pastatas yra negyvenamasis pastatas; kamerose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant privatumo reikalavimus, nėra šilto vandens, sanitariniai mazgai neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos; kamerose prastas šildymas, ventiliacija, apšvietimas; visose kamerose nuo lubų ir sienų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos; daugumos kamerų grindys buvo suirusios ir išdaužytos betono; kamerose nėra pavojaus mygtukų; vietoje lovų įrengti savadarbiai gultai, o dėl mažo kamerų ploto trūko baldų, spintelių daiktams susidėti, stalų, kėdžių; nebuvo išduodamos higienos bei valymo priemonės; buvo išduodama tik po vieną komplektą lovos skalbinių; čiužiniai buvo purvini ir supuvę, antklodės ir pagalvės purvinos; nesudarytos galimybės skalbti ir džiovinti rūbus; atvykusių asmenų sveikata nebuvo tikrinama; neįrengta sanitarinė švarykla; dušu buvo leidžiama pasinaudoti kartą per savaitę ir tik 15 minučių, einant į dušą muilas neišduodamas, vėliau (po 2017 m. sausio 1 d.) nebuvo pildomi dušuose įrengti skysto muilo dozatoriai; patalpos nevalomos, buvo pilna tarakonų; maitinimo valgiaraščiai neatitiko asmeninių fiziologinių normų, pareiškėjo poreikiai didesni, todėl pastoviai teko jausti alkį, be to, pareiškėjo manymu, valgiaraščių skirstymas dirbantiems, nedirbantiems bei pagal lytį yra diskriminuojantis; nebuvo mokamos socialinės pašalpos ir išmokos iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, nebuvo teikiama tikslinė parama; buvo diskriminuojamas, nes kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K negali būti sunkesnės nei pataisos namuose; pasivaikščiojimui buvo skiriama tik viena valanda. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad nebuvo sudaryta galimybė palaikyti socialinius ryšius, nes trumpalaikiai pasimatymai buvo galimi tik iki dviejų valandų. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl šių veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, todėl prašė priteisti 126 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. liepos 16 d. jam išvykus iš Kybartų pataisos namų (toliau – Kybartų PN) į Lukiškių TI-K, Kybartų PN administracija informavo Lukiškių TI-K apie pareiškėjo tėvo mirtį, tačiau šios informacijos Lukiškių TI-K pareiškėjui nesuteikė, kaip ir nesuteikė teisės išvykti į laidotuves. Dėl šių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patirtą neturinę žala įvertino 1 000 000 Eur.

4. Pareiškėjas teigė, kad netinkamu įkalinimo įstaigos įrengimu, aprūpinimo normų nepaisymu, diskriminaciniu maitinimu, neaprūpinimu pajamomis (dėl ko pareiškėjas negalėjo išlaikyti savo šeimos) pareiškėjui buvo padaryta ir turtinė žala, kurią įvertino 18 893,80 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atsakovo atstovai pareiškėjo sąskaita sutaupė lėšas, todėl jas privalo atlyginti. Pareiškėjas pateikė atsakovo atstovų neįvykdytų įsipareigojimų skaičiavimus, inventoriaus bei higienos reikmenų kainas, kurių neišdavimas ir sąlygojo turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymėjo, jog Teisingumo ministerija yra atsakinga dėl nekokybiško teisinio reguliavimo, o Kalėjimų departamentas – dėl savo pareigų nevykdymo – nekontroliavo Lukiškių TI-K, nesirūpino įkalinimo įstaigų statyba ir tinkamo kalinimo vietų skaičiaus įrengimu.

5. Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė teismo jo netenkinti, taip pat prašė pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą.

6. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas su identišku skundu jau buvo kreipęsis į teismą ir dėl jo skunde minimų aplinkybių yra priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjo pareiga yra įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus, kad žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra jokių duomenų, jog Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė žalą, todėl teigė, jog nėra pagrindo pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad iš skunde išdėstytų aplinkybių matyti, jog neturtinę žalą pareiškėjas kildina ne dėl Kalėjimų departamento, o galimai dėl kitų valstybės institucijų veiksmų.

7. Atsakovo atstovas Teisingumo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė teismo jo netenkinti.

8. Teisingumo ministerija nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalies nuostatas bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054, Teisingumo ministeriją įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė; bylose dėl civilinės būklės aktų įrašų pakeitimo ir žalos atlyginimo; bylose dėl žalos, padarytos neteisėtais Juridinio asmenų registro tvarkytojo veiksmais, atlyginimo. Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjo skunde keliamais klausimais pasisakyti negali, nes minėtose srityse pareiškėjas nekelia deliktinės atsakomybės klausimo.

9. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo skundo netenkinti.

10. Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Atsakovo atstovas nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

11. Lukiškių TI-K nurodė, kad kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka. Sanitarinis mazgas įrengtas taip, kaip nustatyta teisės aktų reikalavimuose – atitvertas 1,5 metro aukščio sienele. Dėl maudymosi duše Lukiškių TI-K nurodė, kad buvo laikomasi nustatytų teisės aktų reikalavimų ir visiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikta teisė nusiprausti duše. Lukiškių TI-K pažymėjo, jog dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normos reikalavimus, o higienos reikmenys buvo išduoti kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje (toliau – ir Aprūpinimo norma).

12. Dėl skalbimo paslaugos suteikimo Lukiškių TI-K paaiškino, kad suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Atsakovo atstovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos asmenims grąžinami tą pačią dieną jau sausi.

13. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Reikalingas inventorius visuomet yra išduodamas. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovo atstovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos prižiūrimi, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas per dieną yra nustatytas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje, todėl tvirtino, kad pažeidimų nebuvo.

14. Dėl maitinimo Lukiškių TI-K paaiškino, kad asmenys maitinami vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

15. Dėl pareiškėjo diskriminacijos Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą iš esmės kildina iš galimai ydingo teisinio reglamentavimo, kuomet galiojantys norminiai teisės aktai suteikia skirtingų kategorijų nuteistiesiems skirtingas bausmės atlikimo režimo teisės normas. Lukiškių TI-K pareigūnai su asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų, nediskriminuojant dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, seksualinės orientacijos, tikėjimo ar kt.

16. Dėl aprūpinimo pajamomis Lukiškių TI-K paaiškino, kad pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas, patvirtintas Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. Nr. 475. Lukiškių TI-K teigė, jog jo nuostatų yra laikomasi. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymų dėl išmokos (pašalpos) skyrimo arba dėl įdarbinimo Lukiškių TI-K administracija nėra įregistravusi.

17. Dėl medicininių paslaugų užtikrinimo Lukiškių TI-K paaiškino, kad visos teisės aktuose nustatytos medicininės paslaugos yra asmenims suteikiamos, o pareiškėjo prašymų ar skundų, susijusių su sveikatos apsauga ir medicininėmis paslaugomis, Lukiškių TI-K nėra įregistruota. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašą, asmenys, norintys pasimatyti, turi teisę ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu ar tiesiogiai atvykus. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė, ar ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo taip siekdamas įgyvendinti šią savo teisę, o savo iniciatyva Lukiškių TI-K skirti pasimatymų negali. Atsakovo atstovas pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktos informacijos ir galimybės vykti į tėvo laidotuves vertino kaip nepagrįstus, ir pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo duomenų apie pareiškėjo tėvo mirtį.

18. Atsakovo atstovas teigė, kad žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, jeigu nustatoma, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, o sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas buvo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimo priežastimi.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 434 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. sausio 28 d. ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. liepos 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 26 d. nutartimi pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui A. G. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. liepos 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Administracinės bylos dalį pagal A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. gegužės 28 d., nutraukė. Kitą pareiškėjo A. G. skundo dalį atmetė.

21. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo dėl galimai neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. sausio 28 d.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjo tapatus skundas jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2017 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3592-502/2017), kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, teismas administracinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. gegužės 28 d., nutraukė.

23. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjo skundas teismui pateiktas (išsiųstas) 2018 m. liepos 13 d. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodė teismas, žala kildinama už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. sausio 28 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti jau dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs neigiamus išgyvenimus, kuomet, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, buvo pažeidžiamos jo teisės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas to neneigia, nurodydamas, jog pažeidimai yra tęstiniai, kiekvieną dieną. Pareiškėjas neprašo atnaujinti jam ieškinio senaties termino, nenurodo, jokių pagrįstų aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais argumentų, dėl ko yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Atsižvelgiant į tai, teismas nustatė, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo reikšti už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. liepos 12 d. Nagrinėjamu atveju aktualus ginčo laikotarpis teismo laikytas nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2016 m. sausio 28 d.

24. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Teisingumo ministerija yra atsakinga dėl nekokybiško teisinio reguliavimo, o Kalėjimų departamentas dėl savo pareigų nevykdymo – nekontroliavo Lukiškių TI-K, nesirūpino įkalinimo įstaigų statyba ir tinkamo kalinimo vietų skaičiaus įrengimu ir pažymėjo, jog Teisingumo ministerija nėra įstatymus priimantis subjektas, o pareiškėjo teisės, už kurių pažeidimus, jis laikė atsakinga Teisingumo ministeriją (diskriminavimas maitinant, šeimos socialiniai ryšiai), yra sureguliuotos įstatymu. Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo teisių pažeidimo nėra nustatyti. Kalėjimų departamentas, kaip nurodė teismas, yra atsakingas dėl įkalinimo įstaigos perpildymo, higienos ir materialinio buitinio aprūpinimo normų nesilaikymo, diskriminavimo maitinant. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740. Pagal šį nutarimą finansų ministerijai kartu su Teisingumo ministerija, atsižvelgiant į esamas finansines galimybes, pavesta siekti, kad rengiant kiekvienų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektus būtų numatyti programai įgyvendinti reikalingi asignavimai. Programos įgyvendinimas yra sudėtinga valstybės biudžeto lėšomis finansuojama procedūra. Kalėjimų departamento kaltė galėtų būti svarstoma tik tuo atveju, jeigu jis būtų nevykdęs savo pareigų po to, kai visos institucijos jas būtų įvykdžiusios, t. y. programai Seimas būtų patvirtinęs finansavimą, pinigai būtų skirti, tačiau programos įgyvendinimo darbai nepradėti. Programa turi būti įgyvendinama 2014–2022 metais, jos įgyvendinimo terminas nepasibaigė, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos galėjo pagerėti jau jo kalinimo Lukiškių TI-K metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentus dėl minėtų institucijų netinkamo veikimo (neveikimo) teismas atmetė.

25. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys, dėl kurių ginčo byloje nėra, patvirtina, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu pareiškėjas 10 dienų buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, ir vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus ploto reikalavimo. Pareiškėjui nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. sausio 28 d. (išskyrus dienas, kuriomis Įsakymo nuostatos nebuvo pažeistos) kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

26. Teismas vertino, kad iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų matyti, jog dalį laikotarpio, t. y. 2015 m. spalio 20 d., 2015 m. spalio 21 d., nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d., pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 388 ir Nr. 391, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Taigi, šiomis datomis, kaip nurodė teismas, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Tačiau likusį nagrinėjamo ginčo laikotarpį (52 dienas) pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą. Pažymėjo, kad dalį laiko (8 dienas) pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

27. Teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje esančiame Pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, o kameras vėdinant tinkamai, išvengiama nemalonaus kvapo. Šias atsakovo aplinkybes patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2936 (1 t. b. l. 156), 2015 m. liepos 28 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1810. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galimybe išvėdinti kameras per langus galėjo pasinaudoti taip išvengdamas nemalonaus kvapo kamerose.

28. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo įrengti savadarbiai gultai, kamerose trūko baldų, neveikė pavojaus mygtukai. Lukiškių TI-K Pranešime nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra lovos, stalas, kėdutės ar suolai, lentyna, spintelės ir viršutinių drabužių pakabos. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo inventoriaus teismo laikyti nepagrįstais. Teismas pažymėjo, jog skundo argumentas, kad vietoje lovų yra įrengti savadarbiai gultai niekuo nepagrįsti.

29. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose neveikė pavojaus mygtukai. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą pabrėžė, jog pavojaus mygtukai yra įrengti kiekvienoje kameroje ir yra veikiantys. Nagrinėjamu atveju esant priešingiems argumentams, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jis buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, apie kilusį pavojų ir dėl kameroje nesančių aliarmo iškvietimo mygtukų jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Tokių įrodymų į bylą nepateikus, teismas neturėjo pagrindo netikėti Lukiškių TI-K teiginiais, kad aliarmo mygtukai kamerose yra įrengti ir jie yra veikiantys.

30. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš netinkamo materialinio aprūpinimo bei nesudarytos galimybės skalbti rūbus, tačiau teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nusprendė, kad Lukiškių TI-K buvo sudarytos visos galimybės išsiskalbti drabužius.

31. Dėl minkštojo lovos inventoriaus švaros teismas, visų pirmą nurodė, kad HN 76:2010 65 punktas nustatė, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2936 konstatuota, kad Lukiškių TI-K minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, įstaigoje pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame žymimi visi privalomi duomenys ir tai atitiko HN 134:2015 33 punkto reikalavimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog patalynė buvo dezinfekuojama, tačiau laikė, jog vien tik dezinfekavimo metu negalima patalynės tinkamai išvalyti.

32. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas ir temperatūra, kamerose buvo drėgmė bei kiti higienos normų pažeidimai, tačiau teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, priėjo prie išvados, jog pareiškėjo teisių pažeidimas šiuo aspektu negali būti konstatuotas.

33. Teismas vertino, kad pareiškėjas jokių konkrečių aplinkybių, jog jis dėl savo sveikatos būklės būtų turėjęs kreiptis į gydytojus, tačiau jam būtų sutrukdyta įgyvendinti šią teisę nenurodė, todėl teismas neturėjo ko tikrinti. Pareiškėjo samprotavimai apie tai, kad gali būti, jog Lukiškių TI-K nebūtų užtikrinta galimybė pasinaudoti skubia medicinos pagalba, nes prašymas suteikti medicininę pagalbą būtų išnagrinėtas tik per kelias dienas, yra tik pareiškėjo samprotavimas, kuris negali būti priežastimi neturtinei žalai atlyginti.

34. HN 76:2010 40 punktas nustato, jog visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – gydomi), ir privalo nusiprausti duše. Utėlėtų ir niežais sergančių asmenų drabužiai ir asmeniniai daiktai nukenksminami. Pagal 41 punktą sanitarinėje švarykloje turi būti įrengiamos šios patalpos: nusirengimo kambarys, dušas, dezinfekavimo kameros patalpa, apsirengimo kambarys, švarios patalynės sandėlis, valymo inventoriaus, plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo patalpa. Pagal 43 punktą sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti skysto muilo ar individualaus muilo, kiekvienam asmeniui išduodamas individualus rankšluostis. HN 134:2015 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengtos patalpos (zonos), skirtos į laisvės atėmimo vietą pristatytiems asmenims švarinti (prausti, nariuotakojams naikinti, drabužiams dezinfekuoti): nusirengimo ir apsirengimo patalpa (zona), dušinė, dezinfekavimo kamera. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K nagrinėjamu ginčo laikotarpiu buvo pristatomas iš kitų laisvės atėmimo vietų (Kybartų pataisos namų, Kauno tardymo izoliatoriaus), todėl jam taikyti švaryklos procedūros nebuvo būtina.

35. HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pareiškėjas neneigė, kad Lukiškių TI-K buvo sudaromos sąlygos pasinaudoti šiltu dušu, tačiau tvirtino, jog vieno karto per savaitę po 15 minučių yra per mažai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir suteikdamas galimybę asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, jų nepažeidė. HN 76:2010 18 punkte ir HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, kaip nurodė teismas, teisės aktai kamerose tiekti šiltą vandenį Lukiškių TI-K administracijos neįpareigojo.

36. Lukiškių TI-K teigė, kad visos patalpų valymui skirtos priemonės buvo išduodamos, o parazitų naikinimui yra sudaręs sutartis su tarnybomis, kuriuos periodiškai atlieka minėtus darbus. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai paneigia dėstomas pareiškėjo aplinkybes, todėl teismas plačiau nepasisakė dėl minėtų aplinkybių.

37. Nors pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai, tačiau teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas teisės aktų nuostatų šiuo aspektu nepažeidė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl diskriminacijos pagal lytį ir socialinę padėtį neturi jokio pagrindo. Vyrai ir moterys turi daug fiziologinių skirtumų, todėl natūralu, kad jų mityboje galima nustatyti skirtumus. Taip pat akivaizdu, kad dirbantys naudingą darbą asmenys išnaudoja daugiau energijos ir turi daugiau maitintis. Teismas, be kita ko, vertino, kad joks teisės aktas neįpareigoja atsakovo aprūpinti suimtųjų ar nuteistųjų darbu. Parama šeimai pareiškėjas turi pasirūpinti pats. Teismas pažymėjo, kad atsakovai teismui nurodė, jog pareiškėjas nebuvo išreiškęs noro dirbti – administracija tokio pareiškėjo prašymo neturi.

38. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuteistiems asmenims pataisos namuose suteikiama iki 4 valandų trukmės trumpalaikiai pasimatymai bei iki 2 parų trukmės ilgalaikiai pasimatymai, tačiau kalėjime jis turėjo teisę tik iki 2 valandų trukmės trumpalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai apskritai nebuvo suteikiami. Teismas šį pareiškėjo argumentą laikė abstrakčiu ir neindividualizuotu, t. y. pareiškėjas nenurodė, kad dėl tokio pasimatymo kreipėsi į atsakovą, o atsakovas atsisakė suteikti ilgalaikį pasimatymą; nenurodė su kokiu asmeniu pageidavo ilgalaikio pasimatymo ir kt. Atsižvelgiant į tai, šį argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

39. Pareiškėjas prašė teismo priteisti 1 000 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, dėl to, kad kalėjimo administracija neinformavo jo apie tėvo mirtį ir nesuteikė galimybės išvykti į laidotuves. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (ginčo metu galiojusi redakcija) 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, nuteistiesiems, išskyrus atliekančius laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti leidžiama išvykti už šių pataisos įstaigų ribų ne ilgiau kaip dešimčiai parų dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios ligonio gyvybei, taip pat dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelės materialinės žalos nuteistajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatyta, jog leidimą išvykti už pataisos įstaigos ribų duoda pataisos įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu, kokia bausmės dalis atlikta. Laikas, kurį nuteistasis buvo išvykęs už pataisos įstaigos ribų, įskaitomas į bausmės atlikimo laiką. Kelionės išlaidas apmoka pats nuteistasis arba jo artimieji giminaičiai. Nuteistieji vyksta su palyda arba be jos, o nepilnamečiai – tik su palyda. Suaugusiems nuteistiesiems išvykos metu gali būti uždėti antrankiai. Tvarką, kuria nuteistiesiems leidžiama išvykti už pataisos įstaigų ribų, nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Apie nuteistojo išvyką už pataisos įstaigos ribų pranešama prokurorui bei vietovės, į kurią vykstama, policijos komisariatui.

40. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad jokios informacijos apie pareiškėjo tėvo mirtį neturėjo. Lukiškių TI-K su atsiliepimu į skundą pateiktame Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. liepos mėnesio tarnybiniame pranešime pažymėta, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K administracija būtų informuota apie pareiškėjo tėvo mirtį, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo leisti nuteistajam išvykti už įstaigos teritorijos ribų. Teismas nurodė, kad iš Marijampolės pataisos namų į administracinę bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog 2015 m. liepos 17 d. apie 9 val. Kybartų pataisos namų įskaitos grupei paskambino nuteistojo A. G. giminaitė, kuri pranešė, kad mirė minėto asmens tėvas, Kybartų pataisos namų darbuotoja šio telefoninio pokalbio metu A. G. giminaitę informavo, kad pastarajam gali būti leista vykti į tėvo laidotuves, jei bus pateiktas mirties liudijimas; kadangi 2015 m. liepos 16 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K, Kybartų pataisos namų darbuotoja L. D. 2015 m. liepos 17 d. apie 9 val. 30 min. paskambino Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriui, kad nuteistasis A. G. būtų informuotas apie tėvo mirtį (kalbėta su vyresniąja specialiste V. P.). Taigi, kaip nurodė teismas, šie įrodymai paneigia Lukiškių TI-K pateiktus paaiškinimus ir patvirtina, jog Lukiškių TI-K apie pareiškėjo tėvo mirtį buvo pranešta 2015 m. liepos 17 d., tačiau Lukiškių TI-K pareiškėjo apie pastarojo tėvo mirtį neinformavo bei nesudarė galimybių dalyvauti tėvo laidotuvėse. Teismas vertino, kad pareiškėjas, dėl to, kad nebuvo informuotas apie tėvo mirtį, taip pat dėl to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti tėvo laidotuvėse, patyrė neigiamus išgyvenimus. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neveikimas šiuo aspektu yra nesuderinamas su teisės aktų reikalavimais bei laikė ją neteisėta veikla, sudarančia pagrindą neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, jog teisės aktai nenumato įkalinimo įstaigai pareigos suteikti nuteistajam išvyką į artimojo giminaičio laidotuves, tačiau nuteistasis apie artimo giminaičio mirtį privalo būti informuotas, po ko nuteistajam pateikus prašymą leisti vykti į artimojo asmens laidotuves įkalinimo įstaiga privalo priimti atitinkamą sprendimą.

41. Teismas konstatavo, kad 10 dienų pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, o 52 dienas pažeidžiant teisę į privatumą, be to, Lukiškių TI-K administracija neinformavo pareiškėjo apie tėvo mirtį ir nesudarė sąlygų dalyvauti tėvo laidotuvėse, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Teismas, įvertinęs byloje nustatytus pažeidimus, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 700 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 126 000 Eur suma (dėl netinkamų kalinimo sąlygų) ir 1 000 000 Eur (dėl neinformavimo apie tėvo mirtį ir nesudarytų galimybių dalyvauti tėvo laidotuvėse) nelaikytinos adekvačiomis atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

42. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turtinę žalą – 18 893,80 Eur, kurią pareiškėjo teigimu, atsakovai neteisėtai sutaupė pareiškėjo sąskaita. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis šias prekes yra įsigijęs, todėl jokių nuostolių jis neturėjo. Daiktų trūkumas pareiškėjui galėjo sukelti tik bendro pobūdžio nepatogumus, išgyvenimus, kurie yra atlyginami neturtinės žalos instituto priemonėmis. Turtinė žala, sutinkamai su Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalimi yra suprantama kaip žala padaryta asmens turtui. Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis žala laiko asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kadangi pareiškėjas jokių turtinių nuostolių neturėjo, teismui įrodymų dėl to nepateikė, tai turtinė žala jam negali būti atlyginama.

43. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2015 m. liepos 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 44. Atsakovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

45. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuoja, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala priteisiama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamas ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Pareiškėjas turėjo pateikti kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Atsakovas, be kita ko, teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

46. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinant pilna apimtimi.

47. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepaneigė pareiškėjo argumento, jog atsakovo atstovai jo teisių pažeidimų sąskaita sutaupė lėšas, būtinas tinkamoms kalinimo sąlygoms sukurti, todėl atsakovas ir jo atstovai gavo neteisėtą naudą, kuri privalo būti pripažinta pareiškėjui padaryta turtine žala. Teismas taip pat nesivadovavo Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 2 dalies nuostatomis, todėl pažeidė pareiškėjo absoliučią teisę į teisingą teismą.

48. Pareiškėjo nuomone, teismas taikė ieškinio senaties terminą, nors įstatymas imperatyviai nustato, jog ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atsirandantiems reikalavimams. Taigi, teismas nesivadovavo Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostatomis ir pareiškėjo skundo dalies nenagrinėjo. Pareiškėjas taip pat nesutinka su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir mano, kad turėjo būti priteista visa jo skunde nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma.

49. Atsakovas Teisingumo ministerija pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo, kuriame teisia, kad visiškai sutikdamas su Vilniaus PN išdėstytais argumentais, prisideda prie apeliacinio skundo ir prašo jį tenkinti. Kalėjimų departamentas taip pat pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo, kuriame nurodo, kad prisideda prie apeliacinio skundo.

50. Atsakovas Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

51. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 4 d. sprendime teisingai nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3592-502/2017 išnagrinėjo ginčą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje vertinamas laikotarpis (2015 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) patenka į jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A-3592-502/2017 ginčo laikotarpį, o abejose bylose pareiškėjas ir atsakovas bei jo atstovas yra tie patys asmenys, ginčo dalykas – pareiškėjo kalinimų sąlygų Lukiškių TI-K neatitikimas teisės aktų reikalavimams (dėl ploto stokos kamerose, privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, kamerų temperatūros ir drėgmės, vėdinimo, higienos, valymo ir dezinfekavimo priemonių, nesudarytų galimybių išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, sanitarinės švaryklos nebuvimo; privalomo lovos, inventoriaus neišdavimo, pašalpos ir tikslinės paramos pareiškėjui neteikimo, netinkamo maitinimo bei kitų kalinimo sąlygų) sutampa. Todėl administracinė byla dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dalyje turėjo būti nutraukta.

52. Pareiškėjas klaidingai vertina Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 dalies nuostatas, teigdamas, kad senaties taikymo institutas negalioja reikalavimams, kurie kildinami iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo. Minėtu atveju speciali Civilinio kodekso 6.271 straipsnio norma nustato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad sutrumpintas trejų metų senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė laikotarpį kuriam praėjus taikytinas senaties terminas.

53. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog Teisingumo ministerija nėra įstatymus priimantis subjektas, o pareiškėjo teisės, už kurių pažeidimus, jis laikė atsakinga Teisingumo ministeriją (diskriminavimas maitinant, šeimos socialiniai ryšiai), yra sureguliuotos įstatymu. Taigi, jokie Teisingumo ministerijos galimi neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo teisių pažeidimo byloje ir negalėjo būti nustatyti.

54. Atsakovas Kalėjimų departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus PN apeliacinį skundą tenkinti.

55. Kalėjimų departamentas sutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kuria atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ir pritaria teismo nustatytai aplinkybei, kad pareiškėjas jokių turtinių nuostolių neturėjo, teismui įrodymų dėl to nepateikė, tad turtinė žala atlyginama negali būti. Taigi, nurodyti pareiškėjo argumentai apeliaciniame skunde nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas realiai patyrė tokio dydžio turtinę žalą dėl atsakovo atstovų veiksmų ir atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismas neprivalo į visas pareiškėjo aplinkybes ir argumentus pasisakyti detaliai.

56. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas skunde išreiškė tik savo subjektyvią poziciją dėl priteisiamos sumos nustatymo dydžio. Tai pat pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 57. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

58. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui A. G. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. liepos 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Administracinės bylos dalį pagal A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. gegužės 28 d., nutraukė. Kitą pareiškėjo A. G. skundo dalį atmetė.

59. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo A. G. ir atsakovo Vilniaus PN apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

60. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, tam tikrais aspektais juos papildo.

61. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punktu, kuris nustato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, tačiau iš nurodyto reguliavimo matyti, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (žr. CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Pareiškėjas būtent ir siekia neturtinės žalos atlyginimo, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma.

62. Teisėjų kolegija pažymi, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

63. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).

64. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. liepos 12 d. Nagrinėjamu atveju aktualus ginčo laikotarpis laikytinas nuo 2015 m. liepos 13 d. iki 2016 m. sausio 28 d.

65. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

66. Nors pareiškėjas prašė priteisti jam turtinę žalą pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų, kaip pasireiškė jam padaryta turtinė žala. Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo atlyginti pareiškėjui padarytą turtinę žalą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo skunde teismui nurodytas aplinkybes, iš kurių jis kildina turtinę žalą (dėl neaprūpinimo pajamomis, diskriminavimo maitinant, dėl kameros įrengimo, materialinio aprūpinimo), tačiau nagrinėjamu atveju nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neturėjo pagrindo pareiškėjui priteisti turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio teiginius, jog atsakovo atstovas neteisėtai sutaupė jam neišduotų privalomųjų priemonių verte, kurie nepatvirtina, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą.

67. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

68. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog 10 dienų pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, o 52 dienas pažeidžiant teisę į privatumą, be to, Lukiškių TI-K administracija neinformavo pareiškėjo apie tėvo mirtį ir nesudarė sąlygų dalyvauti tėvo laidotuvėse.

69. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

70. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

71. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Civilinio kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

72. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius