2018-10-03 Nr. AB-17507-3-61-3-01107-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1296-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01107-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno tardymo izoliatoriaus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 17 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos: Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) – 76 Eur, Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) – 15 276 Eur, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) – 76 Eur, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST) – 2 000 Eur, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) solidariai – 15 428 Eur.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., netinkamomis sąlygomis. Kauno AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė), Kauno TI ir Lukiškių TI-K nuolat buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, kurį papildomai ribojo įrengti baldai. Kamerų sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, higienos reikmenų spintelės, oro šalinimo sistemos. Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios patalpos dalies ir neužtikrindavo privatumo.

Areštinėje, Kauno TI ir Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, o dirbtinė apšvieta nebuvo pakankama. Kauno TI langai buvo tamsinti. Lukiškių TI-K dirbtinis dieninis apšvietimas buvo per stiprus, pareiškėjas pats šviesos išsijungti negalėjo, todėl nuo per ryškios šviesos turėjo kęsti galvos skausmus. Dėl ant langų įrengtų grotų Areštinėje, Kauno TI ir Lukiškių TI-K nebuvo galimybės išvėdinti kamerų. Šaltuoju metų laiku kamerose oro temperatūra buvo labai žema, tik 10–14 laipsnių šilumos.

Žiemos metu oro drėgmė siekdavo ir 100 proc., nuo kondensato sienos būdavo drėgnos. Administracija nekeisdavo sudužusių langų, dėl grotų ant langų įrengimo buvo sunku juos užsandarinti. Vasarą būdavo apie 35 laipsnius šilumos. Ventiliatoriaus turėti neleisdavo. Kameros buvo nesuremontuotos, sienos padengtos pelėsiu ir grybeliu, grindų, sienų ir lubų betonas ištrupėjęs, netinkamas valymui. Jokios valymui ar dezinfekavimui skirtos priemonės nebuvo išduodamos. Patalpose veisėsi tarakonai. Pareiškėjas tvirtino, jog Areštinėje, Kauno TI ir Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims nebuvo atliekama medicininė patikra, nebuvo sanitarinės švaryklos ir tai kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai.

Be to, čiužiniai ir antklodės nurodytose įstaigose eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl jau po pirmo naudojimo įsigeria prakaitu, dulkėmis. Kitiems suimtiesiems būdavo perduodami naudotis neišvalyti. Pagalvės užvalkalas ir paklodė išduodami tik retkarčiais. Rankšluosčiai neišduodami. Lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, patalynė tik dezinfekuojama, kas nepašalindavo įsigėrusio prakaito ir purvo. Pareiškėjo nuomone, asmeninių rūbų skalbimo paslaugų apmokestinimas yra socialiai pažeidžiamų žmonių diskriminavimas.

Nei Kauno TI, nei Lukiškių TI-K nevykdė pareigos aprūpinti įstaigose laikomus asmenis darbu, jokių socialinio pobūdžio išmokų nesuteikė. Kauno TI ir Lukiškių TI-K kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl reikdavo ilgai daužyti duris, kol pareigūnai prieina, arba ilgai laukti kol išves nusiprausus iš dušo patalpos. Pareiškėjo nuomone, taip yra pažeidžiamas kalinamojo saugumas, kadangi jam gali būti kilusi grėsmė sveikatai ar saugumui, tačiau susisiekimas su pareigūnais yra apsunkintas. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patirdavo orumo pažeidimus, pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą.

Švarių čiužinių ir patalynės neišdavimą bei negalėjimą išsiskalbti viršutinius rūbus pareiškėjas laiko nežmoniškomis sąlygomis, pažeminimu ir pasityčiojimu, kuris prilygsta psichologiniam kankinimui.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. gruodžio 30–31 d. jis buvo konvojuojamas nesaugiomis ir nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas turėjo sėdėti ant kieto pagrindo, automobiliai buvo labai nešvarūs ir purvini, juose mėtėsi šiukšlės, į pareiškėjo skundus dėl nešvaraus transporto nebuvo reaguojama, prašymai nefiksuojami. Konvojavimo metu pareiškėjui pareigūnai ne kartą demonstravo ginklus, mojavo guminėmis lazdomis, tuo sukeldami baimės ir neapykantos jausmus. Pareiškėjas bijojo, kad prieš jį bus panaudotas fizinis smurtas ar jis bus nušautas. Ėmė sapnuoti košmarus. Kelionės metu pareiškėjas ne kartą turėjo šlapintis į plastikinius butelius, nes pareigūnai nesustodavo ir nesuteikdavo galimybės pasinaudoti tualetu. Automobilyje nebuvo saugos diržų ir rankenų, todėl, negalėdamas prisilaikyti, pareiškėjas blogai jautėsi, jį pykino. Nebuvo jokios ventiliacijos ar dienos šviesos. Žiemą buvo nežmoniškai šalta, o vasarą karšta. Pasak pareiškėjo, tokios konvojavimo sąlygos sukėlė jam nežmoniškus diskomforto jausmus, nepatogumus, neapykantos jausmus, baimę, stresą, fizines, dvasinės kančias, jis jautėsi sumenkintas, pažemintas. Dėl nuolatinių nugaros skausmų konvojavimas sėdint ant kieto pagrindo buvo ypač skausmingas.

4. Pareiškėjas tvirtino, jog žalą pareigų nevykdymu jam netiesiogiai padarė ir Kalėjimų departamentas bei Policijos departamentas, kadangi nurodytos institucijos pagal savo kompetenciją gali ir privalo spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu bei tinkamomis konvojavimo vykdymo sąlygomis.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti neturtinė žala atsirado ne dėl Policijos departamento, o dėl Kauno AVPK pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų, todėl Policijos departamentas nėra tinkamas atsakovo atstovas nagrinėjamoje byloje.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjas į šią įstaigą atvyko 2015 m. gruodžio 30 d. ir buvo laikomas 7,45 kv. m ploto kameroje vienas. 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko. Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą, kitos laikymo sąlygos taip pat buvo tinkamos. Įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistų areštu dienotvarkę, patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109, nepertraukiamas miegas yra nuo 22 val. iki 6 val., kėlimasis – 6 val. Atsižvelgiant į tai, dirbtinis apšvietimas yra išjungiamas 22 val., įjungiamas 6 val. Patalynė Lukiškių TI-K išduodama pagal nustatytas normas, yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas yra mokamas, tačiau, suimtajam ar nuteistajam asmeninėje sąskaitoje neturint pinigų, jis gali raštu kreiptis į Socialinės reabilitacijos būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Kalėjimų departamento vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyta neturtinė žala kilo dėl kitų valstybės institucijų veiksmų. Pareiškėjas Kauno TI ir Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti asmenys, jokių išimčių, bloginusių pareiškėjo buvimą šiose įstaigose, nebuvo daroma, o tam tikras suimtųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme ir tikslais bei saugiu vykdymu.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. Kauno AVPK paaiškino, kad Areštinė pradėjo veikti 2007 m. lapkričio 15 d., sąlygos joje atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos pasaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tuo metu galiojusius Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintus Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimus bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisykles“. Pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas 2015 m. birželio 11–12 d. dvivietėje kameroje kartu su kitu asmeniu. Atvykęs pareiškėjas sveikatos nusiskundimų neturėjo, jokių skundų neteikė. Kauno AVPK teigė, jog Areštinėje visi laikomi asmenys yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi. Jiems išduodami švarūs lovos skalbiniai, kurie keičiami pagal užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 8 d. patikrinimo akto Nr. 36-873(7) ir 2015 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo akto Nr. 36-1360(7) išvadose pažymėta, kad areštinė yra tinkama laikyti sulaikytus, suimtus ir nuteistus asmenis, laikymo sąlygos joje atitinka sanitarinius, higieninius bei kitus reikalavimus.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

13. Kauno TI teigimu, pareiškėjas 95,5 proc. laiko šioje įstaigoje praleido nustatytus ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose, jam teko nuo 7,74 iki 3,5 kv. m. ploto. Teisės aktuose nėra nustatyta Kauno TI teisė atsisakyti priimti pristatytus asmenis, motyvuojant įstaigos perpildymu. Kita vertus, tam tikru laikotarpiu buvusį ploto trūkumą galėjo kompensuoti pasivaikščiojimų lauke laikas (1 val.), medicininių apžiūrų, prausimosi laikas, kuomet dalis asmenų nebūna gyvenamoje kameroje. Kauno TI sanitarinių mazgų atskirose patalpose įrengimas pareikalautų pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbų, todėl toks reikalavimas šiai įstaigai netaikomas.

Įrengti sanitariniai mazgai nuo kameros atskirti 2,1 m aukščio sienele, turi atskirą oro šalinimo sistemą, užtikrinančią kamerų oro kokybę. Taip pat sanitariniame mazge įrengti tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) ir veidrodis. Daugumoje Kauno TI kamerų (tarp jų – ir kameroje Nr. 158, kurioje laikytas pareiškėjas) yra įrengti standartiniai skaidraus stiklo langai. Pastato trečiojo aukšto ir dalies antrojo aukšto kamerų langų, išeinančių į (duomenys neskelbtini) gatvę, stiklai yra aptraukti apsaugine plėvele, tokia galimybė numatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.1 punkte. Languose įrengta orlaidė natūraliai ventiliacijai. Langai praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Kauno TI įrengti dvejų tipų langai: atidaromi su dvigubais rėmais ir neatidaromi. Kameros su atidaromais langais ventiliuojamos per langus, jie lengvai pasiekiami, o kamerose su neatidaromais langais įrengta mechaninio vėdinimo sistema.

Kauno TI nuomone, pareiškėjas klaidina teismą ir dėl pelėsio ant kamerų sienų buvimo. Jei ant sienos būtų pelėsis, kameroje kalintys asmenys privalėtų jį nuvalyti. Vabzdžių naikinimą (dezinsekciją) bei graužikų kontrolę ir naikinimą (deratizaciją) atlieka UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Pareiškėjas į administraciją dėl graužikų ir kenkėjų kamerose nesikreipė. Kauno TI melagingu laiko ir pareiškėjo teiginį dėl nešvarių čiužinių ir neišduodamos patalynės. Patalynė atvykusiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama ir kas savaitę skalbiama.

Kamerų ir kitų patalpų bei higienos sąlygas užtikrinančių sistemų remontas atliekamas nuolat. Kauno TI vertinimu, skunde pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad jis buvo kalinamas kankinant, tačiau nepateikia įrodymų, kuo kankinimas pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala jam buvo padaryta.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

15. VST nurodė, kad pareiškėjo konvojavimo metu naudota specialioji transporto priemonė VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo tinkama konvojavimui vykdyti, atitiko higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Konvojavimui skirtas VST tarnybinis transportas turi transporto priemonių registracijos liudijimus su paskirties nurodymais, kasmetines techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymais ir yra naudojamas remiantis šiais dokumentais. Visam VST specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Patikrinimų metu nenustatyta, kad specialiuosiuose automobiliuose įrengtose kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Konvojavimui skirtos transporto priemonės yra švarios. VST vado nustatyta tvarka specialusis transportas yra dezinfekuojamas, neplaninė dezinfekcija atliekama po infekcine liga sirgusio konvojuojamojo vežimo. VST teigimu, pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamieji į tualetą buvo vedami pasikeitimo punktuose. Konvojuojamųjų lydėjimas ginkluotų konvojaus pareigūnų yra nustatytas teisės aktuose, todėl šiuo pagrindu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas, manydamas, kad konvojavimo metu yra pažeidžiamos jo teisės, bei jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ir psichinei sveikatai, turėjo galimybę teikti skundus konvojaus viršininkui, tačiau to nepadarė. Pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu elgėsi pagal Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) reikalavimus.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2015 m. gruodžio 30–31 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, ant jo kameros sienų buvo pelėsis, jam išduotas neišvalytas minkštasis inventorius, kartu su juo laikytam asmeniui nebuvo atlikta medicininė patikra, taip pat pripažino, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje 2015 m. birželio 11–12 d. pareiškėjas buvo laikytas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus, bei priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas vieną parą, kameroje Nr. 115, jį laikant kartu su dar vienu asmeniui, tačiau nepažeidžiant 3,6 kv. m reikalavimo. Bet pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kas turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui. Ant kameros sienų buvo pelėsis, pareiškėjui buvo išduotas neišvalytas minkštasis inventorius, kartu su pareiškėju laikytam asmeniui nebuvo atlikta medicininė patikra. Kitus pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su atskiros sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemos įrengimu, veidrodžio įrengimu sanitariniame mazge, natūralaus apšvietimo neužtikrinimu, per stipriu dirbtiniu apšvietimu, langų ant grotų, vėdinimo, oro temperatūros, netinkamų kameros lubų ir sienų būklės, neišduodamo valymo inventoriaus, parazitų kamerose, neišduoto minkštojo inventoriaus, aliarmo mygtukų neįrengimo, įrengtų grotų ant langų, teismas atmetė.

18. Teismas konstatavo, jog Kauno TI pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista 2015 m. birželio 12–21 d. (10 parų), kai jam teko 3,5 kv. m kameros ploto. Be to, atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad jam buvo išduotas neišvalytas, nemalonaus kvapo minkštasis inventorius, tačiau argumentai dėl išduodamo ne viso užvalkalų komplekto ir neišduodamo rankšluosčio buvo paneigti. Nors byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Kauno TI kamerų sanitariniuose įrenginiuose buvo lentynos higienos priemonėms susidėti, pareiškėjas šio neturtinės žalos atsiradimo pagrindo visiškai nepagrindė, nenurodė nei konkretaus laikotarpio, nei kamerų, kuriose nebuvo higienos reikmenų lentynėlės, nei kokias neigiamas pasekmes tai sukėlė, t. y. pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė Kauno TI neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos buvimo fakto. Kitus skundo argumentus, susijusius su sanitariniame mazge neįrengtu veidrodžiu, atskiros oro šalinimo sistemos, grotomis ant langų, netinkamu kameros natūraliu ir dirbtiniu apšvietimu, vėdinimu, oro temperatūra, netinkama sienų, lubų ir grindų būkle, kamerų neatitikimu higienos normoms, parazitais, su naujai atvykstančių asmenų patikra ir švarinimu, rūbų skalbimu, aliarmo mygtukų neįrengimu, teismas atmetė.

19. Teismas nustatė, kad Areštinėje pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 209. Kauno AVPK nepateikus duomenų, kurie patvirtintų, kad teisė į minimalią ploto normą pareiškėjui buvo užtikrinta, teismas tai vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, kad pareiškėjui Areštinėje nebuvo užtikrinta teisė į minimalią ploto normą. Kitus skundo argumentus, susijusius su sanitariniame mazge neįrengtu veidrodžiu, spintele, atskira oro šalinimo sistema, grotomis ant langų, netinkamu kameros natūraliu ir dirbtiniu apšvietimu, vėdinimu, oro temperatūra, netinkama sienų, lubų ir grindų būkle, kamerų neatitikimu higienos normoms, parazitais, su naujai atvykstančių asmenų patikra ir švarinimu, rūbų skalbimu, su minkštojo inventoriaus bei užvalkalų ir rankšluosčio neišdavimu, teismas atmetė.

20. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuotas 2015 m. gruodžio 30–31 d., maršrutu Kauno TI – Lukiškių TI-K – Vilniaus pataisos namai. Byloje esantys duomenys leido daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas techniškai tvarkinga transporto priemone. Iš automobilio registracijos liudijimo, techninės apžiūros ataskaitos, transporto priemonės Kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemų matyti, kad transporto priemonės įrengimas atitiko Konvojavimo taisyklių 146.3 ir 146.4 papunkčių reikalavimus, todėl skundo argumentai, kad pareiškėjui buvo per tamsu, trūko oro, buvo atmesti. Įvertinus duomenis konvojavimo žiniaraščiuose, nustačius konvojavimo trukmę ir kelionės maršrutą, konstatuota, jog pareiškėjo teiginiai dėl jam nesudarytos galimybės pasinaudoti tualetu konvojavimo metu yra nepagrįsti. Teismas atmetė ir skundo argumentus, susijusius su transporto priemonėje neįrengtais saugos diržais, paminkštintų sėdimų vietų, transporto priemonės nešvara, netinkamu ir grubiu konvojaus pareigūnų elgesiu, atmetė kaip nepagrįstus.

21. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl Kalėjimų departamento ir Policijos departamento veiksmų, pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo laisvės atėmimo vietose metu Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos įgyvendinimas dar neturėjo būti baigtas, todėl pareiškėjui negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai būti laikomam sąlygomis, kurių įgyvendinimui dar nėra pasibaigęs terminas. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų buvimo fakto šiuo aspektu. Be to, Kalėjimų departamentas kontrolės funkciją vykdo nagrinėdamas asmenų skundus dėl laikymo sąlygų ir ginčus dėl laisvės atėmimo vietų priimtų (atsisakytų priimti ar nepriimtų) sprendimų. Pareiškėjas nenurodė kreipęsis į Kalėjimų departamentą dėl netinkamų laikymo sąlygų, todėl, teismo vertinimu, nežinodamas apie potencialius pažeidimus, Kalėjimų departamentas negalėjo imtis priemonių jiems pašalinti. Akcentuota ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginę žalą, todėl teismas neturi pagrindo atsakovo atstovo veiksmus pripažinti neteisėtais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas taip pat visiškai nepagrindė, kuo pasireiškė neteisėti Policijos departamento veiksmai, pastarosios institucijos neteisėtų veiksmų nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti dėl šios institucijos veiksmų.

22. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, priėjo išvadą, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais dėl Lukiškių TI-K ir Kauno AVPK neteisėtų veiksmų ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija. Dėl Kauno TI nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur suma neturtinės.

III. 23. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 7 600 Eur neturtinei žalai atlyginti už visą laikotarpį, kurį jis buvo laikomas Lietuvos kalinimo įstaigose, nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

24. Pareiškėjas teigia, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir turi būti tiesiogiai taikoma. Nuteistajam ar suimtajam turi tekti ne mažiau nei 4 kv. m asmeninio kameros ploto, kameros langas turi būti švarus ir didelis, laisvai praleisti natūralią šviesą. Kameroje turi būti ventiliacija, temperatūra turi būti ne žemesnė nei 18 laipsnių, negali ant sienų veistis grybelis, būti žiurkių ar tarakonų. Tai pareiškėjas vertina kaip europietišką standartą. Pareiškėjo nuomone, tarp Europos Sąjungos teisės ir Lietuvos Respublikos teisės yra teisės normų kolizija. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, pareiškėjas vertina kaip prieštaraujantį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Pareiškėjui nebuvo užtikrintos Konvencijoje įtvirtintos teisės.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjo pozicija ir laiko, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes.

27. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. VST atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neskundžia teismo sprendimo dalies dėl konvojavimo sąlygų. VST sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Kalėjimų departamento nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nelaikytina, kad pareiškėjas patyrė skunde nurodytą neturtinę žalą. Tačiau Kalėjimų departamentas sutinka su teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., atlyginimo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo laisvės atėmimo vietose sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 1 parą nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, ant kameros sienų buvo pelėsis, buvo išduotas neišvalytas minkštasis inventorius, kartu su pareiškėju laikytam asmeniui nebuvo atlikta medicininė patikra, pareiškėjui Kauno TI 10 parų nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, nepaneigti jo teiginiai apie buvimo Kauno TI laikotarpiu išduodamą nešvarų minkštąjį inventorių, taip pat neįrodyta, kad buvimo Areštinėje laikotarpiu (1 parą) pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma, tačiau kiti skundo argumentai buvo nepagrįsti. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės iš esmės nebuvo ginčytos, apeliacinis skundas grindžiamas deklaratyviais, bendro pobūdžio argumentais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl Lietuvos nacionalinės teisės normų ir Konvencijos nuostatų kolizijos, dėl taikytinos minimalios ploto normos ir užtikrintinų higienos sąlygų kamerose.

34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

35. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

Todėl pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos nacionalinės teisės normų nesuderinamumo su Konvencijos nuostatomis yra nepagrįsti.

36. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, o vertinant, ar vienam asmeniui areštinėje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 5 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančių įrenginių (išskyrus sanitarinį mazgą) užimamo ploto.

Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 2015 m. gruodžio 30–31 d. būnant Lukiškių TI-K, jam teko 3,73 kv. m kameros ploto; pareiškėjui nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. būnant Kauno TI, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 2015 m. birželio 12–21 d., kai jam teko 3,5 kv. m kameros ploto; pareiškėjas 2015 m. birželio 11–12 d. buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 209, kurios plotas teismui nebuvo nurodytas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, atsiliepimas į skundą, I t., b. l. 33–43; Kauno TI 2016 m. birželio 14 d. pažyma Nr. 11-3231, I t., b. l. 176–181), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Pareiškėjas atsakovo atstovų pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose jis laikytas, plotus ir kartu su juo laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Kauno TI ir Marijampolės AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei teisės aktuose įtvirtinta minimali ploto norma, t. y. įstaigos neveikė taip, kaip teisės aktais buvo įpareigotos veikti.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, vadovaujantis Europos Sąjungos teisės normomis, kamerose langas turi būti švarus, pakankamai didelis ir lengvai praleisti natūralią šviesą, turi būti ventiliacija, temperatūra – ne žemesnė nei 18 laipsnių, švarus tualetas, kuriame būtų galima užsirakinti, negali būti grybelio, žiurkių, tarakonų. Iš ginčijamo teismo sprendimo nematyti, kad pirmosios instancijos teismas būtų prieštaravęs tokiai pareiškėjo pozicijai, o su pastaruoju teiginiu susijusius skundo argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė todėl, kad, jo vertinimu, byloje esantys duomenys pareiškėjo nurodytų aplinkybių neįrodė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neišreiškė nesutikimo su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, neįvardijo, kokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingai, todėl tokie abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

39. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 1 parą (du pusdienius) buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, kurios plotas 7,45 kv. m, dviese. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo Lukiškių TI-K kamerose plotą. Net tuo atveju, jei kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, sanitarinis mazgas užėmė daugiau nei 1,45 kv. m ploto (7,45 – (3 x 2)), t. y. pareiškėjui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, šis pažeidimas buvo labai trumpas, ir net atsižvelgiant į tai, kad toje kameroje pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, ant kameros sienų buvo pelėsis, pareiškėjui buvo išduotas neišvalytas minkštasis inventorius, kartu su juo laikytam asmeniui nebuvo atlikta medicininė patikra, nesudaro pagrindo jo atžvilgiu konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

41. Iš Kauno TI pateiktų duomenų nemanytina, kad pareiškėjui kuriuo nors laikotarpiu teko mažiau nei 3 kv. m ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą. 10 parų laikotarpiu, kai pareiškėjui teko 3,5 kv. m kameros ploto, jis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 13,99 kv. m, keturiese, todėl sanitarinis mazgas tokioje kameroje negalėjo užimti daugiau nei 1,99 kv. m ploto (13,99 – (3 x 4)). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvimo Kauno TI laikotarpiu pareiškėjui buvo išduodamas nešvarus minkštasis inventorius. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Kauno TI buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu, t. y. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Kauno TI pažeidė Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas pareiškėjo teises.

42. Kaip minėta, byloje nėra duomenų apie Areštinės kameros, kurioje pareiškėjas laikytas vieną parą (du pusdienius), dviese, plotą. Pirmosios instancijos teismas jokių kitų netinkamų sąlygų Areštinės kameroje nenustatė, pareiškėjas teismo sprendimo šioje dalyje neginčijo. Konstatuotina, kad net tuo atveju, jei pareiškėjui Areštinės kameroje tekęs plotas būtų buvęs mažesnis nei 3 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, toks laikymo sąlygų pažeidimas nesudarytų prielaidų jam patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

43. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 1 parą nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, jam Kauno TI 10 parų nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, buvimo Kauno TI laikotarpiu jam buvo išduodamas nešvarus minkštasis inventorius, jam Areštinėje 1 parą nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

44. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino neturėjęs laisvos vietos judėti, jautęsis nemaloniai, kai buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, turėjimą naudotis nešvariu minkštuoju inventoriumi ir patalyne laikė antisanitarinėmis ir žmogiškąjį orumą žeminančiomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2016 m. kovo 30 d. pažymoje Nr. 24-3279 (I t., b. l. 46) nurodyta, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 30–31 d. ir vėliau į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjo asmens kortelės išraše (Kauno AVPK areštinė) (I t., b. l. 80–82) žymų apie jo teiktus skundus, prašymus nėra. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, Kauno TI, Kauno AVPK ar kitas kompetentingas įstaigas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

45. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašomomis sumomis: iš atsakovo, atstovaujamo Kauno AVPK, – 76 Eur, iš atsakovo, atstovaujamo Kauno TI, – 15 276 Eur, iš atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, – 76 Eur. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Kauno AVPK padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti, kad Lukiškių TI-K 2015 m. gruodžio 30–31 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, ant jo kameros sienų buvo pelėsis, jam išduotas neišvalytas minkštasis inventorius, kartu su juo laikytam asmeniui nebuvo atlikta medicininė patikra, pripažinti, kad Kauno AVPK areštinėje 2015 m. birželio 11–12 d. pareiškėjas buvo laikytas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus, bei priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, yra laikytinas adekvačiu atsakovo atstovų padarytam teisės pažeidimui yra nėra pagrindo didinti pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo sumą.

46. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, o išvados, kad Kauno TI pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, nepagrįstumas šiuo atveju nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė