2018-11-15 Nr. AB-20719-3-61-3-01454-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2435-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01454-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą (pareiškėjas – J. M.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 3R-87(AG-49/04-2017) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas), kuriuo buvo tenkintas pareiškėjo J. M. skundas.

2. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. sausio 2 d. gavo pareiškėjo prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. I-2279-369/2016, t. y. 227,64 Eur turtinę žalą, 2 000 Eur neturtinę žalą, 100,29 Eur vykdymo išlaidas ir 289 Eur bylinėjimosi išlaidas. Prašyme pareiškėjas taip pat nurodė, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžeto jam buvo išmokėta 627 Eur dydžio ligos pašalpa, o iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto – 498,06 Eur ligos pašalpa.

3. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (1.34.)7R-959 pareiškėjo prašymą patenkino, tačiau iš kompensuotinos sumos buvo išskaičiuotos iš VSDF biudžeto išmokėtos 627 Eur ir iš PSDF biudžeto išmokėtos 498,06 Eur lėšos. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerijai 2017 m. balandžio 5 d. priėmus papildomą sprendimą Nr. (1.34.)7R-2906, pareiškėjui dar išmokėta 498,06 Eur suma. Teigė, kad pareiškėjui apskundus 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (1.34.)7R-959, VAGK 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu panaikino apskųsto sprendimo dalį, kuria pareiškėjui 627 Eur suma sumažinta išmokėta kompensacija, o Teisingumo ministerija įpareigota įtraukti šią sumą į kompensuojamos žalos dydį.

4. Atsakovo nuomone, toks VAGK sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kadangi pareiškėjas buvo nurodęs, jog jam iš VSDF biudžeto išmokėta 627 Eur ligos pašalpa, atsakovas mano, kad, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 straipsnio 2 dalies 3 punktu, turėjo pagrindą spręsti, jog žala pareiškėjui atlyginta 627 Eur suma, kurią jis gavo iš VSDF biudžeto.

5. Atsakovas pažymėjo, kad prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padaryti turtinę žalą turinys apibrėžtas Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, o prašymo forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1R-61. Formoje yra nurodoma, kad pareiškėjas turi pateikti informaciją apie jam atlygintą žalą, įskaitant ir iš VSDF biudžeto, kuri reikalinga tam, jog Teisingumo ministerija galėtų tinkamai paskaičiuoti kompensuotiną smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir, esant Įstatyme nustatytoms sąlygoms, mokėtiną kompensaciją mažinti iš VSDF biudžeto išmokėta suma. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turi teisę iš nuteisto asmens išsireikalauti visą teismo priteistą turtinę ir neturtinę žalą, įskaitant ir skirtumą tarp to, ką priteisė teismas ir kokią kompensaciją išmokėjo Teisingumo ministerija.

6. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį kaip žalos atlyginimas nebuvo įtraukta suma, kuri pareiškėjui išmokėta iš VSDF biudžeto (627 Eur), nereiškia, jog Teisingumo ministerija neturi teisinio pagrindo iš pareiškėjui kompensuotinos sumos išskaičiuoti išmokėtas lėšas, nes konkrečių sumų išskaičiavimas iš kompensuotinos sumos reglamentuotas Įstatyme. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad VAGK ginčijamu sprendimu klaidingai aiškino Įstatymo nuostatas, o tai gali sukelti neigiamų padarinių vieningos praktikos formavimui, kadangi Teisingumo ministerija ateityje negalėtų kompensacijos mažinti ne tik suma, išmokėta iš VSDF biudžeto, bet ir suma, išmokėta iš valstybės ir savivaldybės, PSDF biudžetų, taip pat suma, kurią išmokėjo užsienio valstybių kompetentingos institucijos.

7. Atsakovas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimui įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Atsakovo nuomone, VAGK ginčijamame sprendime išdėstyta pozicija, jog Teisingumo ministerija neturi teisės iš pareiškėjui kompensuotinos sumos išskaičiuoti VSDF biudžeto išmokėtų lėšų, prieštarauja CK 6.290 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nes dėl pareiškėjui išmokėtos ligos pašalpos regreso teisę į žalą padariusį asmenį įgyja VSDF valdyba, o ne Teisingumo ministerija, kuri nebūdama socialinio draudimo įstaiga negali regreso tvarka išieškoti nukentėjusiajam asmeniui išmokėtų draudimo išmokų.

8. Pareiškėjas J. M. atsiliepime prašė atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Pareiškėjas nurodė, kad iš VSDF biudžeto gauta ligos pašalpa buvo skirta vaistams įsigyti ir pragyventi, todėl negali būti siejama su jo patirtomis proceso ir vykdymo išlaidomis. Mano, kad darant išvadą, jog išmokėta 627 Eur suma jam neturi būti kompensuojama, būtų dar labiau pažeidžiamos nukentėjusiojo teisės.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija 2017 m. sausio 31 d. sprendime dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo pareiškėjui nurodė, jog jam iš VSDF yra kompensuota 627 Eur, o iš PSDF – 498,06 Eur, todėl šiomis sumomis atitinkamai sumažino pareiškėjui smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją. Teisingumo ministerija 2017 m. balandžio 5 d. papildomu sprendimu nusprendė išmokėti pareiškėjui 498,06 Eur kompensaciją, pripažinusi, jog jis minėtos sumos iš PSDF biudžeto negavo, nes tokio dydžio sumą Vilniaus teritorinės ligonių kasos skyrė jo gydymui.

12. Teismas vertino, kad Teisingumo ministerija, priimdama sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu pareiškėjui padarytos žalos kompensavimo, pirmiausiai turėjo įvertinti, ar konkrečios turtinės žalos atlyginimas jam buvo priteistas teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir tik tuomet spręsti, ar konkrečios priteistos žalos (ar jos dalies) savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas (ar kitas) asmuo, jos neišieškojo teismo nuosprendį vykdęs antstolis ir ar ji nebuvo atlyginta (kompensuota) iš valstybės, savivaldybės, VSDF ir PSDF biudžetų bei užsienio valstybių kompetentingų institucijų.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2279-369/2016 pareiškėjo civilinis ieškinys dėl jo su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai (pvz., ligos pašalpos ar skirtumo tarp gaunamo darbo užmokesčio ir išmokėtos ligos pašalpos), nebuvo nagrinėjamas, todėl pareiškėjui iš VSDF biudžeto lėšų išmokėta bendra 627 Eur ligos išmokos suma už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. negali būti laikoma daliniu žalos atlyginimu iš VSDF biudžeto lėšų. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VAGK 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 3R-87(AG-49/04-2017) pagrįstai panaikino Teisingumo ministerijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (1.34)7R-959 dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui sumažinti kompensuojamąją sumą 627 Eur, ir įpareigojo Teisingumo ministeriją išmokėti pareiškėjui kompensaciją, įskaitant 627 Eur, kuriais sumažinta kompensuojama suma. Teismo nuomone, ginčijamas VAGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

III. 14. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo skundą tenkinti visiškai.

15. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą. Papildomai pažymi, kad aplinkybė, jog į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį kaip žalos atlyginimas nebuvo įtraukta suma, kuri pareiškėjui išmokėta iš VSDF biudžeto (627 Eur), nereiškia, jog Teisingumo ministerija neturi teisinio pagrindo iš pareiškėjui kompensuotinos sumos išskaičiuoti išmokėtas lėšas. Teigia, kad Teisingumo ministerija turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą dėl padaryto smurtinio nusikaltimo sprendžia vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, kuriose reglamentuoti klausimai dėl konkrečių sumų išskaičiavimo iš kompensuotinos sumos – nagrinėjamu atveju Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

16. Atsakovo teigimu, Teisingumo ministerija negali kompensuoti visos teismo priteistos sumos ar išmokėti pareiškėjui didesnę kompensaciją, nei buvo priteista teismo. Atsakovo nuomone, VAGK ir pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškina Įstatymo nuostatas, o toks aiškinimas gali sukelti neigiamų padarinių valstybės biudžetui, kadangi reikėtų skirti daugiau lėšų smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimui.

17. Pareiškėjas J. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad atsakovas netinkamai aiškina prievolių teisės taikymo pagrindus, teigdamas, jog nukentėjusiam asmeniui neturi būti priteista visa patirta žala. Pažymi, kad iš VSDF gauta ligos pašalpa negali būti siejama su patirtomis išlaidomis teismo proceso metu, kurios pareiškėjui nebuvo kompensuotos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VAGK 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 3R-87(AG-49/04-2017), kuriuo panaikinta Teisingumo ministerijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimo dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo Nr. (1.34)7R-959 dalis, ir Teisingumo ministerija įpareigota išmokėti pareiškėjui 627 Eur kompensaciją, teisėtumo bei pagrįstumo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 3 punkto nuostatų aiškinimu, teigdamas, jog Teisingumo ministerija negali kompensuoti visos teismo priteistos sumos ar išmokėti pareiškėjui didesnę kompensaciją, nei buvo priteista teismo.

22. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo paskirtis – ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus (1 str. 1 d.). Šis įstatymas nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos (2 str. 5 d.). Teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo (3 str. 1 d.). Pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala (20 str.).

23. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį smurtiniais nusikaltimais padaryta žala šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kompensuojama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; 2) teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala neatlyginta; 3) prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pateiktas ne vėliau kaip per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar patvirtinta sutartis dėl jos atlyginimo, įsiteisėjimo, išskyrus atvejus, kai šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala laikoma neatlyginta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) žalos savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas asmuo; 2) antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą; 3) žala neatlyginta ir nekompensuota iš valstybės ar savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos; 4) atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio.

24. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, smurtiniais nusikaltimais padaryta žala pagal Įstatymą yra kompensuojama, jeigu yra visos trys minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, inter alia teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala yra neatlyginta (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala pagal analizuojamo 4 straipsnio 2 dalį laikoma neatlyginta, jeigu, be kita ko, ji nėra atlyginta ir kompensuota iš valstybės ar savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo skundą dėl VAGK 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 3R-87(AG-49/04-2017), konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2279-369/2016 pareiškėjo civilinis ieškinys dėl jo su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai (pvz., ligos pašalpos ar skirtumo tarp gaunamo darbo užmokesčio ir išmokėtos ligos pašalpos), nebuvo nagrinėjamas, todėl pareiškėjui iš VSDF biudžeto lėšų išmokėta bendra 627 Eur ligos išmokos suma už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. negali būti laikoma daliniu žalos atlyginimu iš VSDF biudžeto lėšų.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teisingumo ministerija, priimdama sprendimą dėl smurtiniu nusikaltimu pareiškėjui padarytos žalos kompensavimo, pirmiausiai turėjo įvertinti, ar konkrečios turtinės žalos atlyginimas jam buvo priteistas teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir tik tuomet spręsti, ar konkrečios priteistos žalos (ar jos dalies) savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas (ar kitas) asmuo, jos neišieškojo teismo nuosprendį vykdęs antstolis ir ar ji nebuvo atlyginta (kompensuota) iš valstybės, savivaldybės, VSDF ir PSDF biudžetų bei užsienio valstybių kompetentingų institucijų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, civilinio ieškinio dėl pareiškėjo su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai, nuosprendį priėmęs teismas nenagrinėjo ir tokio pobūdžio žalos nebuvo priteisęs, dėl ko pareiškėjui iš VSDF biudžeto lėšų išmokėta bendra 627 Eur ligos išmokos suma negali būti laikoma daliniu teismo priteistos žalos atlyginimu iš VSDF biudžeto lėšų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad teisme buvo pateiktas ir VSDFV ieškinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant teismo nuosprendžiu priteistai turtinei žalai, susijusiai su asmens nedarbingumu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog iš VSDF biudžeto pareiškėjui išmokėta 627 Eur ligos pašalpa turėtų būti vertinama kaip teismo nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimas pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui padaryta žala negali būti laikoma iš dalies atlyginta, išmokėjus jam minėtą ligos išmoką iš VSDF biudžeto lėšų.

27. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog aplinkybė, kad į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį kaip žalos atlyginimas nebuvo įtraukta suma, kuri pareiškėjui išmokėta iš VSDF biudžeto (627 Eur), nereiškia, jog Teisingumo ministerija neturi teisinio pagrindo iš pareiškėjui kompensuotinos sumos išskaičiuoti išmokėtas lėšas.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas teisinis reglamentavimas, nenumato kitų atvejų, nei nustatyta Įstatymo 4 straipsnyje, kada galėtų būti kompensuota ne visa teismo priteista žalos suma, ar aplinkybių, kai atsakovas turėtų teisę išskaičiuoti tam tikras išmokas iš bendros kompensuotinos sumos, tokio įstatyminio pagrindo nenurodo ir Teisingumo ministerija.

29. Atsakovo argumentas, jog visos teismo priteistos žalos kompensavimas gali sukelti neigiamų padarinių valstybės biudžetui, kadangi reikėtų skirti daugiau lėšų smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimui, atmestinas. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Konstituciją valstybės biudžeto projektą rengia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, jį įstatymu tvirtina ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad, kai valstybė priima atitinkamą įsipareigojimą, jis turi būti paremtas materialiais ir finansiniais ištekliais (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo teiginys, kad visos teismo priteistos žalos kompensavimas gali sukelti neigiamų padarinių valstybės biudžetui, nėra pagrįstas byloje pateiktais įrodymais, o iš Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo Nr. X-296 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto 12 punkto matyti, jog Teisingumo ministerijoje gaunamų prašymų kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą kiekis vidutiniškai sudaro apie 50 proc. nuo padarytų nusikalstamų veikų skaičiaus ir išlaidos iš valstybės biudžeto planuojamos ne didesnės kaip 80 000 Eur. Įstatymo leidybos iniciatyvos teisę turinčios atitinkamos institucijos pareiga yra parengti tokią konkrečią kompensacijos smurtinių tyčinių nusikaltimų aukoms schemą, kuri garantuotų sąžiningą kompensaciją aukoms.

30. Materialinės ir moralinės žalos atlyginimas pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį reguliuojamas įstatymu. Konstitucinis Teismas savo 1997 m. sausio 20 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje <...> aiškiai nurodoma, kokia teisės akto forma turi būti reguliuojamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimas. Nustatant būtent įstatyminę teisinio reguliavimo formą siekiama sukurti stabilias teisines prielaidas asmens, kuris buvo suluošintas arba kurio sveikata buvo kitaip sužalota, teisėms ir jo teisėtiems interesams laiduoti. Todėl pareiškėjo argumentas, kad galima mažinti žalos kompensavimo dydį atsižvelgiant į tai, jog Europos konvencijos dėl kompensacijos smurtinių nusikaltimų aukoms 9 straipsnis nustato, kad siekiant dvigubo atlyginimo, valstybė arba kompetetinga institucija gali atskaityti iš kompensacijos piniginę sumą, kurią asmuo gavo iš pažeidėjo, socialinio draudimo ar draudimo arba iš bet kokio kito šaltinio, tol, kol tai nėra įtvirtinta Lietuvos Respublikos atitinkamu įstatymu, atmestinas.

31. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį smurtiniais nusikaltimais padaryta žala kompensuojama, jeigu yra visos trys šioje dalyje numatytos sąlygos, o nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala nelaikytina atlyginta pagal 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą, todėl pagrindo konstatuoti, kad nėra vienos iš minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų (1 dalies 2 punktas), kuriai esant padaryta žala galėtų būti nekompensuojama, nėra. Nenustačius, kad nėra bent vienos iš trijų Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, pareiškėjui teismo priteista žala turi būti atlyginta.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl žalos kompensavimo nusikaltimų aukoms teisinį reguliavimą, Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo paskirtį, visuminį teisinį reguliavimą, konstatuoja, jog Teisingumo ministerija nepagrįstai iš VSDF biudžeto pareiškėjui išmokėtos 627 Eur ligos pašalpos dydžiu sumažino pareiškėjui bendrą kompensuojamą sumą.

33. Kartu pastebėtina, kad teisingumo ministerija (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla AG-49/04-2017 (b. l. 48–49) 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr.(1.34)7R-2906 nusprendė išmokėti pareiškėjui 498, 06 Eur, kurie buvo skirti jo gydymui ir ši suma 2016 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu iš nuteistojo A. G. buvo priteista pilnai tenkinus Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, o ne pareiškėjo J. M. ieškinį (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla b. l. 3–8). Tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes proceso dalyviai šio klausimo nekelia.

34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais bei teismo padarytomis išvadomis. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė