2013-09-27 Nr. AB-5433-2-08-3-01161-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1535/2013

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01161-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos kariuomenės prašymą atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos kariuomenė prašymu (b. l. 37-40, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. P. 10 774,80 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 19 d. nuosprendžiu A. P. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad 2004 m. spalio 18 d. Anykščių rajone, neturėdamas teisės vairuoti Lietuvos kariuomenei priklausančio automobilio, vyko minėtu automobiliu į pratybas ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti žmonės ir apgadintas tarnybinis automobilis. Nuosprendžiu iš Lietuvos kariuomenės buvo priteista nukentėjusiajam L. P. 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiam V. T. iš draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ – 10 000 Lt žalai atlyginti. Lietuvos kariuomenė tretiesiems suinteresuotiems asmenims išmokėjo 10 091,43 Lt. Be to, dėl tarnybinio automobilio apgadinimo Lietuvos kariuomenė patyrė 683,37 Lt turtinę žalą. Pareiškėjas darė išvadą, kad iš viso dėl nusikalstamų A. P. veiksmų buvo padaryta 10 774,80 Lt turtinė žala. Lietuvos kariuomenės manymu, kadangi A. P. eismo įvykio metu turėjo profesinės kario tarnybos kario statusą, jis materialiai buvo atsakingas už visą dėl jo kaltės Lietuvos kariuomenės patirtą žalą.

Atsakovas A. P. atsiliepimu į prašymą (b. l. 74–79, I t.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad eismo įvykis įvyko, kai jis buvo profesinėje karo tarnyboje ir vykdė teisėtą vado įsakymą, todėl ši aplinkybė, A. P. manymu, naikina jo materialinę atsakomybę, nes žala padaryta dėl pateisinamos tarnybinės rizikos. A. P. nurodė, kad 7 091,43 Lt išlaidų pareiškėjas patyrė dėl savo kaltės, nes be pagrindo sudarė su draudimo bendrove AAS „Gjensidige Baltic“ taikos sutartį ir pats sutiko prisiimti šią prievolę. Atsakovo teigimu, jis tarnybinį automobilį vairavo vykdydamas savo vado leitenanto N. T. įsakymą vykti šiuo automobiliu į Pabradėje vykusius taktinius mokymus. Atsisakyti vykdyti duotą įsakymą ar nepaklusti minėtam įsakymui atsakovas neturėjo teisės. Jis teigė nežinojęs, kad automobilis yra priskiriamas C kategorijai, nes ir pats pareiškėjas iki šio įvykio manė, kad šis automobilis yra priskiriamas prie B kategorijos. Pagal sudarytą transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir įrašą draudimo polise, pareiškėjas ir draudimo bendrovė automobilį priskyrė lengvųjų automobilių / mikroautobusų tipui. A. P. pažymėjo, kad visas aplinkybes dėl tarnybinio automobilio priskyrimo lengvojo automobilio kategorijai nurodė civilinėje byloje, nesutikdamas su draudimo bendrovės ieškiniu ir prašydamas jo netenkinti, tačiau Lietuvos kariuomenė su AAS „Gjensidige Baltic“ sudarė taikos sutartį, pagal kurią sumokėjo prašomą iš atsakovo priteisti 7 091,43 Lt sumą. Atsakovas paaiškino, kad eismo įvykis įvyko dėl nepalankiai susiklosčiusių eismo aplinkybių, o ne dėl jo neturėjimo reikiamų įgūdžių vairuoti automobilį ar C kategorijos transporto priemonę, todėl darė išvadą, kad nėra priežastinio ryšio su eismo įvykiu. A. P. argumentavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog patyrė 683,37 Lt žalą, nes eismo įvykio metu apgadintą automobilį pridavė į metalo laužą ir gavo didesnę pinigų sumą, nei jo nurodyta likutinė vertė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies: priteisė Lietuvos kariuomenei iš A. P. 3 683,37 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kitą Lietuvos kariuomenės prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu (b. l. 115-118, II t.) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 124-129, II t.) prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo 10 774,80 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai tarp pareiškėjo ir atsakovo atsiradusius teisinius santykius kildino iš draudimo teisinių santykių, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai (Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d.) ir nustatė sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 str.), t. y. Lietuvos kariuomenė teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Tai reiškia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą (CK 6.246 str.), o iš delikto kylantiems reikalavimams, t. y. dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.).

Teisėjų kolegija nustatė, kad patikslintos žalos, padarytos Lietuvos kariuomenei, dydžio apskaičiavimo 2010 m. rugpjūčio 5 d. pažymoje Nr. VL–4 fiksuota, jog automobilio įsigijimo savikaina 3 500 Lt, nusidėvėjimas (2004 m. spalio 18 d.) 2 816,63 Lt ir likutinė vertė 683,37 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantis seržanto E. K. ir Karaliaus Mindaugo motorizuoto pėstininkų bataliono vado 2004 m. gruodžio 9 d. susitarimas, kuriuo E. K. įsipareigojo savo lėšomis pataisyti 2004 m. spalio 18 d. autoavarijos metu apgadintą bataliono turtą rodo, jog Lietuvos kariuomenė padarytos žalos dydį tapatina su likutine automobilio verte avarijos dienai, t. y. 2004 m. spalio 18 d. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netyrė šių aplinkybių, todėl neteisingai sprendime konstatavo, jog pareiškėjas dėl tarnybinio automobilio, apgadinto per eismo įvykį, patyrė 683,37 Lt turtinę žalą.

Teisėjų kolegija vadovavosi CK 6.282 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad teismo teiginiai, jog atsakovas neįrodė, kad jo turtinė padėtis yra sunki, nėra pagrįsti, nes A. P. nurodė ne tik gaunamos pensijos dydį (2011 m. balandžio 5 d. pažyma apie gaunamas pajamas Nr. PD–901), bet ir tai jog dar padeda 19 metų dukrai, kuri studijuoja Vilniuje (universiteto pirmame kurse). Teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismas yra aktyvus administraciniame procese, todėl nustatęs, kad atsakovas, nurodęs apie savo turtinę padėtį, nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių tiek jos faktą, tiek jos dydį ir kitas aplinkybes, negali apsiriboti konstatavimu, kad sunki turtinė padėtis nėra įrodyta, bet turi pozityvią pareigą išaiškinti atsakovui jo pareigą įrodyti sunkią turtinę padėtį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu Lietuvos kariuomenės pareiškimą tenkino iš dalies, Lietuvos kariuomenei iš atsakovo A. P. priteisė 3 683,37 Lt turtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pareiškimo dalį atmetė.

Teismas vadovavosi CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, 6.245-6.249 straipsniais, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 29 dalimi, Karių materialinės atsakomybės įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalimis, 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog neteisėtais A. P. veiksmais, už kuriuos jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tretiesiems asmenims buvo padaryta žala, atsakovo kaltė ir priežastinis ryšys tarp žalos bei neteisėtų veiksmų nustatytas įsiteisėjusiu Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, ir darė išvadą, kad Lietuvos kariuomenė dėl A. P. neteisėtų veiksmų patyrė 10 774,80 Lt žalą, kurią turi atlyginti atsakovas.

Teismas rėmėsi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad eismo įvykis, kurio metu padarytos žalos atlyginimo reikalauja Lietuvos kariuomenė, įvyko A. P. vykdant tiesioginį vado įsakymą, be to, tiesioginio nurodymo vykdymo metu, A. P. negalėjo ir neturėjo objektyvios galimybės žinoti, kad nurodymas yra akivaizdžiai neteisėtas ir jis neprivalo jo vykdyti, atsakovas Lietuvos kariuomenei priklausančią C kategorijos transporto priemonę vairavo, nors neturėjo tam teisės, ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad toks nurodymas jam buvo duotas tiesioginio vadovo. Teismas vadovavosi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.246 straipsnio 2 dalimi, 6.264 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustačius, jog A. P. neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę ir draudimo bendrovei išmokėjus pagal draudimo sutartį priklausančias bei teismo priteistas sumas, draudimo bendrovė įgijo teisę regreso tvarka iš Lietuvos kariuomenės reikalauti žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad iš esmės draudimo bendrovės teisė reikalauti grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas atsirado tik dėl to, kad transporto priemonė buvo vairuojama asmens neturinčio teisės ją vairuoti. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovui buvo duotas nurodymas vairuoti transporto priemonę, teismas darė išvadą, kad pareiga grąžinti draudimo bendrovės išmokėtas sumas kilo dėl Lietuvos kariuomenės kaltų veiksmų, t. y. nesant neteisėto nurodymo, tokia pareiga nebūti kilusi. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad Lietuvos kariuomenės veiksmai padėjo žalai atsirasti, todėl, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir teisingumo bei protingumo principais, reikalavimo dalį dėl 7 091,43 Lt sumos iš A. P. priteisimo teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad dėl A. P. neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė 3 000 Lt žalą dėl vykdant Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį L. P. išmokėto neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 683,37 Lt žalą dėl automobilio apgadinimo, ir pripažino, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti iš A. P. atlyginti tokio dydžio turtinę žalą. Pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą nagrinėjamu atveju teismas nenustatė.

Teismas vadovavosi Karių materialinės atsakomybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad automobilio likutinė vertė 2004 metais buvo 687,37 Lt ir konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog jis neprivalo atlyginti automobilio likutinės vertės, t. y. 683,37 Lt sumos. Aplinkybė, kad automobilis galėjo būti priduotas į metalo laužą, teismo manymu, nagrinėjamai bylia įtakos neturi, nes pareiškėjas patvirtino, jog tai nebuvo padaryta. Pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktu automobilio likutinės vertės apskaičiavimu teismas neturėjo, todėl pripažino, kad atsakovas pagal Karių materialinės atsakomybės įstatymo nuostatas privalo šią sumą atlyginti.

Teismo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys nepatvirtina jo sunkios turtinės padėties, pateiktos pažymos apie E. N. ir P. P. mokymąsi neįrodo, kad atsakovas išlaiko kartu su motina gyvenančią dukrą ar žmonos sūnų, atsakovas nepateikė objektyvių ir patikimų duomenų apie gaunamas pajamas, nors teismas jam siūlė tai padaryti, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti A. P. prašymo sumažinti priteistinos turtinės žalos dydį.

Teismas vadovavosi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir pripažino, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę į 5 procentų metines palūkanas, skaičiuotinas už priteistiną sumą nuo skundo teismui padavimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

IV. Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu (b. l. 39-43, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas neginčija teismo sprendimo dėl 7 091,43 Lt sumos nepriteisimo pareiškėjui, tačiau nesutinka dėl 3 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam asmeniui ir 683,37 Lt už sugadintą tarnybinį automobilį priteisimo. Vadovaujasi CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, Karių materialinės atsakomybės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pripažįsta, kad jo kaltė dėl žalos padarymo nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, tačiau atkreipia dėmesį, kad atlikus tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, jog žala padaryta ne tik dėl A. P., bet ir dėl E. K. kaltės. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netyrė, kodėl buvo pasirašytas susitarimas su E. K. dėl automobilio taisymo, neapklausė atsakovo iškviesto liudytojo S. J.. Atsakovas nurodo, kad tuo atveju, jei teismas manytų, jog iš jo priteistina 683,37 Lt suma, būtų teisinga, kad apgadintas automobilis jam būtų atiduotas, nes kitu atveju Lietuvos kariuomenė gautų dvigubą naudą. Atsakovo teigimu, pridavusi automobilį į metalo laužą, Lietuvos kariuomenė gautų virš 1 000 Lt. A. P. paaiškina, kad išlaiko du besimokančius vaikus, gauna 650 Lt pensiją, sutuoktinė uždirba 478 Lt per mėnesį, jos pensija yra apie 384 Lt, jie gyvena daugiabučiame name, jokių kompensacijų negauna, būtiniausius daiktus perka išsimokėtinai, todėl turi kreditorinių įsipareigojimų, be to, turi skirti lėšų gydymuisi, todėl daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas sumažinti iš jo priteistinos žalos dydį. Teismui nustačius, kad nėra pagrindo atmesti reikalavimą atlyginti žalą, prašo taikyti Karių materialinės atsakomybės įstatymo 4 straipsnio 1 punktą ir nepriteisti žalos arba ją sumažinti ir leisti mokėti dalimis.

Pareiškėjas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56-63, III t.) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti iš A. P. 10 774,80 Lt žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjo manymu, šioje byloje turėtų būti svarbios tik tos aplinkybės dėl kaltų asmenų nustatymo, kurios įvardintos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl daro išvadą, kad E. K. neturėtų atlyginti Lietuvos kariuomenės patirtos 3 000 Lt žalos, išmokėjus neturtinę žalą nukentėjusiajam. Pareiškėjas pažymi, kad atmestini atsakovo argumentai, ginčijantys įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes. Lietuvos kariuomenė nurodo, kad apgadintas automobilis yra Lietuvos kariuomenės Depų tarnyboje, nėra parduotas kaip metalo laužas, išliko įrašytas į materialaus ilgalaikio turto apskaitos registrus, nėra nurašytas, planų priduoti automobilį į metalo laužą Lietuvos kariuomenė neturi.

Pareiškėjo manymu, atsakovo nurodytos finansinės išlaidos priklauso nuo jo ir jo šeimos narių valios, todėl laiko atmestinais atsakovo argumentus dėl priteistinos žalos dydžio mažinimo. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos kariuomenė pati dėl didelio neatsargumo padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Lietuvos kariuomenė vadovaujasi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 53 punktu ir atkreipia dėmesį, kad apeliantas vykstant į mokymų vietą neatsakingai perėmė vairuoti Lietuvos kariuomenei priklausantį automobilį, nors neturėjo teisės vairuoti tokios kategorijos transporto priemonės, ji nebuvo jam priskirta.

Daro išvadą, kad teismas klaidingai konstatavo, jog atsakovas negalėjo ir neturėjo objektyvios galimybės žinoti, jog duodamas nurodymas vairuoti transporto priemonę vykstant į pratybas yra akivaizdžiai neteisėtas ir jis neprivalo jo vykdyti, bei kad apeliantui nebuvo ir objektyviai negalėjo būti žinoma, jog perimama valdyti transporto priemonė priskirtina ne lengviesiems automobiliams, bet krovininiams. Pareiškėjo manymu, apeliantas veikė neatsakingai, viršijo tarnybos įgaliojimu, už ką jam buvo paskirtas papeikimas, būtent dėl A.

P. kaltų veiksmų atsirado aplinkybės, kurios sudarė prielaidas žalai atsirasti, todėl daro išvadą, kad atsakovas materialiai atsakingas už visą dėl jo kaltės Lietuvos kariuomenės patirtą žalą. Pareiškėjas pažymi, kad A. P. autoįvykio metu buvo profesinės karo tarnybos kariu, todėl jam taikytinas Karių materialinės atsakomybės įstatymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo nusikalstama veika institucijai padarytos žalos atlyginimo.

Pareiškėjas Lietuvos kariuomenė reiškė atsakovui A. P. reikalavimą dėl materialinės žalos atlyginimo sugadinus pareiškėjo turtą (683,37 lt), taip pat regreso tvarka reikalavo iš atsakovo grąžinti tai, kiek pareiškėjas sumokėjo žalos atlyginimo draudikui (7091,43 Lt) ir nukentėjusiam asmeniui ( 3000 lt).

Visa ši žala buvo padaryta autoįvykio, dėl kurio padarymo atsakovas pripažintas kaltu teismo nuosprendžiu, metu. Atsakovas autoįvykio metu buvo profesinės karo tarnybos kariu, t.y. turėjo kario statusą, todėl sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą yra taikomas Karių materialinės atsakomybės įstatymas, nustatantis tikrąją karo tarnybą atliekančių ir kario statusą turinčių asmenų materialinės atsakomybės už žalą, padarytą krašto apsaugos sistemos institucijoms, sąlygas, ribas, žalos nustatymo bei atlyginimo tvarką. Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad tais atvejais, kai žala padaryta nusikalstama veika, kariai materialiai atsako už visą dėl jų kaltės krašto apsaugos sistemos institucijoms padarytą žalą neatsižvelgiant į einamas pareigas.

Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Karių materialinės atsakomybės įstatymo 4 straipsnio 1 punkte numatytos ribotosios karių materialinės atsakomybės ir su šios teisės normos taikymu susiję apelianto argumentai nėra pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškimo reikalavimą dėl 7091,43 Lt žalos priteisimo atmetė, nurodydamas, kad ši žala atsirado iš draudiko teisės regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu žala padaryta asmens, neturinčio teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Teismas pripažino, kad pareiškėjui tenka didžioji atsakomybės dalis už tai, kad atsakovui buvo pavesta vairuoti tokią transporto priemonę, kokios jis neturėjo teisės vairuoti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada pakankamai pagrįsta, nes atsakovas vykdė aukštesniojo vado įsakymą, tarp pareiškėjo ir draudiko buvo sudaryta netinkama draudimo sutartis transporto priemonės rūšies aspektu, be to, nėra įrodyta, kad atsakovas žinojo apie tai, kad transporto priemonė yra perregistruota į krovininių transporto priemonių kategoriją ir jis nebeturi teisės vairuoti šią transporto priemonę. Be to, nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, kad būtent ta aplinkybė, jog atsakovas neturėjo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę, tiesiogiai nulėmė autoįvykio kilimą ir 7091,43 lt realios žalos pareiškėjui atsiradimą.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo atsiliepime išsakyta pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika atmestina.

Pasisakydama dėl atsakovo pareigos atlyginti likusią žalos dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde išsakyti argumentai, susiję su transporto priemonės verte ir pareiškėjo galimybe praturtėti be pagrindo, pardavus transporto priemonę kaip metalo laužą, yra tik prielaidos. Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Lietuvos Kariuomenei atsakovo nusikalstama veika buvo padaryta 683,37 lt (t.y. automobilio likutinės vertės autoįvykio metu dydžio) turtinė žala dėl automobilio sugadinimo. Duomenų, kad automobilio vertė įvykio metu buvo kitokia, ar kad po įvykio automobilis buvo suremontuotas atsakovo lėšomis arba parduotas, byloje nepateikta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas tiesiogiai atlygino nukentėjusiajam dėl atsakovo veiksmų asmeniui teismo nuosprendžiu priteistą 3000 litų neturtinę žalą, todėl pagrįstai šios sumos reikalavo iš atsakovo.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.282 straipsnio 3 dalį, teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog jo turtinė padėtis yra sunki. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia išvada, nes atsakovo pateikti duomenys apie jo ir jo žmonos gaunamas pajamas, finansinius įsipareigojimus, jų vaikų iš pirmųjų santuokų amžių bei užsiėmimo pobūdį nepakankamai atskleidžia atsakovo turtinę padėtį. Atsakovas nėra pateikęs duomenų apie turimą nekilnojamąjį ar kitokį registruojamą turtą, apie lėšų reikalingų dukrai išlaikyti ( jei jos buvo teikiamos) dydį ir pan. Kiekvienos šalies pareiga teikti įrodymus įrodyti toms aplinkybėms, kuriomis jos grindžia savo poziciją, atsakovui buvo tinkamai išaiškinta. Tokių objektyvių, patikimų ir pakankamų įrodymų atsakovas nepateikė ir su apeliaciniu skundu, todėl jo prašymas sumažinti atlygintinos žalos dydį ar atleisti nuo jos mokėjimo netenkintinas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė