2019-04-03 Nr. AB-8490-3-61-3-03445-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1728-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03445-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos (toliau – ir VST), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 0,45 Eur už dokumentų kopijų darymą bei 0,22 Eur už pašto išlaidas, siunčiant dokumentus į teismą, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 0,45 Eur už dokumentų kopijų darymą ir 0,22 Eur už pašto išlaidas, siunčiant dokumentus į teismą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d. jis buvo konvojuojamas iš Lukiškių TI-K į Lietuvos apeliacinį teismą. Prieš konvojavimą jam būdavo atliekama krata, ją atliekant prie pašalinių asmenų. Ji būdavo atliekama VST ir Lukiškių TI-K pareigūnų kartu. Pareigūnai liepdavo jam vaikščioti po purvinas kratos patalpas, patikrinus drabužius jų negrąžindavo, liepdavo daiktus pasiimti pačiam. Teigė, kad tokie veiksmai jį žemino, kėlė emocinius ir psichologinius išgyvenimus. Be to, prieš jį be pagrindo buvo naudojami antrankiai, nors jis elgėsi ramiai, nesipriešino, nebuvo teisinio pagrindo juos naudoti. Nurodė, kad pareigūnai jį provokavo, įžeidinėjo ir gąsdindavo susidorojimu. Teismo posėdžių metu trukdydavo, taip pažeisdami teisę į tinkamą gynybą. Be to, pareiškėjas teigė, kad būrio viršininkas V. A. piktybiškai neregistravo jo raštų-prašymų ir skundų laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d., tuo sukėlė jam nepatogumus ir psichologinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas į Lietuvos Apeliacinį teismą 7 kartus: 2017 m. vasario 1 d., 2017 m. vasario 7 d., 2017 m. kovo 23d., 2017 m. balandžio 7 d., 2017 m. gegužės 9 d., 2017 m. gegužės 30 d., 2017 m. rugsėjo 14 d. VST pažymėjo, kad asmens apžiūros ir kratos įstaigoje vykdomos pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijas. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą ir išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata, ji atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą siūloma atiduoti daiktus, kuriuos turėti draudžiama, po to nurodoma paeiliui nusiimti viršutinius drabužius, visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami.

5. Lukiškių TI-K akcentavo, jog nuteistieji rašytinius prašymus (pareiškimus), pasiūlymus, peticijas ir skundus įteikia pataisos įstaigos direktoriaus paskirtam administracijos atstovui. Administracijos atstovas juos įregistruoja tam skirtame žurnale ir duoda pasirašyti nuteistajam arba juos registruoja tam skirtoje elektroninėje apskaitos sistemoje. Pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, išsiunčiami, o skirti pataisos įstaigos direktoriui perduodami per vieną darbo dieną nuo jų įteikimo (gavimo) momento. Ginčo laikotarpiu registruotas buvo tik vienas pareiškėjo skundas dėl kalinimo sąlygų (2017 m. rugsėjo 12 d. duomenys neskelbtini). Lukiškių TI-K 2017 m. spalio 10 d. informavo pareiškėją, kad įstaigos gyvenamųjų kamerų įrengimas ir laikymo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus, dušo patalpos atitinka galiojančių higienos normų reikalavimus, visose kamerose įrengti radijo taškai, tačiau dažnai juos gadina ir naikina kamerose apgyvendinti nuteistieji ir suimtieji. Pareiškėjo skundų dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkų veiklos ginčo laikotarpiu registruota nebuvo. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. VST nurodė, kad už kratai atlikti skirtas patalpas yra atsakinga Lukiškių TI-K administracija. Teisminio konvojaus dokumentuose nėra Lukiškių TI-K atsakingo pareigūno įrašo apie konvojuojamojo asmens pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. VST pareigūnai, naudodami antrankius vadovaujasi teisės aktais ir atsižvelgia į konvojaus apsaugos tikslus bei konvojavimo aplinkybes. Apie jų panaudojimą atliekami įrašai konvojaus dokumentuose. Pabrėžė, kad pareiškėjas galėjo pateikti pretenzijas žodžiu arba raštu konvojaus pareigūnams. Taip pat jis po konvojavimo galėjo raštu kreiptis į VST su skundu, nurodydamas konkrečius galimus pažeidimus naudojant antrankius jo konvojavimo metu.

8. VST akcentavo, jog pareigūnai naudojo antrankius 4 kartus – 2017 m. vasario 7 d., 2017 m. kovo 23 d., 2017 m. balandžio 7 d., 2017 m. gegužės 30 d. Konvojuojant pareiškėją automobiliu antrankiai naudoti nebuvo. Teisės aktai nenustato būtinybės nuimti antrankius teismo salėje, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, nei kada, nei kokius patyrė neteisėtus veiksmus savo atžvilgiu. Skunde pareiškėjas pateikė tik abstrakčius teiginius dėl konvojavimo sąlygų, galimus pažeidimus ir nepatogumus pagrįsdamas nuomonėmis ir emocijomis, įvardindamas tai kaip faktinę ir teisinę visumą. Todėl nebuvo pagrindo tenkinti skundą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas konvojuotas buvo 7 kartus: 2017 m. vasario 1 d., 2017 m. vasario 7 d., 2017 m. kovo 23 d., 2017 m. balandžio 7 d., 2017 m. gegužės 9 d., 2017 m. gegužės 30 d., 2017 m. rugsėjo 14 d.

11. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

12. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijomis, o būtent 151, 152, 153, 154 punktais ir konstatavo, kad pareiškėjui atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K pareigūnai privalėjo atlikti visą (išrengiant) kratą. Taip pat pažymėjo, kad byloje nebuvo jokių kratos netinkamumą ir neatitikimą teisės aktams patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamos kratos atmetė kaip nepagrįstus.

13. Dėl netinkamo antrankių naudojimo (vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 221, 222, 223, 223.1, 223.2, 223.3 punktais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatomis), teismas konstatavo, jog VST veiksmuose naudojant specialiąsias priemones – antrankius jokių neteisėtų veiksmų nebuvo.

14. Teismas, įvertinęs postų žiniaraščių duomenis bei tai, kad pagal pareiškėjo skundą pradėto tarnybinio patikrinimo dėl VST pareigūnų veiksmų metu pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvo nustatyta, padarė išvadą, kad konstatuoti neteisėtų VST pareigūnų veiksmų šiuo aspektu nebuvo pagrindo.

15. Pareiškėjo skunde buvo teigiama, kad nepatogumus ir psichologinius išgyvenimus jam savo aplaidžiu darbu sukėlė būrio viršininkas V. A.. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K tarnybinį pranešimą apie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu 2016 – 2017 m. registruotus pareiškėjo skundus (ar) prašymus Lukiškių TI-K direktoriui, registrų išrašus, pareiškėjo teiginius dėl pareigūnų atsisakymo registruoti jo skundus ginčo laikotarpiu atmetė kaip nepagrįstus. Aplinkybę, jog pareiškėjo skundai (ar) prašymai 2017 m. rugsėjo 12 – 15 d. buvo registruojami, patvirtino tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek liudytojo parodymai.

III. 16. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais: 1) antrankiai prieš pareiškėją buvo naudojami be pagrindo. Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis, reglamentuojačiomis apelianto teises. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį. Teismas negalėjo vadovautis tik Viešojo saugumo įstatymu ir Konvojavimo taisyklėmis. Apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo pažeistas teises, o tik sprendė, ar VST nepažeidė teisės aktų reikalavimų; 2) liudytojas V. D. teismo posėdyje patvirtino, jog būrio viršininkas V. A. neregistravo apelianto skundo, kai šis buvo laikomas kameroje Nr. 110. Apelianto nuomone, to pakanka, siekiant konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus; 3) Teismas iškraipė liudytojų žodžius, netinkamai ištyrė įrodymus.

17. VST atsiliepime į apelianto skundą nesutinka su skundu, laiko jį nepagrįstu ir nemotyvuotu, todėl atmestinu.

18. VST akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, konvojuojant apeliantą Konvojavimo taisyklės pažeistos nebuvo, nebuvo ir VST pareigūnų neteisėtų veiksmų. Apelianto skundo reikalavimai yra abstraktaus pobūdžio, apeliantas grindžia reikalavimą subjektyviomis prielaidomis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K ir VST veiksmų (dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atliekamos kratos) laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d., ir aplaidžių būrio pareigūno veiksmų nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugsėjo15 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimų konvojuojant ir atliekant kratas nebuvo nustatyta, o pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų aplaidaus darbo laikyti neįrodytas ir atmesti kaip objektyviai nepagrįsti. Nenustačius neteisėtų veiksmų (vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų), nėra ir institucijų atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo teises, o tik sprendė, ar VST nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

26. Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė Konvojavimo taisykles. Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktų hierarchiją, kadangi vadovavosi Konvojavimo taisyklėmis, o ne Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymu. Konvojavimo taisyklėmis nustatytas teisinis reglamentavimas yra grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatyme, minėto teisės akto normos nepakeičia įstatymo ir nesukuria naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Konvojavimo taisyklės teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintos prieštaraujančios įstatymams, konstituciniams įstatymams ar Konstitucijai. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių nuostatomis, materialinės teisės normų nepažeidė ir padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo keliamų klausimų, susijusių su antrankių naudojimo, su kuriomis nesutikti teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

28. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

29. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas pareiškėją ginčo laikotarpiu iš Lukiškių TI-K į Lietuvos apeliacinį teismą konvojavo 7 kartus, t. y. 2017 m. vasario 1 d., 2017 m. vasario 7 d., 2017 m. kovo 23 d., 2017 m. balandžio 7 d., 2017 m. gegužės 9 d., 2017 m. gegužės 30 d., 2017 m. rugsėjo 14 d.

30. Įvertinusi administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl specialiųjų priemonių – antrankių tinkamo naudojimo bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų (konvojaus pareigūnų elgesio). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog ginčo laikotarpiu konvojaus pareigūnai turėjo teisę naudoti pareiškėjui antrankius tiek vedant į konvojaus automobilį, tiek konvojavimo metu ir, nesant teismo posėdžio pirmininko leidimo, nenuimti pareiškėjui antrankių teismo posėdžio metu. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nepateikė.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad VST konvojaus pareigūnai netinkamai elgėsi, nes kratos metu pareiškėjas buvo verčiamas vaikščioti basas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija ir pareiškėjo argumentus atmeta kaip prieštaraujančius byloje esantiems duomenims. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių kratos netinkamumą ir neatitikimą teisės aktams patvirtinančių įrodymų. Iš VST postų 2017 m. vasario 7 d. žiniaraščio matyti, kad, atliekant kratą, pareiškėjas atsisakė paklusti teisėtiems pareigūno reikalavimams, reiškė nepasitenkinimą (I t., b. l. 27). VST 2017m. balandžio 13 d. raštas Nr. 47SD-604 patvirtina, kad pagal pareiškėjo skundą atliktas patikrinimas dėl VST pareigūnų veiksmų pareiškėjo konvojavimo metu, tačiau pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, konstatuoti neteisėtų VST pareigūnų veiksmų šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo.

32. Pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų atsisakymo registruoti jo skundus laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d. atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantas šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų nepateikė, be to, administracinėje byloje yra pateiktas 2017 m. spalio 23 d. atsakovo raštas į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 139–140) dėl 2017 m. rugsėjo 15 d. galimai netinkamų pareigūnų veiksmų, į kurį atsakovas atsakė ir nurodė, jog nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d buvo patikrinta SRS būrio viršininkų dokumentacija. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas pateikė skundą ir prašymus: dėl nemokamų higienos priemonių išdavimo, dėl nemokamų drabužių išdavimo. Daugiau byloje duomenų nėra, kad pareiškėjas dėl nurodytu laikotarpiu raštu ar žodžiu būtų teikęs skundus atsakovui. Nors pareiškėjas ir teigia, kad tai netiesa, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikė.

33. Nenustačius vienos iš būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimai priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD ir Lukiškių TI-K, pagrįstai netenkintas.

34. Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan