A-556-2579-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2579/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02462-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „City Service“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1-4) prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, ir atsakovas) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 30-2305 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas 30-2305).

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose, savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą nustatymo būtinybės. Vyriausybės atstovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su teikimu siūlydamas svarstyti šio teikimo priede nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus, nustatant juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Per įstatyme nustatytą terminą atsakovas nepranešė apie reikalavimo įvykdymą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (b. l. 27-33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), Nutarimu Nr. 603. Skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją. Pareiškėjas nei Nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ teisėtumo neginčijo ir prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą, savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir, be kita ko, tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaujantis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą.

Administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją - nustatyti administravimo mokestį, yra nepagrįsta.

Įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, kadangi Įsakyme ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena - numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita - nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas toks pareiškėjo reikalavimas, įvykdymas nebūtų realaus teisingumo vykdymo pavyzdys.

Nei CK, nei Vyriausybės nutarime, nei juo patvirtintuose Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais, ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. Vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad administracijos direktoriaus Įsakymas ar jo dalis yra neteisėta. Atsakovas prašė teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „City Service“ atsiliepimu į prašymą (b. l. 22-25) prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo išdėstė atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 51-55) pareiškėjo prašymą patenkino. Teismas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus, ir nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 30-2305 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Nutarimu Nr. 603, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu (redakcija nuo 2010 m. sausio 1 d.). Teismas konstatavo, kad Vyriausybės atstovo teikime nurodytame įsakyme administracijos direktorius, nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (redakcija nuo 2010 m. kovo 19 d.) nustatytą reikalavimą.

Atsakovo teiginys, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinti pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, nėra teisingas. Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad, pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą, savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Teismas nurodė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. iki šiol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto redakcija nustato, jog administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Taigi, priešingai, nei teigia atsakovas, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-2305 yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra abejonių dėl Nutarimo Nr. 603 konstitucingumo, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 4 knygos V skyriaus IV skirsnio ir XIV skyriaus nuostatos reglamentuoja su bendrojo naudojimo objektų administravimu susijusius teisinius santykius. Vyriausybės nutarimas detalizuoja su tokio turto administravimo vykdymu susijusias nuostatas. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, o 2 dalis nustato, kad administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas.

Administratorius administruoja turtą remdamasis šio kodekso 4.240 straipsniu. CK 4.237 straipsnio 1 dalis nustato asmenis, kurie gali būti turto administratoriais. CK 4.238 straipsnio 1 dalis nustato, kad turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Atsižvelgiant į tai, Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, numatanti administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį, negali būti laikoma prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

Įstatymo leidėjas nustatė pakankamai detalų teisinį reguliavimą, susijusį su turto administravimu, todėl, sistemiškai aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, matyti, kad įstatymo leidėjas CK atitinkamose nuostatose nustatė ir administracinio akto turinį. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas matyti, kad Civilinis kodeksas, kai kuriais atvejais tiesiogiai nustato administravimo akto turinį turint omeny šiuos duomenis: asmuo, kuris yra skiriamas turto administratoriumi, administruotinas turtas, atlyginimas (mokestis) už turto administravimą.

Visi minimi duomenys atsispindi ir Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatoje. Iš nurodytų nuostatų galima daryti išvadą, kad Vyriausybė ginčijamo nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo Civiliniame kodekse įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas ir konkretizavo administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 61-71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto atitikties atsakovo nurodytų teisės aktų reikalavimams. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto bei Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą išnagrinėtoje analogiškoje byloje. Esant tokiai situacijai buvo reikalinga šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 str. 1 d. 3 p.). Nustatant, ar Administracijos direktorius įsakyme turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Nuostatų 8.1 punktą. Atsakovas veikė pagal minėtus Nuostatus, t. y. teisėtai, pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų 8.1 punkto teisėtumo, tik įsiteisėjus Konstitucinio Teismo sprendimui dėl norminio administracinio akto ištyrimo bus galima spręsti, ar Administracijos direktorius veikė pagal tuo metu galiojusių norminių administracinių aktų nuostatas.

2. Teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. daugiabučio namo bendrųjų patalpų savininkų teisių ir pareigų, kadangi būtent jie bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, todėl jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 48 str.). Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, yra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.).

3. Pažymi, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39, kadangi jie prieštaravo Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktui. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS858-293/2011 ir pažymi, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į atsakovą, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti ginčijamo įsakymo atitikimą Nutarimui Nr. 603.

4. Teismas netaikė Nuostatų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas įsakymas Nr. 30-1922, 8.1 punkto, taip pažeisdamas įstatymo viršenybės principą.

5. Įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami teisės aktų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Teigia, kad šiuo atveju Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą – nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 95-104) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinis Teismas nėra priėmęs tirti minėtų Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties anksčiau minėtoms Konstitucijos ir įstatymų normoms. Paaiškino, kad ginčo dalykas šioje byloje yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastaroji pareiga administracijos direktoriui kyla ne iš jo paties patvirtintų Nuostatų, o iš CK ir Nutarimo Nr. 603 nuostatų. Nutarimas Nr. 603 ir Nuostatai reguliuoja skirtingų subjektų teises ir pareigas, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti siejami. Nepagrįstais laiko atsakovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, kad skundžiamas įsakymas yra skirtas administratoriui, o atsakovo nurodytiems asmenims teisės ir pareigos kyla iš Nuostatų. Atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchiją, kadangi to paties subjekto priimtas teisės aktas nėra aukštesnės galios negu kitas. Dėl administratoriaus teisės sumažinti mokestį pareiškėjas nurodo, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 30-2305 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Šiuo Įsakymu Nr. 30-2305 buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-26 „Dėl AB „City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas akcinės bendrovės „City Service“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas 75–78 eilutėmis, t. y. prie akcinės bendrovės „City Service“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo buvo priskirti ir daugiabučiai gyvenamieji namai, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.), pareiškėjui atsirado pagrindas pasinaudoti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti paminėtus teikimus. Dėl šių priežasčių atsakovo argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-2305 įžanginės dalies, jis priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-485 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas (t. y. savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas po 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. IX-1327 padarytų Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų). Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Ši Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata šiuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su būtinybe administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Pažymėtina, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), atsižvelgdama į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-2305 turinio, jame aptariamas administravimo mokestis nėra numatytas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Konstatuodama tai, kolegija kartu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevisiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Įsakymo priėmimo metu galiojusi Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija).

Kaip jau buvo paminėta aukščiau, nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (patvirtintų atsakovo 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Todėl, pirmosios instancijos teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti Įsakymą, neturi sudaryti atsakovui kliūčių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvių šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakciją. Kuriuo iš Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme nevisiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Įsakymą Nr. 30-2305, nurodant šiame Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, tarp jų Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais nusprendė atsisakyti priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B-5/2012). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl, atsižvelgdama ir į pirmiau minėtus Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarimus, teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, jo teigimu, į bylą turėjo būti įtraukti ir daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkai. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, šios bylos dalykas – administracijos direktoriaus pareiga nustatyti konkretų administravimo mokestį. Taigi sprendžiamas būtent atsakovo pareigos, o ne kitų asmenų teisių ar pareigų klausimas. Teismo sprendimas savaime jokių teisių ar pareigų atsakovo nurodytiems asmenims nesukuria, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti šio sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2010 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 30-2305 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Arūnas Sutkevičius