Legislator Case Law & Legislation
51186011-c8b2-4e2f-90c9-72b202693f50 AI generated

51186011-c8b2-4e2f-90c9-72b202693f50 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 51186011-c8b2-4e2f-90c9-72b202693f50
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

S., Kunststoff Autoplast GmbH dėl skolos priteisimo pagal laidavimo sutartis ir atsakovo Kunststoff Autoplast GmbH prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl įgaliojimo ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo – I. V.). Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Ginčas byloje kilo dėl įgaliotinio, veikiančio pagal Vokietijos Federacijoje iÅ¡duotÄ Ä¯galiojimÄ , teisėms ir pareigoms taikytinos teisės, taip pat įgaliojimo ir jo pagrindu sudarytos laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais sÄ lygų.IeÅ¡kovas E. S. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų S. A., R.

Legislator headnote

AI generated

51186011-c8b2-4e2f-90c9-72b202693f50 · Lietuvos apeliacinis teismas: Kunststoff Autoplast GmbH veikla apsiribojo Vokietijos Federacine Respublika. Nei iÅ¡ Ä®galiojimo turinio, nei proceso dalyvių paaiÅ¡kinimų nėra nustatyta aplinkybių, kurios rodytų, kad įmonė veikė ne Vokietijoje, bet Lietuvos Respublikoje. Taigi ir atstovas pagal Ä®galiojimÄ Ä¯monės vardu nevykdė veiklos už Vokietijos ribų. Savo ruožtu, sprendžiant dėl CK 1.40 straipsnio taikymo bÅ«tina nustatyti, kokia iÅ¡ tiesų buvo įgaliotinio veikla. Ä®galiojimas iÅ¡duotas vadovaujantis Vokietijos teise konkretiems veiksmams Vokietijoje.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr                                                                                                                                                                                                                                                     Civilinė byla Nr. 2A-80-516/2014                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01880-2012-7Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.8.; 28.1.; 28.2.; 36.2.; 63. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. sausio 13 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio KailiÅ«no ir Gintaro Pečiulio, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo Kunststoff Autoplast GmbH apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1258-345/2014 pagal ieÅ¡kovo E. S. ieÅ¡kinį atsakovams S. A. (S. A.), R.

B. S., Kunststoff Autoplast GmbH dėl skolos priteisimo pagal laidavimo sutartis ir atsakovo Kunststoff Autoplast GmbH prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl įgaliojimo ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo – I. V.). Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Ginčas byloje kilo dėl įgaliotinio, veikiančio pagal Vokietijos Federacijoje iÅ¡duotÄ Ä¯galiojimÄ , teisėms ir pareigoms taikytinos teisės, taip pat įgaliojimo ir jo pagrindu sudarytos laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais sÄ lygų.IeÅ¡kovas E. S. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų S. A., R.

B. S. ir Kunstoff Autoplast GmbH 673 303,60 Lt skolÄ , 118 647,81 Lt palÅ«kanas, 8 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. IeÅ¡kovas nurodė, kad 2010 m. kovo 10 d. su trečiuoju asmeniu I. V. sudarė Sutartį dėl paskolos suteikimo (toliau – ir Paskolos sutartis), kurios įvykdymas užtikrintas atsakovų laidavimu. Trečiasis asmuo paskolos negrÄ Å¾ino, todėl jo įsipareigojimus turi įvykdyti atsakovai.Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH pateikė prieÅ¡ieÅ¡kinį, praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančiais R.

B. S. iÅ¡duotÄ 2010 m. rugpjūčio 18 d. įgaliojimÄ (kurio pagrindu Kunststoff Autoplast GmbH laidavo ieÅ¡kovui už trečiojo asmens prievolių įvykdymÄ , toliau – ir Ä®galiojimas) ir patį laidavimÄ . Kunststoff Autoplast GmbH nurodė, kad atsakovas R. B. S., užmezgęs asmeninius ryÅ¡ius su Kunststoff Autoplast GmbH vadove ir jos Å¡eima, Ä®galiojimÄ iÅ¡gavo apgaulės bÅ«du. Ä®galiojimas iÅ¡duotas siekiant gauti finansavimÄ Kunststoff Autoplast GmbH veiklai, tam, kad R. B. S. galėtų atlikti pinigų transakcijas pagal Kunststoff Autoplast GmbH ir trečiojo asmens sudarytÄ paskolos sutartį.

Atsakovui R. B. S. nevykstant tvarkyti į LietuvÄ reikalų, kuriems ir buvo iÅ¡duotas ginčo Ä®galiojimas, kilo įtarimų dėl jo sukčiavimo, todėl įgaliojimas 2010 m. rugpjūčio 26 d. buvo atÅ¡auktas. Sukčiavimo faktÄ patvirtina tai, kad laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovas R. B. S. buvo Vokietijoje, o ieÅ¡kovas nesiėmė jokių veiksmų įsitikinti Ä®galiojimo galiojimu. Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH taip pat pažymėjo, kad įmonės vadovas pagal Vokietijos Federacijos įstatymus negalėjo perduoti visų savo, kaip valdymo organo, atstovavimo teisių ir iÅ¡ to iÅ¡plaukiančių atsakomybių.

Be to, pagal Vokietijos Federacinės Respublikos komercinio kodekso 54 skirsnio 1 paragrafÄ laidavimo sutarčiai sudaryti buvo bÅ«tinas atskiras įgaliojimas. Kunststoff Autoplast GmbH įsitikinimu, laidavimo sutartis turėtų bÅ«ti pripažinta negaliojančia remiantis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.135 straipsnio 1 dalimi. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino ir priteisė ieÅ¡kovui E. S. solidariai iÅ¡ atsakovų 673 303,60 Lt skolÄ , 118 647,81 Lt palÅ«kanas ir 5 procentų metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ (791 195,41 Lt) nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, o prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė.Teismas, konstatuodamas, kad ieÅ¡kinio reikalavimai, pareikÅ¡ti atsakovui S. A., tenkinami visiÅ¡kai, nurodė, jog trečiasis asmuo nustatytu terminu paskolos negrÄ Å¾ino, o su ieÅ¡kovu sudaryta laidavimo sutartimi atsakovas S. A. laidavo ieÅ¡kovui, kad įvykdys trečiojo asmens prievolę, kylančiÄ iÅ¡ Paskolos sutarties.

Teismas taip pat priteisė tik 5 procentų dydžio procesines palÅ«kanas, nurodydamas, kad kai laiduotojui dėl jo paties neteisėtų veiksmų taikoma civilinė atsakomybė, tai procesinių palÅ«kanų dydis nustatomas ne pagal pagrindinio skolininko ir kreditoriaus sudarytos sutarties sÄ lygas, bet remiantis CK 6.210 straipsnio nuostatomis, jeigu įstatymuose ar kreditoriaus ir laiduotojo sutartyje nenustatyta kitokio palÅ«kanų dydžio.             Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo R.

B. S. atsakomybės prieÅ¡ ieÅ¡kovÄ apimtis analogiÅ¡ka atsakovo S. A., o ieÅ¡kovas, pareiÅ¡kęs ieÅ¡kinį atsakovams 2012 m. rugpjūčio 30 d., nepraleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino, nes paskolos grÄ Å¾inimo terminas 2010 m. birželio 15 d., 2010 m. rugpjūčio 10 d. susitarimais dėl Paskolos sutarties dalinio pakeitimo buvo pratęstas iki 2012 m. liepos 10 d. Teismas pažymėjo, kad laidavimo sutarčių sudarymÄ sÄ lygojo bÅ«tent tas faktas, jog ieÅ¡kovas susitarimais pratęsė trečiajam asmeniui suteiktos paskolos grÄ Å¾inimo terminus.

Be to, atsakovas R. B. S. už trečiojo asmens prievoles pagal Paskolos sutartį laidavo dar 2010 m. kovo 17 d. sudaryta laidavimo sutartimi, tačiau vėliau jÄ pakeitė 2010 m. rugpjūčio 16 d. sutartimi, taigi naujos laidavimo sutarties sudarymas nulemtas paskolos grÄ Å¾inimo terminų pratęsimo. Teismas, vertindamas Kunststoff Autoplast GmbH argumentų pagrįstumÄ , nurodė, kad pagal tarptautinės privatinės teisės kolizines normas Vokietijos Federacinės Respublikos teisė reikÅ¡minga tik įgaliojimo formai, tačiau ne jo turiniui, t. y.

įgaliojimo galiojimo terminas, taip pat atstovo teisės ir pareigos, atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio atsakomybė bei jų atsakomybė tretiesiems asmenims nustatytina pagal Lietuvos Respublikos teisę. Teismas nustatė, kad Ä®galiojime, be kita ko, nurodyta, kad R. S. yra Kunststoff Autoplast GmbH komercinis direktorius, be to, atsakovas buvo įgaliotas sudaryti Kunststoff Autoplast GmbH vardu sandorius, kurie susiję su įmonės komercine veikla. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytus trečiÄ jį asmenį ir atsakovus siejančius verslo santykius, priėjo iÅ¡vadÄ , kad laidavimo sutartys buvo sudarytos siekiant užtikrinti investicijų į Kunststoff Autoplast GmbH pritraukimÄ , o Ä®galiojimas suteikė teisę atsakovui R.

B. S. sudaryti įmonės vardu laidavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad Kunststoff Autoplast GmbH neįrodė nei ieÅ¡kovo ir atsakovo R. B. S. piktavaliÅ¡ko susitarimo, nei apgaulės. Ä®rodymų, kad atsakovas R. S. 2010 m. rugpjūčio 16 d. – 2010 m. rugpjūčio 27 d. buvo Vokietijoje, byloje nepateikta. Teismas, įvertinimas įrodymų visetÄ , taip pat konstatavo, kad ieÅ¡kovas, sudarydamas ginčo laidavimo sutartį, buvo sÄ Å¾iningas, ir laidavimo sutarčių sudarymas buvo tiesiogiai susijęs su įmonės veiklos finansavimu, o tuo pačiu ir jos interesų realizavimu, taigi atsakovas neįrodė nei CK 1.91, nei CK 2.135 straipsnių taikymo pagrindų.             III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimÄ panaikinti ir priimt naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinio netenkinti, o prieÅ¡ieÅ¡kinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Teismas nepakankamai įsigilino į Ä®galiojimo faktines iÅ¡davimo ir atÅ¡aukimo aplinkybes. Ä®galiojimas iÅ¡duotas Vokietijos įmonės asmeniui, kuris gyveno ir dirbo Vokietijoje.

Kunststoff Autoplast GmbH veikla apsiribojo Vokietijos Federacine Respublika. Nei iÅ¡ Ä®galiojimo turinio, nei proceso dalyvių paaiÅ¡kinimų nėra nustatyta aplinkybių, kurios rodytų, kad įmonė veikė ne Vokietijoje, bet Lietuvos Respublikoje. Taigi ir atstovas pagal Ä®galiojimÄ Ä¯monės vardu nevykdė veiklos už Vokietijos ribų. Savo ruožtu, sprendžiant dėl CK 1.40 straipsnio taikymo bÅ«tina nustatyti, kokia iÅ¡ tiesų buvo įgaliotinio veikla. Ä®galiojimas iÅ¡duotas vadovaujantis Vokietijos teise konkretiems veiksmams Vokietijoje.

Pagal tokį Ä®galiojimÄ negalėjo bÅ«ti sudaromi laidavimo sandoriai ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje kitoje valstybėje ir nėra pagrindo Ä®galiojimo turinio vertinti pagal Lietuvos teisę. Savo ruožtu pagal Vokietijos teisę vadovas negali perduoti visų savo, kaip valdymo organo, atstovavimo teisių ir iÅ¡ to iÅ¡plaukiančių atsakomybių. Be to, laidavimo sutarčiai sudaryti bÅ«tinas atskiras įgaliojimas. IeÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, liudijančių, kad atsakovas R. B. S. dar 2010 metų pavasarį vykdė derybas dėl paskolos suteikimo ir buvo pateikęs plačios apimties įgaliojimÄ .

Ne atsakovas turėjo paneigti, kad laidavimo sutarties sudarymas buvo derinamas su Kunststoff Autoplast GmbH vadove A. R., o ieÅ¡kovas įrodyti jo nurodytas aplinkybes. Teismas nepagrįstai ieÅ¡kovo naudai vertina aplinkybę, kad tÄ pačiÄ dienÄ galėjo bÅ«ti iÅ¡duotas Ä®galiojimas Vokietijoje ir pasiraÅ¡yta laidavimo sutartis Lietuvoje. Teismas nepasisakė, o ieÅ¡kovas nepaneigė aplinkybių, kad: Kunststoff Autoplast GmbH santykiai su trečiuoju asmeniu I. V. susiklostė dėl galimo bendradarbiavimo su trečiajam asmeniui priklausančia uždarÄ ja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Marigora“; abejotinas ieÅ¡kovo sugebėjimas paskolinti sumas, kurias ieÅ¡kinyje praÅ¡oma priteisti iÅ¡ atsakovų, todėl nepaneigtos atsakovo abejonės dėl galbÅ«t apsimestinio paskolos sandorio; teismui nepateikti įrodymai, kad pagal Paskolos sutartį paskolinta suma buvo investuota į Kunststoff Autoplast GmbH; nepagrįstai 2009 m. rugsėjo 19 d. susitarimas dėl Kunststoff Autoplast GmbH akcijų įsigijimo susietas su 2010 m. kovo 10 d.

Paskolos sutartimi, nes 2009 metų susitarime nurodyta pinigų suma iÅ¡ I. V. buvo gauta dar 2009 metais.Laidavimo sandorio sudarymo aplinkybės paneigia ieÅ¡kovo sÄ Å¾iningumÄ . Laidavimo sutarčių sudarymas nesusijęs su įmonės veiklos finansavimu – I. V. nepateikė jokių įrodymų, kad perleido skolintas lėšas Kunststoff Autoplast GmbH. Byloje įrodytos visos trys CK 2.135 straipsniui taikyti bÅ«tinos sÄ lygos, nes laidavimo sutartimi atsakovui sukuriamos tik rizikos ir pareigos (taigi sutartis prieÅ¡tarauja įmonės interesams), R.

B. S. pažeidė jam suteiktas teises, sudarymas sandorį, kuriam neturėjo įgaliojimų, o ieÅ¡kovas iÅ¡ sudaromo susitarimo turinio galėjo ir turėjo suprasti laidavimo sutarties, kurios pagrindu atsakovas negauna jokio prieÅ¡prieÅ¡inio patenkinimo, prieÅ¡taravimÄ atsakovo interesams. IeÅ¡kovas E. S. atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . IeÅ¡kovas atsiliepime nurodo Å¡iuos pagrindinius argumentus:

Nei Ä®galiojimo tekste, nei kituose į bylÄ pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta, kad Kunststoff Autoplast GmbH veikia iÅ¡imtinai Vokietijos teritorijoje. PrieÅ¡ingai, byloje esanti Å¡ios įmonės sudaryta paskolos sutartis su Lietuvoje registruota UAB „Marigora“, įmonės santykiai su vienu iÅ¡ akcininkų, gyvenančiu Rusijoje (S. A.) ir įmonės direktorės pasiraÅ¡ytas raÅ¡tas, kad įmonė turi gamybos centrus Saratove, Wolfsburge ir Loburge, patvirtina, jog įmonės veikla neapsiriboja Vokietijos teritorija.

Be to, atsakovo pozicija nėra nuosekli, nes atsakovas nurodė visiÅ¡kai skirtingus savo esme reikalavimų pagrindus pagal Vokietijos ir Lietuvos teisę, kadangi Vokietijos civilinės teisės normos, nurodytos atsakovo, nesusijusios su apgaule, o paremtos objektyviomis aplinkybėmis, kad įmonės direktorė negalėjo perduoti savo teisių visa apimtimi.Atsakovas Kunststoff Autoplast GmbH neteikė į bylÄ jokių įrodymų, kurie detalizuotų jo santykius su R. B. S.. Teismas pagrįstai vertino, kad R. B. S. veikė (teikė paslaugas) Lietuvos Respublikoje, nes Å¡i aplinkybė įrodyta raÅ¡ytiniais įrodymais.

Be to, jo reali gyvenamoji vieta yra ne Vokietijoje, o Lietuvoje. R. B. S. teisiniams santykiams su atstovaujamuoju Kunststoff Autoplast GmbH turi bÅ«ti taikoma Lietuvos Respublikos materialioji teisė. Be to, tarp atsakovų iÅ¡ esmės susiklostė dvejopo pobÅ«džio santykiai – pirma, R. B. S. buvo įmonės komercijos direktorius ir antra, turėjo įgaliojimÄ veikti įmonės vardu. Apeliantas nurodė teisinius pagrindus, kurie gali bÅ«ti reikÅ¡mingi vertinant jo ir R. B. S., kaip komercijos direktoriaus, teisinius santykius, o ne ginčijamo Ä®galiojimo pagrindu susiklosčiusius santykius.Atsakovas, remdamasis CK 1.91 straipsniu, nepateikė jokių konkrečių faktinių duomenų bei įrodymų, patvirtinančių jo, kaip įmonės, apgaulės faktÄ .

Be to, net ir įrodęs savo teiginius dėl Ä®galiojimo negaliojimo, atsakovas nepaneigė ieÅ¡kovo nesÄ Å¾iningumo, nes visi atsakovo nurodyti teiginiai apie ieÅ¡kovo nesÄ Å¾iningumÄ nėra siejami su paties ieÅ¡kovo veiksmais ar neveikimu, o siejami su kitų asmenų, t. y. R. B. S. ir I. V., veikla. Atsakovas apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės net nepateikė konkrečių argumentuotų teiginių, o tik kelia klausimus, į kuriuos, apelianto nuomone, teismas neatsakė. Teismas neprivalo sprendime pasisakyti dėl absoliučiai visų proceso dalyvių argumentų,Apeliantas, teigdamas, kad abejoja, jog ieÅ¡kovas apskritai suteikė paskolÄ I.

V., pačios Paskolos sutarties neginčijo. Be to, pinigų suteikimo ir sumokėjimo faktas įrodytas rašytiniais įrodymais, taigi atsakovas, nesusipažinęs su byla, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumÄ ir teisėtumÄ pagal atsakovo Kunststoff Autoplast GmbH apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundžiamo Ä®galiojimo iÅ¡davimo ir atÅ¡aukimo, o taip pat ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes, todėl nepagrįstai tenkino ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį ir atmetė atsakovo Kunststoff Autoplast GmbH prieÅ¡ieÅ¡kinį.

Dėl įrodinėjimo pareigos bei įrodymų vertinimo, nustatant faktines bylos aplinkybes Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas apelianto nuomone reikšmingas bylos aplinkybes ir todėl netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė, jog atsakovas neįrodė priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, pirmiausia primintina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).Pagal bylos medžiagÄ nustatyta, kad 2010 m. kovo 10 d. ieÅ¡kovas E. S. ir trečiasis asmuo I.

V. sudarė Paskolos sutartį. Trečiasis asmuo įsipareigojo grÄ Å¾inti paskolÄ iki 2010 m. birželio 16 d. (1 t., 5 b. l.). 2010 m. birželio 15 d. susitarimu paskolos grÄ Å¾inimo terminas pratęstas iki 2010 m. rugsėjo 10 d. (1 t., 6 b. l.), o 2010 m. rugpjūčio 10 d. susitarimu – iki 2012 m. liepos 10 d. (1 t., 7 b. l.). Savo prievolių pagal Paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti I. V. įkeitė jam priklausančius vertybinius popierius – 100 procentų UAB „Marigora“ akcijų (1 t., 15–17 b. l.). 2010 m. rugpjūčio 16 d., papildomai užtikrinant trečiojo asmens prievolių pagal Paskolos sutartį įvykdymÄ , ieÅ¡kovas ir atsakovai S. A., Kunststoff Autoplast GmbH, atstovaujama R.

B. S., ir R. B. S. pasirašė laidavimo sutartis (1 t., 8–12 b. l.). R. B. S. veikė Kunststoff Autoplast GmbH vardu pagal 2010 m. rugpjūčio 16 d. įmonės vadovės iÅ¡duotÄ Ä®galiojimÄ (1 t., 13–14 b. l.), kuriame nurodyta, kad R. B. S. yra Kunststoff Autoplast GmbH komercinis direktorius ir įmonės vadovė bei akcininkė A. R. įgalioja R. B. S. tvarkyti visus komercinius įmonės reikalus bei atstovauti pačios vadovės interesus pas notarÄ . Dėl Vokietijos Federacijoje iÅ¡duoto įgaliojimo turiniui bei formai taikytinos teisės Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylos medžiagÄ , be kita ko ir pirmiau nurodyto Ä®galiojimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, priėjo iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į Ä®galiojimo iÅ¡davimo aplinkybes ir todėl nenustatė, kad Ä®galiojimas iÅ¡duotas tvarkyti Vokietijoje esančios ir veikiančios įmonės reikalus ir įgaliotinis negalėjo vykdyti veiklos už Vokietijos ribų.

Visų pirma pažymėtina, kad pats Kunststoff Autoplast GmbH prieÅ¡ieÅ¡kinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui, ne kartÄ yra nurodęs, jog Ä®galiojimas R. B. S. buvo reikalingas tvarkyti įmonės reikalus Lietuvoje. Be to, ta aplinkybė, kad atsakovo buveinė ir pagrindinė veikla yra Vokietijoje, savaime nereiÅ¡kia, jog įmonė negali turėti ir / ar tvarkyti reikalus (taip pat ir sudaryti sandorius) už Vokietijos ribų. PrieÅ¡ingai, bylos medžiaga, inter alia, Kunststoff Autoplast GmbH ir Lietuvos Respublikoje įsteigtos UAB „Marigora“ sudaryta paskolos sutartis, paties atsakovo paaiÅ¡kinimai apie santykius su UAB „Marigora“, 2009 m. rugsėjo 19 d. susitarimas su Lietuvos Respublikos piliečiu I.

V. dėl akcijų įsigijimo (2 t. 25–26 b. l.), patvirtina, kad atsakovo veikla nebuvo vykdoma iÅ¡imtinai Vokietijoje. Pažymėtina ir tai, kad Ä®galiojime nėra sukonkretintos įgaliotinio veikimo teritorijos ribos, be to, atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, jog Ä®galiojimas įgaliotiniui iÅ¡duotas veikti iÅ¡imtinai Vokietijoje, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti, kokius veiksmus R. B. S. turėjo atlikti ar kokius sandorius pagal šį Ä®galiojimÄ turėjo sudaryti (arba bent rengėsi sudaryti) Vokietijoje.

Vienintelis veiksmas, kuris buvo atliktas minėto Ä®galiojimo pagrindu ir įrodytas nagrinėjamoje byloje, yra bÅ«tent 2010 m. rugpjūčio 16 d. laidavimo sutarties pasiraÅ¡ymas, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis CK 1.40 straipsniu, įgaliotinio R. B. S. teisės ir pareigos nustatytinos pagal Lietuvos Respublikos teisę. Dėl pagrindų pripažinti negaliojančiais įgaliojimÄ ir laidavimo sutartį Kaip jau buvo minėta, Ä®galiojime R. B. S. buvo pavesta tvarkyti visus įmonės komercinius reikalus, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos teisiniu reglamentavimu, jis turėjo teisę sudaryti ir laidavimo sutartis.

Savo ruožtu argumentų dėl Ä®galiojimo neatitikimo Vokietijos teisės nustatytiems formos reikalavimams, apeliantas nenurodė.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kitų apelianto nurodytų argumentų prieÅ¡taringumÄ . Paties apelianto teigimu, jis, kaip Vokietijoje įsisteigusi įmonė, negalėjo ir neturėjo žinoti Lietuvos Respublikos teisės ir jos kolizinių normų, o veikė pagal Vokietijos teisę. Apelianto paaiÅ¡kinimu, pagal Vokietijos teisę vadovas įgaliojimu negali visų savo, kaip valdymo organo, teisių ir iÅ¡ to iÅ¡plaukiančių atsakomybių perduoti kitam asmeniui.

Savo ruožtu R. B. S. iÅ¡duotame Ä®galiojime perduodama teisė atlikti visus veiksmus įmonės vardu, o tai, apelianto nuomone, daro Ä®galiojimÄ negaliojančiu pagal Vokietijos teisę. Kitaip tariant, pats apeliantas iÅ¡ esmės pripažino, kad jis, veikdamas pagal Vokietijos teisę ir turėdamas jÄ Å¾inoti, sÄ moningai sudarė Vokietijos teisei prieÅ¡taraujantį Ä®galiojimÄ . Toks apelianto motyvų prieÅ¡taringumas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tik patvirtina, kad apeliantas iÅ¡ tikrųjų nebuvo apgautas ir tikslingai iÅ¡davė ginčijamÄ Ä®galiojimÄ , o visi teiginiai dėl Ä®galiojimo prieÅ¡taravimo Vokietijos teisei yra deklaratyvaus pobÅ«džio ir klaidinantys, siekiant iÅ¡vengti pagal laidavimo sutartį atsiradusio įsipareigojimo ieÅ¡kovui.Byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina tiek paskolos sutarties, tiek laidavimo sutarčių sudarymÄ .

Be to, priešingai nei teigia apeliantas, byloje buvo įrodytas ir pinigų perdavimo pagal Paskolos sutartį faktas, kurį patvirtina 2010 m. kovo 10 d., 2010 m. rugpjūčio 18 d., 2010 m. rugpjūčio 20 d. ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. mokėjimo nurodymai, taip pat 2010 m. rugpjūčio 16 d. ieškovo bei trečiojo asmens pasirašytas grynųjų pinigų perdavimo–priėmimo aktas (1 t., 18–22 b. l.). Taigi būtent atsakovas, abejojantis dėl Paskolos sutarties realaus vykdymo ir laidavimo sutarties sudarymo tikrųjų aplinkybių, turėjo ne kelti retorinius klausimus, o pateikti jo teiginius pagrindžiančius įrodymus, leidžiančius nustatyti, kokiu tikslu buvo išduotas Įgaliojimas.

Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniame skunde kelia klausimÄ , kodėl Ä®galiojime, jeigu jis iÅ¡duotas laidavimo sutarčiai sudaryti, nėra nurodytas konkretus įgaliotiniui pavedamas atlikti veiksmas (laidavimo sutarties sudarymas), tačiau pats apeliantas nepaaiÅ¡kina, kodėl Ä®galiojime, jeigu jis, kaip kad teigia atsakovas, iÅ¡duotas tvarkyti reikalus, iÅ¡imtinai susijusius su UAB „Marigora“, nėra nurodytos Å¡ios aplinkybės ir taip susiaurintos įgaliotinio teisės.Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad Ä®galiojimo ir laidavimo sutarties iÅ¡davimo data leidžia preziumuoti, jog Ä®galiojimas bÅ«tent ir buvo suteiktas laidavimo sutarčiai sudaryti.

Apeliantas neįrodė, kad R. B. S. negalėjo pasiraÅ¡yti laidavimo sutarties 2010 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje. Atsakovo pateikta sÄ skaita už nakvynę Vokietijoje yra iÅ¡raÅ¡yta įmonei (Kunststoff Autoplast GmbH, o ne R. B. S.), be to, Å¡i sÄ skaita yra už 2010 m. rugpjūčio 24–27 d., o ne 2010 m. rugpjūčio 10 d. nakvynę. Be to, apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytiems teiginiams, neva apeliantas neturėjo poreikio skolintis iÅ¡ ieÅ¡kovo, nes buvo sudaryta paskolos sutartis su UAB „Marigora“, kuri, apelianto nuomone, buvo pajėgi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, prieÅ¡tarauja paties atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinėje nurodyta aplinkybė, kad su UAB „Marigora“ sudaryta paskolos sutartis niekada nebuvo vykdoma ir atsakovas negavo pagal jÄ pinigų.Byloje esančių įrodymų visetas, inter alia, I.

V. (UAB „Marigoro“ akcininko) pateiktas 2009 m. rugsėjo 19 d. susitarimas dėl atsakovo akcijų įsigijimo (2 t. 25–26 b. l.), I. V. vykdyti mokėjimai atsakovui (2 t., 27–39 b. l.), 2010 m. kovo 10 d. mokėjimo nurodymas, pagal kurį I. V. pervedė atitinkamÄ pinigų sumÄ atsakovui (1 t., 214 b. l.), su UAB „Marigora“ sudaryta, bet nevykdoma paskolos sutartis, itin plačias teises suteikiančio Ä®galiojimo iÅ¡davimas, galiausiai, ta aplinkybė, kad pats atsakovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog I.

V. 2010 metais nepervedė atsakovui ieÅ¡kovo skolintų lėšų, taip pat konkrečiai nepaaiÅ¡kino, kaip pasireiÅ¡kė R. B. S. apgaulė atsakovo atžvilgiu, o 2010 m. rugpjūčio 16 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis ne tik su atsakovu, bet ir su vienu iÅ¡ jo akcininkų (S. A.), patvirtina ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytas Paskolos sutarties ir laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos, siekiat užtikrinti investicijų pritraukimÄ Ä¯ įmonę ir pagrįstai tenkino ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priėjo iÅ¡vadÄ , kad atsakovas neįrodė bÅ«tinų sÄ lygų laidavimo sutarčiai pripažinti negaliojančia pagal CK 2.135 straipsnį.

Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad tam, jog sandoris bÅ«tų pripažintas negaliojančiu pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį, turi bÅ«ti konstatuotas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio prieÅ¡ingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2009; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008).

Atsakovui neįrodžius bent vienos iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų, reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu negali bÅ«ti tenkinamas.Kaip jau buvo minėta, R. B. S., remiantis CK 1.40 straipsniu ir Ä®galiojimo turiniu, turėjo teisę tvarkyti visus įmonės komercinius reikalus, taigi ir pasiraÅ¡yti investavimui gauti reikalingÄ laidavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, jis negali bÅ«ti pripažintas virÅ¡ijusiu jam suteiktus įgaliojimus. Be to, nors pats savaime laidavimo sandoris, kaip kad teisingai teigia apeliantas, nesuteikia atsakovui jokio prieÅ¡prieÅ¡inio patenkinimo, vis dėlto jo naudingumas turi bÅ«ti vertinimas kartu su paskolos sutartimi (pagal kuriÄ atsakovas gauna jo veiklai bÅ«tinÄ finansavimÄ ), kadangi bÅ«tent laidavimo sutarties, kaip vienos iÅ¡ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, dėka paskolos davėjui garantuojamas partnerio (paskolos gavėjo) patikimumas.

Galiausiai, atsakovas neįrodė ieÅ¡kovo nesÄ Å¾iningumo. Civilinėje teisėje galioja sÄ Å¾iningumo prezumpcija, kuri reiÅ¡kia, kad kiekvienas asmuo laikomas sÄ Å¾iningu, jeigu neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, kt.). Apeliantas nenurodė jokių įrodymais pagrįstų aplinkybių, kad laidavimo sutarties pasiraÅ¡ymo metu ieÅ¡kovas žinojo ar turėjo žinoti apie interesų konfliktÄ , be kita ko tai, jog atsakovas minėtu Ä®galiojimu neva nesuteikė teisės pasiraÅ¡yti laidavimo sutarties jo vardu.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiÅ«riu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Dėl Å¡ių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos iÅ¡ prieÅ¡ingos ginčo Å¡alies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovo E. S. praÅ¡ytos priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteisiamos, kadangi ieÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių turėtas iÅ¡laidas bei jų dydį (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                     Rasa GudžiÅ«nienė Kazys KailiÅ«nas Gintaras Pečiulis