2016-02-03 Nr. AB-2600-3-61-3-02627-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A-573-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02627-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“;

2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“;

3)panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 „Dėl sprendimo išieškoti S. F. personalinės įmonės skolą priverstine tvarka vykdymo“;

4) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3685 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“;

5) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (9.8) I-922 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“;

6) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų VSDFV veiksmų (neveikimo), kuri yra 2 269 495,40 Lt;

7) nustatyti, kad VSDFV laiku neatsakė į jo 2013 m. gegužės 6 d. skundą ir patraukti teisinėn atsakomybėn institucijos vadovus;

8) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) įstatymai, kuriuos VSDFV neteisėtais ir nepagrįstais veiksmais (neveikimu) taiko teisiškai nesureguliuotam konkrečiam atvejui, nevykdančiam ekonominės veiklos ir negaunančiam pajamų valstybės piliečiui, prievarta versdama jį mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas atgaline data su priskaičiuotais delspinigiais;

9) ištirti VSDFV savaip interpretuojamų norminių administracinių aktų teisėtumą.

Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamais aktais reiškia neteisėtus ir nepagrįstus reikalavimus, kuriais pažeidžiamos pareiškėjo prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos papildomų protokolų nuostatos. VSDFV, nagrinėdama skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. rašto Nr. (7.5) 3-54191, nesilaikė nustatytų skundo nagrinėjimo terminų. Ginčas dėl tų pačių atsakovo reikalavimų nepagrįstumo jau buvo nagrinėjamas teisme ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi išspręstas pareiškėjo naudai. VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai reikalauja privalomojo sveikatos draudimo įmokų, nes jis nevykdė ekonominės veiklos, negavo draudžiamųjų pajamų. Dėl nepagrįsto reikalavimo sumokėti aptariamas įmokas bei dėl iš jo kilusių teisinių procesų, patyrė psichologinę įtampą, kitas neigiamas pasekmes, todėl prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją tai, kad ekonominės veiklos nevykdančiam asmeniui nustatoma pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas yra individualios įmonės savininkas, kuri yra deklaravusi veiklos laikiną nevykdymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. privalomojo sveikatos draudimo įmokos nebuvo skaičiuojamos. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, nuo 2010 m. liepos 1 d. individualiai įmonei atsirado prievolė kas mėnesį mokėti 72,00 Lt dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už įmonės savininką (pareiškėją). Viso pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. apskaičiuota 1008,00 Lt PSD įmokų ir 51,20 Lt delspinigių. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas yra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, todėl minėtos įmokos už pareiškėjo S. F. individualios įmonės savininką nebeskaičiuojamos. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 2 d. informavo pareiškėją apie šį įsiskolinimą, išaiškino susijusį teisinį reguliavimą ir nurodė sumokėti įsiskolinimą, o neturint galimybių tai atlikti, pasiūlė kreiptis dėl skolos sumokėjimo atidėjimo nustatyta tvarka. Pareiškėjui nustatyta tvarka neapmokėjus įsiskolinimo, VSDFV Vilniaus skyrius inicijavo skolos išieškojimą priverstine tvarka. Visa tai atliko teisės aktų nustatyta tvarka, pagrįstai taikydama ginčo santykius reguliuojančias teisės normas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, valstybės civilinė atsakomybė kyla esant neteisėtiems veiksmams, asmeniui patyrus žalą. Šiuo atveju atsakovai veikė teisėtai, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė žalą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo S. F. individuali įmonė yra deklaravusi veiklos nevykdymą nuo 2010 m. sausio 1 d. ir pagal teisės aktų reikalavimus nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. turėjo už įmonės savininką kas mėnesį mokėti 9 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. ir 2014 m. sausio 15 d. skundus, 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. (9.8) I-922 konstatavo, kad skundžiamuose sprendimuose VSDFV Vilniaus skyrius detaliai ir teisingai išdėstė informaciją apie pareiškėjo S. F. personalinės įmonės nustatytą skolą bei kokiu pagrindu yra apskaičiuotos privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir delspinigiai. VSDF Valdybos 2014 m. sausio 29 d. sprendime konstatuota, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ginčijami veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjo skundžiami VSDF Valdybos ir VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai atitiko Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir kitų ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimus, buvo teisėti, todėl pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad bylos išsprendimas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisėms ir pareigoms įtakos neturės ir ji neturi teisinio suinteresuotumo sprendžiamoje byloje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo S. F. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 „Dėl sprendimo išieškoti S. F. personalinės įmonės skolą priverstine tvarka vykdymo“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (9.8) I-3685 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (9.8) I-922 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“. Likusioje dalyje skundą atmetė.

Ginčui aktualios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2010 m. birželio 30 d. redakcijos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad individualių įmonių savininkai ir ūkinių bendrijų tikrieji nariai privalomai draudžiami sveikatos draudimu. To paties įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyti šių įmokų apskaičiavimo principai, pagal kuriuos individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos. Šiame punkte nurodytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazę sudaro minimalioji mėnesinė alga. Priimant šią įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakciją, įstatyme buvo numatyta, kad ji galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Iki šių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimų galiojusios ankstesnėje 4 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami, inter alia, sveikatos draudimu. Šios redakcijos 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatytos šių asmenų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo taisyklės ir paminėta, kad jos netaikomos, jeigu individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka.

VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad, juos priimant, be kita ko, vadovavosi 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Fondo biudžeto taisyklės) redakcija su pakeitimais, priimtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1650, kuri galiojo iki 2012 m. kovo 9 d. Šios Taisyklių redakcijos 48.2 punkte nustatyta, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų ir sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat buvo nustatyta, kad šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių Taisyklių 48.1–48.3 punktuose numatytais atvejais ar jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą, t. y., šiuo atveju – pareiškėjui užsiregistravus gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip norinčiam ir galinčiam dirbti tam tikrą darbą ar kitu šiame punkte nurodytuose įstatymuose numatytu būdu.

Iki šių pakeitimų galiojusios Taisyklių redakcijos 48.2 punkte (2010 m. vasario 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad iš esmės visais atvejais individualių įmonių savininkai gali nemokėti PSD įmokų, jeigu jų individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir tai nustatyta tvarka deklaravo: šiame punkte buvo nustatyta, kad individualių įmonių savininkai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas prievolę mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už individualių įmonių savininkus, priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimus, kurie įsigaliojo 2010 m. liepos 1 d. Tačiau, kaip buvo minėta, tuos pačius įstatymų leidėjo ketinimus įgyvendinantys Taisyklių pakeitimai buvo priimti vėliau ir įsigaliojo tik 2010 m. lapkričio 24 d.

Laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. įstatyme buvo numatyta bendroji nuostata, kad individualių įmonių savininkai privalomai draudžiami sveikatos draudimu, o klausimas dėl atvejų, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo, šiame įstatyme nebuvo aptartas.

Tuo pačiu laikotarpiu galiojusių Taisyklių 48.2 punkte (2010 m. vasario 10 d. redakcija) buvo nustatyta išlyga šiai prievolei, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka (Taisyklių 2010 m. vasario 10 d. redakcija). Pareiškėjas šiuos požymius atitiko.

Ši išlyga Taisyklėse buvo pakeista 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusiu Taisyklių pakeitimu 48.2 punktą papildžius nuostata, kad šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių Taisyklių 48.1–48.3 punktuose numatytais atvejais ar jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą, t. y., šiuo atveju – pareiškėjui užsiregistravus gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip norinčiam ir galinčiam dirbti tam tikrą darbą ar kitu šiame punkte nurodytuose įstatymuose numatytu būdu.

Laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. galiojusio teisinio reguliavimo neaiškumas, dviprasmiškumas pareiškėjui apsunkino galimybes spręsti, kokių priemonių jis turėtų imtis, kad būtų laikomas sveikatą apsidraudusiu asmeniu.

Tai patvirtina ir aplinkybė, kad darbo biržoje bedarbiu pareiškėjas įsiregistravo 2011 m. rugsėjo 20 d. – iš karto po VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dėl ginčijamo įsiskolinimo priėmimo. Tai atlikęs pareiškėjas tapo draudžiamu valstybės lėšomis pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kaip nedirbantis darbingo amžiaus asmuo, užsiregistravęs gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip norintis ir galintis dirbti tam tikrą darbą.

Teismas darė išvadą, kad skundžiamais sprendimais pareiškėjui nepagrįstai remiantis 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusia Taisyklių 48.2 punkto redakcija apskaičiuotos privalomo sveikatos draudimo įmokos už laikotarpį iki šios redakcijos įsigaliojimo (2010 m. liepos 1 d.– 2011 m. rugpjūčio 31 d.). Ginčo santykių metu galiojęs reguliavimas buvo neaiškus, dviprasmiškas, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo apskaičiuotos mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, naikinamas. Taip pat naikinami pareiškėjo skundžiami sprendimai, kuriais buvo sprendžiami pareiškėjo skundų nagrinėjimo ir sprendimo vykdymo klausimai. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. (7.5)3-54191, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. (7.5) 7-10-62586, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 3-154315, VSDF Valdybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. (9.8) I-3685, VSDF Valdybos 2014 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. (9.8) I-922 naikintini.

Teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimus panaikinti skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, pareiškėjo teisės yra apginamos tinkamai ir nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ginčo santykių teisinių reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Analogiškai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ištirti norminių teisės aktų teisėtumą. Pareiškėjo reikalavimas patraukti teisinėn atsakomybėn VSDFV vadovus taip pat netenkintinas, kadangi toks reikalavimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnyje numatytų galimų priimti pirmosios instancijos teismo sprendimo rūšių, įstatymai nesuteikia teismui įgaliojimų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių taikyti teisinę atsakomybę.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti bendromis frazėmis apie sveikatos pablogėjimą ir įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog būtent dėl šioje byloje skundžiamų administracinių aktų priėmimo pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo tokio intensyvumo, kad būtų laikomas objektyviai sukeliančiu neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasmę, už kurią galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, todėl šis pareiškėjo reikalavimas netenkintinas.

III. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, pats sau prieštaraudamas, panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo apskaičiuotos mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokos už laikotarpį po naujos Fondo biudžeto taisyklių 48.2 punkto redakcijos įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. lapkričio 24 d. Mano, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo Socialinio draudimo įstatymu, rėmėsi poįstatyminio akto norma (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Fondo biudžeto taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 48.2 punktu), nustatančia įmokų nemokėjimo sąlygas ir siaurinančia Socialinio draudimo įstatymu nustatytą reglamentavimą. VSDFV Vilniaus skyriaus vertinimu, visos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios individualių įmonių savininkų privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą nuo 2010 m. liepos 1 d., pareiškėjui turėjo būti žinomos, nes visi teisės aktų pakeitimai bei įsigaliojusios teisės aktų naujos redakcijos buvo skelbiamos įstatymo nustatyta tvarka, be to, informacija apie socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą nuolat skelbiama viešai, todėl pareiškėjas, būdamas rūpestingas, turėjo visas galimybes dar 2010 metų antroje pusėje imtis priemonių, kad būtų laikomas sveikatą apsidraudusiu asmeniu ir atitinkančiu Fondo biudžeto taisyklių 48.2 punkte numatytas sąlygas. Pareiškėjas aktyvių veiksmų ėmėsi daugiau kaip po metų nuo prievolės mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas atsiradimo, tik 2011 m. rugsėjo 20 d. įsiregistravo darbo biržoje ir tokiu būdu tapo draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis. VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose (2013 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-122/2013).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

VSDFV mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d. galiojęs teisinio reguliavimo neaiškumas, dviprasmiškumas pareiškėjui apsunkino galimybę spręsti, kokių priemonių jis turėtų imtis, kad būtų laikomas sveikatą apsidraudusiu asmeniu, nepagrįsta. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1650 pakeitus VSDFV biudžeto taisykles nuo 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusiu 48.2 punktu buvo nustatyta, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų ir sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių taisyklių 48.1-48.3 punktuose numatytais atvejais arba jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą. Taigi nuo 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusiu 48.2 taisyklių punktu buvo tik nustatyti atvejai, kai individualios įmonės savininko privalomojo sveikatos draudimo įmokos galėjo būti nemokamos. Laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. teisinio reguliavimo dėl individualių įmonių savininkų galėjimo nemokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų nebuvimas negali būti laikomas teisinio reguliavimo neaiškumu, dviprasmiškumu.

Be to, jau nuo 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojus taisyklių 48.2 punkto pakeitimams, pareiškėjas iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. neatitiko minėtame punkte nustatytų atvejų, kai individualios įmonės savininko privalomojo sveikatos draudimo įmokos gali būti nemokamos. Socialinio draudimo įstatymo 6 ir 17 straipsnių sisteminė analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje yra įtvirtinta tokia privalomojo sveikatos draudimo sistema, jog visi asmenys, kuriems taikomos Socialinio draudimo įstatymas, yra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu.

Privalomasis sveikatos draudimas asmenims yra suteikiamas, jeigu jie, kaip aktyvią ekonominę veiklą vykdantys asmenys moka ir (arba) už juos mokamas privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie yra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis. Pagal Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalį asmenys, kurie nepriklauso išvardintiems paminėto įstatymo 17 straipsnio 1-8 dalyse ir nėra drausti valstybės lėšomis, kas mėnesį už save turi mokėti 9 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo minimaliosios mėnesinės algos.

Pagal apeliacine tvarka ginčijamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime pateiktą išaiškinimą yra pažeidžiamas minėtas principas, kadangi nurodoma, jog įmonė privalomojo sveikatos draudimo įmokų galėjo nemokėti, nors individualios įmonės savininkas nebuvo draustas sveikatos draudimu valstybės lėšomis, nevykdė kitos ekonominės veiklos, nuo kurios pagal Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio nuostatas būtų mokėjęs privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir nemokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokų kaip fizinis asmuo.

Pareiškėjas S. F. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Be to, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Mano, kad atsakovų pateikti apeliaciniai skundai yra nemotyvuoti. Atsiliepime paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą tarp tų pačių šalių, to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja antrą kartą (dar 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti.

VSDFV Vilniaus skyrius palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti.

VSDFV palaiko VSDFV Vilniaus skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime prašo atsakovų apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, kad bylos išsprendimas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisėms ir pareigoms įtakos neturės ir ji neturi teisinio suinteresuotumo sprendžiamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, atsiliepime į apeliacinius skundus reikšdamas reikalavimą nagrinėti juos žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovų apeliacinius skundus išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Byloje kilęs ginčas dėl individualios įmonės, kuri laikinai nevykdo veiklos, savininko pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad individualių įmonių savininkai yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 ir 5 dalyje nustatyta, kad individualios įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus, o įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos.

To paties įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudarė individualios įmonės ar ūkinės bendrijos Fondo valdybos su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka deklaruoto ir su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi bei teritorine valstybine mokesčių inspekcija suderinto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga. Šios nuostatos netaikomos, jeigu individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka (2009 m. liepos 22 d. Įstatymo Nr. XI-389 redakcija).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2010 m. birželio 17 d. redakcijos (įsigaliojusios 2010 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad individualių įmonių savininkai ir ūkinių bendrijų tikrieji nariai privalomai draudžiami sveikatos draudimu. To paties įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyti šių įmokų apskaičiavimo principai, pagal kuriuos individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos. Šiame punkte nurodytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazę sudaro minimalioji mėnesinė alga. Priimant šią įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakciją, įstatyme buvo numatyta, kad ji galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, 482 punkte (2010 m. vasario 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Tų pačių Taisyklių 482 punkto (2010 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta, kad individualių įmonių savininkai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai socialinio draudimo įmokų ir sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių Taisyklių 48.1 – 48.3 punktuose numatytais atvejais ar jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą. Individuali įmonė ar ūkinė bendrija taip pat laikoma nevykdančia veiklos, jeigu iki 2008 m. gruodžio 31 d. jai buvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas, o visi jos darbuotojai atleisti iš darbo.

Taisyklių 48.1 – 48.3 punktuose numatyti atvejai, t. y. jeigu individualios įmonės savininkas gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės ar valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją ir (ar) mokamą pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą (48.1 punktas), gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją (48.2 punktas), gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią senatvės ar netekto darbingumo pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, kitos Europos ekonominės erdvės valstybės, Šveicarijos Konfederacijos ar šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo (48.3 punktas). Taip pat šiame punkte išvardinti asmenys privalomojo sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, jeigu jie yra apdrausti pagal Sveikatos draudimo įstatymą.

Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta kad, privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis yra draudžiami darbingo amžiaus asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. sausio 1 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities Valstybinę mokesčių inspekciją, deklaruodamas, kad jo individuali įmonė nevykdys veiklos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. (I t., b. l. 113; Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-1154-437/2012 It., b. l. 28–29). Pareiškėjas teritorinėje biržoje registruotas kaip bedarbis nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. (I t., b. l. 137).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pagal Valstybinio socialinio drausimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2009 m. liepos 22 d. Įstatymo Nr. XI-389 redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 30 d.) privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėti neturėjo, nes pareiškėjas veiklos laikinai nevykdė ir tai yra deklaravęs Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Tačiau pareiškėjui prievolė mokėti individualios įmonės savininko privalomojo sveikatos draudimo įmokas atsirado, įsigaliojus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2010 m. birželio 17 d. redakcijai. Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos. Šiame punkte nurodytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazę sudaro minimalioji mėnesinė alga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius rašytinius įrodymus bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. laikinai nevykdančių veiklos individualių įmonių savininkai, neatitinkantys Taisyklių 482 punkte numatytų sąlygų, nedrausti pagal Sveikatos draudimo įstatymą, neregistruoti teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbiai, privalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių mokėtojas nustatomas remiantis tuo metu galiojančiomis teisės normomis, o mokesčių teisės normos, išplečiančios neapmokestinamų asmenų ratą, atgal negalioja (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A552-122/2013).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. F. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė