2013-03-14 Nr. AB-503-3-62-3-01285-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-230/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01285-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Č., S. J., A. Š. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Kauno aikštelė“, viešajai įstaigai „Automobilių stovėjimo aikštelės“ dėl sprendimu patvirtinto sąrašo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai skundu (b. l. 5−10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. T-605 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 35 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti nuostatų ir Kauno miesto vietų, kuriose renkama ši rinkliava, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašo V dalį, į kurią įtrauktos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Islandijos pl. 201, Islandijos pl. 203, Partizanų g. 79, Pramonės g. 61 ir Taikos pr. 81B, Kaune.

Taip pat pateiktas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos, sustabdyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. T-605 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 35 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti nuostatų ir Kauno miesto vietų, kuriose renkama ši rinkliava, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašo V dalies dėl automobilių stovėjimo aikštelių, esančių Islandijos pl. 201, Islandijos pl. 203, Partizanų g. 79, Pramonės g. 61 ir Taikos pr. 81B, Kaune, galiojimą.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nurodė, jog nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, bus sužlugdyta UAB „Kauno aikštelė“ ūkinė−komercinė veikla, ji negalės gauti pajamų iš pagrindinės savo veiklos – automobilių saugojimo paslaugų teikimo. Pradėjus įgyvendinti skundžiamą sprendimą ir perėmus iš UAB „Kauno aikštelė“ ginčo aikšteles, įmonė turės atleisti darbuotojus, dirbančius automobilių stovėjimo aikštelėse. Įmonė, netekusi turto, kurį naudoja ūkinėje-komercinėje veikloje, iš kurios gauna pajamas, neturės reikiamų finansinių išteklių tęsti veiklai ir darbuotojų išeitinėms išmokoms mokėti, todėl galimai turės bankrutuoti, o tokiu atveju galimas skundo patenkinimas taptų iš esmės beprasmis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkino.

Laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas, sustabdė ginčijamo akto Kauno m. tarybos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-605 V dalies, kuria automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Islandijos pl. 201, Islandijos pl. 203, Partizanų g. 79, Pramonės g. 61 ir Taikos pr. 81B, Kaune, įtrauktos į Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava, už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti, sąrašą, galiojimą.

Teismas nurodė, kad iš ginčo tarp šalių pobūdžio matyti, kad pareiškėjų ginčijama atsakovo priimto administracinio akto dalis – Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. T-605 dalyje dėl automobilių stovėjimo aikštelių, esančių Islandijos pl. 201, Islandijos pl. 203, Partizanų g. 79, Pramonės g. 61 ir Taikos pr. 81B, Kaune, įtraukimo į Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava, sąrašą, sukelia pareiškėjų atžvilgiu paskesnes atitinkamas pasekmes. Galima pagrįstai daryti išvadą, kad išsprendus šį teisinį ginčą teigiamai ir esant palankiam pareiškėjams teismo sprendimui, nesiėmus šioje proceso stadijoje ABTĮ 71 straipsnyje numatytų priemonių, neabejotinai atsirastų vėlesnės negatyvios pasekmės, t. y. tokio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, pareiškėjai turėtų nepagrįstų išlaidų. Teismo nuomone, yra pakankamai pagrindo teigti, kad tokia susidariusi situacija be abejonės sukeltų įmonei turtinius nuostolius, kitus įstatymo saugomų teisių ar interesų pažeidimus, galimus naujus teisminius ginčus, reikalaujant ryšium su šiuo sprendimu patirtos turtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo ir tai, jog Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2089-555/2012 dėl nuosavybės teisės į ginčo aikšteles nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovui Kauno miesto savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ginčo aikštelių valdymo perėmimu. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, remdamasis išdėstytais motyvais teismas pripažino, kad pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme stadijoje, siekiant išvengti tokių galimų neigiamų pasekmių, susijusių su priimto galimai palankaus sprendimo vėlesniu vykdymu, būtina imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) pateikė atskirąjį skundą (b. l. 82−85), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį ir klausimą spręsti iš esmės – pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių – atmesti.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Tokių realių pasekmių nenurodė ir skundžiamą nutartį priėmęs teismas. Savivaldybių veikla griežtai reglamentuota teisės aktais, todėl nėra grėsmės, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, kadangi ir teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, skundžiamo Tarybos sprendimo nuostatos negalios nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. nuo to momento Savivaldybė negalės rinkti šiose teritorijose rinkliavų.

2) Taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas neatsižvelgė į tai, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenimis, pareiškėjų nurodyti ginčo statiniai nuosavybės teise šiuo metu priklauso Savivaldybei. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose taip pat atsispindi dėl nekilnojamųjų daiktų sudaryti sandoriai, pagal kuriuos UAB „Kauno aikštelė" nuomos pagrindu naudojosi Savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, kurie privalėjo būti grąžinti 2012 m. gruodžio 31 d. ir tik Kauno apygardos teismui 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2089-555-2012 pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus atsakovei Savivaldybei iki teismo sprendime įsiteisėjimo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2089-555/2012 atlikti bet kokius veiksmus susijusius su ginčo turto valdymo perėmimu, UAB „Kauno aikštelė", kaip ginčo statinių nuomininkas, o Savivaldybė, kaip teisėtas ginčo statinių savininkas, negalėjo perimti šių statinių. Taigi, Savivaldybė yra ginčo statinių savininkė, todėl vadovaudamasi atitinkamomis Konstitucijos, Savivaldos įstatymu ir Rinkliavų įstatymo nuostatomis, turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad ginčijamas sprendimas priimtas kompetentingo administravimo subjekto, jį priimant nebuvo pažeistos jokios procedūros.

3) Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nevertino ar tai nepažeis proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Tyrimų duomenimis, įgyvendinus skundžiamą sprendimą, į Kauno miesto biudžetą kiekvieną mėnesį galėtų būti surenkama apie 150 864 Lt rinkliavų (2694 automobilių vietos x 80 Lt rinkliavos tarifas x 70 proc. vidutinis aikštelių apkrovimas), per metus tai sudarytų 1 810 368 Lt rinkliavos. Atitinkamai teismui ginčijama nutartimi sustabdžius ginčijamo akto galiojimą, į Kauno miesto savivaldybės biudžetą per mėnesį nebūtų surinkta 114 464,00 Lt. Be to, UAB „Kauno aikštelė" skelbiami įkainiai už automobilių saugojimo paslaugas yra didesni nei ginčijamu Savivaldybės Tarybos sprendimu patvirtintas oranžinės zonos vietinės rinkliavos tarifas, todėl gyventojams automobilių statymas aikštelėse taptų prieinamesnis, jie būtų skatinami automobilius saugiai laikyti tam skiltose aikštelėse, o ne vaikų žaidimų aikštelėse, ant šaligatvių, žalios vejos ar kitose draudžiamose vietose greta daugiabučių namų, tokiu būdu būtų sprendžiamos opios automobilių stovėjimo vietų trukumo problemos daugiabučių namų mikrorajonuose.

4) Pareiškėjų argumentai, kad nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, bus sužlugdyta UAB „Kauno aikštelė" ūkinė-komercinė veikla, įmonė turės atleisti darbuotojus Savivaldybės nuomone, susiję ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, o su skundžiamo akto neigiamomis pasekmėmis ir net ne pareiškėjams, o trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Kauno aikštelė". Be to, pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes, susijusias su UAB. „Kauno aikštelė" finansine padėtimi bei galimu darbuotojų atleidimu. Kartu pažymi, kad įmonės vadovas, o ne akcininkai rūpinasi kasdienine bendrovės ūkine-komercine veikla, sudaro sutartis priima ir atleidžia darbuotojus, todėl nesuprantamas smulkiųjų akcininkų, o ne pačios bendrovės UAB „Kauno aikštelė" siekis dėl bendrovės veiklos rezultatų. Paminėtina ir tai, kad pareiškėjų verslo interesai negali būti iškeliami aukščiau, nei atsakovo siekis gauti papildomas pajamas į Kauno miesto savivaldybės biudžetą, užtikrinti Kauno miesto bendruomenės teisę į saugią gyvenamąją aplinką. Be to, bendrovė nesant galutinio teigiamo sprendimo, vis vien negalėtų valdyti ginčo aikštelių.

5) Teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčijamas sprendimas yra norminio pobūdžio aktas, todėl pareiškėjai, nepatenkantys į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (šiuo atveju - akto panaikinimą) ratą, neturėjo teisės kreiptis į teismą, o teismas, vadovaudamasis ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punktu, privalėjo atsisakyti priimti pareiškėjų skundą ir net nenagrinėti pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

6) Pareiškėjai neturi materialinio teisinio intereso byloje, nes skundą pareiškė ne UAB „Kauno aikštelė", t. y. juridinis asmuo, kurio naudai prašoma pripažinti nuosavybės teisę į ginčo statinius, bet šio juridinio asmens dalyviai − akcininkai.

Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą, atsakovo Savivaldybės atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Nesutinka, jog nebuvo nurodyta realių duomenų, pagrindžiančių, kad galimai teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Teismas įvertino tai, kad šiuo metu vyksta teišmins ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo aikšteles ir ginčo aikštelės realiai valdomos bei ūkinėje−komercinėje veikloje naudojamos UAB „Kauno aikštelė". Įmonei netekus turto, kurį naudoja savo ūkinė−komercinėje veikloje ir iš kurio gauna pajamas, neturint reikiamų finansinių išteklių tęsti veiklą ir mokėti darbuotojams išeitine išmokas, ji bus priversta bankrutuoti. Teismas įvertino ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi Savivaldybei uždrausta atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ginčo aikštelių valdymo perėmimu.

2) Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, šiuo metu vyksta byla dėl ginčo aikštelių nuosavybės teisių, tai, kad ginčo aikštelės Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke registruotos atsakovo Savivaldybės vardu, nereiškia, kad jos priklauso savivaldybei ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas reikalavimo užtikrinimo priemones pritaikė nepagrįstai.

3) Atsakovo skaičiavimai, kad dėl pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių savivaldybė nesurenka 114 464 Lt pajamų, paremti klaidingomis ir ekonomiškai nepagrįstomis prielaidomis. Atsakovas neatsižvelgia į tai, UAB „Kauno aikštelė" teikia ne automobilių parkavimo, bet saugojimo paslaugą, o savivaldybė oranžinėje zonoje rinks tik rinkliavą už automobilių parkavimą, o automobilių saugojimo paslaugos neteiks. Todėl visiškai nelogiška ir ekonomiškai nepagrįsta tikėtis, kad miegamųjų rajonų gyventojai vien tik už automobilių parkavimą o ne saugojimą mokės po 100 Lt per mėnesį. Be to, UAB „Kauno aikštelė" ir šiuo metu moka visus privalomus mokesčius į valstybės ir savivaldybės biudžetus, skolų neturi, dirba pelningai. Tai turi atitikti ir atsakovo, kaip pagrindinio įmonės akcininko, interesus, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikytas nepažeidžia proporcingumo, šalių ir viešųjų interesų pusiausvyros principų.

4) Pareiškėjai yra tinkami subjektai reikšti reikalavimą ginčijamo sprendimo, nes akcininkai turi materialinį interesą imtis teisinio veiksmo, kuriuo siekiama išsaugoti juridinio asmens turtą konkrečiai − kreiptis į teismą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo, kuris susijęs su juridinio asmens, kurio akcininku pareiškėjas yra, turto teisiniu statusu. Be to, UAB „Kauno aikštelė" savo interesų ginčydamas ginčijamą sprendimą negina, nes didysis UAB „Kauno aikštelė" akcininkas, kuriam priklauso 70,2 procentai akcijų, kaip tik ir yra atsakovas, kurio balsas yra lemiamas formuojant įmonės valdymo organus ir priimant esminius sprendimus. Uždraudus smulkiesiems įmonės akcininkams reikšti skundą dėl didžiojo akcininko, kaip viešojo administravimo subjekto sprendimo, būtų pažeidžiami smulkiųjų akcininkų turtiniai interesai, nes sumažėtų jų teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės.

5) Nors ginčijamas aktas yra norminio pobūdžio, pareiškėjai turi teisę jį ginčyti, nes jame nuspręsta dėl turto, kuris susiję su konkrečiu juridiniu asmeniu, o pagal teismų praktiką, administraciniai teismai nagrinėja tokio pobūdžio bylas pagal privačių asmenų skundus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Iš nusistovėjusios Vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011). Pavyzdžiui, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikino ginčijamo akto dalies sustabdymo – galutinio teismo sprendimo įgyvendinimas nepasunkėtų, juo labiau netaptų neįmanomas. Tuo atveju, jei teismas priims pareiškėjams palankų teismo sprendimą ir ginčijamą sprendimą panaikins, iki jo priėmimo buvusi padėtis – UAB „Kauno aikštelė“ automobilių saugojimo paslaugų vykdymas ginčo aikštelėse – būtų nesunkiai atkuriama, atsakovui panaikinus sprendimą jas įtraukti į oranžinę zoną. Be to, UAB „Kauno aikštelė“ galėtų reikalauti dėl galimai neteisėto sprendimo patirtos žalos – negautų pajamų – atlyginimo. Priešingu atveju, teismui priėmus atsakovui palankų sprendimą, tačiau prieš tai taikius reikalavimo užtikrinimo priemones, atsakovas, kaip patvirtina jo kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai, patirtų didelių nuostolių, į miesto biudžetą nesurinkęs rinkliavos, o pareiga atlyginti tokius nuostolius, ženkliai pablogintų pareiškėjų ar UAB „Kauno aikštelė“ finansinę padėtį.

Be to, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą. Nei įmonės finansinę būklę, pajamas, išlaidas, darbuotojų skaičių patvirtinančių dokumentų, nei informacijos apie UAB „Kauno aikštelė“ veiklos teritoriją (tam, kad būtų galima vertinti, ar ginčijamu sprendimu ginčo aikšteles priskyrus oranžinei zonai bei rinkliavų už jas surinkimą perdavus VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“, UAB „Kauno aikštelė“ dar liko aikštelių, kuriose ji vykdo automobilių saugojimo veiklą), nei jokių kitų įrodymų pareiškėjai nepateikė. Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentai nepagrįsti jokiais faktiniai duomenimis ir yra tik spėjimai.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkino nepagrįstai, nes nebuvo pagrindo konstatuoti esant ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindų.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, turėtų įvertinti pareiškėjų, kaip UAB „Kauno aikštelė“, akcininkų materialinį suinteresuotumą skųsti ir prašyti panaikinti ginčijamą Savivaldybės sprendimą. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Akcininkai ir įmonė yra skirtingi savarankiški subjektai. Įmonė savo teises įgyvendina ir pareigas prisiima per valdymo organus, o ne per akcininkus. Atitinkamai būtent įmonė per savo valdymo organus turi atstovauti įmonės interesus, juos ginti, prireikus, pavyzdžiui, kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu galimai pažeistus UAB „Kauno aikštelė“ interesus siekia ginti akcininkai, todėl vertintina, ar jie laikytini turinčiais teisinį suinteresuotumą ginčo sprendimo panaikinimu ir, ar ginčo sprendimas turės įtakos jų teisėms ir pareigoms.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nenustatė visų bylos išsprendimui svarbių aplinkybių, todėl atskirasis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina išspendžiant klausimą iš esmės.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjų R. Č., S. J., A. Š. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę − laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos, sustabdyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. T-605 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 35 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti nuostatų ir Kauno miesto vietų, kuriose renkama ši rinkliava, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašo V dalies dėl automobilių stovėjimo aikštelių, esančių Islandijos pl. 201, Islandijos pl. 203, Partizanų g. 79, Pramonės g. 61 ir Taikos pr. 81B, Kaune, galiojimą – atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys