2016-02-17 Nr. AB-4155-3-61-3-01823-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2915-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01823-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 38; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai individualiai įmonei D. L. parduotuvei, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Ius Positivum“, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą 2013 m. birželio 3 d. skundu (b. l. 1-4), prašydama panaikinti Garantinio fondo tarybos 2013 m. kovo 15 d. nutarimą, įformintą protokolu Nr. GF2-3, kuriuo nutarta neskirti išmokų iš Garantinio fondo įmonės darbuotojai R. S., sudariusiai darbo sutartį su nemokia įmone, kaip neteisėtą.

Pareiškėja, siekdama gauti išmokas iš Garantinio fondo, kaip darbuotoja, sudariusi darbo sutartį su nemokia įmone, paaiškino, kad ji individualioje įmonėje D. L. parduotuvė dirbo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. spalio 19 d., su pareiškėja buvo sudaryta darbo sutartis, įsipareigojant mokėti minimalų darbo užmokestį. Apie tai, kad įmonei 2012 m. rugpjūčio 7 d. iškelta bankroto byla, pareiškėja informuota nebuvo. Nutraukus darbo sutartį, darbo užmokestis pareiškėjai išmokėtas taip pat nebuvo. Pareiškėja buvo įtraukta į kreditorių sąrašą, jai 2013 m. kovo 22 d. buvo pervesta reikalavimo suma – 1 153,28 Lt, tačiau Garantinis fondas pareikalavo šią sumą grąžinti. Pareiškėjos nuomone, tai, kad darbuotojas sudarė darbo sutartį su nemokia įmone, negali būti pagrindas nemokėti darbo užmokesčio iš šio fondo. Darbdavys, žinodamas apie įmonės statusą ir finansinę būklę, elgėsi nesąžiningai darbuotojo atžvilgiu jo apie tai neinformuodamas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priimti nagrinėti prašymai spręsti, ar Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus. Be to, Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., nuostatos, kuria vadovavosi atsakovas pareiškėjos atveju, neliko.

Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 22-24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies redakcija imperatyviai nustatė, kad išmokos iš fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo <...> pareiškimo pateikimo teismui dienos iškelti įmonei bankroto bylą. Išnagrinėjus gautus dokumentus, nustatyta, kad kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos Šiaulių apygardos teisme gautas 2012 m. rugpjūčio 7 d., bankroto byla įmonei iškelta 2012 m. spalio 23 d. Pareiškėja darbo sutartį su įmone sudarė 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. po to, kai gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Jokie teisės aktai nenustatė Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies taikymo išimčių, ši norma nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taigi atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Ius Positivum“ (toliau – ir UAB „Ius Positivum“) 2014 m. liepos 18 d. pateikė teismui pranešimą (b. l. 84), kuriame prašė bylą išnagrinėti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjos R. S. skundą tenkino: panaikino Garantinio fondo tarybos 2013 m. kovo 15 d. nutarimą, įformintą protokolu Nr. GF2-3, kuriuo nutarta neskirti išmokų iš Garantinio fondo įmonės darbuotojai R. S., sudariusiai darbo sutartį su nemokia įmone; priteisė valstybės naudai iš atsakovo 597,30 Lt su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusių teisinės pagalbos išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies (2006 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. X-519 ir 2008 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. X-1636 redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), nustačiusios, kad išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo: 1) kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos ar 2) nuo įmonės viešo paskelbimo arba kitokio pranešimo kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, dienos ar 3) pareiškimo pateikimo teismui dienos iškelti įmonei bankroto bylą (atsižvelgiant į tai, kuri iš šių datų yra ankstesnė) ar 4) nuo siūlymo išsiuntimo kreditoriams dienos bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, taikymo.

Apibendrindamas nurodytus argumentus bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios pagal savo turinį iš esmės yra analogiškos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarime nurodytoms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad Garantinio fondo tarybos 2013 m. kovo 15 d. nutarimas, įformintas protokolu Nr. GF2-3, yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikinamas kaip priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto nuostatomis, t. y. kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Konstitucinis Teismas Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai tik tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad išmokos iš Garantinio fondo lėšų skiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, tuo tarpu pareiškėja į įmonę buvo priimta ne tik po kreditorių pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir po kreditorių pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos, taigi bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos.

Pareiškėja R. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai paaiškino, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis prieštaravo konstituciniam asmenų lygybės principui. Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimo nuostatų taikymas šiai bylai yra ypatingai svarbus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Garantinio fondo tarybos 2013 m. kovo 15 d. nutarimo, įforminto protokolu Nr. GF2-3, kuriuo nutarta neskirti išmokų iš Garantinio fondo įmonės darbuotojai R. S., teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja, siekdama gauti išmokas iš Garantinio fondo, kaip darbuotoja, sudariusi darbo sutartį su nemokia įmone, paaiškino, jog ji individualioje įmonėje D. L. parduotuvė dirbo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. spalio 19 d., su pareiškėja buvo sudaryta darbo sutartis, įsipareigojant mokėti minimalų darbo užmokestį. Pareiškėjos nuomone, tai, kad darbuotojas sudarė darbo sutartį su nemokia įmone, negali būti pagrindas nemokėti darbo užmokesčio iš Garantinio fondo.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Garantinio fondo tarybos 2013 m. kovo 15 d. nutarimą, įformintą protokolu Nr. GF2-3, kuriuo nutarta neskirti išmokų iš Garantinio fondo įmonės darbuotojai R. S., sudariusiai darbo sutartį su nemokia įmone, kaip neteisėtą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino: panaikino Garantinio fondo tarybos 2013 m. kovo 15 d. nutarimą, įformintą protokolu Nr. GF2-3; priteisė valstybės naudai iš atsakovo 597,30 Lt su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusių išlaidų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia gauti išmokas iš Garantinio fondo. Garantinio fondo paskirtį, veiklos teisinius pagrindus, valdymą, lėšų šaltinius nustato Garantinio fondo įstatymas. Nagrinėjamoje byloje taikytina iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi minėto įstatymo redakcija, nes 2012 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. XI-2079 (Žin., 2012, Nr. 78-4017) nustatyta, kad darbdavių, kurių bankroto bylos iškeltos arba bankroto procesas ne teismo tvarka pradėtas iki įstatymo Nr. XI-2079 įsigaliojimo, paraiškos nagrinėjamos ir lėšos iš Garantinio fondo skiriamos pagal teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2013 m. sausio 1 d. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bankroto byla įmonei iškelta 2012 m. spalio 23 d.

Byloje ginčas iš esmės kyla dėl Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies, nustačiusios, kad išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo: 1) kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos ar 2) nuo įmonės viešo paskelbimo arba kitokio pranešimo kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, dienos ar 3) pareiškimo pateikimo teismui dienos iškelti įmonei bankroto bylą (atsižvelgiant į tai, kuri iš šių datų yra ankstesnė) ar 4) nuo siūlymo išsiuntimo kreditoriams dienos bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, taikymo.

Atsakovas skundžiamame sprendime, atsisakydamas skirti išmoką iš Garantinio fondo, rėmėsi Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje numatyta aplinkybe, kad išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo pareiškimo pateikimo teismui dienos iškelti įmonei bankroto bylą. Kaip pažymėjo atsakovas pateiktuose paaiškinimuose, išnagrinėjus paraišką dėl išmokos skyrimo, buvo tiksliai nustatyta, kad pareiškėja sudarė darbo sutartį su individualia įmone D. L. parduotuvė po to, kai teismui pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pažymi, kad pagal aptartas Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies nuostatas, nustatant atvejus, kada išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos, turi būti atsižvelgiama į tai, kuri iš numatytų trijų datų yra ankstesnė. Nagrinėjamu atveju įvertintinas UAB „Imlitex“ 2012 m. gegužės 30 d. pranešimas Nr. 12(05-30) 68 dėl uždelsto atsiskaitymo už parduotas prekes, kuris laikytinas kreditoriaus (kreditorių) pranešimu įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies prasme. Nors nėra tiksliai nustatyta, kada minėtas pranešimas buvo įteiktas įmonei, tačiau ant jo yra individualios įmonės D. L. parduotuvė savininkės D. L. parašas, jog ji susipažino su pranešimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju skundžiamame akte negalėjo būti remiamasi Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalyje numatyta aplinkybe, kad išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo pareiškimo pateikimo teismui dienos iškelti įmonei bankroto bylą, nes egzistavo ankstesnė aplinkybė – kreditoriaus (kreditorių) pranešimas įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl atsakovas, priimdamas 2013 m. kovo 15 d. nutarimą, įformintą protokolu Nr. GF2-3, kuriuo nutarta neskirti išmokų iš Garantinio fondo įmonės darbuotojai R. S., turėjo remtis būtent aplinkybe dėl kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Viešojo administravimo subjektas nesurinko pakankamai įrodymų teisėto sprendimo priėmimui, todėl, teismui surinkus papildomus įrodymus, darytina išvada, kad viešojo administravimo subjektas turėjo priimti sprendimą remdamasis kitu įstatyme nustatytu pagrindu – Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies 1 punktu (išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu pripažinta, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 79-3100) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog viešojo administravimo subjekto priimtas teisme ginčijamas sprendimas turėjo būti priimtas įstatymo normos, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pagrindu, turi būti sprendžiama dėl Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmių taikymo.

Konstitucijos 107 straipsnis įtvirtina, jog teisės normos panaikinimas turi ex nunc (lot. – nukreipta į ateitį) galią, t. y. įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Ši taisyklė nėra absoliuti. Yra galimas taip pat ir Konstitucinio Teismo nutarimo ex tunc poveikis, t. y. retroaktyvus poveikis. Konstitucijos 7 straipsnis, nustatantis, kad negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai, bei Konstitucijos 110 straipsnis, nustatantis, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, suponuoja išvadą, kad nei viešojo administravimo subjektas, sprendžiantis dėl administracinio sprendimo priėmimo, nei administracinis teismas, sprendžiantis dėl administracinio sprendimo teisėtumo, negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo. Remiantis minėtomis Konstitucijos normomis, teisingumo ir protingumo principais, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiama dėl neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, pašalinimo.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neteisingais motyvais, tačiau priėjo iš esmės teisingos išvados, jog yra pagrindas panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą.

Atsakovas, svarstydamas paraišką (dalyje dėl R. S.) dėl išmokų iš Garantinio fondo skyrimo, turėtų svarstyti Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimo pasekmių taikymo klausimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir remdamasis neteisingais motyvais, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2015 m. vasario 24 d. Pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. VI-317(7.2571), kurioje nurodė, kad už teisinę pagalbą valstybės naudai priteistina 24,38 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pagal ABTĮ 451 straipsnį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Iš byloje esančios Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 24 d. Pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. VI-317(7.2571) matyti, kad už antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimą valstybei priteistina 24,38 Eur dydžio suma (b. l. 113). Minėta suma yra pagrįsta, todėl priteistina ABTĮ 451 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 451 straipsniu,

n u t a r i a :

Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Lietuvos valstybės naudai iš atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 24,38 Eur (dvidešimt keturis eurus trisdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan