2023-11-22 Nr. AB-20488-3-62-3-00146-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-880-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00146-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Skyrius, atsakovas) 2021 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-238 (toliau – ir VSDFV Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti VSDFV 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (18.2) I-9425 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV skirti pareiškėjui užtarnautą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar teisės normos, leidžiančios stabdyti pensijos paskyrimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje. Veika, dėl kurios padarymo pareiškėjas buvo nuteistas, įvykdyta 2019 m. rugpjūčio 29 d., iš tarnybos pareiškėjas buvo atleistas jo paties prašymu 2021 m. kovo 26 d., t. y. praėjus beveik metams ir septyniems mėnesiams nuo veikos padarymo. Pareiškėjas teigė, kad iš tarnybos jis buvo atleistas savo paties iniciatyva, dar būdamas neteistas, todėl mano, kad jis atitinka visus Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) reikalavimus ir jam turi būti skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad VSDFV Skyrius 2021 m. birželio 10 d. sprendimu nusprendė neskirti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, motyvuodamas tuo, kad Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. nutartimi pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pareiškėjas teigė, kad neginčija fakto, jog jis yra nuteistas dėl tyčinės veikos, numatytos baudžiamajame įstatyme, padarymą, nes teismo sprendimas, kuriuo jis pripažintas kaltu dėl tokios veikos, yra įsiteisėjęs, tačiau, pareiškėjo nuomone, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą visiškas neskyrimas, t. y. nestabdant pensijos skyrimo klausimo nagrinėjimo iki išnyks teistumas, prieštarauja teisės aktų nuostatoms. Pareiškėjas pažymėjo, kad BK 97 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Pareiškėjo teigimu, VSDFV Skyrius, spręsdamas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, privalo įvertinti šias aplinkybes ir skirti šią pensiją, kai pareiškėjo teistumas išnyks.

4. Pareiškėjo vertinimu, atsisakymas skirti užtarnautą pensiją tuo pagrindu, kad asmuo yra nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą net ir tada, kai teistumas bus išnykęs, reikš nubaudimą už tą patį nusikaltimą antrą kartą, pritaikant turtinio pobūdžio sankciją – atsisakymą mokėti užtarnautą pensiją, kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Pareiškėjas pažymėjo, kad asmenims, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija jau paskirta ir mokama, ji yra mokama ir toliau, nepriklausomai nuo to, kad asmuo yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tuo tarpu asmenims, kurie pradžioje yra nuteisiami, o vėliau yra sprendžiamas klausimas dėl jų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, pensija neskiriama. Abi minėtos asmenų grupės iš esmės yra analogiškoje situacijoje, tačiau, būdami teisti už tyčinio nusikaltimo padarymą, valstybinę pensiją gauna, o kiti ne. Tai, pareiškėjo nuomone, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje numatytą lygybės įstatymui principą. Be to, neskiriant pensijos, yra pažeidžiama teisė į nuosavybę, o tuo pačiu ir Konstitucijos 23 straipsnis.

5. Atsakovas VSDFV Skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo nuteistas už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą. Šis faktas buvo esminis, sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

7. Atsakovas teigė, kad VSDFV Skyrius sprendimu pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pagal Konstitucinio Teismo nutarimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nuostatas šios kategorijos bylose pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teistumo išnykimo momentas nėra teisiškai reikšmingas, nes atsižvelgiant į Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose teisės į valstybinę pensiją praradimas nesiejamas su teistumo buvimu ar išnykimu, pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, atsiliepime pakartodamas VSDFV Skyriaus argumentus, nurodytus VSDFV Skyriaus atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. Š. skundą.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamais VSDFV Skyriaus sprendimu ir VSDFV sprendimu, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, atsisakyta pareiškėjui, kaip nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui, skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo nuteistas už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjas iš tarnybos – (duomenys neskelbtini) pareigų – buvo atleistas savo paties prašymu ir Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus 2021 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. PK E-207, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 60 straipsniu 1 dalimi.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jo atleidimo iš tarnybos pagrindas ir teistumo išnykimas ar panaikinimas gali jam sudaryti pagrįstą ir teisėtą lūkestį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, pažymėjo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas valstybinės pensijos neskyrimą sieja su nustatytu nubaudimo už tyčinį nusikaltimą faktu. Pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė apie išnykusį teistumą nėra teisiškai reikšminga, nes atsižvelgiant į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose teisės į valstybinę pensiją praradimas nesiejamas su teistumo buvimu ar išnykimu, pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog nusikalstama veika buvo padaryta 2019 m. rugpjūčio 29 d. ir po nusikalstamos veikos padarymo jis toliau tęsė tarnybą, jo padaryta nusikalstama veika nebuvo susijusi su tarnyba, po nusikalstamos veikos padarymo pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, kad jam nebus skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, nepanaikina pareiškėjo nubaudimo už tyčinį nusikaltimą fakto ir nesuteikia pagrindo jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus, todėl šiuo atveju pareiškėjo nuomonė, jog byloje susiklosčiusi teisinė situacija prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nėra suderinama su teisinės valstybės principu, taip pat nesudaro pagrindo jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teisėtų lūkesčių apsauga, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo paskirta, todėl nebuvo pažeista jo teisė į užtarnautą nuosavybę. Tokia išvada padaryta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d nutarimus. Galiojant aptartam Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam imperatyviam reguliavimui ir esant nuteisimo už tyčinį nusikaltimą faktui, pareiškėjas negalėjo įgyti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad jam bus paskirta valstybinė pensija.

14. Teismas sprendė, kad esant priimtam įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, VSDFV Skyrius pagrįstai atsisakė jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o VSDFV pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Teismo nuomone, VSDFV Skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, atitinkantys teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, procedūrinių pažeidimų dėl neobjektyvaus aplinkybių nustatymo ir / ar vertinimo nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjo ginčijamus sprendimus.

15. Teismui nekilo abejonių dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar teisės normos, leidžiančios stabdyti pensijos paskyrimą, neprieštarauja Konstitucijai.

III. 16. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad jis neginčija fakto, jog jis buvo nuteistas dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, taip pat pareiškėjas žino, kad teisės aktuose įtvirtinta nuostata, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuteistiems už tyčinio nusikaltimo padarymą asmenims neskiriama, kad „nuteisto“ ir „teisto“ asmens teisinės sąvokos skiriasi. Tačiau pareiškėjas mano, kad neskiriant jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos jis yra baudžiamas antrą kartą už tą patį nusikaltimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad nors nusikalstama veika buvo padaryta jam tebedirbant tarnyboje, tačiau veikos padarymo metu jis jau buvo įgijęs pakankamą stažą minėtai pensijai gauti, veika įvykdyta ne tarnybos metu ir su tarnyba nėra susijusi. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvoje galiojanti teisinė sistema griežtai draudžia dvigubo nubaudimo faktą. Pareiškėjas teismo nuosprendžiu jau yra nubaustas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl valstybės įgaliotos institucijos atsisakymas skirti jam užtarnautą pensiją dėl nuteisimo už tą patį tyčinį nusikaltimą, už kurį jis atlieka bausmę, ar net ir tada, kai teistumas išnyks, yra antro nubaudimo faktas. Pareiškėjo nuomone, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostata, draudžianti bausti asmenį už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

18. Pareiškėjas pastebi, kad asmenims, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija jau paskirta ir mokama, net ir tuo atveju, kai toks asmuo nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą, ši pensija nėra naikinama, todėl nuostata, jog asmenims, kurie pradžioje yra nuteisiami, o vėliau sprendžiamas klausimas dėl jų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo ir pensija nėra skiriama, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

19. Pareiškėjas nesutinka su teismo atsisakymu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo atžvilgiu pritaikytos normos yra diskriminacinės, nes tiek esamiems, tiek buvusiems pareigūnams sudarytos ne vienodos sąlygos, esant jų nuteisimo už tyčinį nusikaltimą faktui, kai vieniems asmenims pensija neskiriama, o kitiems – mokama ir toliau, nors valstybės, kaip subjekto, atstovaujamo tų pareigūnų, prestižas jiems nusikaltus nukenčia vienodai.

20. Pareiškėjas nurodo, kad jis prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pateikė kompetentingai valstybės įgaliotai institucijai dar nebūdamas nuteistas, nes galiojant nekaltumo prezumpcijos principui asmuo laikomas nuteistu tik įsigaliojus apkaltinamajam teismo sprendimui. Teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, įsigaliojo 2021 m. gegužės 14 d. Pareiškėjas teigia, kad nepaisant to, jog VSDFV Skyrius laukė teismo nuosprendžio ir tik tada atsisakė pareiškėjui skirti valstybinę pensiją, prašymo dėl pensijos pateikimo metu pareiškėjas atitiko visas sąlygas ir kriterijus, keliamus valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti, nes buvo neteistas, todėl pensijos neskyrimas ir nemokėjimas tuo laiku, kai pareiškėjas dar nebuvo nenuteistas, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

21. Atsakovas VSDFV Skyrius atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

22. Atsakovas pažymi, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę į valstybinės pensijos gavimą sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl aplinkybė, jog pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas jo paties prašymu, nesuteikė pagrindo jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Atsakovas mano, kad esant priimtam įsiteisėjusiam nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, jis pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

23. Atsakovas pabrėžia, kad pareigūnams, kurie nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.

24. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, materialiosios ir proceso teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatytas pareigūnų pensijos skyrimo sąlygas (tarnavo statutiniu pareigūnu, ištarnautas laikas atleidimo iš tarnybos dieną yra 23 metai 7 mėnesiai 27 dienos), taip pat nėra ginčo, jog pareiškėjas Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą (pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d.). Faktas, kad pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, buvo esminis sprendžiant dėl jo teisės į pareigūnų pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų pensija neskiriama. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog jis atitinka pareigūnų pensijos skyrimo sąlygas, todėl turi teisę į pareigūnų pensiją, yra atmestinas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra reikšmingos taikant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nes įstatyme nenustatyta jokių išimčių 13 straipsnio 3 dalies normos, draudžiančios skirti pareigūnų pensijas asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, taikymui.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad faktas, jog pareiškėjas teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris reikšmingas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju. Teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas teisę į pareigūnų pensiją sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas savo noru, nesant jo kaltės, nesuteikia pagrindo jam skirti pareigūnų pensiją. Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo tolimesniu pareigų ėjimu, sukauptu stažu – šios aplinkybės nepanaikina pareiškėjo nubaudimo už tyčinį nusikaltimą fakto, su kuriuo, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi siejamas pareigūnų pensijos neskyrimas.

28. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog nepaskyrus valstybinės pareigūnų ir karių pensijos yra pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą, nes pareiškėjas, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, neatitinka valstybinės pensijos skyrimo sąlygų.

29. Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose laikosi pozicijos, kad jis, neskiriant jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, yra baudžiamas antrą kartą už tą patį nusikaltimą. Teigia, kad jis turėjo teisę išeiti į pensiją, kai jam dar nebuvo pareikšti įtarimai, ir jam pensija būtų paskirta, kurios mokėjimo vėliau, esant nuteisimo faktui, nebūtų galima nutraukti. Pareiškėjas teigia nepiktnaudžiavęs šia teise, todėl prašymą skirti pensiją pateikė tapęs įtariamuoju, tačiau mano, jog turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos jam skyrimo. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, gindamas asmens teisę į pensiją, iš esmės nedaro skirtumo tarp socialinio draudimo ir valstybinių pensijų. Socialinio draudimo pensija pareiškėjui būtų skiriama nepriklausomai nuo jo nuteisimo fakto, neakcentuojant šio jo biografijos įrašo, todėl atsisakymas skirti valstybinę pensiją, motyvuojant vien nuteisimo faktu, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijai ir pažeidžia jo teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Skyriaus 2021 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-238 ir VSDFV 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (18.2) I-9425 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti VSDFV skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas yra esminis, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui (ne)skyrimo. Teismas darė išvadą, kad esant priimtam įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, VSDFV Skyrius tinkamai taikė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagrįstai atsisakė jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o VSDFV pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsisakymas jam skirti valstybinę pensiją tuo pagrindu, jog jis nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, net ir tada, kai teistumas bus išnykęs, reiškia nubaudimą už tą patį nusikaltimą antrą kartą, t. y. nustatytu reglamentavimus yra pažeidžiamas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas. Pareiškėjas mano, kad nustatytas reguliavimas taip pat pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nes asmenims, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija jau paskirta ir mokama, net ir tuo atveju, kai toks asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą, ši pensija nėra naikinama, tuo tarpu asmenims, kurie pradžioje yra nuteisiami, o vėliau sprendžiamas klausimas dėl jų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, valstybinė pensija nėra skiriama, t. y. teisinis reguliavimas yra diskriminacinio pobūdžio.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

34. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; ir kt.).

36. Byloje nustatyta, kad VSDFV Skyrius ir VSDFV skundžiamais sprendimais, vadovaudamiesi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, atsisakė pareiškėjui, kaip asmeniui, nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą, skirti pareigūnų valstybinę pensiją. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo nuteistas už BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytą tyčinį nusikaltimą.

37. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama.

38. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. <...> Šiame įstatymo straipsnyje taip pat įtvirtintas teisinis mechanizmas, kaip turėtų būti įgyvendinama asmens teisė į valstybinę pensiją tais atvejais, kai pensijos skyrimo klausimas sprendžiamas dėl asmens, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, tačiau šis procesas nėra pasibaigęs – sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui.

Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Situacija, kai asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką, pavyktų gauti valstybinę pensiją, jei jie, vykstant nagrinėjimui dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, paduotų prašymą būti atleisti iš tarnybos ir prašytų jiems skirti valstybinę pensiją, prieštarautų minėtos Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies normos tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A-522-602/2017).

Įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies normoje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad nelojalūs savo valstybei statutiniai valstybės tarnautojai, nesilaikę keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnyboje, tiek ne tarnybos laiku arba šiurkščiai pažeidę Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Veikimas, kai teise naudojamasi ne pagal jos paskirtį, gali būti laikomas piktnaudžiavimu teise, ir piktnaudžiaujant teise sukurtos pasekmės neginamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020 ir kt.).

39. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims (žr., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimus). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (žr., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą).

40. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (žr., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinant imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą.

41. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.

43. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidžia non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostata reiškia, jog niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nėra baudžiamas antrą kartą, pareiškėjui pareigūnų valstybinė pensija neskirta todėl, kad jis neatitinka šios pensijos skyrimui nustatytų įstatymo reikalavimų.

Primintina, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (iki 2007 m. sausio 9 d. buvusi Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo antraštė) 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, atitikties Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui.

Taigi Konstitucinis Teismas antikonstitucine iš esmės pripažino tik tą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, kuria asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškinta, kad Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu minėtoje įstatymo nuostatoje nustatytu teisiniu reguliavimu ne tik pažeidžiama asmens įgyta turtinė teisė į valstybės laiduojamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, bet ir neapsaugoma jo teisė reikalauti, kad jam būtų toliau mokama įstatymo nustatyto dydžio pensija, kuri yra grindžiama asmens tarnyba Lietuvos valstybei, kai asmuo įvykdė visas įstatymo nustatytas sąlygas ir kai tokia pensija yra paskirta ir mokama.

Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies aspektu nurodyta, kad aptariamas teisinis reguliavimas reiškia, jog asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Dėl atitikties Konstitucijos 52 straipsniui pasisakyta, jog asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas pareigūnų ar karių valstybinei pensijai gauti, turi teisę į šią pensiją.

Jeigu asmeniui pareigūnų ar karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau.

44. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi kitokia teisinė situacija, t. y. tokia teisinė padėtis, kai pareiškėjas, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta, o buvo tik sprendžiamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo klausimas. Taigi pareiškėjui netaikytini Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimo išaiškinimai, susiję su dvigubu nubaudimu.

45. Vertindama pareiškėjo teiginius dėl asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo, kai asmenims, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija jau paskirta ir mokama net ir tuo atveju, kai toks asmuo nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą, o asmenims, kurie pradžioje nuteisiami, o vėliau sprendžiamas klausimas dėl jų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, valstybinė pensija nėra skiriama, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas.

Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (žr., Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo.

Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą, 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą ir kt.).

46. Pažymėtina, kad pareiškėjo ir kitų pareigūnų, kuriems pradžioje pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta, o po to jie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, teisinė padėtis nėra vienoda, nes šiems asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija jau buvo paskirta, jie šios pensijos paskyrimo metu atitiko visas teisės aktų nustatytas sąlygas ir paskirtoji pensija jiems buvo mokama. Pareiškėjas šių sąlygų neatitinka ir būtent dėl to jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija nėra skiriama. Teisėjų kolegija šiuo aspektu nenustatė pareiškėjo nurodyto asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad nustatytas teisinis reguliavimas yra diskriminacinis.

47. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

48. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes.

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar teisės normos, leidžiančios stabdyti pensijos paskyrimą, neprieštarauja Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio pareiškėjo prašymo.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan