2025-07-23 Nr. BB-3620-1-01-1-10727-2024-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-2585/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10727-2024-8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, rašytinio proceso tvarka spręsdama V. M., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Mažvydo Misiūno kasacinio skundo dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 9 d. nutarties priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

V. M., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas M. Misiūnas kasaciniu skundu prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 9 d. nutartį; pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę iš stacionarinio stebėjimo į ambulatorinį stebėjimą; kilus pagrįstų abejonių dėl V. M. psichinės sveikatos būklės, paskirti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę; sustabdyti Alytaus apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi, kuri palikta galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi, paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis psichiatrijos ligoninėje, vykdymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas, tai lėmė sąlygų, būtinų priverstinei hospitalizacijai, neteisingą nustatymą, o taip pat netinkamos priverčiamosios medicinos priemonės parinkimą. Neįvertinus ambulatorinio gydymo taikymo galimybės, kartu buvo netinkamai taikytos ir aiškintos BPK 405 straipsnio 4 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 98 straipsnio 6 dalies nuostatos, nesivadovauta teismų praktikos išaiškinimais dėl proporcingumo ir ultima ratio (kraštutinė priemonė) principų taikymo, konkrečių kriterijų vertinimo, sprendžiant dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo.

Teismai nevykdė pareigos ištirti visas bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai, pažeidžiant BPK 238 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmetė gynybos prašymą apklausti patį V. M., svarbius liudytojus (artimuosius, gydytojus ir kt.), galinčius patvirtinti apie V. M. sveikatos būklę, elgesio pokyčius, motyvaciją gydytis, santykį su aplinka ir socialinį pavojingumą. Neužtikrinus V. M. teisės dalyvauti teismo posėdyje, buvo pažeista ne tik jo teisė į gynybą (BPK 44 straipsnio 5 dalis), bet ir rungimosi bei teisingo bylos nagrinėjimo principai, garantuojami tiek nacionaliniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis), tiek tarptautiniu (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis) lygmeniu. Nors ekspertizės akte Nr. 83TPK-253/2024 konstatuota, kad V. M. nustatyti psichikos sveikatos sutrikimai riboja jo gebėjimą suprasti reikšmingas aplinkybes ikiteisminiame tyrime ir teismo procese bei teikti objektyvius parodymus, tačiau faktinės bylos aplinkybės, gynėjo tiesioginis bendravimas su ginamuoju patvirtina priešingai.

Pasak gynėjo, teismai, vertindami įrodymus, prioritetą teikė prokuratūros ir psichikos sveikatos įstaigų pozicijai, o gynybos pateiktus įrodymus ir ekspertų išvadas, patvirtinančius galimybę V. M. taikyti švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą, ignoravo arba vertino formaliai. Teismų išvada, kad V. M. būdingas pakartotinio smurtinio elgesio pobūdis, susijęs su alkoholio vartojimu, jis socialiai pavojingas, teiginiai, jog jis vengė vykdyti teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi paskirtą priverstinio ambulatorinio gydymo priemonę, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra pagrįsti prielaidomis. Ekspertizės akte Nr. 83TPK-253/2024 pateiktos išvados, kurioms teismai suteikė prioritetinę reikšmę, buvo grindžiamos trumpalaikiu, tik savaitę laiko trukusiu V. M. stebėjimu, todėl jos negali būti pranašesnės už jo ligos istorijoje per ilgesnį laikotarpį fiksuotus duomenis apie nuolatinį lankymąsi pas psichiatrą dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimo ir medikamentinį gydymą, negali nulemti priverstinio stacionarinio gydymo paskyrimo.

Priimant skundžiamas nutartis, nebuvo įvertinta tai, kad V. M. diagnozuota (duomenys neskelbtini) forma nepatenka tarp tokių psichikos sutrikimų lygių, kurie sukelia psichozę ar lemia visišką realybės vertinimo praradimą. (duomenys neskelbtini) sutrikimas dažnai pasižymi nenuosekliu progresavimu ir epizodiniais paūmėjimais, tačiau net ir tokiais atvejais nesukelia ilgalaikio pavojingumo ar nesugebėjimo suvokti veiksmų esmės. Be to, veika, dėl kurios šioje byloje V. M. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė (BK 140 straipsnio 2 dalis), priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kurios padarymą nėra nustatyta su laisvės atėmimu susijusi bausmė; V. M. tiek šeimos narių, tiek kitų asmenų ne kartą buvo charakterizuotas teigiamai, buities patikrinimo akte apibūdintas kaip tvarkingas, paslaugus, adekvačiai bendraujantis ir besilaikantis nurodymų. Tuo tarpu ankstesnė veika, nustatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, už kurią V. M. buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas, nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirta, todėl negali būti pagrindu išvadai apie V. M. pavojingumą visuomenei ir tokios pačios ar griežtesnės priverčiamosios medicinos priemonės ateityje taikymui. Juolab, kad byloje nėra duomenų apie jo socialinį pavojingumą po įvykio – duomenų apie naujas smurtines veikas, agresijos, konfliktų su artimaisiais ar kitais asmenimis atvejus. Taigi, bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad V. M. stacionarinis gydymas nėra būtinas. Teismai šiuo atveju turėjo įvertinti galimybę taikyti V. M. ambulatorinį stebėjimą, tačiau to nepadarė.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 372 straipsnio 4 dalies 6 punktą kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu jis yra pakartotinis.

V. M., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas šioje byloje kasacinį skundą paduoda antrą kartą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2025 m. birželio 4 d. nutartimi atsisakė priimti ankstesnį gynėjo paduotą kasacinį skundą, konstatavusi, kad jis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Spręsdama ankstesnio gynėjo kasacinio skundo priėmimo klausimą, teisėjų atrankos kolegija nustatė, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su esminiu BPK nuostatų pažeidimu, netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ir kartu neteisingu priverčiamosios medicinos priemonės rūšies V. M. parinkimu, iš esmės grindžiami nesutikimu su teismų atliktu bylos įrodymų vertinimu, nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kartu pagrįstai pažymėjo, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant. Nesutikimas su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, nustatytų bylos aplinkybių ir teisinio jų vertinimo savaime nereiškia, kad teismai iš esmės pažeidė BPK nuostatas ir / ar netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Iš skundžiamų nutarčių matyti, kad, spręsdami dėl priverčiamosios medicinos priemonės V. M. taikymo ir jos rūšies parinkimo, teismai išsamiai išnagrinėjo visas gynėjo nurodomas aplinkybes, įvertino byloje esančių įrodymų visumą, neteikdami nei vienam įrodymų šaltiniui dominuojančios reikšmės, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ir bylai aktualiu aspektu formuojama teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė, kad žemesnės instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidų.

Antrą kartą gynėjo paduotame kasaciniame skunde iš esmės išdėstyti analogiški argumentai, pakeista tik jų išdėstymo tvarka, skundas papildytas teismų praktikos išaiškinimais ir argumentais dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka poreikio. Naujų teisinių argumentų, kurie leistų konstatuoti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nepateikta.

Papildomai teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad gynėjo taip pat ir pakartotinai paduotame kasaciniame skunde pateikti argumentai, susiję su V. M. procesinių teisių pažeidimu (teisės dalyvauti bylos nagrinėjime, teisės į gynybą, rungimosi principo), yra deklaratyvūs ir prieštarauja bylos duomenims. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad atsižvelgiant į teismo ekspertų nustatytą V. M. psichinę sveikatos būklę bei rekomendacijas, abiejų instancijų teismuose pastarajam buvo paskirtos ir jo interesus atstovavo gynėjos, apeliacinio proceso metu V. M. gynėją pasikvietė ir pats. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, V. M. buvo informuotas apie bylos nagrinėjimą, tačiau į teismo posėdį neatvyko. Nei jis pats (apeliaciniame skunde), nei jo pasirinktas gynėjas nepateikė apeliacinės instancijos teismui prašymo atlikti byloje įrodymų tyrimą ir apklausti konkrečius asmenis, priešingai, gynėjas nurodė, kad įrodymų tyrimas byloje nereikalingas. Beje, jokio prašymo apklausti patį V. M. ir /ar konkrečius liudytojus nebuvo pateikta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paties V. M. paduotame apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kad bylos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo ištirtos neišsamiai, nebuvo apklaustas jis pats ar liudytojai ir dėl to buvo pažeistos jo procesinės teisės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad paduotas kasacinis skundas yra pakartotinis, neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4, 6 punktai). Kasacinį skundą atsisakius priimti, prašymas sustabdyti skundžiamų nutarčių vykdymą paliekamas nenagrinėtu (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4, 6 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti V. M., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Mažvydo Misiūno kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Albinas Antanaitis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė