2022-12-14 Nr. AB-30351-3-61-3-02202-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1078-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02202-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už žmogaus teisių pažeidimus jį laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna bei išdaužyti langai. Kamerose nuo lubų ir sienų ant galvos krisdavo betonas, tinkas, dažai. Pareiškėjas, atlikdamas gamtinius reikalus, neturėjo jokio privatumo, kadangi tualetas nebuvo uždengtas nuo likusios kameros. Kamerose buvo per mažai vietos. Teigė, kad į dušą pareiškėją vesdavo vieną kartą per savaitę, dušuose buvo užsikišusios ir nevalytos nuotekų angos. Prausiantis teko jausti nešvarų vandenį, kuris likdavo nuo kitų asmenų. Dėl šių priežasčių pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi yra patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Siekdami palaikyti tinkamas gyvenimui sąlygas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, Vilniaus PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri teikia kokybiškas paslauga ir esant būtinybei atlieka kenkėjų naikinimo ir prevencijos darbus prieš juos.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą galima nurodyti apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Be to, teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo matmenų. Taip pat duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie įrengimai trukdytų tinkamai prižiūrėti suimtuosius ir nuteistuosius, tam, kad būtų galima užkirsti konfliktinių situacijų kilimą.

6. Vilniaus PN pastebėjo, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovo atstovo teigimu, Lukiškių TI-K lango angoje įrengtos apsauginės grotos netrukdė atidaryti lango ir pravėdinti kamerą, o esant būtinybei išvalyti lango stiklus bei lango rėmą, taip pat buvo sudaryta galimybė kreiptis į įstaigos administraciją. Gavus prašymą, apsauginės grotos buvo nuimamos tol, kol bus išvalytas langas, o baigus valymo darbus, apsauginės grotos vėl buvo uždedamos. Kameros buvo aprūpintos valymo ir dezinfekavimo priemonėmis.

7. Atsakovo atstovas teigė, kad dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Dušinėse įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia.

8. Vilniaus PN nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais pareigūnų pareigų atlikimą, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

9. Vilniaus PN tvirtino, kad visose kamerose gultai yra vienodi, be kopetėlių ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Įstaigos gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti.

10. Atsakovo atstovo teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją. Taip pat minėtu laikotarpiu gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės (toliau – ir NVSC Vilniaus skyrius) patikrinimai, atliekami nebuvo. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai dėl kilusios neturtinės žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

11. Teismo įpareigotas atsakovo atstovas 2021 m. lapkričio 4 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir duomenimis. Nurodė, kad duomenų apie tai, į kokį dušą paskutinį kartą buvo vedamas pareiškėjas neturi galimybės pateikti, kadangi tokia apskaita nebuvo ir nėra vedama. Ginčo laikotarpiu NVSC Vilniaus skyrius ne visose dušo patalpose atliko patikrinimus, tačiau pateikė patikrinimo aktą dėl dušo patalpos, kuri yra 10 poste, į kurią pareiškėjui priklausė eiti atitinkamai pagal gyvenamąsias kameras Nr. 167 ir Nr. 173. Pateikė duomenis, kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo atliekami remonto darbai.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos – Lukiškių TI-K) 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės 3 500 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d. (nuo 2019 m. birželio 28 d. iki 2019 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo pervežtas ir laikomas Vilniaus PN).

14. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto normos pažeidimo, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunkčio nuostata, pagal kurią vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Nuo 2019 m. birželio 28 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN iki 2019 m. liepos 1 d. Teismas nustatė, kad visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam teko teisės aktų reikalavimus t. y. 3,6 kv. m, atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas. Iš pateiktų duomenų apie kamerų plotus bei jose laikomų asmenų skaičių nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,97 kv. m iki 7,94 kv. m kameros ploto. Taigi, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu teismo atmesti kaip nepagrįsti.

15. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas, nebuvo įrengtos durys ar užuolaidos, jis galėjo būti matomas tiek pareigūnų, tiek kitų kameroje kalinamų asmenų, teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d.) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėjo, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara. Teismo įpareigotas atsakovo atstovas taip pat pridėjo nuotraukas, kuriose pavaizduotos tipinės gyvenamosios kameros, vienos iš jų su sanitariniame mazge įrengta užuolaida. Teismo vertinimu, pagal tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktiką, toks sanitarinio mazgo atskyrimas tik užuolaida ar 1,5 m aukščio sienele nėra pakankamas užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, o duomenų, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų įrengta sanitarinio mazgo kabina atsakovo atstovas nepateikė.

16. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, todėl konstatavo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį: nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d., iš viso 102 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 16 parų, teismas laikė, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo išdaužyti langai, drėgna, šalta, nuo lubų ir sienų ant galvos ir rūbų krisdavo betonas, tinkas, dažai, teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktas įtvirtina, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.

Pagal 17 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (HN 134:2015 18 p.). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo teiginių dėl aukščiau minėtų tariamų pažeidimų visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nuo lubų ir sienų krisdavo tinkas, betonas ir dažai, kuriose kamerose buvo šalta, jautėsi drėgmė, išdaužti langai, t. y. nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Pareiškėjas bendrais požymiais įvardijo, kad kamerose buvo išdaužti langai, nuo lubų ir sienų tekėdavo betonas, tinkas ir dažai, buvo šalta ir drėgna. Teismo įpareigotas atsakovo atstovas pateikė NVSC Vilniaus skyriaus patikrinimo aktus (2019 m. kovo 19 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-1441, 2019 m. gegužės 2 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-2915). Iš pateiktų NVSC Vilniaus skyriaus patikrinimo aktų buvo matyti, kad pareiškėjo ginčo aktualiu laikotarpiu ne visose gyvenamosiose kamerose buvo atlikti patikrinimai. Kameroje Nr. 173 pareiškėjas buvo laikomas anksčiau (laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 25 d. iki 2019 m. balandžio 3 d.), o minėtos kameros patikrinimas atliktas vėliau (laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. gegužės 2 d.).

Patikrinimo metu Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas akcentavo, jog iš byloje esančių rašytinių duomenų nebuvo nustatyta, kad pats pareiškėjas į įkalinimo įstaigos administraciją kalinimo metu kreipėsi dėl galimai jam netinkamų kamerose esančių sąlygų. Vilniaus PN teismui pateikė paaiškinimus, kad 108 kameroje remontas atliktas 2012 m. ir 2018 m., kitose kamerose, Vilniaus PN nurodė, kad einamieji smulkūs remonto darbai atliekami nedelsiant. Vilniaus PN pateikė įrodymus apie smulkių darbų remontą kitose nei pareiškėjas buvo laikomas kamerose.

Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl išdaužytų langų, drėgmės, šalčio, nuo lubų ir sienų ant galvos ir rūbų krintančio betono, tinko, dažų atmestini kaip nedetalizuoti ir paneigti į bylą pateiktais Vilniaus PN paaiškinimais ir įrodymais.

18. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dušu jis galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, dušuose buvo užsikišusios ir nevalytos nuotekų angos, dėl ko užsilaikydavo vanduo nuo prieš tai dušu pasinaudojusių asmenų, teismas nagrinėjamu nenustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko teisės aktų reikalavimų (pareiškėjas neneigė, kad Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše), pareiškėjas kalinimo laikotarpiu prašymų ar skundų įkalinimo įstaigos administracijai neteikė, o nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyta pareigos suimtiesiems sudaryti galimybę praustis po dušu kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai jog atsakovo atstovas suteikė jam teisę tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu atmestini kaip nepagrįsti.

19. Atsiliepime atsakovo atstovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl dušų įrengimo, teigė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, kalinimo įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Kartu pateikė duomenis, kad dušo pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Teismo vertinimu, toks kalinimo įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko tuo metu galiojusios teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus dėl netvarkingų dušo patalpų atmetė kaip neįrodytus. Be to, iš NVSC Vilniaus skyriaus 2019 m. kovo 19 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-1441 buvo matyti, jog buvo tikrinta dušo patalpa, į kurią pareiškėjas buvo vedamas kai buvo laikomas kamerose Nr. 167 ir Nr. 173. Minėtame patikrinimo akte nurodyta, kad dušuose susikaupusio vandens ant grindų nebuvo, kiti paviršiai buvo vizualiai švarūs, tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 28.2 papunkčio reikalavimus. Taigi pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo naudojantis dušu teismo atmesti kaip paneigti byloje esančiais įrodymais.

20. Pareiškėjas skunde minėjo aplinkybes apie per sulaikymą išnarintą koją, netinkamą gydymą. 2021 m. liepos 5 d. teismas priimdamas nagrinėti pareiškėjo skundą nutartyje nurodė, kad šios aplinkybės nebus tiriamos, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio nuostatas administracinio teismo kompetencijai nepriskirtina nagrinėti medicininių paslaugų suteikimo užtikrinimo funkcija.

21. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 102 paras pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, todėl darė išvadą, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudarė pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistavo visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalėjo būti atlyginta pinigine forma.

22. Teismo vertinimu, pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 102 paras, dalį šio laiko (15 parų) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, todėl pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas teismo laikytas nedideliu. Pareiškėjui teismas priteisė 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 23. Pareiškėjas D. M. patikslindamas apeliacinio skundo reikalavimus prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jo skundo reikalavimai ir skundą tenkinti visiškai priteisiant pareiškėjui nurodytą žalą, t. y. 3 500 Eur.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui skunde nurodytus pažeidimus ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skundo argumentus, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas patyrė nežmoniškas sąlygas, nesulaukė medicininės pagalbos, patyrė nežmoniškus išgyvenimus, susirgo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nesutinka su priteista žalos suma, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui padarytą žalą.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko tuo metu galiojusių nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Dėl Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų konstrukcinių ypatybių bei pareigos užtikrinti nuolatinę nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinių mazgų kabinų nebuvo techninių galimybių, o papildomo finansavimo šių problemų išsprendimui rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant gyvenamąsias kameras skiriama nebuvo. Pastebi, kad Lukiškių TI-K, nebūdamas asignavimų valdytoju ir neturėdamas galimybės laisvai disponuoti valstybės biudžeto asignavimais ar juos perskirstyti tarp ekonominės klasifikacijos straipsnių, buvo visiškai priklausomas nuo įstaigos centralizuotai skirstančios valstybės biudžeto asignavimus, todėl trūkumai buvo taisomi palaipsniui pagal turimas finansines galimybes. Atsižvelgiant į šias priežastis ši problema egzistavo tęstinį laiką, buvo ieškoma visų įmanomų būdų užtikrinti kiek įmanomą didesnį privatumą asmenims laikomiems gyvenamosiose kamerose (visose gyvenamosiose kamerose nuo bendro kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvaromis, o asmenų didesniam privatumui užtikrinti buvo įrengtos tam tikros užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse).

27. Atsakovo atstovas pastebi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgdamas į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, atsakovo atstovas darė išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, Vilniaus PN teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Vilniaus PN pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas pakartoja, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas neįrodė jam kilusios neturtinės žalos, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Vilniaus PN), atlyginimo priteisimo.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjui 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose 102 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.

31. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai ir priteisti jam 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatytu pareiškėjo teisių pažeidimu ir sprendimu priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

32. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertino pareiškėjo skundo argumentus, akcentuoja, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952); 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97).

34. Pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinius skundus iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; ir kt.).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus ir keliamus klausimus, pakankami detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

36. Atsakovo atstovas savo apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo. Vilniaus PN laikosi pozicijos, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko tuo metu galiojusių nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, todėl konstatuota, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį: nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d., iš viso 102 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 15 parų pažeidimo intensyvumas nebuvo didelis.

37. EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, kad sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra išaiškinęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

38. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021 ir kt.).

39. Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tenka Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjui). Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodė, kad įstaigos dalyje gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovo atstovas pateikė į bylą nuotraukas, kuriose pavaizduotos tipinės gyvenamosios kameros, vienos iš jų su sanitariniame mazge įrengta užuolaida (b. l. 57). Taigi, atsakovo atstovas neįrodė savo teiginių, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusio gyvenamosios kameros dalies buvo atskirti pertvara ir uždengti užuolaida, kas pagal suformuotą teismų praktiką vertintina kaip minimalus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.), todėl yra pagrindas pripažinti, kad nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d. pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo pažeista.

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose 102 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, priteisė pareiškėjui 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

41. Spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos pagrįstumo teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

42. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; kt.).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

44. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (102 paras pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais), pareiškėjo patirto diskomforto dydį, jais sukeltų nepatogumų pobūdį, pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, ginamų vertybių turinį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikoje analogiškose bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio, į kurį svarbu atsižvelgti.

47. Teisėjų kolegija, vertindama, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju priteistinas pareiškėjui, ištyrusi bylos medžiagą, atsižvelgusi į nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į pažeidimo laikotarpį (102 paros), į tai, kad pareiškėjas dalį laiko ( 15 parų) kamerose buvo laikomas vienas, į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šiuo atveju yra per mažas, todėl didintinas iki 1 000 Eur.

48. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 1 000 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. M. 1 000 Eur (tūkstančio eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Dainius Raižys