2017-05-19 Nr. AB-10832-3-61-3-01147-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-61-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01147-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija, valstybinė pensija) priteisimo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-890(11) (toliau – ir sprendimas); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos dalį – 9 617,19 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad VRM paskyrė jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendime Nr. 1D-890(11) pareiškėjui nurodė, kad išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Su tokiu sprendimu pareiškėjas nesutiko, jo nuomone, skundžiamu VRM sprendimu yra pažeidžiami teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principai, asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas. Pareiškėjo teigimu, sumažintos pensijos mokėjimo pratęsimas iki 2013 m. ir neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmo nenustatymas valstybinių pensijų gavėjams pažeidžia asmenų lygybės ir socialinės darnos principus bei yra diskriminacinis. Savo poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą reikalavimui priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. Jo nuomone, skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas manė, kad mažinimas atitinka įstatymų nuostatas, tikėjosi, kad jis yra laikinas ir atsiradę praradimai ateityje bus kompensuoti. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, suvokė, kad įstatymų leidėjas pažeidė jo teises, tačiau dėl ginčo santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo laiku teisminės gynybos nesikreipė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.

VRM nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Šio termino VRM prašė neatnaujinti, kadangi skunde nurodyti argumentai nepateisina tokio ilgo delsimo kreiptis teisminės gynybos. Atsakovas teigė, kad VRM skundžiamo sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnis nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms. Pareiškėjas neįrodė, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-890(11), priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nutraukė, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas išaiškino, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-253 (b. l. 26-27) nurodyta, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio mėn. Todėl, teismo vertinimu, vėliausiai apie jo teises galimai pažeidžiančius veiksmus pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją šiuo pagrindu sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėnesį. Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 12 d., todėl teismas darė išvadą, kad jis praleido 3 metų terminą pareikšti reikalavimą dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismo nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos delsimo kreiptis į teismą priežastys nelaikytinos svarbiomis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, dėl to pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino. Netenkinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nutraukė.

Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu 2012–2013 metais taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikto aiškinimo seka, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012–2013 m. laikotarpiu neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas pažymėjo, kad VRM sprendimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo nėra administraciniams teismams skundžiamas administracinis aktas, todėl bylos dalį dėl VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1D-890(11) panaikinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu nutraukė.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį, jog jam sumažinta valstybinė pensija bus kompensuota. Pažymi, kad Valstybinių pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar nustatyti skundo dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pateikimo teismui terminai. Pareiškėjas pastebi, kad, 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymu nėra išspręstas iki šiol. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje yra numatytas sutrumpintas penkerių metu ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų, todėl, pareiškėjo nuomone, reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pateikti teismui turi būti taikomas minėtoje normoje nustatytas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas teigia, kad terminą reikalavimui dėl nesumokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pateikti teismui praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis turi būti atnaujintas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VRM pažymi, kad pareiškėjui turėtų būti taikomas įstatyminis negautos valstybinės pensijos nepriemokos kompensavimo reguliavimas, o ne priimamas individualus teismo sprendimas. Pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, 2012 ir 2013 metams taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjo pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai. VRM paaiškina, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas. Juo įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Pareiškėjas reikalauja kompensuoti valstybinės pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kurio pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas nenustatytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas G. S. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-890(11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos dalį – 9 617,19 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-890(11), priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nutraukė, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas praleido 3 metų terminą pareikšti reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir šią bylos dalį nutraukė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui G. S. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Taigi atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad prašant priteisti valstybinės pensijos nepriemoką taikytinas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas penkerių metu ieškinio senaties terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 12 d., taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog šioje dalyje pareiškėjas skundą padavė praleidęs trejų metų procesinį terminą ir tai, kad pareiškėjas prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija tikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė termino atnaujinimo klausimą. ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 12 d., ir tai, kad prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nutraukė.

Tuo tarpu apie Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus atitinkamą įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Taigi pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Todėl trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2015 m. vasario 12 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią skundo dalį nagrinėjo iš esmės.

Dėl šios skundo dalies pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo mokėti nurodyto dydžio valstybinę pensiją pirmosios instancijos teismo buvo atmesti pagrįstai. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą Konstitucinio Teismo praktiką, neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016, 2017 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-58-602/2017 ir kt.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius