2013-05-10 Nr. AB-1640-3-65-3-00162-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-806/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00162-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateiktu skundu prašė panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Panevėžio VGTPT, Tarnyba, atsakovas) 2012 m. liepos 2 d. sprendimą NR. (1.2)-SPI-01738 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, bei įpareigoti atsakovą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas paaiškino, kad savo pažeistas teises gina jau penkerius metus. 2008 metais jis buvo atleistas iš UAB „Omnitel“, 2011 metais Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal jo ieškinį atsakovui UAB „Omnitel“ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo ir žalos atlyginimo. Jo ieškinys buvo atmestas. Nors darbo sutarties nutraukimas buvo įformintas „šalims susitarus“, tačiau tai neatitiko faktinių aplinkybių, darbo sutartis turėjo būti nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbdavio iniciatyva. Teigė, jog teismas nevertino aplinkybių, kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas, kompensacija jam buvo išmokėta dar prieš dvi dienas iki atleidimo, jam buvo grasinta net ginklu, t. y. jis darbdavio buvo priverstas išeiti, jokio susitarimo nutraukti darbo sutartį tarp jo ir darbdavio nebuvo, neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, neapklausė liudytojų. Iki atleidimo iš darbo jis buvo vertintas puikiai.

Nurodė, jog nesutikdamas su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimu, jis ketino šį sprendimą apskųsti, tačiau, neturėdamas teisinio išsilavinimo, pats to padaryti negalėjo. Paaiškino, jog nagrinėjant minėtą civilinę bylą jam teisinę pagalbą teikė nekvalifikuotas advokatas, su kuriuo vėliau teisinių paslaugų teikimo sutartis buvo nutraukta. Pareiškėjas kreipėsi antrinės teisinės pagalbos, kurią jam buvo atsisakyta suteikti, šį atsisakymą skundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Nurodė, jog klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos buvo išspręstas tik 2011 m. gruodžio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Pasisamdyti advokatą neturėjo lėšų dėl sunkios materialinės padėties. Byla buvo vilkinama. Jis praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Paaiškino, jog 2012 metų pradžioje Panevėžio apygardos teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje, tačiau šis teismas tai atsisakė padaryti, o apeliacinis teismas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį paliko nepakeistą. Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis jis ketina apskųsti kasacine tvarka, dėl to kreipėsi į atsakovą, prašydamas jam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, kad Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2012 m. liepos 2 d. sprendimu tokią pagalbą jam teikti atsisakė, nurodydama, kad atstovavimas kasacinės instancijos teisme būtų neperspektyvus. Pareiškėjo manymu, šis sprendimas yra neteisėtas, nes nagrinėjant civilinę bylą, buvo padaryta daug pažeidimų: konstitucinių teisių pažeidimas, bylos vilkinimas, nepakeičiant advokato kitu, pirmosios instancijos teismo teisėjo įgaliojimų viršijimas, DK normų pažeidimas, garbės ir orumo instituto normų pažeidimas, procesiniai pažeidimai, bylos nagrinėjimo terminų pažeidimai, grasinimas, panaudojant ginklą, spaudimas. Teigė, jog šie pažeidimai turi būti pašalinti, nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

Nagrinėjant civilinę bylą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija – jo teisė į privatų gyvenimą, nekonkuravimo sutartimi – teisė į laisvą darbo pasirinkimą, teismas nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, buvo pažeistas DK 125 straipsnis – neatlyginta už darbą, DK 226 straipsnis – nepagrįstai išskaičiuotos išmokos iš išeitinės kompensacijos, nebuvo apklausti liudytojai dėl jo automobilio apšaudymo fakto, nebuvo atsižvelgta į jo vertinimo medžiagą, patarimai darbe pasitikrinti sveikatą žeidė jo orumą.

Atsakovas Panevėžio garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Tarnybos 2012 m. liepos 2 d. sprendimas yra pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis ir konkrečiomis teisės normomis, Sprendime yra nurodytos aplinkybės, kodėl atsisakoma teikti antrinę teisinę pagalbą, sprendimas yra pakankamai aiškus ir motyvuotas, todėl jis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl 2012 m. liepos 2 d. sprendimo NR. (1.2)-SPI-01738 panaikinimo ir įpareigojimo suteikti jam antrinę teisinę pagalbą atmetė.

Nustatė, kad V. J. 2010 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžio apygardos teismui padavė ieškinį atsakovams D. J., UAB „Omnitel“ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (Panevėžio apygardos teismo civilinė byla 2-375-198-2011 (toliau – ir Civilinė byla)). Panevėžio apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. sprendimu V. J. ieškinį atmetė, šis sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas. V. J. 2012 m. sausio 9 d. Panevėžio apygardos teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. A2-458-544/2012 (toliau – ir Byla dėl proceso atnaujinimo)). Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą Civilinėje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs V. J. atskirąjį skundą, 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį paliko nepakeistą. Pareiškėjas, siekdamas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartį apskųsti kasacine tvarka, 2012 m. birželio 20 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba Sprendimu antrinę teisinę pagalbą suteikti atsisakė, konstatavusi, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, Įstatymas) 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos aplinkybės: pareiškėjo V. J. reikalavimai yra aiškiai nepagrįsti, todėl atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

Teismas nustatė, jog skundžiamame Sprendime išsamiai ir aiškiai išdėstytos aplinkybės bei motyvai, dėl kurių pareiškėjo reikalavimai pripažinti aiškiai nepagrįstais, o atstovavimas byloje neperspektyvus, šie motyvai pagrįsti teisės normomis. Sprendime išvardyti kasacijos pagrindai, nurodyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalis), kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Sprendime detaliai išanalizuotos aplinkybės dėl prašymo pateikimo terminų, CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, kuriais pareiškėjas rėmėsi Byloje dėl proceso atnaujinimo, taikymo (CPK 368 straipsnio 1 dalis, 366 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 9 punktai) ir padaryta išvada, kad neegzistuoja nė vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje numatytų bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose dėl proceso atnaujinimo bei susipažinęs su Civilinės bylos bei Bylos dėl proceso atnaujinimo medžiaga, nepripažino, jog pareiškėjo norimose kasacine tvarka apskųsti nutartyse teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda, taip pat nekilo abejonių, kad skundžiamomis nutartimis padarytas materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Todėl teismas sprendė, kad pagrįsta Sprendime padaryta išvada, jog nėra pagrindų bylai peržiūrėti kasacine tvarka bei negalima suformuluoti kasacinio skundo teisinių argumentų. Pagrįsta pripažino atsakovo išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Pažymėjo, jog savo skundą teismui pareiškėjas grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti Panevėžio apygardos teismui Byloje dėl proceso atnaujinimo ir kurie išsamiai buvo išanalizuoti tiek Byloje dėl proceso atnaujinimo teismų baigiamuosiuose dokumentuose, tiek Sprendime. Nurodė, kad nei skunde, nei teismo posėdžio metu duotuose paaiškinimuose jis ne tik kad teisiniais argumentais nepagrindė, bet iš viso nenurodė motyvų, kodėl laiko nepagrįsta Sprendime padarytą išvadą, jog nėra pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą jo prašomu klausimu.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą kaip nepagrįstą; įpareigoti Panevėžio VGTPT suteikti antrinę teisinę pagalbą, kompensuojant teisines paslaugas 100 proc. Taip pat prašo prijungti administracines bylas Nr. I-863-355/2011 ir Nr. AS-873/2011 bei jose pateiktą medžiagą, kaip rašytinius įrodymus.

Apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendime nagrinėjamos ne aplinkybės suteikti pareiškėjui antrinę pagalbą, o aplinkybės kasacijai pateikti, kurios neargumentuotai atmetamos, nors skunde pateiktame 2012 m. liepos 2 d. Tarnybai jos aiškiai ir motyvuotai išsakytos. Mano, kad Tarnyba ir Panevėžio apygardos administracinis teismas viršijo savo įgaliojimų ribas, pažeidžiami bylos sprendimo terminai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ), o tai yra bylos vilkinimo prielaida. Teigia, jog nebuvo prijungta bylų Nr. I-863-355/2011 ir Nr. AS-873/2011 medžiaga ir nevertinti jose pateikti rašytiniai įrodymai.

Atsakovas Panevėžio garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimas yra pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis ir konkrečiomis teisės normomis, aiškus ir motyvuotas, o Panevėžio VGTPT 2012 m. liepos 2 d. sprendime Nr. (1.2)-SP1-01738 yra nurodytos aplinkybės, kodėl atsisakoma teikti antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (1.2)-SPI-01738, kuriuo atsisakyta pareiškėjui V. J. suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 20 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje (b. l. 15-18). Prašyme nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba yra reikalinga „dėl L dokumentų teismui parengimo dėl darbo santykių“. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, jog jam būtų surašytas kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis. Tarnyba, gavusi pareiškėjo prašymą ir spręsdama, ar pareiškėjui turi būti suteikta antrinė teisinė pagalba, kreipėsi į advokatą I. T., kad jis pateiktų išvadą (b. l. 22). Advokatas I. T., įvertinęs jam pateiktą medžiagą, susijusią su pareiškėjo prašymu, Tarnybai pateikė išvadą, kad egzistuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos aplinkybės, t. y. pareiškėjo reikalavimai aiškiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Tarnyba, priimdama Sprendimą, rėmėsi šia išvada.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme ginčijo Sprendimą, nurodydamas, kad pareiškėjui privalo būti teikiama antrinė teisinė pagalba kasaciniam skundui paduoti, nes yra visi CPK 346 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka, išnagrinėta Civilinė byla turi būti atnaujinta, nes jo paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo patenkintas Lietuvos apeliacinio teismo, Panevėžio apygardos teismo nutartimis, nors buvo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 9 punktuose numatyti pagrindai atnaujinti procesą. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jo prašymas dėl proceso atnaujinimo turėjo būti tenkinamas, nes jis nepraleido įstatymo (CPK 368 straipsnis) nustatyto termino šiam prašymui paduoti. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam antrinė teisinė pagalba turi būti suteikta ir dėl to, jog kasaciniam skundui paduoti yra reikalingas aukštasis teisinis išsilavinimas, o jis tokio neturi, samdyti advokatą neturi finansinių galimybių. Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais ir jų pagrindu netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo Sprendime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatavo, kad dėl šių aplinkybių atsakovas teisėtai, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jo skundas turėjo būti patenkintas. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus apie turtinę padėtį ir nurodė, kad jis neturi finansinių galimybių pasisamdyti advokatą, CPK reikalauja juridinio išsilavinimo tam, kad būtų galima paduoti kasacinį skundą, todėl neskiriant advokato pagalbos užkertamas kelias teisingumui ir pažeidžiamos žmogaus teisės.

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui atsižvelgiant į tai, jog jis neturi finansinių galimybių pasisamdyti advokatą ir pagal CPK 347 straipsnio 3 dalį negali surašyti kasacinio skundo, privalo būti paskirta antrinė teisinė pagalba, pažymi, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato specialus įstatymas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (viešosios teisės norminis aktas), kuriuo nustatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema bei jos įgyvendinimo sąlygos ir procedūros. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentuota, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir šio įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822–1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–1390/2010; kt.). Taigi vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas pageidauja paduoti kasacinį skundą ir neturi finansinių galimybių pasisamdyti advokatą, nesudaro teisinio pagrindo Tarnybai suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nevertinant ir nenagrinėjant, ar pareiškėjo nurodomi reikalavimai yra pagrįsti ir atitinkamai atstovavimas įgyvendinant pareiškėjo reikalavimus gali sėkmingai plėtotis, t. y. turi gerą perspektyvą. Pažymėtina, kad draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba bei materialiomis ir proceso teisėmis (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 3 straipsnio 4 punktas).

Taip pat nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad Tarnyba turi gana plačią, tačiau neabsoliučią diskreciją spręsti klausimą, ar pareiškėjui skirtina antrinė teisinė pagalba pagal jo pateiktą prašymą. Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Tarnyba, atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą, privalo motyvuoti administracinės diskrecijos įgyvendinimą. Tokiu būdu realizuojama administracinė diskrecija suponuoja teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje A146-71/2011).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje Tarnyba atsisakymą teikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, kuriuose reglamentuota, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Atstovavimo byloje pagrįstumas ir perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti atsižvelgdama į tam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Tai reiškia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintinais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–1681/2012; kt.).

Nagrinėjamu atveju įvertinus Tarnybos nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ji nustatė, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas civilinėje byloje yra neperspektyvus, byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais ir teisėtais pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui nurodytos aplinkybės, dėl kurių jam turėtų būti suteikta antrinė teisinė pagalba kasacine tvarka apskųsti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartį, nepaneigia Tarnybos išvados, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti ir atstovavimas pareiškėjui yra neperspektyvus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo prasme. Pažymėtina, kad Tarnyba Sprendime išsamiai ir aiškiai nurodė motyvus, kurių pagrindu netenkino pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl darytina išvada, kad Tarnyba tinkamai įgyvendino savo diskrecijos teisę.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžio apygardos teismui padavė ieškinį, kuriuo prašė pakeisti jo darbo sutarties su atsakovu UAB „Omnitel“ nutraukimo pagrindą, nurodant, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 129 straipsnį (darbdavio iniciatyva) nuo 2008 m. gegužės 21 d. Pažymėtina, kad darbo sutartį UAB „Omnitel“ su pareiškėju buvo nutraukusi DK 125 straipsnio, numatančio darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu, pagrindu. Taip pat pareiškėjas ieškiniu prašė priteisti iš UAB „Omnitel“ 240 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, iš atsakovės (buvusios sutuoktinės) D. J. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas ieškinį grindė tuo, kad atsakovo UAB „Omnitel“ vienas iš darbuotojų jam darė spaudimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, atsakovė D. J. darė jam spaudimą, nurodydama, kad jis turi sveikatos problemų. Dėl atsakovų veiksmų jam padaryta žala, negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovų veiksmų, darant psichologinį spaudimą ir atleidžiant iš darbo šalių susitarimu. Atsakovės D. J. veiksmai pakenkė pareiškėjo reputacijai, autoritetui, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nervinę įtampą, jam sutriko sveikata.

Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs Civilinę bylą pagal pareiškėjo ieškinį, 2011 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė (b. l. 28-31). Šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka. Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad pareiškėjui Civilinėje byloje buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, t. y. pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė tinkamai ginti jo nurodomas pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjui atstovavo advokatas V. Ž.. Tarnyba 2011 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP3-041N nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą Civilinėje byloje, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimas dėl Panevėžio apygardos teismo sprendimo apskundimo yra nepagrįstas ir atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus.

Pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje teigia, kad advokatas V. Ž. netinkamai atstovavo jo interesams Civilinėje byloje, tačiau pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie netinkamą atstovavimą Civilinėje byloje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui Tarnyba 2012 m. liepos 2 d. sprendimu turėjo suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad advokato teisinį statusą apibrėžia specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nekeičia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymu nustatyto advokato veiklos teisinio režimo, nes ir pagal šį įstatymą advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, tik valstybei vykdant viešąją funkciją ji orientuota į atitinkamą asmenų grupę, kuri formuojasi socialinės, turtinės ar atitinkamos sveikatos būklės pagrindu (11 straipsnio 1-3 dalys, 12 straipsnis). Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kurios pagal joms įstatymu nustatytą statusą yra valstybės institucijos, turi užtikrinti teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą, joms pavesta sudaryti sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, bei nustatyta pareiga antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokėti užmokestį už suteiktą teisinę pagalbą, kurio dydį nustato Vyriausybė (apmokėjimo dydžiai ir tvarka nustatyta Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, kuris taip pat yra viešosios teisės norminis aktas). Tarnyba nėra atsakinga už advokato teisinių paslaugų kokybę.

Iš Civilinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 9 d. Panevėžio apygardos teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Civilinėje byloje. Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 9 punktuose nurodytais pagrindais. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą Civilinėje byloje (b. l. 32-36). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį paliko nepakeistą (b. l. 37-44). Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismas teisėtai nustatė, jog pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais ir jis yra paduotas praleidus terminą, numatytą CPK 368 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nebuvo tokios, kurios galėjo objektyviai sutrukdyti ir atimti galimybę pareiškėjui pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Tiek Panevėžio apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, nes visos aplinkybės, pareiškėjo nurodytos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjo argumentai, kad procesas turi būti atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytais pagrindais, atmesti, nes pareiškėjas nenurodė, jog yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo nustatyti žinomai melagingi paaiškinimai, parodymai ar kiti minėtuose straipsniuose nurodyti faktai. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą yra nepagrįstas, nes pareiškėjas nepagrindė ir neargumentavo padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos. Taip pat minėtose nutartyse konstatuota, kad pareiškėjas nurodė įstatymų normas, aplinkybes, kuriomis nebuvo grindžiamas ieškinys. Iš minėtų nutarčių matyti, kad nors buvo nustatyta, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau iš esmės buvo išnagrinėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu buvo teigiama, kad yra CPK 366 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai atnaujinti procesą.

Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties ir tikslų, proceso atnaujinimo sąlygų yra suformuota ir aiški. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008; 2008 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; kt.).

Teismo praktikoje nurodoma, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama šios Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis.

Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo.

Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v.

Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, jog jam būtų suteikta antrinė teisinė pagalba kasaciniu skundu apskųsti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartį, kuria buvo išspręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, užbaigtoje nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsižvelgiant tai, kad Civilinė byla yra išnagrinėta, sprendimas dėl ginčo esmės yra įsiteisėjęs, į teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimo galimybę, į tai, kad Panevėžio apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas jau yra įvertinę pareiškėjo nurodytus įstatymus, aplinkybes, kurių pagrindu jis teigė, kad turi būti atnaujintas procesas, darytina išvada, kad Tarnyba pagrįstai išsamiai nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir reikalavimus, kuriuos pareiškėjas pageidauja nurodyti kasaciniame skunde. Taip pat Tarnyba pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir reiškiamus reikalavimus, kurie, pareiškėjo nuomone, turi būti nurodyti kasaciniame skunde, pagrįstai vertino, atsižvelgdama į CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, o taip pat ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, viršijo savo įgaliojimus, vertindami aplinkybes, susijusias su kasacija, nes tiek Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir dokumentus, kitą medžiagą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną kasacinį skundą. Kaip jau buvo minėta, atstovavimo byloje pagrįstumas ir perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Pažymėtina, kad šiuo atveju negali būti iš esmės nagrinėjamas klausimas ir nėra nagrinėjamas klausimas, ar pareiškėjo reiškiami reikalavimai yra iš esmės pagrįsti ir tenkintini/netenkintini, Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniai sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, nes nei Tarnyba, nei administracinis teismas neturi kompetencijos to nagrinėti. Byloje aplinkybės, susijusios su kasacija, yra nagrinėjamos tik tokia apimtimi, kokia yra reikalinga tam, kad būtų įvertintas atstovavimo Civilinėje byloje pagrįstumas ir perspektyvumas, advokato galimybė surašyti kasacinį skundą, remiantis pareiškėjo nurodomomis aplinkybėmis ir teikiama medžiaga.

Pažymėtina, kad CPK 346 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte imperatyviai yra nurodyta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu. Be to, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės mėn. 18 d. aprobuotame Metiniame informaciniame pranešime (http://www.infolex.lt/tp/377897) nurodoma, kad kasacinio teismo priedermė – užtikrinti vienodą teismų praktikos formavimą, panaikinti jos netolygumus, sukurti naujus teisės aiškinimo ir taikymo pavyzdžius (viešoji funkcija). Derindamos kasacijos viešosios ir privačiosios funkcijas, teisėjų atrankos kolegijos priima nagrinėti tik tokius kasacinius skundus, kuriuose keliami neaiškūs teisės, ypatingos svarbos, socialiai jautrūs klausimai, turintys įtakos teisės plėtrai bei vystymuisi Lietuvoje. Atsižvelgdamas į tai bei į poreikį, kad kasaciniame teisme kvalifikuotai būtų sprendžiami teisės, bet ne fakto klausimai, Lietuvos įstatymų leidėjas nustatė, kad kasacinį skundą privalo surašyti profesionalūs teisininkai.

Taigi nagrinėjamu atveju teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą advokatas privalėtų surašyti kasacinį skundą, kuris atitiktų pirmiau nurodytas nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pagrįstomis Sprendime nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba, pagrįstai nurodė, kad kasaciniame skunde būtina pateikti teisinius argumentus, kuriais suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo problema, negali būti apsiribota vien tik nuoroda į tam tikrus teisės normų pažeidimus, nenurodant tų teisės pažeidimų esminės įtakos vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, kad kasacija yra tik teisės klausimų analizė, kasacinio skundo pagrindas gali būti tik teisiniai argumentai, kasatorius šiais teisiniais argumentais privalo pagrįsti, kad jo nurodytas teisės pažeidimas yra esminis ir turi reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, kokiu būdu ir nuo kokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos buvo nukrypta, kaip pasireiškia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nevienodumas ir pan.

Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie konstitucinių normų pažeidimą, bylos vilkinimą, antrinės teisinės pagalbos nesuteikimą, teisėjo įgaliojimų viršijimą, DK normų, garbės ir orumo normų pažeidimą, procesinius pažeidimus, susijusius su tuo, kad nebuvo vertinta pateikta medžiaga, liudytojų parodymai; faktinės aplinkybės apie psichologinį spaudimą, grasinimą panaudojant ginklą, padarytą žalą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pagrindas kasacijai ir atsakovas privalėjo suteikti antrinę teisinę pagalbą ir skirti advokatą, kuris pareiškėjui surašytų kasacinį skundą. Iš pareiškėjo nurodomų argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimu ir iš esmės siekia, kad būtų apeliacine tvarka išnagrinėta Civilinė byla. Pareiškėjas nurodo Civilinėje byloje nagrinėtas aplinkybes, įrodymus, teigia, kad šių įrodymų pagrindu neteisingai buvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių nebuvo patenkinti ieškinio reikalavimai. Be to, pareiškėjas nurodo aplinkybes ir reikalavimus, kurie turėjo būti patenkinti, nors jų pareiškėjas nebuvo nurodęs Civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo nesutikimas su Panevėžio apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis paneigia kasacijos galimybę, todėl nagrinėjamu atveju Tarnyba pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus, o antrinė teisinė pagalba jam negali būti teikiama. Tokios pozicijos laikomasi ir administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-835/2010).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, ,kurių pagrindu pareiškėjas ginčijo Sprendimą, įvertino Sprendimo motyvaciją, ir priėjo prie išvados, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, todėl konstatuotina, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pridėti administracines bylas Nr. I-863-355/2011 ir Nr. AS-873/2011 bei jose pateiktą medžiagą, kaip rašytinius įrodymus, tačiau administracinė byla, kurios Nr. I-863-355/2011, yra pridėta prie šios nagrinėjamos bylos. Administracinėje byloje, kurios Nr. I-863-355/2011, priimta nutartis buvo apskųsta atskiruoju skundu, apeliacinės instancijos teisme šios bylos numeris buvo AS858-873/2011.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė