2018-10-11 Nr. AB-18259-3-61-3-00808-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2353-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00808-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2017 m. vasario 22 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Kamerų ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo perpildytos, apšvietimas netinkamas, siekė tik 100–120 lx. Sanitariniai mazgai kamerose neatitverti. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pastatas priskirtinas kultūros paveldui, todėl jame apgyvendinti žmonių apskritai negalima.

3. Pareiškėjo teigimu, netinkamos kalinimo sąlygos padarė negrįžtamą žalą jo sveikatai, pažemino orumą, dėl ko jis patyrė neigiamus išgyvenimus.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsakovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teigė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kamerose laikomiems asmenims pasinaudoti kitomis teisėmis. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, dėl ko Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

7. Atsakovas paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų valymui išduodamas reikalingas inventorius bei valymo priemonės. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį ir su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka analogiškus darbus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl tenka daryti pakartotinį kamerų remontą.

8. Atsakovo teigimu, kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jose yra reikalingi baldai, inventorius. Pagal poreikį kamerų gultus ir inventorių gamina ir remontuoja nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros ploto atskiriamas užuolaida arba sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nekonkretus. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, pažymėjo, kad pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis nenustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

12. Pasisakydamas dėl kamerų apšvietimo teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 14 punktu ir pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė paaiškinimų, kokiu būdu išmatavo kameros apšvietimo lygį, nepateikė nurodomų matavimų rezultatų, dėl ko pareiškėjo argumentus laikė neįrodytais.

13. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, atkreipė dėmesį, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės galėjo būti pažeistos tik tuo atveju, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu, t. y. iš viso 105 paras. Akcentavo, jog Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, išskyrus kameras Nr. 118 ir Nr. 332, kuriose pareiškėjas iš viso praleido 12 parų. Teismas vertino, kad tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 93 paras.

14. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, teismas atsižvelgė į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, bei į aplinkybę, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie teiginius, susijusius su pablogėjusia sveikata, žalą grindė abstrakčiais argumentais. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais, todėl pats teisės pažeidimo (privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniais įrenginiais) pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

15. Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš pareiškėjo priteisimo, nes Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, todėl realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė.

III. 16. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimu, prašo bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas priėmė sprendimą nesilaikydamas teismų praktikos, neatsižvelgė į tai, kad jis, kalėdamas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2017 m. vasario 22 d., patyrė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą neturtinę žalą. Pažymi, kad pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtos rekomendacijos Nr. R (2006)2 valstybėms narėms „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ (toliau – ir Rekomendacijos) I dalies 1 punktą su asmenimis, iš kurių atimta laisvė, turi būti elgiamasi nepažeidžiant jų žmogaus teises. Rekomendacijų II dalies 18.2 a) papunktis nustato, kad visuose pastatuose, kur kaliniai turi gyventi, dirbti arba susirinkti, langai turi būti pakankamai dideli, jog kaliniai galėtų skaityti ar dirbti prie natūralaus apšvietimo normaliomis sąlygomis ir kad patektų šviežio oro, išskyrus tuos atvejus, kai yra tinkama oro kondicionavimo sistema.

18. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lukiškių TI-K priėjimas prie langų yra apsunkintas, nes tam trukdo ant langų uždėtos grotos. Ventiliacijos sistemos Lukiškių TI-K apskritai nėra. Lukiškių TI-K nesilaikė Rekomendacijų 18.1 papunktyje nustatytų reikalavimų, t. y. apgyvendinant kalinus ir suteikiant vietą jiems miegoti būtina gerbti jų žmogiškąjį orumą ir, esant galimybei, užtikrinti privatumą bei sveikatos ir higienos normas, atsižvelgiant į klimatines sąlygas ir ypač plotą, patalpų kubatūrą, apšvietimą, šildymą ir ventiliaciją. Lukiškių TI-K neužtikrino laisvo judėjimo kamerose, kur vienam asmeniui tenkantis plotas, atskaičius baldų užimamą plotą, neatitiko teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo nurodomas neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas įrodymais. Pažymi, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia faktinių aplinkybių šiai žalai pagrįsti. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog skunde minimos sąlygos tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir sukėlė jam neigiamas pasekmes.

21. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo reikalavimas yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, nes Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kaip būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, nėra nustatyta. Mano, kad teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, dėl ko teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė, neatsižvelgęs į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtas rekomendacijas Nr. R (2006)2 valstybėms narėms „Dėl Europos kalinimo taisyklių“. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, dėl ko nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

27. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ yra rekomendacinio pobūdžio aktas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad rekomendacijos ir išvados neturi privalomos teisinės galios, tačiau jos neabejotinai turi autoritetingos rekomendacijos reikšmę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylą Nr. 322/88 Grimaldi [1989] ECR 4407). Rekomendacijomis Europos Sąjungos institucijos išreiškia savo nuomonę ir pasiūlo gaires atitinkamais Bendrijos politikos klausimais, į kurias valstybės narės turėtų atsižvelgti kurdamos savo vidaus teisę. Europos kalėjimų taisyklėse, be kita ko, pažymėta, kad asmenims, iš kurių atimta laisvė, turėtų būti taikomi minimaliai būtini ir atitinkantys paskirtą bausmę ribojimai (3 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1377/2012).

28. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2017 m. vasario 22 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 118, Nr. 332, Nr. 297, Nr. 295, Nr. 281, Nr. 303 ir Nr. 263, vienam asmeniui tenkantis plotas nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas tik tuo atveju, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu, t. y. iš viso 105 paras. Kadangi Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, išskyrus kameras Nr. 118 ir Nr. 332, kuriose pareiškėjas iš viso praleido 12 parų, teismas vertinimo, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 93 paras.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

31. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, taip pat kamerų plotus ir juose buvusius asmenis. Iš minėtų duomenų matyti, jog 2016 m. spalio 29 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 118 kartu su kitu asmeniu, išskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), jam teko 3,37 kv. m kameros ploto, o laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 332 kartu su kitu asmeniu, išskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), jam teko 3,43 kv. m kameros ploto (b. l. 9–15). Taigi nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 9 paras nebuvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis kameros plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m, jog būtų pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

32. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tenka Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas nepateikė tikslių duomenų apie Lukiškių TI-K kamerose Nr. 118, Nr. 332, Nr. 297, Nr. 295, Nr. 281, Nr. 303 ir Nr. 263 esančių sanitarinių mazgų atitvėrimą nuo likusio kameros ploto, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Taigi tokia pareiga tenka būtent Lukiškių TI-K.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2017 m. vasario 22 d., iš viso 93 paras, Lukiškių TI-K kamerose Nr. 297, Nr. 295, Nr. 281, Nr. 303 ir Nr. 263, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, susijusio su netinkamu kamerų apšvietimu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir papildomai jų nekartoja. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su apsunkintu priėjimu prie langų dėl uždėtų grotų ir ventiliacijos sistemos nebuvimo, pažymėtina, kad šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir nebuvo ištirtos bylos nagrinėjimo metu, todėl minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini.

37. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo parinkto neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

38. Įvertinus Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (9 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, 93 paras pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas proporcingu ir adekvačiu atsakovo (jo atstovo) padarytiems teisės pažeidimams. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

39. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

40. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. B. (A. B.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė