2015-11-25 Nr. BB-4804-1-30-2-00252-2011-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–456–699/2015 Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00252-2011-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,

nuteistųjų V. L. ir R. Š. gynėjui advokatui Romanui Lupeikai,

nukentėjusiosios R. L. atstovui advokatui Juliui Petrulioniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. L. ir R. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu V. L. ir R. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant minėtas nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Nukentėjusiosios R. L. civilinis ieškinys dėl 25 000 Lt (7 240 Eur) neturtinės ir 154,12 Lt (44,63 Eur) turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. L. ir R. Š. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį panaikinta, V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2013 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. (viena kardomojo kalinimo (suėmimo) diena prilyginama dviejų MGL dydžio baudai), ir paskirta 84 MGL (3 163,44 Eur) dydžio bauda; R. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. (viena kardomojo kalinimo (suėmimo) diena prilyginama dviejų MGL dydžio baudai), ir paskirta 122 MGL (4 594,52 Eur) dydžio baudą.

Nuosprendžio dalis dėl V. L. ir R. Š. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Iš V. L. ir R. Š. solidariai priteista nukentėjusiajai R. L. 1 000 Eur neturtinės ir 44,64 Eur turtinės žalos atlyginimo bei iš kiekvieno po 826,11 Eur proceso išlaidų.

Prokurorės prašymas dėl 7 666 Lt (2 220 Eur) ekstradicijos išlaidų priteisimo iš R. Š. atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo, nuteistųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas priėmė naują nuosprendį, kuriuo V. L. ir R. Š. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteisė už tai, kad V. L., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su R. Š., turėdami tikslą V. L. santuokos nutraukimo byloje apgaule užvaldyti didesnę sutuoktinių dalytino turto dalį, tyčia pateikė teismui tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad V. L. ir R. L. pagal vekselį yra skolingi R. Š. 130 000 Lt (37 651 Eur), kad pinigai buvo skirti šeimos poreikiams tenkinti, ir, kartu reikalaudami dalį 65 000 Lt (18 825 Eur) skolos priteisti iš R. L., tokiais veiksmais siekė suklaidinti teismą, nagrinėjantį santuokos nutraukimo bylą, kad teismas priteistų iš nukentėjusios 65 000 Lt (18 825 Eur) skolą, tuomet R. Š. teismo sprendimą pateiktų vykdyti antstoliui ir įgytų turtinę teisę į nukentėjusiajai priklausantį turtą, tačiau nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 7 d. sprendimu paskolą pripažino asmenine V. L. prievole. Taip V. L. ir R. Š. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didesnę dalytino turto dalį, t. y. 65 000 Lt (18 825 Eur).

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Kasaciniu skundu nuteistieji V. L. ir R. Š. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. išteisinamąjį nuosprendį, pakeičianti jo dalį dėl V. L. ir R. Š. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad baudžiamoji byla jiems pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktina; arba, pripažinus, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai ir neteisėtai juos nuteisė. Pasak kasatorių, byloje nebuvo nustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji sukčiavimo požymiai, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepašalino esminių prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, neįvertino įrodymų visumos sukčiavimo požymių kontekste, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą, pirmenybę teikdamas nuteistuosius kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšmindamas tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertindamas šių įrodymų kitų, jų neatitinkančių, bylos duomenų kontekste, dėl to buvo priimtas neteisėtas apkaltinamasis nuosprendis.

Pripažindamas, kad 130 000 Lt (37 650 Eur) vekselis 2007 m. sausio 13 d. buvo suklastotas siekiant apgaulės būdu įgyti didesnę dalį dalintino santuokinio turto, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas vekselio sudarymo aplinkybes, neatsižvelgė į vekselio teisinę prigimtį, nenustatė jokių vekselio fiktyvumą pagrindžiančių aplinkybių, o išimtinai vadovavosi tik prielaidomis, jog vekselis neva buvo suklastotas. Dėl to, pasak kasatorių, buvo pažeista BPK 20 straipsnio 4 dalis. Apeliacinės instancijos teismas 2007 m. sausio 13 d. vekselio fiktyvumą grindė tuo, kad V.

L. neva faktiškai pinigų pagal vekselį negavo, todėl laikė, jog vekselyje nurodyta informacija, kad V. L. privalo sumokėti R. Š. 130 000 Lt (37 650 Eur), yra tikrovės neatitinkanti informacija, iš esmės daranti šį vekselį neteisėtą ir fiktyvų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.105 straipsnio 1 dalį, vekselis, kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.

Analogiškas vekselio apibrėžimas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje civilinėse bylose nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014).

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju iš esmės susiaurino vekselio turinį, įvardydamas jį tik kaip paskolinius santykius patvirtinantį vertybinį popierių bei nepagrįstai sutelkė didesnį dėmesį į R. Š. finansines galimybes suteikti tokio dydžio paskolą. Kasatoriai nurodo, kad atsižvelgiant į vekselio, kaip vertybinio popieriaus, prigimtį, jame nurodyta suma, kuri iš esmės apibrėžia vekselio davėjo atsakomybės ribas, neprivalo būti perduota vekselio davėjui, jame nurodyta prievolė gali būti atsiradusi ir iš kitų teisinių santykių.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistuosius siejo artimi santykiai, todėl V. L. prievolė R. Š. galėjo atsirasti ir kitais pagrindais. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo vekselio sudarymo bei prievolės pagal vekselį atsiradimo aplinkybes, dėl to pripažino, kad vekselis buvo fiktyvus, nesant jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Kasaciniame skunde nurodoma, jog tai, kad V. L. ir R. Š. siejo prievoliniai santykiai patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Prievolės pagal vekselį faktą patvirtino abi sandorio šalys, t. y. vekselio davėjas V.

L. ir vekselio gavėja R. Š. . Kasatorių teigimu, konstatavus, kad šiuo atveju nėra CK 1.79–1.93 straipsniuose numatytų sandorių negaliojimo pagrindų, sudarytas sandoris atitiko sandorio šalių valią, nebuvo jokio pagrindo pripažinti tokį sandorį arba sandorį patvirtinantį dokumentą fiktyviu. Kasatorių teigimu, vien tai, kad V. L. nebuvo nutraukęs santuokos su R. L. negali būti jo civilines teises ribojantis juridinis faktas. V. L., būdamas veiksnus ir suvokdamas savo veiksmus bei jų prasmę, nepaisant to, kad sandorio sudarymo metu jis dar buvo nenutraukęs santuokos, 2007 m. sausio 13 d. išdavė vekselį R.

Š., taip patvirtindamas esančią prievolę. Be to, kasatoriai pažymi, kad vekselis buvo pateiktas vykdyti, o notarui, išdavusiam vykdomąjį įrašą, abejonių dėl vekselio suklastojimo ar fiktyvumo nekilo, jame nurodyta suma buvo išieškoma iš V. L. turto bei pervedama R. Š.. Nei V. L., nei kiti suinteresuoti asmenys vekselio bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais neginčijo. Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-21-299/2008 pripažino, kad 130 000 Lt (37 650 Eur) yra V. L. asmeninė prievolė R.

Š.. Tai reiškia, kad vekselio teisėtumas buvo patvirtintas ne tik vekselyje nurodytų šalių veiksmais, bet ir teismo sprendimu, turinčiu prejudicinę galią.

Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo nurodyti motyvai (kad 2007 m. sausio 8 d. atsiliepimą dėl raginimo atsiskaityti V. L. surašė anksčiau nei buvo išrašytas 2007 m. sausio 13 d. vekselis, o teismo posėdžio metu V. L. neva nurodė, kad „aferą sugalvojo advokatas A. B.“) visiškai nepagrindžia 2007 m. sausio 13 d. vekselio fiktyvumo. Minėtame atsiliepime yra nurodyta, kad jis pateikiamas dėl 2005 m. sausio 13 d. neprotestuotino vekselio. Prievolė pagal vekselį ir vekselio išdavimo momentas nebūtinai turi sutapti, prievolė gali būti atsiradusi anksčiau nei išduotas vekselis. Atsiliepime V. L. aiškiai nurodė, kad negali atsiskaityti pagal 2005 m. sausio 13 d. vekselį, todėl teismo išvados, kad prievolė atsirado vėliau nei išrašytas vekselis, yra nepagrįstos. Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 17 d. sprendime nustatė, kad 130 000 Lt (37 650 Eur) paskola buvo paimta 2005 m. sausio 13 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams po to, kai šalys kartu nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio. Analogiškas išvadas padarė ir Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-357-123/2008, kurioje nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2005 m. sausio 13 d. V. L. pagal neprotestuotina vekselį gavo iš R. Š. 130 000 Lt (37 650 Eur). Taigi šiuo atveju teismai nustatė, kad prievolė pagal vekselį atsirado 2005 m. sausio 13 d., todėl 2007 m. sausio 8 d. V. L. kreipiantis į R. Š. prievolė egzistavo, galėjo ir turėjo būti vykdoma.

Taip pat kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis ir kokiame kontekste buvo pasakyta frazė „visą aferą sugalvojo advokatas A. B. “. Pasak kasatorių, atsižvelgiant į minėtos frazės panaudojimo kontekstą, akivaizdu, kad V. L. nepripažino, jog suklastojo 2007 m. sausio 13 d. vekselį, siekdamas gauti didesnę santuokos metu įgyto turto dalį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo V. L. paaiškinimus apie advokato A. B. neva pasiūlytą aferą aiškino kaip aplinkybes, patvirtinančias vekselio fiktyvumą. Kasatorių teigimu, skunde nurodyti motyvai visiškai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl galimo vekselio fiktyvumo ir suklastojimo, o tai leidžia teigti, jog V. L. prievolė R. Š. pagal vekselį buvo ir yra tikra, egzistuojanti, vykdoma įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismo išvados, jog nesurinkta pakankamai duomenų, kad vekselyje nurodyta informacija neatitinka tikrovės, yra teisingos ir pagrįstos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant ir į tai, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010).

Kasatoriai teigia, kad šiuo atveju tarp jų ir nukentėjusiosios buvo susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai ir ginčas buvo išspręstas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, teismams priimant sprendimus (nutartis), todėl papildomas baudžiamosios atsakomybės taikymas yra aiškiai neteisėtas ir nepagrįstas. Tarp nuteistojo V. L. ir nukentėjusiosios R. L. buvo susiklostę šeimos teisiniai santykiai, susiję su santuokos nutraukimu, o tarp nuteistosios R. Š. ir nuteistojo V. L. prievoliniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Paprastųjų ir įsakomųjų vekselių įstatymas. Nuteistieji buvo kaltinami tuo, kad apgaulės būdu siekė įgyti didesnę dalį santuokos tarp nukentėjusiosios R. L. ir nuteistojo V. L. metu įgyto turto. Tačiau tokios apimties turtinius santykius sprendžia išimtinai tik teismas (CK 3.59 straipsnis), o sutuoktiniai siekia apginti savo turtinius interesus, įrodinėdami savo teises į didesnę ar mažesnę santuokos metu įgyto turto dalį (rungtyniškumo principas). Santuokos nutraukimo byloje teismas taip pat išsprendžia ir vieno ar abiejų sutuoktinių santuokos metu įgytų prievolių klausimą. santuokos nutraukimo byloje sutuoktiniams yra imperatyvus reikalavimas informuoti teismą apie kreditorius bei pranešti jiems apie santuokos nutraukimo bylą (CK 3.126 straipsnio 1 dalis, CPK 382 straipsnio 5 dalis). Taigi, nors civiliniame procese V. L. parašai buvo suklastoti kito nenustatyto asmens, jis žinojo apie santuokos nutraukimo bylą ir apie tai, kad nuo 2005 m. yra skolingas R. Š., todėl privalėjo pranešti teismui apie turimus prievolinius įsipareigojimus. Toks procesinis elgesys yra nustatytas įstatymuose, todėl jis negali būti laikomas nusikalstamu, nes V. L. negalėjo elgtis kitaip, t. y. neinformuoti apie kreditorinius įsipareigojimus, kurie atsirado santuokos metu. R. Š., gindama savo kreditorinius interesus ir siekdama efektyviai išieškoti skolą, prašė teismo priteisti skolą iš V. L. ir R. L.. Toks procesinis elgesys yra visiškai teisėtas ir nepažeidžiantis įstatyminio reglamentavimo, o tiesą byloje nustato ir galutinį sprendimą dėl pareikštų reikalavimų bei jų teisėtumo priima tik teismas, išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nuteistojo V. L. ir nukentėjusiosios R. L. nurodytų aplinkybių dėl faktinio santuokos nutraukimo momento, o tai turi esminės reikšmės dėl prievolių pripažinimo asmeniniais vieno sutuoktinio įsipareigojimais. Nukentėjusioji R. L. nurodė, kad santuoka faktiškai iširo 2003 metais ir dėl to ginčo baudžiamajame procese V. L. nekėlė. Nors V. L. apie 2007 m. gegužės 23 d atsiliepimą nieko nežinojo, jo nepasirašė, tačiau jokių kitų duomenų, siekdamas įrodyti, kad santuoka faktiškai iširo po prievolės R. Š. atsiradimo, neteikė, o prievolę R. Š. grindė 2005 m. sausio 13 d. vekseliu. CK 3.109 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Teismai, spręsdami santuokos metu prisiimtų įsipareigojimų padalinimo klausimus bei taikydami CK 3.109 straipsnio 2 dalį, laikė, kad įsipareigojimai, prisiimti faktiškai nutrūkus santuokiniams ryšiams, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninės prievolės. Kasatorių teigimu, V. L. privalėjo informuoti teismą apie prievolę R. Š., tačiau, atskleisdamas aplinkybes dėl faktinio sutuoktinio gyvenimo skyriumi pradžios, jis iš esmės apribojo savo galimybes gauti didesnę santuokos metu įgyto turto dalį, sudarė visas prielaidas teismams pripažinti šią prievolę jo asmenine, o Šilutės rajono apylinkės teismas, priimdamas galutinį sprendimą santuokos nutraukimo byloje, teisingai išsprendė prievolės R. Š. klausimą, todėl akivaizdu, kad tarp nukentėjusiosios R. L. ir nuteistųjų buvo susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį negalėjo būti taikoma.

Be to, kasatoriai pažymi, kad civilinio proceso dalyviams, kurie piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, reikšdami aiškiai nepagrįstus reikalavimus, įstatymas numato tam tikras sankcijas (CPK 95 straipsnio 1 dalis), kurias, esant pagrįstam manymui, kad nuteistasis V. L. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis siekdamas įgyti didesnę santuokos metu įgyto turto dalį, o nuteistoji R. Š. reiškė aiškiai nepagrįstą reikalavimą, ir turėjo taikyti teismai.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos teismo ekspertizės centras 2014 m. birželio 6 d. ekspertizės aktu Nr. 11K-35(14) nustatė, jog dalis civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo pateiktų procesinių dokumentų yra pasirašyti ne R. Š. ir V. L., o kitų asmenų. Tačiau nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas vis vien pripažino, kad tokia buvo nuteistųjų valia, nes jie apie vykstantį procesą žinojo, su procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis sutiko. Kasatoriai pažymi, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012).

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų žinojimo apie reikalavimą įgyti didesnę santuokos metu įgyto turto dalį bei melagingos informacijos pateikimą teismui yra grindžiamos tik prielaidomis, jokių faktinių tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų nebuvo surinkta. Nustačius, kad procesiniuose dokumentuose yra ne nuteistųjų parašai, šios aplinkybės nebuvo papildomai tiriamos, nenustatinėjama, ar nuteistieji galėjo žinoti apie tokius jų vardu pareikštus reikalavimus ir juo labiau nebuvo nustatyta, kad tokie reikalavimai atitiko jų valią ir jie su tuo sutiko. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus.

Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nuteistieji tyčia kėsinosi apgaule įgyti didesnę santuokos metų dalintino turto dalį. Taigi, sukčiavimo dalykas buvo V. L. ir R. L. bendrąja jungtine nuosavybe priklausantis turtas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas yra ne bet koks turtas, o tik svetimas, asmeniui asmeninės nuosavybės teise nepriklausantis turtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-535/2011).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014 pažymėjo, kad CK 3.87 straipsnis nustato, jog turtas, įgytas sutuoktinių po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, taigi jis nėra svetimas nė vienam sutuoktiniui. Neteisėtas viso bendrosios nuosavybės teisės objekto ar atskiros kaltininkui nepriklausančios jo dalies užvaldymas ar perleidimas tretiesiems asmenims turi būti vertinamas tik kaip civilinės teisės deliktas, bet ne kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 182 straipsnyje.

Pasak kasatorių, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką bei išaiškinimus, matyti, kad asmenys negali būti pripažįstami kaltais dėl pasikėsinimo įgyti didesnę dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis valdomo turto, nes tokioje veikoje nėra esminio BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – turto svetimumo. Kasatorių teigimu, net ir pripažinus, kad 2007 m. sausio 13 d. vekselis buvo surašytas fiktyviai, kad nuteistieji pateikė jį santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui, siekdami prisiteisti didesnę dalį santuokos metu įgyto turto, tai nesudaro sukčiavimo sudėties, nes turtas, į kurį buvo kėsintasi, priklauso nuteistajam V.

L. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Bendroji jungtinė nuosavybė baigėsi įsiteisėjus 2008 m. sausio 17 d. Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimui, kuriuo buvo išspręstas ir prievolių padalijimo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nuteistieji kėsinosi į nukentėjusiosios V. L. turtą, yra nepagrįstos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų yra patikrinti, ar tinkamai surašytas kaltinamasis aktas, ar tai netrukdo nagrinėti bylos (BPK 234, 254 straipsniai).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, pažyminčios baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2010). Kasatorių teigimu, kaltinamajame akte buvo iš esmės neteisingai nurodytos svarbios baudžiamajai atsakomybei taikyti aplinkybės, jie buvo nepagrįstai kaltinami nusikalstamos veikos padarymu, dėl kurios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai jau buvo pasibaigę, todėl laikytina, kad jis neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir dėl to buvo suvaržyta jų teisė į gynybą.

Pagal jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BPK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baigėsi 2012 m. gegužės 29 d. Tuo tarpu 2012 m. gegužės 24 d. kaltinamajame akte, kuris buvo perduotas teismui, jie buvo kaltinami ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nuteistiesiems išteisinamasis nuosprendis negalėjo būti priimamas, nes, pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, tačiau vekselio klastojimo aplinkybės buvo tiriamos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Be to, neteisėto baudžiamojo persekiojimo metu nustatytos aplinkybės buvo naudojamos apkaltinant juos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Baudžiamasis procesas dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo nutrauktas tik apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Kasatorių teigimu, nustačius, kad baigėsi senaties terminas, kaltinamasis aktas, surašytas juos kaltinant ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, negali būti pripažįstamas atitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimams, kad byla turėjo būti perduota prokurorui (BPK 254 straipsnio 2 dalis).

Taip pat, kasatorių nuomone, nagrinėjamoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame kaltinimas buvo formuluojamas remiantis V. L. ir R. Š. atsiliepimais, pateiktais civilinėje byloje, nors 2014 m. birželio 6 d. Lietuvos teismo ekspertizės aktu Nr. 11K-35(14) buvo nustatyta, kad nurodytuose atsiliepimuose nei nuteistasis V. L. , nei nuteistoji R. Š. nepasirašė. Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas buvo grindžiamas suklastotais dokumentais.

Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino nukentėjusiosios R. L. civilinį ieškinį iš dalies ir iš jų – kasatorių – solidariai priteisė 1 000 Eur neturtinės bei 44,63 Eur turtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo pateikti teisinį priežastinį ryšį pagrindžiantys įrodymai, todėl ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti atmestas (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Teismas privalėjo vadovautis civilinio proceso nustatytomis taisyklėmis tiek, kiek nagrinėjamu atveju nereglamentuojama baudžiamosios teisės procesinėmis normomis (CPK 113 straipsnis).

Sprendžiant dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visas civilinei atsakomybės taikymui reikalingas sąlygas, viena iš jų yra priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasatorių teigimu, tai, kad nukentėjusioji R.

L. turtinę ir neturtinę žalą patyrė ne dėl jų neva padarytos nusikalstamos veikos, o dėl santuokos nutraukimo ir šeimos iširimo, patvirtina byloje esantys įrodymai. Dėl emocinių sukrėtimų nukentėjusioji buvo gydoma Švėkšnos Palaikomojo gydymo ir reabilitacijos skyriuje, į šią įstaigą ji buvo paguldyta 2007 m. gegužės 2 d., t. y. tuo metu, kai apie jokius nuteistojo V. L. įsipareigojimus R. Š. nebuvo žinoma. Tokias aplinkybes, kad gydymo įstaigoje ji gydėsi dar nežinodama apie 2007 m. sausio 13 d. vekselį, patvirtino pati nukentėjusioji 2013 m. gruodžio 16 d. teismo posėdyje.

Be to, kaip liudytojas apklaustas E. L. paaiškino, kad mama (nukentėjusioji R. L.) labai sunkiai išgyveno skyrybas. Taip pat kasatoriai pažymi, kad joks nukentėjusiajai R. L. priklausantis turtas iš jos nebuvo priteistas, išsprendus civilinę bylą prievolė pripažinta nuteistojo V. L. asmenine prievole. Pats civilinės bylos nagrinėjimas bei šalių naudojimasis procesinėmis teisėmis įrodinėjant tam tikras aplinkybes, negali būti žalos padarymo priežastis. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje reglamentuojančias teisės normas (BPK 113, 115 straipsniai).

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

V. L. ir R. Š. buvo kaltinami pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad jie veikdami bendrininkų grupe pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. L. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su R. Š., su kuria kartu gyveno neįregistravęs santuokos, turėdamas tikslą santuokos nutraukimo metu su R. L. apgaule užvaldyti savo naudai didesnę šeimos dalintino turto dalį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei nenustatytu laiku V. L. fiktyviai surašius 2007 m. sausio 13 d. neprotestuotiną vekselį, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti formacija, jog V. L. įsipareigoja R. Š. sumokėti 130 000 Lt (37 651 Eur) iki 2007 m. gegužės 28 d., R. Š. 2007 m. gegužės 29 d. šį žinomai netikrą neprotestuotiną vekselį pateikė Klaipėdos miesto 1-ajam notarų biurui, esančiam adresu: Klaipėda S. Daukanto/Šiaulių g. 21/26, kurio pagrindu buvo išduotas 2007 m. gegužės 29 d. vykdomasis įrašas ir kurį R. Š. 2007 m. birželio 18 d. pateikė antstoliui esančiam Šilalėje, J. Basanavičiaus g. 23, priverstinai vykdyti iš V. L. ir R. L. bendro turto.

Be to, kaltinami tuo, kad tęsdami nusikalstamus veiksmus ir žinodami, jog Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo pagal R. L. ieškinį V. L. , Šilutės rajono apylinkės teismui, esančiam Šilutėje, M. Jankaus g. 4, V. L. 2007 m. gegužės 25 d. ir 2007 m. spalio 29 d. pateikė atsiliepimus į ieškinį, melagingai nurodydamas, jog, jis ir R. L. yra skolingi R. Š. 130 000 Lt (37 651 Eur), kurie buvo gauti šeimos poreikiams tenkinti, reikalaudami dalį skolos, t. y. 65 000 Lt (18 825 Eur), priteisti iš R. L. R. Š., o R. Š., tęsdama bendrus nusikalstamus veiksmus (2007 m. birželio 26 d. ir 2007 m. spalio 29 d.) pateikė Šilutės rajono apylinkės teismui atsiliepimus melagingai patvirtindama faktą, jog V. L. ir R. L. solidariai jai skolingi 130 000 Lt (37 651 Eur), kurie buvo paimti šeimos poreikiams tenkinti, ir reikalaudama dalį skolos, t. y. 65 000 Lt (18 825 Eur) priteisti iš R. L., tačiau nusikaltimo nebaigė ir 65 000 Lt (18 825 Eur) vertės turto iš R. L. neįgijo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 17 d. sprendimu pripažino, kad 130 000 Lt (37 651 Eur) paskola yra asmeninė V. L. prievolė. Taigi V. L. ir R. Š. kaltinami tuo, kad jie, veikdami kartu, pagamino netikrą dokumentą – vekselį, jį panaudojo ir apgaule pasikėsino įgyti savo naudai didesnę dalintino turto dalį, t. y. 65 000 Lt (18 825 Eur).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priėmė išteisinamąjį nuosprendį – V. L. ir R. Š. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisino neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tokį nuosprendį šis teismas priėmė konstatavęs, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, jog buvo surašytas vekselis, jo pagrindu Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure išduotas vykdomasis įrašas ir, remdamasis šiuo vykdomuoju dokumentu, antstolis vykdė išieškojimą, tačiau byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, kad minėtas dokumentas surašytas fiktyviai ir jame nurodyta informacija neatitinka tikrovės; neįrodyta, jog minėtas dokumentas surašytas ir panaudotas siekiant kaltinamiesiems santuokos nutraukimo byloje apgaule savo naudai iš nukentėjusiosios R. L. įgyti didesnę dalytino turto dalį; kad iš bylos duomenų akivaizdu, jog V. L. kaltinime nurodytų 2007 m. gegužės 25 d. ir 2007 m. spalio 29 d., o R. Š. 2009 m. spalio 29 d. atsiliepimų nepasirašė, be to, byloje patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog šiuose atsiliepimuose nurodytos aplinkybės yra melagingos, nėra; tai, kad nukentėjusioji R. L. pirmą kartą apie šią paskolą sužinojo tik Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą dėl santuokos su V. L. nutraukimo, nepaneigia to, kad tokią paskolą jos sutuoktinis, nors jie kartu ir negyveno, gavo; kad, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog neabejotinų įrodymų, patvirtinančių V. L. ir R. Š. kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nėra, o visos abejonės vertintinos kaltinamųjų naudai, todėl priimamas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius jų dalyvavimo padarant minėtas nusikalstamas veikas. Nukentėjusiosios R. L. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teismas, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies punktu, atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės J. Ališauskaitės bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. L. apeliacinius skundus, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują, kuriuo V. L. ir R. Š. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį bei įskaičius sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, paskirdamas atitinkamai 84 MGL (3 163,44 Eur) dydžio ir 122 MGL (4 594,52 Eur) dydžio baudas, o dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį bylą nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei teismas iš nuteistųjų solidariai priteisė 1 000 Eur neturtinės ir 44,64 Eur turtinės žalos atlyginimo bei iš kiekvieno po 826,11 Eur jos turėtų proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti: 1) apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes; 2) įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, t. y. įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) motyvus, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Po to nuosprendyje turi būti išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74/2010).

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas konstatavo, kad V. L., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su R. Š. , turėdami tikslą V. L. santuokos nutraukimo byloje apgaule užvaldyti didesnę sutuoktinių dalytino turto dalį, tyčia pateikė teismui tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad V. L. ir R. L. pagal vekselį yra skolingi R. Š. 130 000 Lt (37 651 Eur), kad pinigai buvo skirti šeimos poreikiams tenkinti, ir kartu reikalaudami dalį 65 000 Lt (18 825 Eur) skolos priteisti iš R. L., jog tokiais veiksmais siekė suklaidinti teismą, nagrinėjantį santuokos nutraukimo bylą, kad teismas priteistų iš nukentėjusios 65 000 Lt (18 825 Eur) skolą, tuomet R. Š. teismo sprendimą pateiktų vykdyti antstoliui ir įgytų turtinę teisę į nukentėjusiajai priklausantį turtą, tačiau nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 7 d. sprendimu paskolą pripažino asmenine V. L. prievole. Taip pat teismas konstatavo, kad V. L. ir R. Š. kartu atlikti veiksmai kvalifikuotini pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nes jie tyčia pasikėsino apgaule užvaldyti savo naudai didesnę dalytino turto dalį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes teismas 2008 m. sausio 17 d. sprendimu pripažino, kad 130 000 Lt (37 651 Eur) paskola yra asmeninė R. L. prievolė.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, kaip įrodytą nusikalstamos veikos aplinkybę, nurodė tai, kad V. L. ir R. Š., turėdami tikslą V. L. santuokos nutraukimo byloje apgaule užvaldyti didesnę sutuoktinių dalytino turto dalį, teismui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad V. L. ir R. L. pagal vekselį yra skolingi R. Š. 130 000 Lt (37 651 Eur), tokiais veiksmais siekdami suklaidinti teismą, nagrinėjantį santuokos nutraukimo bylą. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje turi būti aiškiai ir tiksliai nurodomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 331 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta nei kada, nei kokie dokumentai (tarp jų ir procesiniai – atsiliepimai į ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo) buvo pateikti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka santuokos nutraukimo bylą nagrinėjusiam teismui.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 26 d. nukentėjusioji R. L. kreipėsi į teismą dėl santuokos su V. L. nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo ir kitų reikalavimų, o tai, kad V. L. yra surašęs 2007 m. sausio 13 d. vekselį, ji sužinojo tik nagrinėjant civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo. Taip pat byloje nustatyta, kad R. Š. 2007 m. gegužės 29 d. kreipėsi į notarą su prašymu išduoti vykdomąjį įrašą, notaras 2007 m. gegužės 29 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kurį ji pateikė antstoliui vykdyti. Antstolis 2007 m. liepos 4 d. areštavo V. L. ir R. L. priklausantį butą. Pagal pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaip liudytojo apklausto antstolio K. K. parodymus, vykdymo procese buvo gautas R. L. prašymas sustabdyti vykdymo veiksmus iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla, kad vykdymo procese pagal R. Š. pateiktą vykdomąjį įrašą jos naudai iš V. L. buvo išieškota 26 000 Lt (7 530,12 Eur); kad vykdymo procese iš skolininko V. L. sąskaitos buvo nuolat išieškoma skola, o skolininkas antstolio patvarkymų neskundė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad svarbus aspektas šioje byloje yra V. L. 2007 m. sausio 8 d. atsiliepimas dėl raginimo atsiskaityti, kuriame teigiama, kad skolininkas V. L. kreditorei R. Š. dėl finansinių sunkumų, kurie atsirado ne nuo jo priklausančių aplinkybių, negali grąžinti vekselyje nurodytos 130 000 Lt (37 651 Eur) sumos, todėl prašo palaukti iki 2008 m. sausio 1 d., o iki to laiko sutinka mokėti 0,2 proc. palūkanų (už visą laikotarpį). Teismas pažymėjo, kad V. L. 2007 m. sausio 8 d. atsiliepimas į R. Š. raginimą sumokėti 130 000 Lt (37 651 Eur) skolą pagal vekselį pateiktas anksčiau nei buvo išrašytas 2007 m. sausio 13 d. vekselis ir tai leidžia konstatuoti, kad vekselyje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Taip pat teismas nurodė, kad santuokos nutraukimo byloje pateiktame atsiliepime V. L. nurodė, jog R. L. nuslėpė informaciją apie kreditoriaus 130 000 Lt (37 651 Eur) įsiskolinimą R. Š. pagal 2007 m. sausio 13 d. vekselį, kad šie pinigai buvo paimti buto remontui, tačiau R. L. šias lėšas panaudojo ne pagal paskirtį, todėl ją paliko ir išvyko gyventi kitur. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatkreipė reikiamo dėmesio į tai, jog 2007 m. sausio 8 d. atsiliepime dėl raginimo atsiskaityti yra nurodyta „pagal mano 2005 m. sausio 13 d. išduotą 130 000 Lt (37 651 Eur) neprotestuotiną vekselį“, o 2005 m. gegužės 25 d. atsiliepime 2007 m. sausio 13 d. vekselis neminimas, priešingai – prie atsiliepimo pridedamas minėtas raginimas atsiskaityti, atsiliepime prašoma kreditoriaus įsiskolinimą R. Š. priteisti iš kiekvieno po lygiai, t. y. po 75 000 Lt (21 721 Eur), o ne 65 000 Lt (18 825 Eur). Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-21-299/08, santuoka, įregistruota 1990 m. gegužės 12 d. Šilutės rajono civilinės metrikacijos skyriuje tarp ieškovės R. L. ir atsakovo V. L., dėl atsakovo kaltės nutraukta, padalintas santuokoje įgytas turtas, pakeistas nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymo dydis. Šiuo sprendimu nustatyta, kad 2005 m. sausio 13 d. pagal neprotestuotiną vekselį iš R. Š. paimta 130 000 Lt (37 651 Eur) paskola yra asmeninė atsakovo V. L. prievolė. Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. nutartimi V. L. ir R. Š. apeliacinius skundus atmetė ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visiškai neaptartos ir neįvertintos.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pačių kaltinamųjų paaiškinimais bei Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, konstatavo, kad V. L. 2007 m. gegužės 25 d. ir 2007 m. spalio 29 d. atsiliepimų, o R. Š. 2007 m. spalio 29 d. atsiliepimo, kurie nurodomi kaltinime, nepasirašė. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad ekspertizės akte yra pateikta tik tikėtina išvada apie civilinėje byloje esančių procesinių dokumentų pasirašymo tikrumą. Tačiau iš ekspertizės akto matyti, kad tikėtina išvada tėra tik dėl 2007 m. gegužės 22 d. atstovavimo sutarties pasirašymo.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Taigi šio nusikaltimo dalykas yra ne bet koks turtas, o tik svetimas, asmeniui asmeninės nuosavybės teise nepriklausantis turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip svetimo turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. L. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su R. Š., pasikėsino apgaule įgyti didesnę santuokos nutraukimo byloje dalytino turto dalį, t. y. 65 000 Lt (18 825 Eur). Esant taip suformuluotam kaltinimui, teismas turėjo spręsti, ar padarytoje veikoje yra būtinas sukčiavimo, kaip nusikaltimo, požymis – turto svetimumas, tačiau to nepadarė ir nuosprendyje nepasisakė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2006, 2K-309/2012, 2K-338/2014).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, civilinėmis sankcijomis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atropojimo klausimas iš esmės nebuvo sprendžiamas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas naujas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų, nėra pagrįstas išsamiu bylos aplinkybių, reikšmingų tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui, išnagrinėjimu. Šiuos pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitų kasatoriaus argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja, nes jau vien dėl nurodytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai

Eligijus Gladutis Vladislovas Ranonis Aldona Rakauskienė