2016-09-07 Nr. AB-17144-3-62-3-01790-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-974-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01790-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo B. A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centro skundą atsakovui B. A. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir Rinkliavų centras) prašymu prašė priteisti iš atsakovo B. A. J. 85,15 Eur (294,00 Lt) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau - Taryba), įgyvendindama savarankiškas savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau - Nuostatai) bei pavedė Rinkliavų centrui administruoti vietinę rinkliavą.

Pažymėjo, kad Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263, 2 punktu, pakeistų Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 4 punktu, vietinę rinkliavą apibrėžia kaip Tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose numatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje.

Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose bei valstybės įmonės Registrų centro duomenyse. Nurodė, kad atsakovas vietine rinkliava apmokestintas, nes Palangos miesto savivaldybės teritorijoje jam nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – poilsio. Atsakovas nėra sumokėjęs 85,15 Eur (294,00 Lt) dydžio vietinės rinkliavos mokesčio, susidariusio už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasis nustatyta tvarka, Rinkliavų centras suformavo vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimą dėl 85,15 Eur (294,00 Lt) skolos išsiuntė atsakovui adresu, (duomenys neskelbtini), Kaunas. Pažymėjo, kad Rinkliavų centras, atsižvelgdamas į tai, kad iš atsakovo Nuostatų nustatytais terminais negauta vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime nurodyta įmokos suma, suformavo priminimą sumokėti rinkliavą ir išsiuntė atsakovui. Gavęs priminimą sumokėti vietinę rinkliavą ar jos dalį, atsakovas privalėjo nurodyto dydžio sumą sumokėti per Nuostatų 48 punkte nurodytą terminą, t. y. per 20 dienų nuo priminimo išsiuntimo dienos, tačiau nustatyto dydžio vietinės rinkliavos nesumokėjo.

Atsakovas nesikreipė ir nepasinaudojo Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtinto aprašo nustatyta Vietinės rinkliavos lengvatų tvarka.

Atsakovas B. A. J. atsiliepimu į prašymą su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė prašymą atmesti.

Atsiliepime į prašymą nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčo patalpos yra skirtos poilsiui vasarą, taigi nuo spalio iki gegužės mėnesio buitinės atliekos nesusidaro, tokiu būdu nėra išvežamos ir reikalauti mokėti už išvežimą yra neteisinga. Todėl už šį laikotarpį atsakovui turėtų būti taikoma lengvata, o už laikotarpį, kada susidaro atliekos, atsakovas sąžiningai sumoka rinkliavos mokestį. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-1592/2012, 2013 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-89/2013 konstatavo, kad savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 3 punktui. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. nutartimi nurodė, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino dalinai.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu (toliau – Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalis nurodė, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas, kurios yra privalomos įmokos į savivaldybės biudžetą, už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

Teismas nustatė, kad Palangos miesto savivaldybės vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatyta Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 1 punktu, o šio sprendimo 2 punktu (pakeistu 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, pakeistu 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-350) patvirtinti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo nuostatai. 2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naują Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatų redakciją (paskelbti www.palanga.lt; www.pmrc.lt). Pagal Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 redakcija), 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovui B. A. J. nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 85,15 Eur (294,00 Lt)(mokėtina suma už metus- 56,76 Eur (196 Lt)) skola. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 20 d. teismui pateikė 2015 m. balandžio 20 d. raštą Nr. (1.15.)-C31-221, kuriame nurodė, jog atsakovas pateikė pareiškėjui 28,38 Eur (98 Lt) dydžio įmoką, kuri panaudota padengti įsiskolinimo už 2012 metų laikotarpį likutį, todėl liko nesumokėtas įsiskolinimas 56,77 Eur sumai už 2013 metų laikotarpį, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Teismas pabrėžė administracinių teismų praktikoje išaiškintus vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą požymius, jog pagal Rinkliavų įstatymo nuostatas vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. <...> vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. <...> vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejamas su konkrečios paslaugos suteikimu. <...> vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vadovaujantis minėta praktika, teismas padarė išvadą, kad toks vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pobūdis lemia, jog pareiga mokėti šią rinkliavą iš principo negali būti siejama su faktiškai suteiktos paslaugos, surenkant ir tvarkant iš asmens komunalines atliekas, dydžiu, trukme ir pan.

Taip pat buvo remtasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika, aiškinant „teršėjas moka“ principą. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni (atliekų) turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėta, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Atkreipiamas dėmesys, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011; 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A377-438/2015).

Teismas pažymėjo, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio 1 dalyje (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija), įsigaliojusioje nuo 2013 m. liepos 1 d., taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Iš aptarto teisinio reguliavimo teismas padarė išvadą, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą).

Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktu dėl lengvatų vietinių rinkliavų mokėtojams nustatymo, atkreipė dėmesį, jog lengvatas nustatančiu teisės aktu laikomas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurio nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėtų įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo. Tačiau byloje duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas dėl atitinkamos lengvatos įgijimo ginčo laikotarpiu bei ją įgijęs, nebuvo nustatyta. Teismo nuomone, tai nulemia, kad atsakovas nepriklausomai nuo to ar jis ginčo laikotarpiu faktiškai turėjo komunalinių atliekų ar ne, pridavė jas tvarkytojui ar ne, jis, kaip vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojas, privalėjo šią rinkliavą mokėti, nes teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleistas nuo visos ar dalies šios rinkliavos mokėjimo.

Teismas pasisakė ir dėl atsakovo minimų, administracinėse bylose Nr. A143-1592/2012 ir Nr. A143-89/2013 priimtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. bei 2013 m. sausio 22 d. nutarčių, kuriose teismas konstatavo, kad savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punktui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minėtose nutartyse buvo konkrečiai vertinamas kitų savivaldybių (Alytaus miesto bei Varėnos rajono) tarybų priimtų norminių aktų teisėtumo klausimas ir nors tam tikros šių norminių aktų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis įstatymui specifiniame, toms byloms reikšmingame, kontekste, šioje nagrinėjamojo byloje minėti aktai netaikytini.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis LITEKO duomenimis, išsiaiškino, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A143-355/2014 pagal V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal V. K. ir AB „Lesto“ prašymus atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos miesto rinkliavų centrui, V. A. K. dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi nutarė V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta norminę administracinę bylą dalyje nutraukti, o likusioje dalyje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą panaikino ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukė. Teismas nustatė, kad esant minėtoms aplinkybėms yra nepagrįstas atsakovo argumentas, jog atsakovui nekyla pareiga mokėti rinkliavos mokestį, nes yra neteisėtas (neatitinkantis įstatymų) teisinis pagrindas (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai).

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 20 d. teismui pateikė 2015 m. balandžio 20 d. raštą Nr. (1.15.)-C31-221, kuriame nurodė, jog atsakovas pateikė pareiškėjui 28,38 Eur (98 Lt) dydžio išmoką, kuri panaudota padengti įsiskolinimo už 2012 metų laikotarpį likutį, todėl liko nesumokėtas įsiskolinimas 56,77 Eur sumai už 2013 metų laikotarpį, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies, nes atsakovas dalies prievolės, kylančios iš administracinio akto, laiku ir tinkamai neįvykdė, todėl 56,77 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2013 m. priteisė iš atsakovo pareiškėjui, o kitą prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 dienos sprendimą.

Atsakovas nurodė, kad nuo spalio iki balandžio mėnesio poilsio namuose, kur yra atsakovo poilsio patalpos, yra išjungiamas vanduo, todėl tuo laiku niekas nepoilsiauja, nesusidaro atliekos. Dėl to pareiškėjo reikalavimas mokėti už minėtą laikotarpį yra neteisėtas. Vanduo į poilsio korpusą įjungiamas atšilus orui ir kai visi nešildomų patalpų savininkai patikrina savo patalpų vandens padavimo sistemą, kadangi kasmet žiemą, kur nors įvyksta vamzdžių sprogimai. Nuo spalio mėnesio iki kitų metų gegužės mėnesio nešildomuose poilsio namuose niekas neatostogauja, buitinės atliekos nesusidaro, jos nėra išvežamos, todėl atsakovas kasmet moka už gegužės-rugsėjo mėnesius, per kuriuos gali susidaryti atliekos. Atsakovas taip pat nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 14 d. priėmė ir paskelbė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinis teismas neįvertino ir nepasisakė, kad Palangos miesto savivaldybė 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T2-332 p1 patvirtino naujus savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, kurie numato, kad už nekilnojamo turto objektą, kuriame nėra kaupiamos komunalinės atliekos, jo savininkui taikomas nulinis vietinės rinkliavos tarifas.

Atsakovas remdamasis CK 6.584 straipsnio 1 dalimi, Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo planu teigia, jog šiukšlių išvežimas yra nurodomas kaip viena iš komunalinių paslaugų. Atsakovas nurodė ir administracinėse bylose Nr. A143-1592/2012 ir Nr. A143-89/2013 priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. bei 2013 m. sausio 22 d. nutartis.

Pareiškėjas Palangos miesto rinkliavų centras atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovo minimi Tarybos sprendimai, Nr. T2-263 ir Nr. T2-70, priimti 2009 m. lapkričio 12 d. ir 2012 m. kovo 29 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-508-609/2013, pripažinti prieštaraujantys VAĮ įtvirtintam proporcingumo principui, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-355/2014, panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą ir administracinę bylą nutraukė. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali šiuo konkrečiu atveju, kadangi tose administracinėse bylose priimti sprendimai aktualūs tik toms byloms specifiniame kontekste ir šiame administraciniame ginče minėti teisės aktai nėra aktualūs. Pareiškėjas akcentuoja tai, jog Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 įtvirtintas teisinis reguliavimas yra taikomas tik tokiems nekilnojamojo turto objektams, kuriuose niekada nėra kaupiamos komunalinės atliekos ir negali būti pritaikomas atleisti vietinės rinkliavos mokėtoją nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą tuo laikotarpiu, kai dalį kalendorinių metų nėra naudojamas nekilnojamas turtas. Atsiliepime į apeliacinį skundą, pareiškėjas pažymėjo, kad Tarybos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T2-332, patvirtinti rinkliavos nuostatų pakeitimai įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. todėl negali būti taikomi šioje administracinėje byloje, kadangi ginčas tarp šalių kilo dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo už 2012 m. – 2013 m. laikotarpį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 85,15 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo B. A. J. už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjui priteisė 56,77 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė, kadangi pareiškėjas 2015 m. balandžio 20 d. teismui pateikė 2015 m. balandžio 20 d. raštą Nr. (1.15.)-C31-221, kuriame nurodė, jog atsakovas pateikė pareiškėjui 28,38 Eur dydžio įmoką, kuri panaudota padengti įsiskolinimo už 2012 metų laikotarpio likutį, todėl liko nesumokėtas įsiskolinimas 56,77 Eur sumai už 2013 metų laikotarpį.

Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas mokėti už minėtą laikotarpį yra neteisėtas, kadangi, jo manymu, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš atliekų turėtojų neturėtų būti taikoma nekilnojamo turto objekto, kuriame nėra kaupiamos komunalinės atliekos, savininkams. Nurodo, jog nekilnojamu turtu naudojasi gegužės – spalio mėnesiais, o nuo spalio iki gegužės mėnesio buitinės atliekos nesusidaro, todėl už minėtą laikotarpį vietinės rinkliavos mokestis skaičiuojamas nepagrįstai.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taip pat šiuo atveju yra svarbūs Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 1 punktu patvirtintos Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, kurių 5 punktas numato, jog vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje.

Šiuo atveju, ginčo dėl to ar atsakovas Nuostatų 5 punkto prasme yra vietinės rinkliavos mokėtojas nekyla – B. A. J. nuosavybes teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, todėl atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-755-442/2016). Taigi, šiuo aspektu yra sutiktina su pirmosios teismo instancijos argumentais, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal anksčiau minėtas įstatymo bei teisės aktų nuostatas yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą, todėl ji dėl savo privalomojo pobūdžio ir paskirties nėra siejama su atitinkamomis paslaugomis, sutartinio pobūdžio mokėjimais ir dėl to vietinės rinkliavos mokėtojai neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne.

Šiuo nagrinėjamu atveju svarbi Teisingumo Teismo praktika, kuria išaiškintas 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo praktiką, pagrįstai padarė išvadas, jog asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisę mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Atkreipiamas dėmesys, kad 2012 m. kovo 29 d. Taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naują Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatų redakciją, kuri pakeitė iki tol galiojantį 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais)“. 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 2 punktu Taryba patvirtino ir vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo aprašą, kurio 4 punktas numato, jog vietinės rinkliavos mokėtojas, kuris nenaudojo nuosavybės ar kita teise priklausančio nekilnojamojo turto ir pageidauja, kad jam būtų suteikta lengvata, rinkliavų centrui turi pateikti prašymą dėl lengvatos suteikimo, pažymas apie suvartotą vandens bei elektros energijos kiekį, kitus faktines aplinkybes pagrindžiančių dokumentų originalus. Taigi, nurodomas teisinis reguliavimas atsakovui sudarė prielaidas kreiptis į pareiškėją dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo, tačiau byloje duomenų, kad atsakovas minėtų teisės aktų nustatyta tvarka būtų kreipęsis ar įgijęs teisę į minėtą lengvatą, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats atsakovas.

Tai savo ruožtu lemia, kad byloje nagrinėjamu atveju, atsakovo prievolės sumokėti minėtą rinkliavą, nedaro įtakos tai aplinkybei, jog Nuostatai tuo metu nenumatė galimybės šią rinkliavą skaičiuoti pagal jos priduodamą kiekį, ar kad galimai atsakovas neturėjo atliekų, nes atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleistas nuo visos šios rinkliavos ar jos dalies mokėjimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo ir Palangos miesto savivaldybės 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T2-332 patvirtintus naujus savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, tačiau atkreipiamas dėmesys, jog ši nuostatų redakcija įsigaliojo tik nuo 2015 m. sausio 1 d., todėl negali būti taikoma aptariamam 2012 – 2013 metų laikotarpiui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-35555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai įvertino atsakovo argumentus, kuriuos atsakovas pagrindė pateikdamas administracinių bylų pavyzdžius, dėl to šiais aspektais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų teisėjų kolegija iš naujo nekartoja.

Byloje aptartos faktinės aplinkybės ir paminėtas teisinis reguliavimas lemia, kad atsakovui tenka pareiga mokėti aptariamą vietinę rinkliavą. Visai tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė tenkinti pareiškėjo reikalavimą 56,77 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą rinkliavos išieškojimo iš atsakovo. Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo B. A. J. apeliacinį skundą atmesti;

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas