50a1f89c-e635-4ccc-ac5a-4bc21abb4b3d · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2S-1047-643/2022 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04642-2022-1 Procesinio sprendimo kategorija 3.6.1.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS 2022 m. balandžio 7 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „INLUX SERVICE EUROPE“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties, priimtos sprendžiant ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „INLUX SERVICE EUROPE“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovui S. K., kuriame praÅ¡oma panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginčų komisijos 2022 m. sausio 25 d. sprendimÄ , priimtÄ darbo byloje Nr.APS-131-24938 Nr. DGKS; priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei padarytÄ Å¾alÄ 400 Eur bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė 2. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2022 m. kovo 8 d. nutartimi nutarė ieÅ¡kovės UAB „INLUX SERVICE EUROPE“ ieÅ¡kinį atsakovui S. K. dėl darbo ginčo atsisakyti priimti ir iÅ¡aiÅ¡kinti ieÅ¡kovei, kad darbo ginčo sprendimas priklauso Baltarusijos teismų jurisdikcijai.

3. Teismas nutartyje nurodė, kad Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 215 straipsnio 2 dalį, civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos SÄ jungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Pagal DK 215 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi bÅ«ti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent Å¡alys kilus ginčui susitartų ginÄÄ nagrinėti Å¡io kodekso nustatyta tvarka.

4. Pagal 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Å¡eimos ir baudžiamosiose bylose, teismingumas nustatomas pagal atsakovo gyvenamÄ jÄ vietÄ vienoje iÅ¡ susitarusiųjų valstybių. Asmens gyvenamÄ ja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiÅ¡kai dažniausiai gyvena. Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualÅ«s duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, be kita ko, duomenys, susiję su Å¡io asmens darbo vieta.

Besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginÄÄ dėl teisės, iÅ¡skyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta iÅ¡imtis, jurisdikcijÄ nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ arba pagal susitarimÄ jau kilus ginčui, kai darbo ginÄÄ kildina darbdavė.

5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Å¡iuo atveju, pastarosios iÅ¡imties klausimas nesvarstomas, kadangi darbo ginÄÄ Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas. Ä® teismÄ su ieÅ¡kiniu, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi darbdavė, kuri nurodė, kad atsakovo (darbuotojo) gyvenamosios vietos nežino, tačiau kartu nurodė, kad atsakovas yra Baltarusijos pilietis, pagal VSDFV duomenis, atsakovas Lietuvoje dirbo iki 2020 m. kovo 16 d., įrodymų, kad ginčo kilimo su ieÅ¡kove metu jis bÅ«tų realiai gyvenęs Lietuvoje nėra (praÅ¡yme Darbo ginčų komisijoje darbuotojas nurodė, kad buvo ieÅ¡kovės komandiruotas dirbti į VokietijÄ ), duomenų, kad jis ieÅ¡kinio teikimo dienÄ ir Å¡iuo metu dirbtų Lietuvoje ir turėtų joje gyvenamÄ jÄ vietÄ , nėra, vadinasi, atsakovo gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai 6. IeÅ¡kovė UAB „INLUX SERVICE EUROPE“ kreipėsi į teismÄ su atskiruoju skundu, praÅ¡ydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-9007-996 ir ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ grÄ Å¾inti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui iÅ¡ naujo.

7. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020), jei Lietuvos Respublikoje buveinę turintis darbdavys sudaro darbo sutartį su kitoje valstybėje nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ turinčiu darbuotoju, pastarasis bet kada turi teisę inicijuoti individualų darbo ginÄÄ dėl teisės Lietuvos darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose. Jei užsienio valstybėje nuolat gyvenantis darbuotojas inicijuoja ginÄÄ darbo ginčų komisijoje Lietuvoje, su Å¡ios komisijos sprendimu nesutinkantis darbdavys neprivalo kreiptis į darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus dėl Lietuvoje darbo ginčų komisijos iÅ¡nagrinėto ginčo kitokio iÅ¡sprendimo (DK 231 straipsnis), kadangi Lietuvoje ikiteismine tvarka iÅ¡nagrinėto darbo ginčo perkėlimas į teismus nepradeda naujo darbo ginčo.

PastarÄ jÄ pozicijÄ patvirtina ir teisės doktrinoje iÅ¡dėstoma nuomonė.

8. Å iuo atveju, darbo ginčo nagrinėjimÄ ikiteismine tvarka inicijavo darbuotojas, sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginÄÄ turi bÅ«ti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

9. Apeliantės teigimu, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog pagal dviÅ¡alę sutartį teismingumui nustatyti pakanka nurodyti atsakovo gyvenamÄ jÄ vietÄ vienoje iÅ¡ susitarusiųjų valstybių. Kai dviÅ¡alėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, Å¡alies vidaus teisės nustatyti kriterijai. Besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginÄÄ dėl teisės, iÅ¡skyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta iÅ¡imtis, jurisdikcijÄ nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ (Å¡i iÅ¡imtis netaikytina, kadangi darbo ginÄÄ dėl teisės Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas).

IeÅ¡kovė teigia, kad atsakovas turėjo leidimÄ gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), jam buvo suteiktas asmens kodas (duomenys neskelbtini) leidimas galiojo iki 2021 m. liepos 17 d., tačiau ieÅ¡kovė nežino, ar leidimas buvo pratęstas.

10. Nutartyje padaryta iÅ¡vada prieÅ¡tarauja CK 2.17 straipsnyje iÅ¡vardytiems asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijams, kadangi atsakovas nei savo pareiÅ¡kime, nei kituose dokumentuose nėra nurodęs, kad jo gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje ir tokių duomenų byloje nėra. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų CPK 329 straipsnis patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

12. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui.

13. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iÅ¡ teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimo sÄ lygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikcijÄ bylos iÅ¡kėlimo metu. Tai reiÅ¡kia, kad iÅ¡keldamas bylÄ teismas turi turėti pakankamÄ pagrindÄ spręsti, jog pareikÅ¡ti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobÅ«džio, nustatomas pagal taikytinus Europos SÄ jungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).

14. CPK 782 straipsnyje nustatyta ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, gavęs bylÄ , privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga. Šios teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementÄ , nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymo galimumas kitoje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019, 16 punktas).

15. CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesÄ , prioritetÄ suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiÅ¡kia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei CPK VII dalyje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės.

16. Tam, kad bÅ«tų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui iÅ¡nagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi bÅ«ti nustatyti konkrečiai bylai aktualÅ«s dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos Å¡alies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60 punktas). Nagrinėjama byla Å¡iuo atveju turi tarptautinį elementÄ , kadangi atsakovas yra Baltarusijos pilietis, kurio gyvenamoji vieta Å¡iuo metu Lietuvos Respublikoje yra nežinoma.

Byloje esanti 2022 m. kovo 7 d. VÄ® „Registrų centro“ pažyma apie asmens duomenis patvirtina, kad iki 2019 m. liepos 24 d. nuolat gyveno Baltarusijoje, laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. balandžio 16 d. gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, tačiau panaikinta pasibaigus leidimui laikinai gyventi adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas S. K. 2021 m. gruodžio 21 d. kreipėsi su praÅ¡ymu į Darbo ginčų komisijÄ , praÅ¡yme nenurodydamas savo gyvenamosios vietos adreso, jo gyvenamosios vietos adresas taip pat nėra nurodytas ir kituose nei Darbo ginčų komisijai, nei teismui pateiktuose dokumentuose.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas yra Baltarusijos pilietis, todėl analizuotinos 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Å¡eimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Sutartis) normos. Sutarties 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienos susitariančiosios Å¡alies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir Å¡eimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamÄ jÄ vietÄ ir jei Å¡i Sutartis nenumato kitaip.

17. AiÅ¡kindamas 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Å¡eimos ir baudžiamosiose bylose 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tarptautinės privatinės teisės aktuose, pvz., daugelyje Hagos konvencijų, 1980 m. Europos SÄ jungos Romos konvencijoje dėl teisės, taikytinos sutartinėms prievolėms, vadovaujamasi gyvenamosios vietos, o ne nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Tokia specialioji taisyklė, kaip bendrosios taisyklės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos iÅ¡imtis, yra kriterijus teismingumui nustatyti ir dviÅ¡alėje sutartyje. Pagal dviÅ¡alę sutartį teismingumui nustatyti pakanka nurodyti atsakovo gyvenamÄ jÄ vietÄ vienoje iÅ¡ susitarusiųjų valstybių. Kai dviÅ¡alėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, Å¡alies vidaus teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014). Sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamu atveju yra aktualÅ«s CK 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos, o ne CK 2.12 straipsnyje įtvirtinti nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai.

18. Gyvenamoji vieta nuo nuolatinės gyvenamosios vietos skiriasi tuo, kad pastaroji yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ryÅ¡ys, nustatomas pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus (CK 2.12 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu asmens gyvenamÄ ja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiÅ¡kai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolatinė gyvenamoji vieta gali bÅ«ti tik viena, tuo tarpu gyvenamÄ sias vietas asmuo gali turėti kelias (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019 25 punktÄ ).

19. CK 2.17 straipsnyje iÅ¡vardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y., nustatant asmens gyvenamÄ jÄ vietÄ , atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamÄ jÄ vietÄ vieÅ¡uosiuose registruose, taip pat į paties asmens vieÅ¡us pareiÅ¡kimus apie savo gyvenamÄ jÄ vietÄ (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas vieÅ¡ajame registre yra tik vienas iÅ¡ fizinio asmens gyvenamÄ jÄ vietÄ apibÅ«dinančių kriterijų, kuris negali bÅ«ti absoliutinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011), tačiau vieÅ¡ajame registre asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamÄ ja vieta, kol Å¡ie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006).

Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, inter alia (be kita ko), duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis).

20. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020), kad sprendžiant klausimÄ dėl užsieniečio, įdarbinto Lietuvoje, gyvenamosios vietos, atsižvelgtina, jog užsieniečių įdarbinimÄ Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimÄ laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ , kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamÄ jÄ vietÄ ir kuri atitinka įstatyme nurodytÄ vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimÄ (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y.

įtvirtina imperatyvų reikalavimÄ darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvoje. Atsižvelgiant į nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ darytina iÅ¡vada, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginÄÄ dėl teisės, iÅ¡skyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta iÅ¡imtis, jurisdikcijÄ nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ (nagrinėjamoje byloje Å¡i iÅ¡imtis netaikytina, kadangi darbo ginÄÄ dėl teisės Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas).

21. Jau minėtoje kasacinio teismo nutartyje, kuriame ieÅ¡kinio priėmimo klausimas perduotas nagrinėti iÅ¡ naujo, pažymėta, kad teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovas ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teismui metu tęsė darbo santykius Lietuvoje ir ar pagal galiojančius teisės aktus jam buvo privaloma turėti Lietuvoje gyvenamÄ jÄ vietÄ . Å iuo atveju, pirmosios instancijos teismas, vadovavosi jau minėtais VÄ® „Registrų centro“ duomenimis (jog atsakovas 2019 m. liepos 24 d. nuolat gyveno Baltarusijoje, laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. balandžio 16 d. gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, tačiau panaikinta pasibaigus leidimui laikinai gyventi).

Pirmosios instancijos teismas taip pat surinko VSDFV duomenis, iÅ¡ kurių matyti, kad atsakovo draudėjas buvo UAB „KAVESTA“ laikotarpiais nuo 2019 m. liepos 18 d. iki 2020 m. kovo 16 d., nuo 2019 m. gruodžio 30 d. iki 2020 m. sausio 31 d., nuo 2020 m. vasario 3 d. iki 2020 m. vasario 21 d., nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 6 d., nuo 2020 m. kovo 9 d. iki 2020 m. kovo 16 d. Duomenų, kad atsakovas tebeturėtų besitęsiančius darbinius santykius Lietuvos Respublikoje, nėra, todėl Å¡iuo aspektu nėra pagrindo vertinti, kad atsakovas turi gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvoje.

Pažymėtina, kad pati apeliantė skunde nurodo nežinanti, ar atsakovui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra pratęstas, tuo tarpu, iÅ¡ teismo iÅ¡reikalautų duomenų nustatyta, kad toks leidimas atsakovui nėra pratęstas, juo labiau, nėra duomenų apie esamus darbinius santykius ar kitokius ryÅ¡ius Lietuvos Respublikoje. Dėl to, ieÅ¡kovei nepateikus prieÅ¡ingų įrodymų, kad atsakovas turi gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvos Respublikoje, labiau tikėtina, kad jis pastarosios neturi (CPK 178 straipsnis).

Konstatuotina, kad ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nutartį.

22. Pažymėtina, kad apeliantė atskirajame skunde klaidingai nurodo ir aiÅ¡kina LAT 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020 pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus, jog vien tai, kad darbuotojas inicijavo darbo ginÄ DGK, o darbdavys jį apskundė, automatiÅ¡kai reiÅ¡kia, kad ginčas teismingas Lietuvos jurisdikcijai, nes tai laikytina darbo ginčo tÄ sa, kadangi minėtoje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, iÅ¡samiai vertino ir atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti reikÅ¡mingus kriterijus, reglamentuojamus nacionalinės teisės.

23. Darbo ginčus nagrinėjančių organų (darbo ginčų komisijos ir teismo) kompetencijos nustatymo principus reglamentuoja DK 215 straipsnis. Pagal Å¡io straipsnio 2 dalį, civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal Civilinio proceso kodekso taisykles, jeigu Europos SÄ jungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Pagal Å¡io straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi bÅ«ti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent Å¡alys kilus ginčui susitartų ginÄÄ nagrinėti Å¡io kodekso nustatyta tvarka.

24. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginÄÄ dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo Å¡ios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sÄ lygoms:

1) Å¡alys susitarė kilusį ginÄÄ nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp Å¡alių. Nesant Å¡ių sÄ lygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginÄÄ . Kartu pažymėtina, kad DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniÄ jÄ darbo sutarties Å¡alį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio.

Jei Lietuvos Respublikoje buveinę turintis darbdavys sudaro darbo sutartį su kitoje valstybėje nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ turinčiu darbuotoju, pastarasis bet kada turi teisę inicijuoti individualų darbo ginÄÄ dėl teisės Lietuvos darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose. Jei užsienio valstybėje nuolat gyvenantis darbuotojas inicijuoja ginÄÄ darbo ginčų komisijoje Lietuvoje, su Å¡ios komisijos sprendimu nesutinkantis darbdavys neprivalo kreiptis į darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus dėl Lietuvoje darbo ginčų komisijos iÅ¡nagrinėto ginčo kitokio iÅ¡sprendimo (DK 231 straipsnis), kadangi Lietuvoje ikiteismine tvarka iÅ¡nagrinėto darbo ginčo perkėlimas į teismus nepradeda naujo darbo ginčo.

Tokį Å¡ios teisės normos aiÅ¡kinimÄ patvirtina ir Å¡iÄ normÄ aiÅ¡kinantis komentaras (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VÄ® Registrų centras, 2018, p. 596) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).

25. Atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčo nagrinėjimÄ ikiteismine tvarka darbo ginčų komisijoje Lietuvoje nagrinėjamu atveju inicijavo darbuotojas, DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta iÅ¡imtis Å¡ioje byloje netaikytina, o sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginÄÄ turi bÅ«ti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis (1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Å¡eimos ir baudžiamosiose bylose).

Kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčas nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais, n u t a r i a: IeÅ¡kovės UAB „INLUX SERVICE EUROPE“ atskirÄ jį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

Teisėja Margarita Stambrauskaitė