A-146-2797-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2797/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00011-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 5-6), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakovas) 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. SLP-37385 „Dėl J. S. teisės į ligos pašalpą“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SLP-37385); 2) įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d. pagal UAB „Liva“ pateiktas ataskaitas VSDFV Klaipėdos skyriui apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2011 m. birželio 29 d.; 3) priteisti iš atsakovo 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d. jis sirgo, vėliau kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių dėl ligos pašalpos gavimo. Per paskutinius 24 mėnesius iki jam susergant dirbo UAB „Liva“, yra apdraustas socialiniu draudimu, todėl turi teisę gauti ligos pašalpą. 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. SLP-37385 atsakovas nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui ligos pašalpą, nurodydamas, kad jis neturi socialinio draudimo stažo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvedė darbdavio UAB „Liva“ pateiktų duomenų į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą (toliau – ir Registras). Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, todėl prašė priteisti jam 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Klaipėdos skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 14-17) paaiškino, kad priimant ginčijamą sprendimą Nr. SLP-37385 buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSD įstatymas) 8 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir LMSD pašalpų nuostatai) 19 punkto nuostatomis, numatančiomis, kad teisę gauti ligos pašalpą turi ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdrausti asmenys, tapę laikinai nedarbingais dėl ligos arba traumos ir dėl to praradę darbo pajamas, jeigu prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną jie turi ne trumpesnį kaip trijų mėnesių per paskutiniuosius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip šešių mėnesių, nustačius, jog pareiškėjas iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos (2011 m. birželio 30 d.) nei per paskutinius 12 mėnesių, nei per paskutinius 24 mėnesius neturėjo reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ligos pašalpai gauti (LMSD įstatymo 3 straipsnio 4 dalis), todėl buvo priimtas sprendimas neskirti ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo įmokoms ir socialinio draudimo išmokoms teisingai priskaičiuoti Registre yra kaupiami duomenys apie apdraustuosius asmenis, jų draudėjus ir socialinio draudimo išmokų gavėjus. Šių duomenų kaupimo ir naudojimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pagal VSD įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalis draudėjai privalo pateikti socialinio draudimo pranešimus ir kitus dokumentus, reikalingus draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti.

Visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Registre. VSD įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudėjai privalo teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir Fondo valdybos administravimo įstaigoms šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis. Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d.

įsakymu Nr. V-243 (toliau – ir Duomenų pateikimo taisyklės), 46 punktas nustato, kad draudėjai kiekvieną mėnesį užpildo ir pateikia SAM pranešimą ir jo priedus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį. Duomenų pateikimo taisyklių 48.1 punkte nustatyta, kad SAM pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį SAM3SD priedas pildomas apie visų apdraustųjų (be asmenų, apie kuriuos per kalendorinį mėnesį buvo pateikti 2-SD pranešimai) kalendorinio mėnesio pajamų, nuo kurių apskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, sumas ir socialinio draudimo įmokų sumas.

Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 (toliau – ir Registro nuostatai), 44 punktas nustato, kad teisinėmis, administracinėmis, organizacinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis užtikrinama, kad į Registrą nebūtų įrašyti neteisingi, netikslūs, neišsamūs duomenys. Vadovaujantis Duomenų pateikimo taisyklių 91 punktu, duomenys pagal Registro duomenų teikėjų pateiktus dokumentus, neatitinkančius teisės aktų nustatytų reikalavimų, į Registrą neįrašomi, o įrašyti – nedelsiant tikslinami (duomenys šalinami), o tų pačių Taisyklių 113 punktas nustato, kad draudėjai yra atsakingi už duomenų teikimą laiku ir teikiamų duomenų teisingumą.

Pareiškėjo draudėjas UAB „Liva“ SAM pranešimų VSDFV Klaipėdos skyriui už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nepateikė, o už 2010 m. sausio – gruodžio mėnesius bei 2011 m. sausio – birželio mėnesius pateikė užpildytus SAM pranešimus, neatitinkančius teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus duomenis pareiškėjas iki 2011 m. lapkričio 2 d. buvo UAB „Liva“ direktorius. Kadangi pareiškėjo draudėjas UAB „Liva“ nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų ir pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui neteisingus ir nevisiškai užpildytus socialinio draudimo pranešimus, todėl VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus sprendimu duomenys apie pareiškėjo draudimo laikotarpius nebuvo įvesti į Registrą.

VSDFV Klaipėdos skyriaus veiksmai yra teisėti, todėl nėra būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 114-116) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, remdamasis tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu (b. l. 150-153) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad 2011 m. liepos 27 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių, prašydamas skirti ligos pašalpą(b. l. 18). Prašyme nurodė, kad laikinojo nedarbingumo laikotarpis prasidėjo 2011 m. birželio 30 d., o iš pranešimų dėl ligos pašalpos skyrimo (b. l. 19, 20) matyti, kad pareiškėjo laikinojo nedarbingumo laikotarpis tęsėsi iki 2011 m. spalio 27 d. Vadovaujantis LMSD įstatymo 8 straipsniu bei LMSD pašalpų nuostatų 19, 58 punktais, VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. SLP-37385 (b. l. 21) nuspręsta ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d. pareiškėjui neskirti, nes konstatuota, kad jis neturi trijų mėnesių per paskutiniuosius 12 mėnesių arba šešių mėnesių per paskutiniuosius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. VSDF valdybos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (11.1) 1-7776 (b. l. 120) atsakovo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. SLP-37385 paliktas nepakeistas.

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 19.2 punkte nurodyta, kad teisę gauti ligos pašalpą turi apdraustieji asmenys, kurie prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutiniuosius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutiniuosius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. LMSD pašalpų nuostatų 53 punktas numato, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis ir/ar darboviečių pateiktas pažymas. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, draudėjai privalo pateikti socialinio draudimo pranešimus ir kitus dokumentus, reikalingus draudžiamosios pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti. SAM pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį pateikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-766, 6.1 punkte nustatyta, kad SAM3SD priedas pildomas apie visų apdraustųjų kalendorinio mėnesio pajamų, nuo kurių apskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, sumas ir socialinio draudimo įmokų sumas. Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, 48.1 punktas numato, kad SAM pranešimo SAM3SD priedas pildomas apie visų apdraustųjų kalendorinio mėnesio pajamų, nuo kurių apskaičiuotos įmokos, sumas ir įmokų sumas.

Iš pateiktų įrodymų (b. l. 45-46, 82-83, 85-86, 88-89, 90-91, 94-95) teismas nustatė, kad būdamas UAB „Liva“ atstovu, pareiškėjas ne kartą buvo informuotas dėl duomenų apie apdraustuosius asmenis pateikimo, tačiau ir toliau teisingai ir visiškai užpildytų socialinio draudimo pranešimų neteikė ir nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus atstovė paaiškino, kad UAB „Liva“ pateikti SAM pranešimai už 2010 m. sausio – gruodžio mėnesius bei 2011 m. sausio – spalio mėnesius neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435, 44 punktas numato, kad teisinėmis, administracinėmis, organizacinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis užtikrinama, kad į Registrą nebūtų įrašyti neteisingi, netikslūs, neišsamūs duomenys. Pagal Duomenų pateikimo taisyklių 91 punktą duomenys pagal Registro duomenų teikėjų pateiktus dokumentus, neatitinkančius teisės aktų nustatytų reikalavimų, į Registrą neįrašomi, o įrašyti – nedelsiant tikslinami. Duomenų pateikimo taisyklių 113 punktas numato, kad draudėjai yra atsakingi už duomenų teikimą laiku ir teikiamų duomenų teisingumą.

Atsižvelgęs į byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjo draudėjas UAB „Liva“ pateikė neteisingus ir nevisiškai užpildytus socialinio draudimo pranešimus, teismas konstatavo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius pagrįstai šių duomenų neįvedė į Registrą. Teismas taip pat įvertino, kad pareiškėjo prašymo dėl ligos pašalpos skyrimo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog, remiantis Registro duomenimis, 2011 m. liepos 28 d. pareiškėjas neturėjo reikalingo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, todėl sprendė, kad sprendimas neskirti pareiškėjui ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d. laikytinas teisėtas ir pagrįstas.

Pripažinęs, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. SLP-37385 „Dėl J. S. teisės į ligos pašalpą“ yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus įpareigojimo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d. pagal UAB „Liva“ pateiktas VSDFV Klaipėdos skyriui ataskaitas apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2011 m. birželio 29 d., teismas taip pat pripažino nepagrįstu.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, CK 6.246 – 6.249 straipsniais, taip pat CK 6.250 straipsniu. Nurodė, kad CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai ar neveikimas (CK 246 straipsnis); 2) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tai reiškia, kad žala atlyginama institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 straipsnis), būtina nustatyti visus elementus, lemiančius šios žalos atlyginimą, t. y.: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis); priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytą žalą (CK 6.249 straipsnis). Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Pareiškėjas skunde teigė, jog dėl institucijų neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvardijo kaip nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pastovų asmens orumo pažeminimą. Iš skundo turinio teismas nustatė, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas sieja su VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. SLP-37385 „Dėl J. S. teisės į ligos pašalpą“. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. SLP-37385 yra teisėtas, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 155) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, išnagrinėjo bylą nedalyvaujant pareiškėjo advokatui, nors Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimu jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba paskiriant advokatą K.Kanišauską. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas neištyrė skundo aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, teismo priimtas sprendimas yra subjektyvus, šališkas, nepagrįstas, neteisingas ir dėl to naikintinas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Klaipėdos skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 159–162) palaiko savo argumentus, išdėstytus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjo apeliacinio skundas nepagrįstas jokiais teisės aktais, bylos aplinkybėmis ir argumentais kuriomis remdamasis apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant procesinių teisės normų, nes teismas išsamiai įvertino reikšmingus faktinius duomenis ir taikytinus teisės aktus bei išnagrinėjo visus byloje pareikštus reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 166–168) remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs nagrinėjant bylą pirmąja instancija, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. SLP-37385, kuriuo atsisakyta skirti J. S. ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. spalio 27 d., pagrįstumo ir teisėtumo. Sprendimas Nr. SLP-37385 buvo priimtas konstatavus, kad pareiškėjas J. S. neatitinka Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnyje bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 19 punkte nustatytos sąlygos – laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną neturėjo reikalingo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VSDF valdybos Klaipėdos skyriaus 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. SLP-37385 yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo reikalavimus dėl šio individualaus administracinio akto panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo išmokėti už šį laikotarpį ligos pašalpą, atmetė kaip nepagrįstus. Nenustatęs valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių motyvų, o tik apibendrintai pareiškė savo nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, priėmė nepagrįstą, subjektyvų, šališką, neteisingą sprendimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde yra tik vienas konkretus argumentas, esą pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, išnagrinėjo bylą nedalyvaujant Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo paskirtam advokatui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami galimo procesinės teisės normų pažeidimo klausimai, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl procesinės teisės normų pažeidimų galėtų būti panaikintas tik tuo atveju, jei būtų nustatyti pažeidimai dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), arba būtų nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje numatyti sprendimo negaliojimo pagrindai. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnį nenustatė, kadangi pirmosios instancijos teismas nagrinėdama bylą procesinės teisės normų nepažeidė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. To paties straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas apie 2012 m. vasario 22 d. paskirto posėdžio laiką ir vietą pareiškėją informavo 2012 m. vasario 17 d., t.y. nepažeidžiant ABTĮ 73 straipsnio 2 dalies reikalavimo, t.y. ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos.

Iš 2012 m. vasario 22 d. teismo poėdžio protokolo matyti, kad teismas šiame posėdyje patenkino pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi jis kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl 2012 m. sausio 13 d. sprendimu paskirto advokato teikti antrinę teisinę pagalbą pakeitimo. Atidedant bylą nagrinėjimą pareiškėjui buvo pranešta pasirašytinai apie kito teismo posėdžio laiką (2012 m. kovo 7 d.) ir vietą (b.l. 108). Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžio 2012 m. kovo 7 d. posėdžio protokole užfiksuota, kad į šį teismo posėdį neatvykus pareiškėjui ir jo atstovui (b.l. 131), teismas tenkino jų prašymus ir atidėjo bylos nagrinėjimą 2012 m. balandžio 18 d.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad iki 2012 m. kovo 7 d. teismo posėdžio pradžios, pirmosios instancijos teismas buvo gavęs Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos informaciją apie tai, kad ši tarnyba gavo J. S. 2012 m. vasario 1 d. prašymą dėl 2012 m. sausio 13 d. sprendimu paskirto teikti antrinę teisinę pagalbą paskirto advokato K.Kanišausko pakeitimo kitu advokatu, tačiau pagrindo keisti advokatą nenustatė (b.l. 110-112). Pareiškėjas apie 2012 m. balandžio 18 d. teismo posėdžio laiką ir vietą buvo informuotas 2012 m. kovo 16 d.

įteiktu šaukimu (b. l. 145), t.y. žymiai anksčiau nei numato ABTĮ 73 straipsnis. Į 2012 m. balandžio 18 d. neatvyko nei pareiškėjas, nei jo atstovas. Iki šio teismo posėdžio pradžios, t.y. 2012 m. kovo 29 d. ir 2012 m. balandžio 4 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas buvo gavęs Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pranešimus, kad advokatas K.Kanišauskas antrinės teisinės pagalbos J. S. nebeteikia. Prie šių informacinių pranešimų pridėtas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPD-33-12 „Nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą“ iš kurio matyti, kad pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal 2012 m. sausio 13 d. sprendimą yra nutrauktas (b. l. 140–142).

Minėta bylos medžiaga patvirtina, kad, priešingai nė teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas net du kartus atidėjo bylos nagrinėjimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymus suteikti jam galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, tačiau iki 2012 m. balandžio 18 d. posėdžio antrinės pagalbos teikimas jam buvo nutrauktas. Taigi teismas 2012 m. balandžio 18 d. posėdyje turėdamas duomenis apie tai, kad pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, o antrinė teisinė pagalba nebeteikiama, pagrįstai nagrinėjo bylą pareiškėjui nedalyvaujant.

Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalo nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu bylą nagrinėjantis teismas pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs ištirtų įrodymų visumą bylos baigiamajame procesiniame akte turi pateikti savo motyvuotas išvadas, ar atitinkamais įrodymais grindžiamos faktinės aplinkybės yra nustatytos, ar nenustatytos.

Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių procesinių reikalavimų laikėsi. Bylos medžiaga, priešingai nė teigia apeliantas, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą, įrodymus vertino pagal įrodymų vertinimo taisykles ir jais remdamasis pateikė motyvuotas išvadas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis pagrįsta teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma ir teisės normomis, atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus.

Apelianto abstrakčius argumentus, esą teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neištyrus bylos aplinkybių, neatskleidus bylos esmės, paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kurie yra konkretūs, pagrįsti teisės normomis ir byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė teisingai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir įrodymų vertinimu, todėl jų iš naujo neaptaria.

Atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Apeliantas nenurodo, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą buvo kuri nors aplinkybė dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas, ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti bylą. Pirmiau aptartos aplinkybės, kad teismas pareiškėjo prašymu du kartus atidėjo bylos nagrinėjimą patvirtina, kad teismas užtikrino pareiškėjo teisę į teisingą teismo procesą. Tai, kad teismas nepatenkino pareiškėjo skundo, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas pareiškėjo atžvilgiu. Apelianto argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo priimant sprendimą nepagrįstas nei įrodymais, nei jokiais konkrečiais argumentais, kurie patvirtintų, jog byla buvo išnagrinėta esant bent vienam iš ABTĮ 47 straipsnyje numatytų pagrindų. Bylos medžiaga, priešingai nė teigia apeliantas, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė visapusiškai ir objektyviai, kaip to reikalauja ABTĮ 81 ir 86 straipsniai, ištyręs įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles jais remdamasis pateikė motyvuotas išvadas.

Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė įstatymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius