2019-01-04 Nr. AB-624-3-64-3-00628-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2662-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00628-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. patikslintą skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK) 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 17-IL-86-00219-e „Dėl leidimo laikyti ginklą panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu jam yra panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001058. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad 2014 m. spalio 13 d. iš jo buvo paimtas lygiavamzdis šautuvas, nes dėl smurto artimoje aplinkoje buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 67-1-00712-14 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį. Ikiteisminis tyrimas pradėtas, nes jis 2014 m. spalio 10 d. apie 14.30 val. namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo žmoną pastūmė į sieną, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. 2014 m. lapkričio 12 d. prokurorė nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, 2014 m. lapkričio 27 d. ginklas jam buvo grąžintas. Telšių AVPK buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl ginklų grąžinimo. 2017 m. balandžio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 86-IS-25 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos skyriuje atliekamų licencijavimo funkcijų vertinimo“ (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad ginklai R. S. grąžinti nevisiškai įvertinus visas aplinkybes dėl jo keliamos grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas, vadovaudamasis Išvados 8 punktu, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu (leidimai panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) pakeitimo“ 92.3 straipsniu (leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas, atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms), nusprendė panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001058.

3. Pareiškėjas vertino, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes 2014 m. lapkričio 27 d. ginklas jam buvo grąžintas, Sprendime nenurodytos jokios naujos aplinkybės, atsiradusios po 2014 m. lapkričio 27 d. jo ir žmonos konflikto, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog jis atliko neteisėtus veiksmus ir policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Taigi po to paties įvykio dėl leidimo jam turėti ginklus priimami skirtingi vienas kitam prieštaraujantys sprendimai, nė vienas jų nebuvo panaikintas, todėl šiuo atveju turėjo būti panaikintas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas, o ne priimtas naujas sprendimas panaikinti leidimą, kuris prieštarauja anksčiau priimtam ir nepanaikintam sprendimui. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes pripažintas mažareikšme veika. Veika, kuri pripažinta mažareikšme, negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo negali būti tapatinama su asmens atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba dėl to, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, arba dėl lengvinančių aplinkybių. Atkreipė dėmesį, kad leidimas laikyti (nešioti) ginklus panaikintas neribotam laikui, nors nuobauda negali būti skiriama visam laikui. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog yra neaišku, ar Sprendimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 10 d., t. y. nuo tos dienos, kai įvyko konfliktas, ar nuo 2017 m. balandžio 25 d., kai priimtas Sprendimas.

4. Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad 2014 m. spalio 13 d., vadovaujantis Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 1V-693 patvirtinto Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimo, tinkamumo naudoti nustatymo, tolesnio jų panaudojimo bei perduotų realizuoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų vertės apskaičiavimo aprašo (toliau – ir Aprašas) 35 straipsniu (ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis policija ar kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos paima, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ar jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas), iš R. S. buvo paimtas lygiavamzdis šautuvas, nes jam buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 67-1-00712-14 pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas) bei 140 straipsnio 2 dalį (Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino). Ikiteisminis tyrimas pradėtas, nes R. S. 2014 m. spalio 10 d. apie 14.30 val. namuose būdamas apsvaigęs nuo alkoholio grasino nužudyti savo žmoną, t. y. kambaryje sudaužęs vazą, kėdę ir mėtydamas kitus daiktus, pasakė „užmušiu tave <...>“ bei metė į ją kėdės atlošą. Taip pat pagrasinęs nužudyti savo žmoną, pastūmė ją į sieną, tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Pagal Aprašo 37 straipsnį, ginklai, šaudmenys grąžinami asmeniui, iš kurio jie paimti, nutraukus ikiteisminį tyrimą, panaikinus asmeniui įtarimus, kaltinimus, jeigu nėra priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti ar nešiotis ginklą gali būti panaikintas.

6. Atsakovas nurodė, kad ginklai pareiškėjui buvo grąžinti neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatų taikymą. Ištaisant Išvadoje nustatytus trūkumus Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Taigi leidimo panaikinimą lėmė gauti duomenys apie pareiškėjo veiksmus (Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 lapkričio 12 d. nutarimas Nr. 67-1-00712-14), kad jis 2014 m. spalio 10 d. apie 14.30 val. namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo žmoną pastūmė į sieną, tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Taip pat, kaip ir pats pripažįsta, susinervinęs dėl žmonos priekaištų, daužė vazą bei kėdę, pasakė „užmušiu tave <...>“ bei metė į ją kėdės atlošą. Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. lapkričio 12 d. nutarime nurodyta, kad taip pasielgė būdamas girtas ir nesusivaldęs. Pats paminėtas faktas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata leidžia smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip pakankamą įrodymą, pagrindžiantį smurtautojo pavojingumą aplinkiniams, todėl turint duomenų apie smurtinio pobūdžio asmens veiksmus artimoje aplinkoje (pareiškėjas smurtavo prieš savo žmoną), siekiant užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnis įpareigoja imtis prevencijos priemonių tokiam smurtui ateityje užkirsti, t. y. neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikinti turimus leidimus.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo panaikinti leidimą laikyti ginklą teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas vertino, kad įsiteisėjęs Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimas (toliau – ir Prokuratūros nutarimas) nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 67-1-00712-14 yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kadangi ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatyta, jog R. S. tyčia pastūmė savo žmoną, dėl ko ji atsitrenkė į sieną, tuo sukeldamas nuketėjusiajai fizinį skausmą, <...> tai rodo jo atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą, taip pat buvo nustatyta, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuojamą veiką. Aplinkybė, kad dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminis tyrimas nutrauktas tuo pagrindu, kad veika BK prasme pripažinta mažareikšme, nėra reikšminga, nes Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Teismas pažymėjo, kad iš Prokuratūros nutarimo ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties galima matyti, jog buvo nustatyta, jog R. S. padarė jam inkriminuojamą veiką, tačiau įvertinus jo padarytą veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, būtent tik represinių baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės priemonių, o ne kitokių priemonių, taikymas nebūtų pagrįstas.

10. Teismas, remdamasis teismų praktika, akcentavo, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl nagrinėjamu atveju ginčijamo atsakovo sprendimo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pareiškėjui pagrįstumas turi būti vertinamas nepriklausomai nuo asmens (pareiškėjo) kaltės ir pasekmių vertinimo ikiteisminio tyrimo metu. Pabrėžė, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų.

11. Teismas vertino, kad Įstatymo nuostatos (17, 18, 30 str.) patvirtina, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai (2014 m. spalio 10 d. namuose, kai būdamas apsvaigęs nuo alkoholio savo sutuoktinę pastūmė į sieną, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą) kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, visuomenės saugumui, pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę. Teismas pažymėjo, kad atsakovo Sprendime nepaminėti kiti duomenys apie pareiškėją, kurie laikytini papildoma informacija, taip pat neigiamai charakterizuojančia pareiškėjo asmenybę.

12. Teismas padarė išvadas, kad šiuo atveju atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimą, o prielaidų teigti, jog juo buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą nėra. Teismas nurodė, kad nors atsakovas objektyvius įrodymus turėjo 2014 m. lapkričio 27 d., kai grąžino pareiškėjui ginklą, o Sprendimą priėmė 2017 m. balandžio 25 d., šios aplinkybės nesudaro pagrindo teismui pripažinti Sprendimą neteisėtu, kadangi jis atitinka materialiosios teisės normų reikalavimus. Teismas taip pat padarė išvadas, kad Sprendimas yra priimtas pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstas teisės aktų normomis, jo priėmimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, minėto akto forma atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą.

III. 13. Pareiškėjas R. S., nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir atsakovo Sprendimą.

14. Pareiškėjas teigia, kad nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. nebuvo gauta jokių papildomų apie pareiškėjo keliamą grėsmę duomenų, galinčių daryti įtaką leidimo laikyti ginklą galiojimui. Praėjus beveik 3 metams ir nenustačius jokių naujų aplinkybių priimamas nepagrįstas Sprendimas, kuriame jau konstatuojama, kad pareiškėjas kelia grėsmę. Šis sprendimas prieštarauja anksčiau priimtam sprendimui grąžinti ginklą. Tokia praktika yra ydinga, nes dėl to paties įvykio priimami keli priešingi sprendimai, o naujas sprendimas priimamas dėl pasikeitusio požiūrio, o ne naujai paaiškėjusių aplinkybių. Be to, tarp minėtų sprendimų yra 2 metų ir 5 mėnesių laikotarpis, todėl pareiškėjas dėl leidimo grąžinimo galės kreiptis tik po 3 metų, t. y. praėjus 6 metams po paties konflikto.

15. Pareiškėjas vertina, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame numatyta, jog asmuo, norintis įsigyti ir turėti ginklą, turi būti nepriekaištingos reputacijos, nenumato BK 37 straipsnio esančios aplinkybės, t. y. negali kiekvienas konfliktas, mažareikšmė veika būti pripažinta pagrindu konstatuoti, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei ar viešajai tvarkai bei visuomenės saugumui.

16. Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas atsiliepime pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymėdamas, kad aplinkybė, jog pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš savo artimą žmogų t. y. sutuoktinę, yra pavojingas savaime. Tokie agresyvūs, moralės požiūriu nepriimtini veiksmai akivaizdžiai kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Siekiant užkirsti kelią, kad ateityje nebūtų sukeltų dar sunkesnių pasekmių, leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas yra būtinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl atsakovo 2017 m. balandžio 25 d. priimto Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, padaręs išvadą, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

21. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, kuriuo teismas atsisakė panaikinti atsakovo Sprendimą, pareiškėjas nesutinka, nurodydamas, kad nuo 2014 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. nebuvo gauta jokių papildomų apie pareiškėjo keliamą grėsmę duomenų, Sprendimas prieštarauja anksčiau priimtam sprendimui grąžinti ginklą, be to, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nenumatyta, kad kiekvienas konfliktas, mažareikšmė veika yra pagrindas pripažinti, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei ar viešajai tvarkai bei visuomenės saugumui.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

23. Ginčijamo Telšių AVPK Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas (leidimai panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui) ir Taisyklių 92.3 punktas (leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas, atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms).

24. Primintina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.) tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Šio Įstatymo 40 straipsnyje nustatyti atvejai, kada leidimai nešiotis ir leidimai laikyti ginklus, šaudmenis panaikinami. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus.

25. Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

27. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, kad nors Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 67-1-00712-14, tačiau šioje byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 10 d. namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo sutuoktinę tyčia pastūmė į sieną, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Aplinkybė, kad dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminis tyrimas nutrauktas tuo pagrindu, kad veika BK prasme pripažinta mažareikšme, šiuo konkrečiu atveju nėra tokia reikšminga, kaip teigia pareiškėjas, nes Įstatymas neišskiria mažareikšmiškumo kriterijaus ir šiuo aspektu nedaro išimties. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo veiksmai patvirtina išvadą, kad tokio pobūdžio situacijos kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, o pats paminėtas faktas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams.

28. Taigi nurodytos aplinkybės įpareigojo atsakovą taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

29. Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai šiuo konkrečiu atveju priešingos išvados prieš tai nustatytų aplinkybių kontekste nesuponuoja.

30. Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgusi į prieš tai nurodytas pareiškėjo padarytas veikas, jų pobūdį bei padarymo laiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas teisingai pripažino, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir pagrįstai panaikino jo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

31. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

32. Atsižvelgiant į tai, kad kiti pareiškėjo nurodomi apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigiantys skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė