2016-11-07 Nr. AB-24249-3-62-3-00592-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1778-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00592-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. su skundu (b. l. 4-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, jog nuo 2014 m. lapkričio 17 d. Kybartų PN dėl paskirtos nuobaudos 6 mėnesius bausmę atlikinėjo drausmės grupėje, kameroje Nr. 130, orumą žeminančiomis sąlygomis. Minėtoje kameroje pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, buvo prastas dieninis apšvietimas, kameroje nebuvo ventiliacijos, kadangi kamera rūkančiųjų, suimtieji kameroje rūkė. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kiemeliai per maži, kad 6 asmenys vienu metu galėtų vaikščioti ar sportuoti. Tai sukėlė pareiškėjui nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas vertina 6 000 Eur.

Atsakovo atstovas Kybartų PN atsiliepime (b. l. 11-14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastos grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, nes jam buvo skirta nuobauda. Sutinka, kad tam tikrais laikotarpiai 130 drausmės grupės kameroje, pareiškėjui buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma, taip pat sutinka, jog drausmės grupės kameros Nr. 130 natūralus apšvietimas neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo. Tam, kad natūralus apšvietimas atitiktų teisės aktų reikalavimus, būtina iškirsti didesnius langus, o tai susiję su pastato rekonstrukcija, todėl šiuo metu galiojanti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas natūraliai kalinimo įstaigų apšvietai Kybartų PN netaikomas. Kamera yra ventiliuojama per langus. Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, atsakovas nurodė, jog pareiškėjas yra rūkantis ir buvo išreiškęs pageidavimą būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 56-60) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė A. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Pasisakydamas dėl drausmės grupės kameroje Nr. 130 pareiškėjui tekusios ploto, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111. 2 punktu, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog tam tikrais laikotarpiais (nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. vasario 4 d., nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 20 d. ir nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 25 d.), viso 28 paras, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN drausmės grupės kameroje Nr. 130 nebuvo užtikrina teisė į minimalią ploto normą. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuota, jog nurodytais laikotarpiais buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog drausmės kameroje Nr. 130 buvo prastas dienos apšvietimas, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 ir 22 punktais, vertino, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2014 m. balandžio 11 d. atlikus drausmės grupės patalpos Nr. 130 natūralaus apšvietimo matavimus, nustatytas natūralios apšvietos koeficientas neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Aplinkybės, kad natūrali ginčo patalpų apšvieta neatitinka Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, neginčija ir atsakovo atstovas, tačiau nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nustatyto natūralios apšvietos koeficiento užtikrinimui būtina padidinti gyvenamųjų patalpų langus, o tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Pasisakydamas pastaruoju aspektu, teismas nurodė, kad Kybartų PN pastatų pripažinimo tinkamais naudoti metu galiojo Higienos norma HN 76:1999, todėl pripažįstant pastatus tinkamais naudoti (2005-2006 m.) buvo vadovaujamasi joje įtvirtintais reikalavimais. Kybartų PN nebuvo rekonstruoti, tai patvirtina, byloje esanti pataisos namų direktoriaus pažyma. Kadangi natūralios patalpų apšvietos padidinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, Kybartų PN gyvenamųjų patalpų natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p.), todėl nustatytas mažesnis dieninės apšvietos koeficientas drausmės grupės kameroje Nr. 130 nelaikomas pažeidimu. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, dėl dieninės apšvietos normos neužtikrinimo, atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumento, kad kameroje Nr. 130 nebuvo ventiliacijos, remiantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu, pažymėta, kad Kybartų PN nurodė, kad kameroje Nr. 130 veikia elektrinė ištraukiamoji ventiliacijos sistema, be to, yra galima ir natūrali ventiliacija, kadangi kameroje esantis langas yra pritaikytas vėdinimui. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Kybartų PN pradėti eksploatuoti 2006 m., laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pataisos namai buvo priimti ir pripažinti naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, tai suteikia pagrindą išvadai, kad kamerų ventiliacija ginčo laikotarpiu atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus ir neprieštaravo sveikatai saugiai gyvenamajai aplinkai. Kadangi drausmės grupės kamera Nr. 130 pritaikyta vėdinimui tiek dirbtiniu mechaniniu bei natūraliu būdu per langus, teismas vertino, kad atsakovas veikė tinkamai, užtikrindamas drausmės kameroje Nr. 130 tinkamą ventiliaciją. Pastebėta, jog kamera Nr. 130 yra rūkančiųjų kamera, todėl, pačių kameroje esančių suimtųjų pasirinkimu, joje buvusi vedinimo sistema galėjo jų netenkinti, tačiau tai nesudaro pagrindo nustatyti atsakovo neteisėtų veiksmų.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimų kiemelių, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 145 straipsnio 1 dalimi ir 146 straipsnio 2 dalimi, Higienos normos HN 76:2010 11 punktu, akcentavo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos, pareiškėjas nepatenka į asmenų, kuriems gali būti suteikiami du pasivaikščiojimai gryname ore per dieną, ratą, todėl sudarydamas pareiškėjui galimybę kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, atsakovas teisės aktų nepažeidė, pasivaikščiojimo laiko prailginimas yra skatinamoji priemonė, kuria tik pavyzdingai elgdamasis pareiškėjas gali būti paskatintas. Teismas vertino, jog pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau, kaip vieną valandą per dieną kartu su kameroje esančiais asmenimis, t. y. daugiausiai kiemelyje pareiškėjas yra vaikščiojęs šešiese, kadangi, asmeniui pasivaikščiojimų kiemelyje metu, tenkančios ploto normos nereglamentuoja bausmių vykdymo kodeksas, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, dėl per mažo ploto pasivaikščiojimų kiemelyje, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis, pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškiai pripažįstama, jog asmenų laikymas vienoje kameroje su rūkančiais pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HM 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą. Kartu teismas pažymėjo, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pateiktus išaiškinimus, teismas vertino, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs valią gyventi su nerūkančiais asmenimis, ar bent būtų teismui nurodęs skunde jog yra nerūkantis. Tokiu atveju, atsižvelgiant į minėtą praktiką, teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, būtų galima teigti apie pareiškėjo teisės būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą pažeidimą ir atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Tačiau, skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog drausmės kameroje Nr. 130 rūkoma, aplinkybių ar pats yra rūkantis ir ar dėl to kilo jam kokia žala. Atsakovas pateikė į bylą duomenis, jog pareiškėjas yra išreiškęs valią gyventi su rūkančiais asmenimis, kadangi pats yra rūkantis. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs pareiškimai dėl rūkymo negali būti vertinami, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ko pasėkoje jis galėjo patirti neturtinę žalą. Iš skundo konteksto matyti, jog pareiškėjas kildina žalą dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių, be to, nedetalizuoja ar pats yra rūkantis, kokia žala jam dėl to kilo, o tik deklaratyviai nurodė jog minėta kamera yra rūkančiųjų, todėl pareiškėjo argumentai, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, atmesti kaip nepagrįsti.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Kybartų PN 28 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuota, kad Kybartų PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Pažymėta, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu ne kartą yra kreipęsis į medikus dėl kaulų laužymo, raumenų skausmo, silpnumo, nemigos, tačiau šie negalavimai sąlygoti abstinencinės būklės, o ne tiesiogiai įtakoti netinkamų laikymo sąlygų Kybartų PN.

Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, t. y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, pasisakydamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas nurodė, kad pareiškėjas mažesniame nei teisės aktų nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas gyveno 28 paras, ploto norma buvo pažeista nežymiai, tik 0,06 kv. m, tačiau teisės pažeidimo pripažinimas, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą. Pripažinęs, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į tai, kad pareiškėjas į drausmės grupės kamerą Nr. 130 buvo patalpintas dėl jo paties pasirinkto elgesio – t. y. dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų padarymo, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 50 Eur suma.

III. Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63-64), kuriuo prašo jo skundą tenkinti priteisiant 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teigia, kad teismas nepilnai išsiaiškino ir neteisingai įvertino jam padarytą žalą. Kybartų PN teismui pateikė melagingus įrodymus dėl pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 130. Pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimus, kameroje esant 5-6 žmonėms, pareiškėjas buvo laikomas ne 28 dienas, o 6 mėnesius. Kybartų PN taip pat nuslėpė faktus dėl apšvietimo, nes šviesa iš lauko pusės neužtikrinta, ne dėl langų dydžio, o dėl to, kad ant jų per daug grotų. Tai patvirtina Marijampolės visuomenės sveikatos centro pažyma. Prašo teismo išsireikalauti kameros langų nuotraukas, tikslius duomenis apie kameros išmatavimus ir laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. gegužės 17 d. joje laikytus asmenis.

Atsakovo atstovas Kybartų PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 68-70) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad deklaratyvūs, nekonkretūs ir abstraktūs pareiškėjo pamąstymai neatitinka tikrovės. Mano, jog teismas teisingai vertino, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes bei surinktą dokumentinę medžiagą, įsigilino į teisės aktus. Kybartų PN patalpų (kamerų) apšvietimas ir ventiliacija atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus ir neprieštarauja sveikatai saugiai gyvenamajai aplinkai. Apsauginės grotos ant langų įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 16.9 punktu. Taip pat nurodo, kad pripažįsta, jog pareiškėjas mažesniame nei teisės aktų nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas gyveno 28 paras ir to pasėkoje buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau mano, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme 0,06 kv. m. ploto trūkumas negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, nes objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio. 0.06 kv. m ploto trūkumas atskirais laikotarpiais buvo iš dalies kompensuojamas didesniu gyvenamuoju plotu kai kameroje buvo laikomi 3 arba 4 nuteistieji.

Cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pažymi, kad šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų drausmės grupės kameroje Nr. 130 nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo pagalbos, kad jam buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu nesirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, už kalinimą nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. gegužės 17 d. (su pertraukomis) drausmės grupėje ir bausmę atliekant kameroje Nr. 130.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų (nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, buvo prastas dieninis apšvietimas, kameroje nebuvo ventiliacijos, kameroje rūkė suimtieji, per maži kiemeliai) patyrė 6 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo sąlygos kameroje Nr. 130 nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. gegužės 17 d. (su pertraukomis) iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tam tikrais laikotarpiais (nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. vasario 4 d., nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 20 d. ir nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 25 d.) buvo pažeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 111.2 punktas, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 50 Eur.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kybartų pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Pažymėtina, kad tam, jog būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, kadangi pareiškėjo teigimu teismas nustatė, jog tik 28 paras buvo laikomas mažame plote, nors kameroje Nr. 130, kuri buvo nuolatos perpildyta, buvo laikomas visus 6 mėnesius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje yra pateikta Kybartų PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. gegužės 12 d. Nr. 1/8-1751 „Pažyma apie A. R. laikymo sąlygas“ (toliau – ir Pažyma) (I t., b. l. 20), iš kurios matyti, jog Kybartų PN (kameroje Nr. 130) pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. (laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2015 m. sausio 22 d. ir nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. buvo išvykęs iš Kybartų PN) t. y. kameroje Nr. 130 iš viso praleido 152 dienas. Iš jų 28 dienas vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas (3,6 kv. m.) buvo pažeistas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui teko 0,06 kv. m. mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančios Pažymos duomenimis, kurioje matomas nuobaudas kameroje atlikusių asmenų skaičius, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei konkretus laikymo sąlygų laikotarpis. Pareiškėjo argumentai dėl drausmės grupės kameroje Nr. 130 tekusios ploto normos, nurodant, kad kamera Nr. 130 buvo perpildyta visus 6 mėnesius, atmestini, kaip neatitinkantys byloje nustatytų objektyvių faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmos instancijos teismo išsakytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 50 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalei atlyginti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino HN 76:2010 įtvirtintų higienos reikalavimų pažeidimus susijusius su natūralaus apšvietimo koeficientu. Teigia, jog tinkamas apšvietimas neužtikrinamas ne dėl langų dydžio, bet dėl už jų esančių grotų. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančio Marijampolės visuomenės sveikatos centro Vilkaviškio skyriaus 2015 m. gegužės 25 d. rašto Nr. (5D-2)-150 (I t., b. l. 47-48) matyti, kad 2014 m. balandžio 11 d. drausmės grupės kameroje Nr. 130 atliekant operatyviąją valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus darbuotoja atliko natūralaus apšvietimo matavimus, buvo nustatyta, jog natūrali apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Minėtame rašte nurodoma, jog natūralaus apšvietimo koeficiento užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, taip pat minima, jog Kybartų PN administracijai buvo rekomenduota užtikrinti dienos šviesos pralaidumą dengiant langus grotomis. Akcentuotina, kad kontrolės metu buvo nustatyta, jog natūralaus apšvietimo koeficiento užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl, kaip ir teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punkto nuostatomis, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo koeficiento nėra taikomi. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, pažymi, kad netaikant Higienos normos HN 76:2010 ir nesant kitų teisės aktų, kurie reglamentuotų langų užtvarų ir metalinių virbų tankumą, nėra pagrindo pripažinti Kybartų PN neteisėto veikimo, neveikimo CK 6.271 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas