2013-06-27 Nr. AB-3074-3-61-3-01787-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1013/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01787-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. J. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti 2010 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) sprendimą Nr. 1D-3850-(2) kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 338,13 Lt kas mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 15 d. VRM sprendimu jai buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija. 2010 m. vasario 28 d. atsakovas išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją, todėl pareiškėja 2010 m. kovo 26 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama išmokėti trūkstamą pensijos dalį, tačiau 2010 m. gegužės 21 d. gavo atsakymą, kad pensijos dalis jai nebus grąžinta. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d., kurio 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas. Pareiškėja manė, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsniuose įtvirtinti imperatyvai. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 52 straipsnio nuostata reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Pažymėjo, kad asmens nuosavybės teisė taip pat yra ginama ir tarptautinės teisės aktais. Nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe, gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir teisei į pensiją, kuri atsirado dėl darbo teisinių santykių (byla Gaygusuz prieš Austriją (Cour eur. D. H., arret Gaygusuz c. Autriche, du 16 septembre 1996, Recueil 1996-IV), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus (Cour. Eur. D. H., arret Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4juin2002)) ir kt. Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valstybės įstatymų leidžiamoji valdžia, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių, įstatymu apriboti nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Pareiškėja nurodė, kad nustačius aukščiau nurodytą ydingą teisinį reguliavimą, taip pat dėl VRM neteisėtų veiksmų, ji negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavusi, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir atsakovas VRM su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 18-20) nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareigūnų ir karių pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl atsakovo veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, todėl atsakovo priimtas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. lD-3850-(2) yra teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir tarnyba) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 23-24) nurodė, kad pareiškėjai VRM 1999 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 15525 nuo 1999 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirta 2 625,27 Lt pensija už tarnybą. VPĮ 3 straipsnio 3 dalies pagrindu, atsižvelgiant į Statistikos departamento 2009 m. lapkričio 25 d. informaciniame pranešime Nr. 4 „Dėl šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio“ nurodytą 2009 m. III ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį – 2 142,00 Lt, bei į tai, kad pareiškėja yra ir valstybinės socialinio draudimo pensijos, kurios dydis – 1 061,23 Lt, gavėja, jai paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 723,37 Lt ((2 142 Lt x l,3) – 1 061,23 Lt = 1 723,37 Lt). Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, pritaikius apskaičiuotą pensijos perskaičiavimo koeficientą – 0,8038 (b. l. 24), pareiškėjos pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir už 2010 m. sausio mėn. jai buvo išmokėta 1 385,24 Lt dydžio pensija (1 723,37 x 0,8038 = 1 385,24). Nuo 2010 m. balandžio 1 d. sumažėjo šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 2 118 Lt, todėl pareiškėjai 2010 m. gegužės, birželio mėn. už 2010 m. balandžio, gegužės mėn. buvo išmokėta 1 362,87 Lt dydžio pensija (perskaičiavimo koeficientas – 0,8054). Toliau pareiškėjai buvo mokama įstatymo ir nurodytų teisės aktų nuostatas atitinkanti pensija. Kadangi Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustatė, atsakovas negalėjo elgtis kitaip ir mokėti nesumažinto dydžio pareigūnų pensiją pareiškėjai. Nurodė, kad VRM, priimdama 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. lD-3850-(2), vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė S. J. iš Lietuvos valstybės 18 403,52 Lt; kitos dalies pareiškėjos skundo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m sausio 1 d. Įvertino, kad aplinkybė, kai pareiškėjai mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigė jos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Nustatė, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai bei VPĮ 3 straipsnio 3 dalies pagrindu, kuri tiek, kiek ji apima minėto įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, Konstitucinio Teismo buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgdamas į tai, ką nurodė, pirmosios instancijos teismas vertino, kad nurodytu pagrindu pareiškėjai paskirta pensija buvo sumažinta nepagrįstai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 priede nustatyta, kad jeigu gaunama išmoka yra didesnė nei 1 800 Lt, apskaičiuojant gautinos valstybinės pensijos dalį, taikomas 0,8 koeficientas. Šiuo atveju pareiškėjai buvo paskirta 2 875,55 Lt dydžio pensija (b. l. 49), pritaikius 0,8 koeficientą ji turėjo būti sumažinta iki 2 300,44 Lt (2 875,55 Lt x 0,8 = 2 300,44 Lt), t. y. už 2010 m. sausio mėn. pareiškėjai nebuvo išmokėta 575,11 Lt (2 875,55 Lt – 2 300,44 Lt = 575,11 Lt) pensijos dalis. Už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. susidarė 18 403,52 Lt nepriemoka (575,11 Lt x 32 (mėnesiai) = 18 403,52 Lt). Kadangi ši pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, nes atsakovas priimdamas sprendimus taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu (2012 m. rugsėjo 21 d.) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 403,52 Lt, pareiškėjai priteisė iš Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės.

Pareiškėjos reikalavimo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3850-(2), kuriuo atsisakyta tenkinti jos prašymą mokėti jai paskirto dydžio pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką, pirmosios instancijos teismas netenkino, dėl to, kad atsakovas ginčo sprendimą priėmė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, o tik vienas jų neteko galios po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.). Nurodė, kad pripažinus, jog pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydis VPĮ 3 straipsnio 3 dalies pagrindu buvo sumažintas nepagrįstai, iš Lietuvos valstybės priteisus 18 403,52 Lt dydžio nepriemoką, bei Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, ginčijamo VRM 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3850-(2) panaikinimas nesukeltų pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65-67), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjos skundo reikalavimo – jį atmesti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 65-67) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat, kad iki minėto nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjos valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas, todėl buvo nepagrįstai priteista pareiškėjai už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalis.

2. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d. nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo.

3. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė, kad pagal nustatytą formulę valstybinė pensija, esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansiniai padėčiai, ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Visa tai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau, neatsižvelgęs į priteistiną sumą, nustatė, pasiremdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu atliktu pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos sumažinimu, padauginęs jį iš atitinkamo mėnesių skaičiaus.

4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio mėn. buvo paskirta ir mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija.

Pareiškėja S. J. atsiliepime (b. l. 71-72) į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda (b. l. 113-114) prie apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atsakovai bei trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo negaliojimo atgal argumentu ir antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo pasikeitimu paties įstatymų leidėjo valia bei priteistos sumos netinkamu apskaičiavimu dėl to, kad neišmokėtos pensijos apskaičiavimui nėra taikytas šalies ūkio vidutinio mėnesio darbo užmokesčio 1,5 dydžio koeficientas, numatytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (Įstatymas Nr. X-978).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 136 str. 2 d.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl atsakovų apeliacinis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo iš dalies tenkintini ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dėl tokių argumentų.

Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjai S. J. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 403,52 Lt, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 8 d.) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažino 2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (ir tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos), numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, kuri mokama iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai. Valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki Laikinojo įstatymo priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateisinamas ir protingumo bei sąžiningumo principų prasme, nes tiek skiriant pareiškėjui valstybinę pensiją 2006 metais, tiek ją toliau mokant, jos dydis buvo ribojamas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1202/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį ir į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi tik teisę reikalauti, kad jam būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010 m. sausio 1 d. ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1202/2013).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir remdamasi bylos įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys duomenys nėra pakankami nustatyti, kokio dydžio nepriemoka susidarė ginčui aktualiu laikotarpiu ribojant pareiškėjai paskirtų pensijų dydį Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. vasario 11 d. redakcija) nustatyta tvarka. Tam, kad teismas galėtų padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą apie pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies dydį, turi būti įvertinta ir atsižvelgta ne tik į tai, kokio dydžio pensija buvo faktiškai išmokėta pareiškėjai kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (taikant minėtas nuostatas, kurios 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai), bet ir į tai, kokio dydžio pensija pareiškėjai kiekvieną mėnesį būtų išmokėta tuo atveju, jeigu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas būtų skaičiuojamas nuo pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio bei valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio sumos, apribotos šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu. Byloje turi būti konkretūs ir aiškūs duomenys, patvirtinantys, kokia kiekvienos pensijos suma pareiškėjai buvo išmokėta ginčo laikotarpiu ir kokia turėjo būti išmokėta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendime šių aplinkybių nevertino, įrodymų nerinko, teismo išvados nėra pagrįstos konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis, kuria teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjai S. J. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 403,52 Lt, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. naikintina, ir šioje dalyje byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes būtina rinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 straipsnio1 dalies 2 punktas).

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Dėl atsakovų argumento, kad antikonstituciniu pripažintas teisinis reguliavimas paties įstatymų leidėjo valia buvo pakeistas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 (kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos aplinkybes), išdėstytus argumentus, jog vien tik Laikinojo įstatymo atitinkamų nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai nepašalina asmens, kurio atžvilgiu šios nuostatos buvo taikomos, teisių pažeidimo pasekmių. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje sprendė, jog nepašalinus pareiškėjo teisių pažeidimo, pasireiškusio jo turtiniu praradimu, t. y. dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusia valstybinės pensijos nepriemoka, teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Minėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjai S. J. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 403,52 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Stasys Gagys