2017-05-10 Nr. AB-9994-3-62-3-00262-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1860-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00262-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Violetai Tamošiūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. P. (vaizdo konferencijos būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 2 000 Eur neturtinę žalą (b. l. 24).

Paaiškino, kad atliekant bausmę Marijampolės PN, 2015 m. gruodžio 8 d. jis buvo paskirtas iš 10 būrio į 8 būrį, į kurį jis atsisakė eiti gyventi, nes tokį apsisprendimą lėmė labai rimtos priežastys. Dėl to pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda, t. y. 15-ai parų jis buvo patalpintas į baudos izoliatorių. Paskirtos drausminės nuobaudos ir bausmės pasekmės buvo ypač skaudžios, nes atlikdamas nuobaudą baudos izoliatoriuje, pareiškėjas negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, turėti savo kavos ir arbatos, neveikė radijo taškas, teko kęsti šaltį, drėgmę, nebuvo langų. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinę kančią, buvo prislėgtas, jautė orumo pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 31–34).

Nurodė, kad pareiškėjas nuobaudos atlikimui nuo 2015 m. gruodžio 11 d. Marijampolės PN direktoriaus nutarimu Nr. 2638 15-os parų laikotarpiui buvo patalpintas į baudos izoliatorių. Nuobaudą atliko kameroje Nr. 7, kurios plotas 13,22 kv. m, įrengtos 3 gyvenamosios vietos. Pareiškėjas dėl patalpų atitikimo higienos normoms galėjo kreiptis į tikrinimo prievolę turinčią valstybės instituciją – Visuomenės sveikatos centrą, tačiau to nedarė. Marijampolės pataisos namai neturi konkrečiai 7 baudos izoliatoriaus kameros patikrinimo aktų. Nurodė, kad baudos izoliatoriaus kamerose atskirose patalpose įrengti sanitariniai mazgai. Visuose sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, yra unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, paskambinti telefonu. Pažymėjo, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Atsakovo nuomone, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 82–87).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jam ginčo laikotarpiu neteisėtais pareigūnų veiksmais buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Nurodė, kad dėl rimtų priežasčių negalėjo bausmės atlikti 8 būryje, todėl už administracijos nurodymų nevykdymą jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių. Administracinėje byloje nustatyta, jog Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažymoje nurodyta, kad prašoma pataisos namų direktoriaus budintįjį padėjėją sulaikyti 24-ioms valandoms nuteistąjį A.

P. dėl jo atsisakymo atlikti bausmę paskirtame būryje. Pareiškėjui A. P. Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 2638 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Tokia nuobauda buvo paskirta už tai, kad 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 8 būryje. Pareiškėjui A. P. Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 26 d. nutarimu Nr. 2773 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 13 parų. Tokia nuobauda buvo paskirta už tai, kad 2015 m. gruodžio 25 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 8 būryje.

Pareiškėjui A. P. Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 29 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 10 parų. Tokia nuobauda buvo paskirta už tai, kad 2016 m. sausio 7 d. pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 8 būryje. Pareiškėjas A. P. Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 195 buvo pervestas bausmę atlikti iš paprastosios į drausmės grupę vieneriems metams, už tai, kad 2016 m. sausio 26 d. jis atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 8 būryje.

Byloje taip pat nustatyta, kad į Marijampolės PN pareiškėjas atvyko 2008 m. liepos 3 d. ir buvo paskirtas atlikti bausmę 20 būryje. 2009 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo pervestas į 13 būrį, iš kurio 2009 m. gegužės 20 d. buvo pervestas į 12 būrį. 2009 m. liepos 15 d. pareiškėjas pervestas į 21 būrį, 2010 m. liepos 7 d. buvo pervestas į 22 būrį, 2015 m. birželio 9 d. pareiškėjas pervestas į 10 būrį, 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas pervestas į 8 būrį, tačiau atsisakė atlikti bausmę paskirtame būryje, dėl ko buvo paskirta drausminė nuobauda.

Nuobauda pareiškėjui buvo paskirta atliktus tarnybinį tyrimą. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog apklaustas A. P. atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 8 būryje, nes jame nenori būti, konkrečių priežasčių nenurodė ir kategoriškai atsisakė įvardinti savo poelgio priežastis. Nesuprantamai pradėjo kalbėti apie pareigūnų blogą darbą ir kažkokius susidorojimus. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai raštu ir žodžiu apklausė 8 būrio nuteistuosius, kurie nurodė, kad jie nežino dėl kokių priežasčių (problemų, priešų) nuteistasis A.

P. atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame būryje. Neturtinę žalą A. P. kildino iš neteisėtai, jo manymu, 2015 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 2638 paskirtos drausminės nuobaudos, kurios pareiškėjas nustatyta tvarka neapskundė, tačiau mano, jog drausminė nuobauda jam paskirta nepagrįstai.

Teismas vadovavosi BVK 143 straipsnio 8 dalimi (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija nuo 2006 m. sausio 1 d.). Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktų, 22, 23, 52 straipsnių nuostatas. Darė išvadą, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą. Pareiškėjas teismui suformuluotą savo materialinį teisinį reikalavimą – priteisti iš atsakovo 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (skundo dalyką), grindė deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti (CK 6.250, 6.271 str.). Kaip skundo pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia skundo dalyką) nurodo atsakovo veiksmų neteisėtumą, kurį įrodinėja remdamasis atitinkamomis BVK ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis.

Nuteistųjų teisė apskųsti jiems paskirtas nuobaudas yra reglamentuojama BVK (143, 183 straipsniai) ir jį įgyvendinančių teisės aktų, t. y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 nuostatomis, kurios numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas. Pareiškėjas laiku nepasinaudojo BVK numatytu pažeistų teisių gynybos būdu ir šiuo metu tokios galimybės nebeturi. Teismas pažymėjo, kad teisių gynybos būdas, kuris yra numatytas CK 6.250, 6.271 straipsniuose nėra tapatus teisių gynybos būdui, kurį numato BVK, nes šios teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, skirtingos yra ir šių teisės normų taikymo sąlygos. Visa tai lemia, kad pareiškėjo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas nebegali būti vertinamas BVK prasme, o turi būti vertinamas tik CK 6.250, 6.271 straipsniuose nustatytų sąlygų prasme. Savo ruožtu tai reiškia, kad CK 6.250, 6.271 straipsnių dispozicijose nurodytos šių teisės normų taikymo sąlygos, apsprendžia ir įrodinėtinų byloje aplinkybių apimtį bei pobūdį. Tokios teisinės nuostatos, yra suformuluotos ir teismų praktikoje, sprendžiant kitas analogiškas bylas (administracinė byla Nr. A756-416/2014).

Atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnius atsiradimas paprastai yra susijęs su valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdoma veikla viešojo administravimo srityje, atliekant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo funkcijas bei teikiant viešąsias paslaugas.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis inspektorius 2015 m. gruodžio 10 d. tarnybiniu pranešimu Marijampolės PN direktoriaus pavaduotojui pranešė, jog 2015 m. gruodžio 10 d. apie 16.00 val. į Kriminalinės žvalgybos skyrių kreipėsi nuteistasis A. P. ir pareiškė, kad atsisako atlikti bausmę jam administracijos paskirtame 8 būryje. Pareiškėjo atsisakymą atlikti bausmę jam paskirtame administracijos byloje patvirtina paties pareiškėjo 2015 m. gruodžio 10 d. rašytas paaiškinimas Nr. 78/867. Dėl to pareiškėjui minėtu Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 26389 buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, jog pareiškėjas 2015 m. gruodžio 10 d., 2015 m. gruodžio 25 d., 2016 m. sausio 7 d., 2016 m. sausio 26 d. atsisakė atlikti bausmę pataisos namų administracijos paskirtame 8 būryje, ir šiais atvejais nenurodė jokių priežasčių, kliudančių bausmę atlikti būtent 8 būryje (nenurodė tarnybinio patikrinimo atliktos apklausos metu, 2015 m. gruodžio 10 d. pasiaiškinime Nr. 78/867, 2015 m. gruodžio 25 d. pasiaiškinime Nr. 60/05-3091, 2016 m. sausio 7 d. pasiaiškinime Nr. 60/05-36, 2016 m. sausio 26 d. pasiaiškinime Nr. 60/05-220, nenurodė ir skunde teismui), konstatavo, jog pareiškėjui skunde teismui nenurodžius, dėl kokių priežasčių jis negali atlikti bausmę jam administracijos paskirtame 8 būryje, ir nepateikus šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, darytina išvada, jog 2015 m. gruodžio 11 d. nutarime Nr. 2638 nurodytas pareiškėjo A. P. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies (nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus) ir 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto (laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus) pažeidimas buvo išsamiai ištirtas, pateiktas tarnybinis pranešimas, pareiškėjo pasiaiškinimas, pažyma dėl administracijos nurodymų nevykdymo, ir Taisyklių 205 punkto reikalavimas skiriant nuobaudą pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atliekant nuobaudą baudos izoliatoriuje, negalėjo rašyti laiškų, skambinti telefonu, turėti savo kavos ir arbatos, neveikė radijo taškas, teko kęsti šaltį, drėgmę, nebuvo langų, sanitarinis mazgas neatitiko higienos reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje laiškų rašymas, skambinimas telefonu negalėjo būti suteikiami BVK 146 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėta ir tai, kad į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.

Byloje nepateikta kitų įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintos temperatūros, drėgmės, sanitarinio mazgo įrengimo baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 7, 25, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos baudos izoliatoriaus kamerų patalpų temperatūros, drėgmės, sanitarinio mazgo įrengimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (temperatūros, drėgmės, sanitarinio mazgo įrengimo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl temperatūros, drėgmės, sanitarinio mazgo įrengimo neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Konstatuota, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinę kančią, jautė pastovią prislėgtą emocijos būseną, orumo pažeminimą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas, kuriose nurodoma, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 10 kartų, tačiau nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių, psichologinių problemų, kreipęsis nebuvo. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuota, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Daryta išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimo ir prašo jo skundą tenkinti (b. l. 93–95).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nenustačius visų aplinkybių. Nebuvo suteikta galimybė pareiškėjui pačiam dalyvauti teismo posėdyje, kad ir nuotoliniu būdu. Teisme nedalyvavo Marijampolės PN atstovas. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė ne visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes.

Nurodo, kad pareiškėjo skundas buvo dėl jam paskirtų nuobaudų ir kalinimo sąlygų baudos izoliatoriuje. Teigia, kad atsakovas nuslėpė įkalinimo sąlygas, taip pat pareiškėjo skundus, kuriuos jis rašė, kad nėra langų, neveikia šildymas, žiemą temperatūra neatitinka reikalavimų. Nors teismas nurodė, kad nebuvo kreiptasi į Visuomenės sveikatos centrą, tvirtina, kad jo skundai buvo rašyti Departamentui, kuris yra prie Teisingumo ministerijos ir jo skundas galėjo būti nukreiptas.

Mano, kad kiti nuteistieji, kurie buvo vienoje kameroje, galėjo atsakyti į teismo klausimus.

Tvirtina, kad kai pareiškėjas kalėjo vienutėse ir 7 kameroje, nebuvo dviejų langų, neveikė centrinis šildymas, į prašymus ir skundus niekas nereagavo, tualetas buvo neatitvertas, kamera sena, nesuremontuota, baldai seni, kameroje drėgmė. Tai patvirtina kamerų apibūdinimo aktai. Teigia, kad pasibaigus nuobaudai, pareiškėją vis tiek palikdavo toje pačioje kameroje iki kitos dienos, kai vėl skirdavo nuobaudą. Taip iš pareiškėjo atėmė galimybę paskambinti bei būti kitoje kameroje. Nurodo, kad buvo rimtos priežastys dėl visokių įsiskolinimų, dėl ko jis atsisakė eiti gyventi į 8 būrį, dėl savo saugumo neprivalo nurodyti kažką konkrečiai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 102).

Mano, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui A. P., jo teigimu, padarytos dėl to, kad Marijampolės PN buvo nepagrįstai skiriamos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių ir perkėlimas į drausmės grupę, bei dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų patalpose.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, be to, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 11 d., 2015 m. gruodžio 26 d., 2016 m. sausio 8 d. nutarimais buvo paskirto nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių (b. l. 35–36, 41–42, 44–45), o 2016 m. sausio 27 d. nutarimu – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę (b. l. 49–50). Nuobaudos pareiškėjui buvo skiriamos dėl to, kad jis atsisakydavo atlikti bausmę administracijos paskirtame būryje. Pažymėtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus nutarimų skirti nuobaudas teismui neskundė.

BVK 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Taip pat BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. BVK 142 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos nuobaudos, kurios gali būti skiriamos nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, taip pat ir – atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų (BVK 142 str. 1 d. 4 p.). Pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriama nuobauda – pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo trijų mėnesių iki vienerių metų.

Pareiškėjo teigimu, nurodytos nuobaudos jam buvo skiriamos nepagrįstai, kadangi jis nesutikdavo eiti į jam paskirtą būrį dėl svarbių priežasčių, todėl tokiais atvejais turėjo būti taikoma BVK 70 straipsnio 6 dalies nuostata.

BVK 70 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.

Pažymėtina, kad pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-267-492/2017). BVK bei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai neįtvirtina, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-88-438/2017; šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1266/2014; 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui atsisakant eiti į jam paskirtą būrį, Marijampolės PN administracija aiškinosi tokio atsisakymo priežastis, atliko tarnybinį tyrimą, kurio metu, be kita ko, surinko ir kitų 8 būryje (kuriame pareiškėjas atsisakė būti) laikomų asmenų paaiškinimus (b. l. 56–62). Pareiškėjas savo pasiaiškinimuose nurodydavo tik tai, kad nenori būti laikomas 8 būryje, pageidauja būti darbo zonos būryje, tačiau konkrečių priežasčių, kodėl negali būti 8 būryje, nenurodydavo (b. l. 39, 47, 52).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad nagrinėjamu atveju pažeidimai (pareiškėjo atsisakymas atlikti bausmę jam administracijos paskirtame būryje) buvo ištirti, Marijampolės PN direktoriaus nutarimai dėl nuobaudos skyrimo buvo priimti išsamiai įvertinus situaciją, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jis nepagrįstai buvo laikomas baudos izoliatoriuje ar perkeltas į drausmės grupę. Taigi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl žalos, patirtos dėl drausminių nuobaudų skyrimo, atlyginimo pagrįstai atmetė.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad atliekant nuobaudą baudos izoliatoriuje jis negalėjo rašyti laiškų, skambinti, negalėjo turėti savo kavos ir arbatos, neveikė radijo taškas, pažymėtina, kad BVK 146 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.) numatyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomi nepatogumai kilo būtent dėl jam paskirtų nuobaudų.

Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl, jo teigimu, netinkamų laikymo kamerose sąlygų. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Pareiškėjas savo skunde ir patikslintame skunde teigė, kad kamerose, kurių plotas yra itin mažas, nėra stalo, spintelės, sanitarinis mazgas nėra atitvertas, buvo buvo blogas arba iš viso neveikė šildymas (kamerose Nr. 5 ir Nr. 7), nebuvo langų (kameroje Nr. 7), nebuvo šilto vandens ir niekas neskalbė patalynės ir rūbų. Taip pat teigė, kad kameroje Nr. 4 lubos buvo suskilusios, apšvietimas – prastas, buvo drėgna, nėra dušo. Detalizuodamas savo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų, teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjas nurodė konkrečius nusiskundimus tik dėl sąlygų kameroje Nr. 7: teigė, kad joje tualetas nėra tinkamai atskirtas, kameroje laikomi 2–3 asmenys, langai buvo išdaužyti.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 7 (nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. sausio 7 d.), Nr. 25 (nuo 2016 m. sausio 8 d. – 10 parų), būrio Nr. 20 patalpoje Nr. 4 (nuo 2016 m. sausio 27 d. – vieneriems metams). Nurodė, kad Marijampolės PN neturi konkrečiai kamerų Nr. 7 ir Nr. 25 patikrinimo aktų ir pateikė tik Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, priimtus patikrinus Marijampolės PN patalpas bendrai.

Atsakovas taip pat į bylą pateikė 2016 m. vasario 10 d., 2016 m. sausio 21 d., 2015 m. vasario 5 d. ir 2014 m. sausio 2 d. defektinius aktus, bei 2016 m. vasario 15 d. ir 2016 m. sausio 25 d. avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktus. Šie aktai patvirtina pareiškėjo teiginius dėl išdaužytų langų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 – langai šioje kameroje buvo įstiklinti tik 2016 m. sausio 25 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjas buvo laikomas šioje kameroje. Minėtuose defektiniuose aktuose nėra nustatyta pažeidimų, susijusių su netinkamu šildymu, todėl šie pareiškėjo teiginiai dėl neveikusio šildymo laikytini nepagrįstais.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 7 nebuvo tinkamai atitvertas, atsakovas į bylą pateikė planą (b. l. 53–54), iš kurio matyti, kad sanitarinis mazgas yra pačioje kameroje Nr. 7. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas iš vienos pusės sienele, kuri yra maždaug 1 m aukščio; tam, kad sanitarinis mazgas būtų uždengtas ir iš kitos pusės, po savaitės nuo patalpinimo čia buvo duota užuolaidėlė. Atsakovas nepateikė jokių tokius pareiškėjo teiginius paneigiančių duomenų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Taip pat EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktus, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Atsižvelgiant į bylos duomenis ir nurodytą praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7 nebuvo tinkamai užtikrintas.

Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl nedidelio ploto kameroje Nr. 7. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Iš atsakovo pateiktų duomenų, kameros Nr. 7 plotas – 13,22 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos (b. l. 31). Pareiškėjas ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad šioje kameroje buvo laikomi 2–3 asmenys. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju buvo užtikrinta 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs, kad nebuvo skalbiama patalynė ir rūbai. Iš į bylą pateikto Marijampolės PN 2016 m. sausio 22 d. rašto Nr. 20/07-83 matyti, kad 2015 m. gruodžio mėn. nedirbo skalbyklos skalbimo mašina, o rašto rengimo metu skalbimo mašina sutaisyta ir patalynė skalbiama pagal nustatytą grafiką. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Marijampolės PN 2015 m. gruodžio mėn. nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos išsiskalbti rūbus, galėjo būti nustatytu grafiku nekeičiama patalynė.

Kiti pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde išvardinti teiginiai dėl, jo teigimu, netinkamų sąlygų, nėra konkretūs: pavyzdžiui, nenurodoma, kokias būtent kameras jis apibūdina; pareiškėjas taip pat buvo nurodęs kamerą Nr. 5, tačiau joje, pagal atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjas nebuvo laikomas, o dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 25 jis nesiskundė; nors pareiškėjas savo skunde skundėsi ir dėl sąlygų kameroje Nr. 4, teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas, detalizuodamas savo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kameros Nr. 4 visiškai neminėjo, dėl šios kameros pareiškėjas nieko nepasisakė ir apeliaciniame skunde.

Dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir priteistinos lėšų sumos dydžio, visų pirma, pažymėtina, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis.

Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 17 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 patvirtinta 325 Eur, 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 – 350 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1061-624/2016, 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi, kad pareiškėjas 28 paras buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 7, kurioje sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, į tai tai, kad nėra duomenų, jog dėl pažeidimų pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; laikytina, jog tokia suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė