2018-02-28 Nr. AB-4095-3-65-3-00005-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1696-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00005-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Komisariato areštinė), atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. vasario 3 d. buvo laikomas Komisariato areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m ploto, ir dėl to jam buvo suvaržyta judėjimo laisvė, jis buvo priverstas nuolat gulėti. Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų – kamerose tebuvo skylė grindyse; priešais tualetą pastatytas stalas. Be to, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, nes, stebint pro kamerų duryse įrengtus langelius, yra matoma, kaip asmenys naudojasi sanitariniame mazge įrengtu tualetu. Pareiškėjas tvirtino, kad jo teisės buvo pažeistos ir tuo, jog tualetą turėdavo užsidengti su ta pačia patalyne, kuri išduodama atvykus į areštinę. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad žalą patyrė ir dėl to, jog, atvykęs į Komisariato areštinę, nebuvo nuvestas į dušą. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus ir kitokius nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 12 d. – 2015 m. rugpjūčio 20 d. laikotarpiu buvo laikomas įvairiose Komisariato areštinės kamerose vienas, su dar vienu arba dviem, trimis asmenimis. Atsakovo teigimu, pareiškėjui Komisariato areštinėje mažiau nei 5 kv. m ploto teko trumpą laikotarpį, tačiau pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Komisariatas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, jog minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m.

Atsakovas patvirtino, kad per visą buvimo areštinėje laikotarpį pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto nebuvo pateikęs. Atsakovas tvirtino, kad areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato.

Atsakovas pažymėjo, kad nepagrįsti yra pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, ir nurodė, kad asmenys, besinaudojantys areštinės kamerose įrengtu tualetu, gali audeklu užsidengti tualetą, kadangi 2005 m. atlikus Komisariato areštinės antrojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Atsakovas teigė, kad sanitarinis mazgas nėra matomas pro kameros stebėjimo langelį, be to, jei asmenys ir būtų matomi pro stebėjimo langelius, vien to nepakaktų įrodyti, kad taip pažeidžiamos žmogaus teisės, nes stebėjimo langelių funkcija ir yra sudaryti sąlygas stebėti kameroje esančių asmenų elgesį, siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato, kaip turi būti išdėstytas inventorius, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog stalas, esantis priešais sanitarinį mazgą, galėjo pažeisti jo teises, yra nepagrįsti. Atsakovas rėmėsi HN 37:2009 52 punktu, nurodė, kad kamerų langai yra darinėjami, todėl galimybės vėdinti kameras yra sudarytos. Atsakovas akcentavo, kad 2005 metais atlikus Komisariato areštinės remonto darbus, joje buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama nepažeidžiant nustatytos tvarkos, t. y. vieną kartą per savaitę.

Atsakovo manymu, pareiškėjo skundas pagrįstas abstrakčiais teiginiais, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Komisariato areštinėje su pertraukomis 139 paras buvo laikomas kamerose Nr. 9, 11, 15, 16, 18, 19, 25, iš jų: 32 paras – pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad atvykęs į Komisariato areštinę, jis nebuvo nuvedamas į dušą, teismas rėmėsi HN 37:2009 55, 60 punktais, Taisyklių 7.12 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo, jog teisė nusiprausti vieną kartą per savaitę jam buvo suteikiama. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Komisariato areštinę ginčo laikotarpiu buvo pristatomas 20 kartų, Komisariatas duomenų apie tai, kad pareiškėjas, atvykęs konvojumi į areštinę, buvo nuvedamas nusiprausti į dušą, nepateikė. Teismas darė išvadą, kad Komisariato areštinės pareigūnai, ginčo laikotarpiu uždarydami pareiškėją į areštinę, pažeidė HN 37:2009 55 punkto reikalavimą.

8. Teismas rėmėsi HN 37:2009 20 punktu, nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Komisariato atsiliepime ir Komisariato areštinės vyriausiojo specialisto 2017 m. sausio 23 d. tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis, ir sprendė, kad sanitarinių mazgų įrengimas Komisariato areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas taip pat atsižvelgė, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai areštinės kamerose įrengiamų tualetų konstrukcijai, be to, HN 37:2009 nebuvo įtvirtinta reikalavimo, kad areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto skirtų durys ar kitokios pertvaros, taip pat kad sanitariniai mazgai būtų įrengti atskiroje patalpoje, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą areštinės kamerose yra nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad stalo, prie kurio valgo kameroje laikomi asmenys, įrengimo vietos ir įrengimo reikalavimų ginčo laikotarpiu galiojusi HN 37:2009 nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė tik patį faktą, jog priešais sanitarinį mazgą yra pastatytas stalas, tačiau nedetalizavo, kokį konkretų poveikį tai padarė jo teisėms ir interesams.

9. Teismas rėmėsi Taisyklių 7.13 punktu, atsižvelgė į Komisariato pateiktus duomenis ir darė išvadą, kad 2005 m. atlikus areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Teismas nurodė, kad Komisariato areštinės vyriausiojo specialisto 2017 m. sausio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys leidžia teigti, kad tualetu besinaudojantys asmenys sanitarinį mazgą užsidengia audeklu. Be to, pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą ir dalį sanitarinio mazgo, kadangi prie durų esantys kampai, kuriuose ir yra įrengti sanitariniai mazgai, į matymo zoną nepatenka.

10. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir, įvertinęs tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, darė išvadą, jog Komisariatas ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teigęs apie privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą, skunde tikslių duomenų apie tai, kada jis buvo stebimas, nenurodė. Teismas sprendė, kad nėra aplinkybių, patvirtinančių, jog Komisariatas būtų pažeidęs Taisyklių 7.13 punkto ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog Komisariato areštinės kamerose buvo sudarytos sąlygos sanitarinį mazgą užsidengti, pasinaudojant sanitariniame mazge įrengtais kabliukais ir audeklu, kita vertus, atkreipė dėmesį, kad Komisariatas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog, naudojantis tualetu, sanitarinį mazgą užsidengti buvo priverstas ta pačia lovos patalyne, o ne specialiai sanitarinio mazgo uždengimui skirtu audeklu (uždangalu).

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo sukelti nepatogumai, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 1 500 Eur suma yra per didelė ir neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Pareiškėjui tenkanti ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas su dviem – trimis asmenimis. Teismas sprendė, jog pareiškėjui priteisiama 250 Eur suma yra adekvati jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams atlyginti.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti atmetant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

14. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismo nustatytas pažeidimas pareiškėją 32 paras laikant pažeidžiant kamerų ploto reikalavimus, nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ar patalpos ploto norma iš esmės nuolat kito, todėl pareiškėjas patirti tam tikrų neigiamų išgyvenimų negalėjo, o jei ir patyrė, jie buvo trumpalaikiai. Atsakovas pabrėžia, kad nusiskundimų ar prašymų pareiškėjas nei būdamas areštinėje, nei vėliau nepateikė. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas yra jauno amžiaus, emociškai ir fiziškai sveikas, be to, teismas nenustatė aplinkybių, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus 1,5 metams nuo ginčo laikotarpio pabaigos, taigi delsė pasinaudoti teismine gynyba, kas rodo, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra itin didelė. Atsakovas pažymėjo, kad asmenys gali uždengti sanitarinį mazgą iš jiems išduodamų arba savo turimų paklodžių. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs ar išreiškęs norą būti nuvedamas į dušą. Atsakovas pažymi, kad teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui būtų atsiradę apčiuopiamų žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjui tenkanti ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo R. M. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Komisariato areštinėje pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 32 paras. Nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas, atvykęs konvojumi į areštinę, buvo nuvedamas nusiprausti į dušą, teismas konstatavo, kad Komisariato pareigūnai, ginčo laikotarpiu uždarydami pareiškėją į areštinę, pažeidė HN 37:2009 55 punkto reikalavimą. Teismas taip pat sprendė, kad Komisariatas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas sanitarinį mazgą užsidengti buvo priverstas ta pačia lovos patalyne, o ne specialiai sanitarinio mazgo uždengimui skirtu audeklu (uždangalu). Kitus pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo, areštinės kamerose esančių baldų išdėstymo (valgomasis stalas įrengtas priešais sanitarinį mazgą) teismas atmetė ir nusprendė, kad šiuo atveju 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra adekvati pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės kelia ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teigdamas, kad kameros ar patalpos ploto normos pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, teismas netinkamai nustatė pažeidimą dėl pareiškėjo nuvedimo į dušą ir dėl audeklo sanitariniam mazgui uždengti nesuteikimo.

18. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 32 paras. Pažymėtina, kad, paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl šio nustatyto pažeidimo, nepateikė. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su teismo nustatytais Komisariato areštinės pareigūnų veiksmais (neveikimu) nenuvedant pareiškėjo į dušą bei neišduodant specialaus audinio sanitariniam mazgui užsidengti.

19. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas neginčijo, kad teisė nusiprausti vieną kartą per savaitę jam buvo suteikiama. Taigi, HN 37:2009 60 punkte įtvirtintas reikalavimas policijos areštinėse laikomiems asmenims prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nebuvo pažeistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjas, atvykęs konvojumi į areštinę, buvo nuvedamas nusiprausti į sanitarinės švaryklos dušą, nepagrįstai konstatavo HN 37:2009 55 punkte įtvirtintos nuostatos, kad į policijos areštinę patekę asmenys turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – sanuojami), ir privalo nusiprausti sanitarinės švaryklos duše, pažeidimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas planiniais konvojais, todėl į Komisariato areštinę pateko jau būdamas patikrintas, ar nėra utėlėtas, apsikrėtęs niežais, ir nusiprausęs sanitarinės švaryklos duše. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neginčijo, jog jam teisė po dušu nusiprausti bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta, ir įvertinus tai, kad nesustatyta, jog dėl nesinaudojimo dušu dažniau pareiškėjui būtų kilę kokių nors neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų), teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną Komisariato areštinėje buvo pažeista, nenuvedant atvykusio planiniu konvojumi į areštinę pareiškėjo į sanitarinės švaryklos dušą.

20. Pasisakydama dėl apelianto teiginių, susijusių su audeklo sanitarinio mazgo uždengimui išdavimu pareiškėjui, teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo Komisariatui išduoti specialiai sanitarinio mazgo uždengimui skirtą audeklą (uždangalą). Kita vertus, pažymėtina, jog, atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, matyti, jog, pavyzdžiui, žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgusį į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai nekonstatavo, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 139 paras, tinkamai neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu.

21. Neturtinės žalos atlyginimo būdo aspektu akcentuotina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą).

22. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista tik 32 paras ir toks pažeidimas negalėjo sukelti jam nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, nors Komisariato areštinėje pareiškėjas buvo periodiškai, tačiau jam tekęs plotas kai kuriomis paromis buvo vos ne dukart mažesnis nei numatė teisės aktai (teko 2,3 kv. m, 3,31 kv. m). Be to, teisėjų kolegija, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 139 paras, kurias jam nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačiu ir tinkamu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kurio mažinti, net ir konstatavus tam tikrų atsakovo apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą, nėra pagrindo.

23. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad, nors pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, tačiau priteisė teisingą pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį mažinti šioje administracinėje byloje nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Veslava Ruskan Dalia Višinskienė