2013-11-28 Nr. AB-9049-3-62-3-00065-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2199/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00065-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-50 ir VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (10.10)S-66629, ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių skirti jam kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Skunde (b. l. 5-9) paaiškino, kad pagal Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas) XXXII skyrių „Bendrosios profesijos“ teisę į kompensaciją turi suvirintojai, atliekantys suvirinimo darbus dujomis arba elektra. Pareiškėjas per laikotarpį nuo 1976 m. birželio 1 d. iki 1988 m. liepos 1 d. dirbo suvirintojo elektra darbą, todėl turi teisę į minėtą kompensaciją. P. S. niekuomet nedirbo armatūrininko darbo, neturėjo tam reikiamos kvalifikacijos, tačiau jo pareigybės vadovaujantis darbovietėje susiklosčiusia praktika buvo įrašytos kaip suvirintojo-armatūrininko. Darbo knygelėje nurodyta, jog pareiškėjas įgijo suvirintojo-armatūrininko specialybę, tačiau pažymėjime Nr. 17185-3 jam suteikta suvirintojo elektra ir dujomis kvalifikacija. Kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti reikšmingas ne tik profesijos pavadinimas, bet ir darbo aplinka (darbo vieta ir pobūdis). Sprendžiant, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, būtina vertinti tuo metu faktiškai egzistavusią situaciją. Nepaisant į darbo knygelę įrašytos dvigubos specialybės, pareiškėjas faktiškai visą ginčo laikotarpį visą darbo dieną dirbo suvirintojo darbą uždaroje neventiliuojamoje patalpoje Formavimo armatūros-betono ceche, virindavo rankiniu aparatu, kartais tekdavo virinti ir taškiniu kontaktiniu būdu, o kita darbo dienos dalis buvo skirta pasiruošti virinimui, susidėti detales, armatūrą. Tuo pačiu metu ceche virindavo 5–6 žmonės, suvirinimas vykdavo nenutrūkstamai, apsaugos priemonės buvo tik skydelis ir pirštinės. Tai, kad pareiškėjas dirbo tik suvirintojo darbą ir darbdavys šį darbą pripažino kaip darbą ypatingomis sąlygomis, patvirtina jam skirtos ilgesnės trukmės kasmetinės atostogos bei išduodamas pienas kaip neigiamą poveikį neutralizuojantis produktas.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 28-30, 41-43) paaiškino, kad Sąrašo XXXII skyriuje „Bendrosios profesijos“ yra nurodyta suvirintojo elektra arba dujomis pareigybė. P. S. pateiktoje darbo knygelėje yra įrašas, kad 1976 m. birželio 1 d. jis priimtas į Kauno statybinių konstrukcijų gamyklą Formavimo armatūros-betono cechą, 3 kategorijos armatūrininko-suvirintojo pareigoms, 1982 m. birželio 11 d. jam suteikta 4 suvirintojo-armatūrininko kategorija, o 1988 m. liepos 1 d. suteikta 4 elektrosuvirintojo rankiniu būdu kategorija. Pagal buvusio TSRS Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto ir VCSPS sekretoriato, kurie turėjo teisę aiškinti sąrašų taikymą, 1976 m. balandžio 2 d. išaiškinimo Nr. 518 7 punktą, laikotarpiai, kuriais asmuo dirbo sugretintus darbus, iš kurių vienas sąrašuose neįvardintas (armatūrininko), o kitas įvardintas (suvirintojo), į stažą kompensacijai apskaičiuoti neįskaitomi.

Todėl VSDFV Kauno skyrius neįskaitė į stažą kompensacijai skirti laikotarpio nuo 1976 m. birželio 1 d. iki 1988 m. birželio 30 d., kai pareiškėjas dirbo Kauno statybinių konstrukcijų gamykloje armatūrininku-suvirintoju. Pagal pateiktus dokumentus į stažą ypatingomis sąlygomis pareiškėjui įskaitytas tik darbo Kauno statybinių konstrukcijų gamykloje elektrosuvirintojo rankiniu būdu pareigose laikotarpis nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1989 m. kovo 28 d. – iš viso 8 mėnesiai ir 28 dienos. Be to, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, stažas ypatingomis darbo sąlygomis asmeniui gali būti įskaitomas tik tokiu atveju, jei asmuo visą darbo dieną dirbo sąrašuose nurodytose pareigose.

Šiuo atveju nepateikta dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo suvirintoju elektra ar dujomis visą darbo dieną. Darbininkams profesijų pavadinimai buvo suteikiami pagal Vieningus darbininkų darbų ir profesijų kvalifikacijos žinynus, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam pareigybės pavadinimas suteiktas pagal darbovietėje susiklosčiusią praktiką, nepagrįstas. Pareiškėjo pateiktas pažymėjimas Nr. 17185-3, kuriame nurodyta, kad jis suvirintojo elektra ir dujomis kvalifikaciją įgijo tik 1981 m. spalio 29 d., paneigia teiginį, jog suvirintoju elektra P. S. dirbo nuo 1976 m. birželio 1 d.

Remiantis „Sąrašo gamybų, cechų, profesijų ir pareigų kenksmingomis darbo sąlygomis, darbas kuriose suteikia teisę į papildomas atostogas ir sutrumpintą darbo dieną taikymo instrukcijos“ (patvirtinta buv. TSRS Ministrų Tarybos darbo ir darbo užmokesčio komiteto 1975 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 273/P-20) 12 ir 13 punkto nuostatomis, papildomos atostogos už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis buvo suteikiamos ir tiems darbininkams, kurie ne visą darbo dieną dirbo darbus, įvardytus Sąraše.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo P. S. skundą tenkino: panaikino VSDFV 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-50 ir VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (10.10)S-66629, ir įpareigojo atsakovą įskaityti pareiškėjui darbo ypatingomis sąlygomis Kauno statybinių konstrukcijų gamykloje Formavimo armatūros-betono ceche armatūrininku-suvirintoju laiką nuo 1976 m. birželio 1 d. iki 1988 m. birželio 30 d. kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti ir išmokėti P. S. kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (b. l. 104-109).

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose Nr. A438-270/2007 ir A502-1477/2009, A502-480/2010, A552-88/2013 nurodė, kad siekiant nustatyti, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, turi būti vertinama ne darbo knygelėje įrašyta pareigybė, o faktiškai egzistavusi situacija ir faktiškai dirbtas darbas, t. y. darbuotojo darbo aplinka (darbo vieta, pobūdis). Byloje esančiame 2012 m. spalio 18 d. paaiškinime P. S. nurodė, kad virino elektros lanku bei kontaktiniu taškiniu būdu.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir apklausti liudytojai patvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko tik suvirintojo elektra darbą. Taip pat liudytojai paaiškino, kad 85 proc. per pamainą pareiškėjas virindavo rankiniu prietaisu – elektrolankine, likusią darbo dienos laiko dalį – susidėliodavo detales, „susikarpydavo“ armatūrą, pasiruošdavo virinimui. P. S. virindavo prekinę armatūrą, iš kurios gamindavo gaminius statyboms, kartu su pareiškėju ceche dirbo apie 11 žmonių, nebuvo ventiliacijos, vienu metu virindavo 5–6 darbuotojai, ceche tvyrojo tiršti dūmai, patalpoje virinimo darbai vykdavo nepertraukiamai, apsaugos priemonės buvo mažareikšmės – tik skydelis ir pirštinės, dėl kenksmingų sąlygų darbuotojai gaudavo pieną ir papildomų 12 dienų atostogų.

Be to, liudytojai nurodė, kad, pareiškėjo darbo pobūdis per laikotarpį nuo 1976 m. birželio 1 d. iki 1989 m. kovo 28 d. nesikeitė. Šių įrodymų pagrindu teismas pripažino, kad faktiškai pareiškėjas 85 procentus darbo dienos dirbo suvirinimo elektra rankiniu būdu darbus, likusi darbo dienos dalis buvo skirta pasiruošimui virinimo darbams atlikti, ginčo laikotarpiu faktiškai atliko virinimo elektra darbus. Be to, visą darbo dieną pareiškėją veikė tie patys kenksmingi faktoriai, tiek atliekant jam pagrindines (suvirintojo), tiek ir papildomas (pasiruošimo virinti, armatūros „karpymo“) funkcijas.

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodekso 77 straipsnyje (1972 m. redakcija) buvo reglamentuota, kad darbininkams ir tarnautojams kasmetinių atostogų duodama ne mažiau kaip 15 darbo dienų. Byloje pateiktos asmens kortelės Nr. 434 duomenimis, pareiškėjui buvo suteikiamos papildomos kasmetinių atostogų dienos: 1980–1982 m. buvo suteikiamos 24 darbo dienų kasmetinės atostogos, 1983 m. – 24+1 darbo dienos, 1984–1986 m. – 24+3 darbo dienos, 1987–1988 m. – 24+1 darbo dienos. Aplinkybę, kad buvo suteikiamos papildomos kasmetinių atostogų dienos už darbą kenksmingomis sąlygomis, patvirtinto ir liudytojai.

Nors pareiškėjo darbo knygelėje nėra įrašo apie darbą ypatingomis sąlygomis, tačiau atostogos jam buvo skaičiuojamos kaip dirbančiam ypatingomis darbo sąlygomis. Tokia atostogų skaičiavimo tvarka duoda pagrindą išvadai, kad darbdavys pripažino pareiškėjo darbą kaip darbą ypatingomis sąlygomis. Darbo knygelės ir asmens kortelės duomenis, net ir nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1989 m. kovo 28 d. pareiškėjo pareigas pervadinus į elektrosuvirintojo, jo atostogų ir darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka nepasikeitė, todėl ši aplinkybė dar kartą įrodo faktą, kad darbdavys P. S. darbą iki 1988 m. liepos 1 d. pripažino kaip darbą ypatingomis darbo sąlygomis.

Taigi P. S. 12 metų 9 mėnesius ir 27 dienas faktiškai dirbo suvirintojo elektra darbą, ši profesija įtraukta į Sąrašo XXXII skyrių „Bendrosios profesijos“, todėl pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Pensijų įstatymas) 67 straipsnio 2 dalį jis turi teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 114-116) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 (toliau – ir Aprašas), 14 punkte nustatytas dokumentų, laikomų įrodymais apie darbą ypatingomis sąlygomis, sąrašas yra baigtinis.

2. Pagal buvusio TSRS Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto ir VCSPS sekretoriato 1976 m. balandžio 2 d. išaiškinimo Nr. 518 7 punktą, laikotarpiai, kuriais asmuo dirbo sugretintus darbus, iš kurių vienas Sąrašuose neįvardintas (armatūrininko), o kitas įvardintas (suvirintojo), į stažą kompensacijai apskaičiuoti neįskaitomi.

3. Pažymėjime Nr. 17185-3 nurodoma, kad 1981 m. spalio 29 d. pareiškėjui suteikta suvirintojo elektra ir dujomis kvalifikacija, todėl armatūrininko darbo jis dirbti negalėjo, tačiau darbo knygelėje įrašyta, kad pareiškėjas 3 kategorijos armatūrininko-suvirintojo pareigose dirba nuo 1976 m. birželio 1 d.

4. Aprašo 9 punktas numato, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Jokia kitokia asmens veikla darbui ypatingomis sąlygomis neprilyginama, t. y. stažas ypatingomis darbo sąlygomis asmeniui gali būti įskaitomas tik tokiu atveju, jei asmuo visą darbo dieną dirbo sąrašuose nurodytose pareigose. Šiuo atveju nepateikta dokumentų, įrodančių faktinę ypatingomis sąlygomis darbo trukmę.

Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (b. l. 127-130).

Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko atsakovo apeliacinį skundą.

Atsiliepime (b. l. 123-125) pažymi, kad pagal „Sąrašo gamybų, cechų, profesijų ir pareigų kenksmingomis darbo sąlygomis, darbas kuriose suteikia teisę į papildomas atostogas ir sutrumpintą darbo dieną taikymo instrukcijos“ 12 ir 13 punktą, darbininkams, kurių profesijos neįvardytos Sąraše, tačiau kurie tam tikrais periodais dirbo darbus, įvardytus Sąraše, papildomos atostogos buvo suteikiamos tomis pačiomis sąlygomis kaip ir darbininkams, dirbusiems darbus, įvardytus Sąraše, o į stažą papildomoms atostogoms apskaičiuoti buvo įskaitomos tos dienos, kuriomis buvo dirbta kenksmingomis darbo sąlygomis ne mažiau kaip pusę darbo dienos. Taigi papildomos atostogos už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis buvo suteikiamos ir tiems darbininkams, kurie ne visą darbo dieną dirbo darbus, įvardytus Sąraše.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl VSDFV Kauno skyriaus atsisakymo į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas skirti įskaityti laiką nuo 1976 m. birželio 1 d. iki 1988 m. liepos 1 d., kai jis dirbo Kauno statybinių konstrukcijų gamykloje armatūrininku-suvirintoju. Šis sprendimas grindžiamas buvusios TSRS Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto ir VCSPS sekretoriato 1976 m. balandžio 2 d. išaiškinimo Nr. 518 7 punktu, numačiusiu, kad laikotarpiai, kuriais asmuo dirbo sugretintus darbus, iš kurių vienas Sąrašuose neįvardytas (armatūrininko), o kitas įvardytas (suvirintojo), į stažą kompensacijai apskaičiuoti neįskaitomi.

Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pagrindus ir tvarką nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Pagal šio įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, asmenims, dirbusiems iki 1995 m. sausio 1 d. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus.

Iš šių nuostatų turinio galima daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas asmenų, kurių iki 1995 m. sausio 1 d. atliekamos darbo funkcijos buvo susijusios su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, papildomas socialines garantijas, aiškiai bei nedviprasmiškai nurodė vadovautis Lietuvoje galiojusiais Gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąrašais Nr. 1 ir 2, tačiau VSDFV teritoriniams skyriams minėtų sąrašų privaloma laikytis tik tiek, kiek yra pripažįstama, kad į juos expressis verbis įrašytų pareigybių darbo aplinkoje vyravo sveikatai kenksmingi ir pavojingi rizikos veiksniai. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. I-13 “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” nutraukė 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Specifiniams kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas teisiniams santykiams reguliuoti ir teisės į nurodytą kompensaciją įgyvendinimo sąlygoms nustatyti yra skirtas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas ir atitinkamas jo normas detalizuojantis Aprašas, kurie nereikalauja sprendžiant dėl konkretaus asmens teisės gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas atsižvelgti į buvusios TSRS valdžios priimtus norminius teisės aktus bei kitus to laikmečio teisės šaltinius. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad laikotarpiai, kuriais asmuo dirbo sugretintus darbus, iš kurių vienas nebuvo numatytas Gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2, negali būti įtraukti į stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas apskaičiuoti, nes tokia situacija prieštarautų buvusios TSRS Valstybinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto ir VCSPS sekretoriato 1976 m. balandžio 2 d. išaiškinimui Nr. 518.

Tikrinamos bylos duomenimis nustatyta, kad Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 XXXII skyriuje „Bendrosios profesijos“ yra įrašytos suvirintojų dujomis ir suvirintojų elektra pareigybės. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis šios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotų įrodinėjimo standartų, nuodugniai ištyrė ir tinkamai įvertino pareiškėjo darbo ypatingomis sąlygomis aplinkybes patvirtinančius dokumentus, išklausė ginčo šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kurie pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 ir 2 dalį yra leistina įrodinėjimo priemonė teisme. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad P. S. per laikotarpį nuo 1976 m. birželio 1 d. iki 1988 m. birželio 30 d. atlikdamas pagrindines ir papildomas suvirintojo elektra funkcijas visą darbo laiką vienodu intensyvumu buvo veikiamas tų pačių kenksmingų faktorių, todėl šių motyvų iš naujo nekartoja. VSDFV Kauno skyrius nepateikė jokių papildomų argumentų, dėl kurių Kauno apygardos administracinis teismas nebūtų iš esmės pasisakęs, todėl skundžiamas teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė