2016-03-30 Nr. AB-6931-3-64-3-02435-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-382-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02435-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Targirė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Targirė“ skundą atsakovui Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Targirė“ (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis 2015 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas įpareigoti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Šiaulių regiono departamentą (toliau – ir Departamentas) užbaigti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. kovo 12 d. sprendimu 2015 m. kovo 30 d. pradėtą UAB „Targirė“ neplaninį veiklos patikrinimą.

2016 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje uždrausti Departamentui atlikti 2016 m. vasario 9 d. rašte Nr. (702)15B-547 nurodytus patikrinimo veiksmus, t. y. reikalauti pateikti dokumentus (aktualus laikotarpis – nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.).

Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas 2016 m. vasario 9 d. pateikė raštą, kuriuo informavo, jog vadovaujantis 2015 m. kovo 12 d. sprendimu atlikti neplaninį ūkio subjekto patikrinimą ir 2016 m. vasario 8 d. pavedimu dėl tikrinimo laikotarpio pakeitimo, 2016 m. vasario 18 d. nuo 10 valandos bus tęsiamas neplaninis pareiškėjo patikrinimas. Prašoma pateikti tachografų informaciją, krovinių ir (ar) keleivių vežimo dokumentus, įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščius, komandiruočių įsakymus, vairuotojų pažymėjimų kopijas, sutartis dėl krovinių ir (ar) keleivių vežimo (aktualus laikotarpis – nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.). Pareiškėjo teigimu, neplaninis bendrovės patikrinimas vyksta nepagrįstai ilgai, todėl pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudus atlikti tikrinimo veiksmus, kurie nebuvo numatyti 2015 m. kovo 12 d. sprendime paskirti neplaninį patikrinimą, būtų užtikrintas sprendimo vykdymas. Priešingu atveju, atsakovui visą ginčo laikotarpį teikiant neteisėtus reikalavimus ir pareiškėjui esant priverstam juos vykdyti, teismui patenkinus skundą pareiškėjo interesai ir teisės nebus apgintos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Targirė“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Inspekcijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu pradėto pareiškėjo neplaninio veiklos patikrinimo teisėtumo, t. y. galbūt per ilgos jo trukmės. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti užtikrinimo priemonę – uždrausti Departamentui atlikti 2015 m. kovo 12 d. sprendimu paskirto neplaninio patikrinimo vykdymą. Tačiau pareiškėjas pateikė naują prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Departamentui atlikti tikrinimo veiksmus, kurie nebuvo numatyti 2015 m. kovo 12 d. sprendime paskirti neplaninį patikrinimą, t. y. uždrausti reikalauti pateikti dokumentus (tachografų informaciją, krovinių ir (ar) keleivių vežimo dokumentus, įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir kt.) (aktualus laikotarpis – nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.).

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl Departamento reikalavimo pateikti dokumentus, kurie nebuvo nurodyti 2015 m. kovo 12 d. sprendime, neteisėtumo iš esmės nėra reikšmingi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nes pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą byla iš esmės nėra nagrinėjama, o prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė aplinkybės, kad prašomų papildomų dokumentų pateikimas Departamentui galėtų apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą, tuo atveju jeigu jis būtų palankus pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl prašomų dokumentų pateikimo bendrovei kiltų neištaisomų pasekmių jos teisių gynimo galimybėms. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šioje proceso stadijoje nėra grėsmės teismo sprendimui įvykdyti.

II. Pareiškėjas UAB „Targirė“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti Departamentui atlikti 2016 m. vasario 9 d. rašte Nr. (702)15B-547 nurodytus patikrinimo veiksmus, t. y. reikalauti pateikti dokumentus (aktualus laikotarpis – nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.).

Pareiškėjas paaiškina, kad neplaninis pareiškėjo patikrinimas prasidėjo 2015 m. kovo 30 d. ir privalėjo būti užbaigtas iki 2015 m. balandžio 3 d. Pareiškėjo teigimu, neplaninio patikrinimo metu iš esmės siekta patikrinti pareiškėjo veiklą nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., nors Inspekcijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu paskiriant neplaninį patikrinimą, nebuvo galima siekti vykdyti už septynių mėnesių būsiantį įmonės 2015 m. spalio mėnesio veiklos tikrinimą, kadangi neplaninis patikrinimas pagal teisės aktus privalėjo trukti 4 dienas, o ne 10 mėnesių. Susiklostė situacija, kai teisės aktais nustačius ūkio subjektų tikrinimo terminus, patikrinimas vykdomas neapibrėžtą laiko tarpą, t. y. prisidengiant 2015 m. kovo 30 d. pradėtu neplaniniu patikrinimu, faktiškai Inspekcijos 2016 m. vasario 8 d. sprendimu, nesant tam faktinio ir teisinio pagrindo, inicijuotas naujas patikrinimas.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad bendrovės teisių ir interesų gynimas teisme tampa deklaratyvus, nes administracinės bylos nagrinėjimas trunka pusę metų. Ūkio subjekto patikrinimo metu tikrinančioji institucija teikia nurodymus, kuriuos įvykdyti reikalinga skirti bendrovės išteklius, skirtus vykdyti tiesioginę veiklą, o tai trukdo įmonės veiklai, lemia nuostolius. Pareiškėjas pažymi, kad tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškėjo skundą, pripažindamas, jog neplaninis patikrinimas gali trukti 4 darbo dienas, bendrovės interesai iš esmės niekaip nebūtų apginti ir apsaugoti, t. y. tiesiog būtų konstatuota, kad atsakovas neturėjo teisės atlikti patikrinimo veiksmų, tačiau teismo sprendimas niekaip negalėtų būti įgyvendintas, nes ginčijami veiksmai jau būtų įvykę. Atsižvelgęs į šios bylos specifiką, pareiškėjas nurodo, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti garantuotas tik taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atlikti naujus patikrinimo veiksmus, kurie nenumatyti atsakovo 2015 m. kovo 12 d. sprendime atlikti neplaninį pareiškėjo patikrinimą.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo argumentai dėl Departamento reikalavimo pateikti dokumentus, kurie nebuvo nurodyti 2015 m. kovo 12 d. sprendime, neteisėtumo iš esmės nėra reikšmingi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nes pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą byla iš esmės nėra nagrinėjama, o prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012).

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė aplinkybės, kad prašomų papildomų dokumentų pateikimas Departamentui galėtų apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą, tuo atveju jeigu jis būtų palankus pareiškėjui. Byloje nėra duomenų, kad dėl prašomų dokumentų pateikimo bendrovei kiltų neištaisomų pasekmių jos teisių gynimo galimybėms. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ir be reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo neteikia Inspekcijai jokių reikalaujamų dokumentų, bendrovės vadovas nebendrauja ir neatvyksta į Inspekciją pagal kvietimus į administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimus, visais būdais vengia bendradarbiauti. Atsižvelgęs į tai, atsakovas laikosi pozicijos, kad šioje proceso stadijoje nėra grėsmės teismo sprendimui įvykdyti, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę turėtų būti atmestas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo UAB „Targirė“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nustatyta, kad Inspekcija 2015 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą atlikti neplaninį ūkio subjekto patikrinimą, kuriuo pavedė Departamento direktoriui organizuoti pareiškėjo neplaninį patikrinimą. Inspekcija šiame sprendime nurodė tikrinimą atlikti 2015 m. kovo–balandžio mėnesiais, sprendime taip pat nurodyti patikrinimo tikslai ir rūšis – neplaninis įmonės, vežančios krovinius, patikrinimas. Departamentas 2015 m. kovo 23 d. raštu informavo pareiškėją, kad 2015 m. kovo 30 d. nuo 10 valandos bus atliekamas neplaninis pareiškėjo patikrinimas, rašte taip pat nurodyta, ką Inspekcijos pareigūnai patikrinimo metu tikrins, ir prašoma iki patikrinimo pradžios parengti ir tikrinimo metu pateikti nurodytus dokumentus (aktualus laikotarpis – nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.). Inspekcija 2015 m. kovo 27 d. priėmė pavedimą Departamento Šiaulių kontrolės skyriaus pareigūnams tikrinti ūkio subjektą (pareiškėją), kuriame nurodyti patikrinimo tikslai, rūšis, vietovė, patikrinimo pradžia (2015 m. kovo 30 d. nuo 10 valandos) ir planuojama patikrinimo trukmė – trys darbo dienos. Departamentas 2016 m. vasario 9 d. raštu informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Inspekcijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu atlikti neplaninį ūkio subjekto patikrinimą bei 2016 m. vasario 8 d. pavedimu dėl tikrinamo laikotarpio pakeitimo, 2016 m. vasario 18 d. nuo 10 valandos bus tęsiamas neplaninis pareiškėjo patikrinimas, rašte taip pat nurodyta, ką Inspekcijos pareigūnai tikrins, ir prašoma iki patikrinimo pradžios parengti ir tikrinimo metu pateikti nurodytus dokumentus (aktualus laikotarpis – nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.).

Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą užbaigti Inspekcijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu 2015 m. kovo 30 d. pradėtą pareiškėjo neplaninį veiklos patikrinimą, tačiau pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti Departamentui atlikti Inspekcijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu paskirto neplaninio patikrinimo vykdymą) netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2016 m. vasario 16 d. prašyme prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje uždrausti Departamentui atlikti 2016 m. vasario 9 d. rašte Nr. (702)15B-547 nurodytus patikrinimo veiksmus, t. y. reikalauti pateikti dokumentus (aktualus laikotarpis – nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.). Pareiškėjo teigimu, jo patikrinimas tęsiasi nepagrįstai ilgai ir trukdo įmonės veiklai, lemia nuostolius, todėl bendrovės teisių ir interesų gynimas teisme nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taptų deklaratyvus, t. y. jeigu teismas tenkintų pareiškėjo skundą, pripažindamas, jog neplaninis patikrinimas gali trukti 4 darbo dienas, bendrovės interesai iš esmės niekaip nebūtų apginti ir apsaugoti, nes ginčijami veiksmai jau būtų įvykę ir toks teismo sprendimas niekaip negalėtų būti įgyvendintas.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės grindė tuo, kad pareiškėjo argumentai dėl Departamento reikalavimo pateikti dokumentus, kurie nebuvo nurodyti 2015 m. kovo 12 d. sprendime, neteisėtumo iš esmės nėra reikšmingi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė aplinkybės, kad prašomų papildomų dokumentų pateikimas Departamentui galėtų apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą, tuo atveju jeigu jis būtų palankus pareiškėjui. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, jog dėl prašomų dokumentų pateikimo bendrovei kiltų neištaisomų pasekmių jos teisių gynimo galimybėms. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais, dėl kurių pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė neturėtų būti taikoma, ir akcentuoja, kad pareiškėjas ir be reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo neteikia Inspekcijai jokių reikalaujamų dokumentų, bendrovės vadovas nebendrauja ir neatvyksta į Inspekciją pagal kvietimus į administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimus, visais būdais vengia bendradarbiauti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008; 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Vadovaujantis minėtomis teismų praktikoje suformuotomis reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo taisyklėmis gali būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d.). Asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1102-822/2015).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atskirojo skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad yra pagrindas uždrausti Departamentui atlikti 2016 m. vasario 9 d. rašte Nr. (702)15B-547 nurodytus patikrinimo veiksmus, t. y. reikalauti pateikti dokumentus, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai nurodė, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-495-525/2015). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl tam tikrų neplaninio patikrinimo veiksmų (sprendimų / įpareigojimų) neteisėtumo iš esmės nėra reikšmingi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Nors pareiškėjas atskirajame skunde nurodo nepagrįstai ilgai atliekamo patikrinimo neigiamas pasekmes (trukdoma įmonės veikla, atsiranda nuostoliai), tačiau įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą siejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą ir priimto teismo sprendimo įgyvendinimą, bet ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo visų galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-1199/2014). Dėl pareiškėjo teiginių, kad atliekamas patikrinimas trukdo įmonės veiklai, lemia nuostolius, teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog galima tam tikra neigiama atliekamo patikrinimo įtaka pareiškėjo veiklai ar finansinei padėčiai pati savaime nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali taikyti tik tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios yra susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-218-858/2015). Akcentuotina, kad ginčas šiuo atveju kilo dėl galbūt per ilgos patikrinimo trukmės ir pareiškėjas skundu siekia, jog Departamentas būtų įpareigotas užbaigti pradėtą pareiškėjo neplaninį veiklos patikrinimą, tačiau prašo taikyti tokią reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuria laikinai būtų uždrausta Departamentui atlikti tam tikrus patikrinimo veiksmus. Vertintina, kad šioje byloje prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su priimtu nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė aplinkybės, jog prašomų papildomų dokumentų pateikimas Departamentui galėtų apsunkinti ar padaryti neįmanomą pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui palankaus teismo sprendimas niekaip negalėtų būti įgyvendintas, nes ginčijami veiksmai jau būtų įvykę. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kilęs ginčas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taptų iš esmės beprasmis, kaip teigiama atskirajame skunde.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde pareikštą reikalavimą, prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, bylos medžiagą, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog priėmus jam palankų teismo sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo įvykdymas, nes nepagrindė būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kad neuždraudus Departamentui atlikti patikrinimo veiksmus galėtų iš esmės pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Targirė“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė