2016-07-12 Nr. AB-14413-3-61-3-01980-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1027-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01980-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: teismui pripažinus, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, šį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-2243(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą; priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 091,66 Lt, kurią sudaro: 1 595,31 Lt valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 3 496,35 Lt valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. sausio 30 d. įgijo teisę į valstybinę pensiją, kuri iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama (mažinama) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. prašymą Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, pateikė sprendimą Nr. 1D-2243(11) ir Tarnybos 2014 m. kovo 17 d. pažymą Nr. 11DP(P)-1517 „Apie 2011–2013 m. pensijos dydį“.

Teismui pripažinus, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma / turėjo tapti žinoma 2011 m. vasario mėn., kai neišmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas nurodė, kad terminas skundui paduoti atnaujintinas, kadangi pareiškėjas, nuo 2011 m. vasario mėn. gaudavęs sumažintą valstybinę pensiją nemanė, jog pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 4 straipsnį ir buvo sumažinta valstybinė pensija. Apie galimą savo teisių pažeidimą dėl Laikinojo įstatymo taikymo pareiškėjas sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, dar iki jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., bet ir tokiu atveju nepraėjo 3 metų terminas nuo sužinojimo apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad apie tai, jog valstybinės pensijos nepriemoka nebus išmokėta, jis sužinojo susipažinęs su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Ministerijos raštu dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, apie teisę reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo sužinojo ir iš Lygių galimybių kontrolieriaus 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03. Pareiškėjas, susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, supratęs, kad be teismo sprendimo neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta, su 2014 m. vasario 14 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, ir tik gavęs atsakymą į šį prašymą (t. y. skundžiamą Ministerijos sprendimą) galutinai sužinojo, kad valstybinės pensijos nepriemoka be teismo sprendimo nebus išmokėta.

Pareiškėjas rėmėsi Konstitucijos 23, 52 straipsniais, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisingumo, proporcingumo, socialinės darnos principais, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovai nurodė, kad Ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojusius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra galimas. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, o Konstituciniame Teisme rengiama byla tik dėl šio straipsnio taikymo pratęsimo pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį 2013 metams. Atsakovai darė išvadą, kad hipotetiškai priteistina nebent valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (jeigu Konstitucinis Teismas pripažintų Laikinojo įstatymo 15 straipsnį antikonstituciniu). Atsakovai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nurodė, kad pareiškėjas apie paskirtos valstybinės pensijos mažinimą sužinojo / turėjo sužinoti 2011 m. vasario mėn., kai jam pirmą kartą išmokėta sumažinta valstybinė pensija, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo reikšti. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, nuo kada turėtų būti skaičiuojamas terminas kreiptis į teismą, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Atsakovų teigimu, pareiškėjo argumentai, susiję su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, niekaip neturėtų būti siejami su terminu ar jo atnaujinimu, nes šiame nutarime valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pripažintas teisėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjo skundas, grindžiamas tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų antikonstitucingumu, atmestinas kaip neturintis teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas pažymi, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, socialinio solidarumo imperatyvai reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 bei 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, kas, pareiškėjo manymu, reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai nurodo, kad Ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal 4 straipsnį nėra taikomas. Atsakovai pažymi, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Atsakovai daro išvadą, kad pareiškėjo pensija ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstitucinio teismo nutarimus bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, lyginant asmenis, gaunančius socialinio draudimo pensijas su asmenimis, gaunančiais valstybines pensijas.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su Ministerijos veiksmų neteisėtumu, jam 2011 – 2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė