2021-01-27 Nr. AB-2047-3-61-3-03084-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-96-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03084-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. sausio 30 d. Pareiškėjas paaiškina, kad kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje reikalavimą, baldai ir sanitarinis mazgas dar mažino pareiškėjui tekusį kameros plotą.

3. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti, taip pat kamerose netinkamai įrengtas apšvietimas, norint skaityti, šviesa turi būti įjungta visą dieną, o nuo jos pareiškėjui skauda akis.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus ir fizinį nepatogumą, todėl prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, t. y. pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

7. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų buvo kamerose, atitinkamai buvo pritaikytas ir lentynų dydis, kad visiems asmenims, laikomiems kamerose užtektų vietos maisto produktams ir higienos reikmenims laikyti. Atsakovo atstovas paaiškino, kad kamerų plotas buvo pakankamai mažas, todėl ne visada pavykdavo įrengti didesnes spinteles ar lentynas, tačiau kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

8. Atsakovo atstovas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl 2 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. sausio 30 d. Vilniaus PN, atlyginimo.

11. Įvertinęs teisinį reguliavimą (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, byloje pateiktus duomenis apie kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,84 kv. m iki 4,08 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

12. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad kamerose trūko baldų, teismas, įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis (14.6–14.8 p.), Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2018 m. rugsėjo mėnesio pranešimą „Dėl R. M. skundo“, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečios kameros, kurioje ir kokio inventoriaus trūko, minėtus pareiškėjo argumentus atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai yra pernelyg abstraktūs, neparemti jokiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis ir konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.

13. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 16.7 punktu ir Lietuvos Respublikos higienos normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V–908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) 14 punktu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktais, atmetė pareiškėjo teiginius dėl patirtos žalos dėl netinkamo apšvietimo kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Teismas pažymėjo, kad, nors atsakovas nepateikė visų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimo aktų, tačiau pareiškėjas nedetalizavo konkrečių kamerų neatiktikties konkretiems teisės aktų reikalavimams, o rėmėsi bendro pobūdžio teiginiais dėl netinkamo kamerų apšvietimo, todėl atsakovui tektų pernelyg didelė našta pateikti įrodymus dėl tokių pareiškėjo bendro pobūdžio argumentų.

14. Teismas konstatavo, kad, nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, nekyla ir valstybės civilinė atsakomybė, nes nėra nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo skundo argumentus dėl jam tekusio ploto ir netinkamo apšvietimo, todėl pareiškėjas prašo tinkamai išnagrinėti jo skundo argumentus.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus dėl jam tekusio ploto ir higienos normų (netinkamo apšvietimo) pažeidimo.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija tik pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjui tekusio ploto ir higienos normų pažeidimo (netinkamo apšvietimo).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Įsakymu, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagrįstai visą kameros plotą dalino iš joje buvusių asmenų skaičiaus ir padarė pagrįstą išvadą, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K teko mažiausiai 3,84 kv. m ploto.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2976-415/2020). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-56-556/2021) Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, atmeta kaip nepagrįstą.

25. Vertindama pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo kamerų apšvietimo, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal HN 134:2015 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktų (b. l. 25–29) matyti, kad patikrinimų metu nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su apšvietimu.

26. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nurodytų CK 6.271 straipsnyje, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

27. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė