2021-03-10 Nr. AB-5046-3-61-3-00730-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-614-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00730-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus PN nebuvo užtikrintas jo privatumas, maudantis jis buvo stebimas kitų nuteistųjų, kadangi dušuose nebuvo jokių skiriančių sienelių ar užuolaidų. Pareiškėjas jautė gėdą, patyrė patyčias iš kitų suimtųjų.

2.2. Vilniaus PN taip pat nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis taksofonu: Vilniaus PN 3 aukšte buvo įrengtas taksofonas, neatskirtas pertvaromis ar sienelėmis nuo kitų taksofonų. Šiame aukšte nuolat būdavo apie 100 nuteistųjų, todėl pareiškėjas turėjo sunkumų taksofonu bendrauti su žmona apie santykius bei kitus asmeninius dalykus.

2.3. Dėl netinkamų kalinimų sąlygų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, gėdą, kančią, kurie išliko iki dabar, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 5 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktuose nebuvo įtvirtinto reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Nuo 2017 m. dalis prausimosi vietų viena nuo kitos atskirtos pertvaromis. Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu ir patirtų stiprių neigiamų emocijų, vertintini kaip bandymas pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė prašymų ar skundų Vilniaus PN administracijai, nereiškė pretenzijų dėl netinkamai įrengtų dušų.

3.2. Teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitiko visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai, nuteistieji naudojosi įstatymo suteikta teise skambinti telefonu. Pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už 2016 m. kovo 15 d. – 2017 m. vasario 25 d. laikotarpį. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2017 m. vasario 26 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo užtikrintas jo privatumo naudojanti dušu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra reikalavimo įrengti pertvaras dušuose. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad nuo 2017 m. pradžios Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse dalis prausimosi vietų buvo atskirtos pertvaromis, o nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. Nuo 2018 m. vidurio pertvaros įrengtos visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog jo teisė pasirinkti dušą su pertvara nuo 2017 m. iki 2018 m. vidurio buvo pažeista. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų, ar kad būtų buvusi pažeista pareiškėjo teisė naudotis dušu rečiau, nei kartą per savaitę, kaip nustatyta HN 134:2015 44 punkte. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų veiksmų.

7. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis taksofonu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 102 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 124 punkto nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato reikalavimo dėl taksofonų aparatų izoliavimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl pokalbių privatumo užtikrinimo. Be to, pareiškėjo teiginiai apie patirtus gilius išgyvenimus ir kitų asmenų akivaizdoje patirtą pažeminimą yra abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog naudojimosi taksofonu sąlygos buvo netinkamos ir kad dėl jų pareiškėjas neteko galimybės bendrauti su artimaisiais, todėl patyrė reikšmingus ar nepataisomus neturtinius padarinius.

8. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, todėl nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 9. Pareiškėjas M. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

9.1. Vilniaus PN administracija pažeidė pareiškėjo privatumą naudojantis dušu ir taksofonu. Dušuose jis buvo stebimas kitų nuteistųjų, iš jo tyčiojosi. Taksofonai nebuvo atitverti pertvaromis, todėl pareiškėjas turėjo kalbėtis su artimaisiais girdint kitiems nuteistiesiems. Pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

10.1. Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, suformuotą teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimtą sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN administracijos / pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų (privatumo kalbant telefonu ir naudojantis dušu neužtikrinimo), skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teisimo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės pakartoja skunde, paduodame pirmosios instancijos teismui, nurodytus nusiskundimus.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindai nėra konkretūs, pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

17. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo padarytomis išvadomis, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu ir kalbant telefonu, papildomai pažymi, kad pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; kt.).

18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse nuo 2017 m. pradžios dalis dušinių vienos nuo kitų atskirtos pertvaromis; nuo 2018 m. vidurio pertvaros įrengtos visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose (b. l. 18–20). Pareiškėjas nesiskundė atsakovo atstovui, jog nėra užtikrinamas privatumas naudojantis dušu, kuris yra atskirtas pertvaromis (ar kad jis negalėjo naudotis tokiu dušu), byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai ignoravęs pareiškėjo žmogiškąjį orumą, t. y. kad buvus pareiškėjo prašymui, atsisakė imtis priemonių dėl privatumo jam naudojantis dušu užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nustačius, jog Vilniaus PN ne visi dušai atskirti pertvaromis, t. y. jog buvo galimybė pasinaudoti dušu su pertvaromis, nenustatoma, kad buvo pažeistas nuteistųjų privatumas naudojantis dušu ir jie patyrė neturtinę žalą, kuri jiems turi būti atlyginta pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020; kt.).

19. Teisės aktai taip pat nenustato pareigos pataisos įstaigai telefoną, kuriuo nuteistieji skambina artimiesiems, įrengti atskiroje patalpoje. Teisės aktai taip pat nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN 1-ojo korpuso telefonai (2 vnt.) su gaubtu nuo lietais įrengti prie įėjimo į korpusą iš lauko pusės (b. l. 16–17); nuo 2018 m. spalio 15 d. kiekviename Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso aukšte įrengtas telefonas su sienelėmis iš abiejų pusių su įspėjimu gerbti kalbančius, elgtis santūriai ir netriukšmauti (b. l. 23–26). Taigi Vilniaus PN administracija įrengdama telefonus pagal galimybes stengėsi sudaryti kuo patogesnes sąlygas nuteistiesiems naudotis telefonu. Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad laisvės atėmimo vietos pareigūnams teisės aktai nustato pareigą, kad būtų nuolat užtikrinta skambinančiųjų priežiūra (ir kontrolė) pokalbių metu. Siekdami įgyvendinti šią teisės aktų jiems įtvirtinta pareigą, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį besinaudojantį teise paskambinti ir nustačius pažeidimą, jo pokalbį nutraukti. Toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, kadangi, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisės paskambinti telefonu ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas. Pareigūnai, prižiūrėdami asmenis, besinaudojančius skambučio teise, įgyvendina jiems įtvirtintą pareigą laisvės atėmimo vietose užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendina nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardo konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-968/2011).

20. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokia kontrolė gali apriboti asmenų privatumą, sukelti tam tikrų neigiamų patyrimų, tačiau taip pat konstatuotina, kad tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais, bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu, kol tai asmeniui nesukelia itin rimtų neigiamų padarinių, galėjusių nulemti neturtinės žalos kilimą.

21. Byloje nenustatyti Vilniaus PN administracijos ar pareigūnų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, todėl viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

22. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Milda Vainienė