2020-01-15 Nr. AB-1078-3-61-3-00829-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-496-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00829-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. J. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 100-314 ir įpareigoti Lukiškių TI-K priimti D. J. visai likusiai bausmei atlikti pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalį ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr. 321, tačiau šią skundo dalį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti, kadangi pareiškėjas nesilaikė įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

3. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Kybartų pataisos namų administracijai pateikė prašymą ir sutikimą, kad būtų perkeltas į Lukiškių TI-K likusiai bausmės daliai atlikti bei pateikė rašytinius įrodymus, gautus iš pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus, Kaišiadorių apylinkės teismo, Kauno apygardos prokuratūros Šeštojo skyriaus bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kurie pagrindė tokio perkėlimo būtinybę. Teigė, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė jį perkelti iš pataisos namų į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovas nesilaiko įstatymų, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Dėl tokio nepagrįsto minėtos institucijos neveikimo D. J. patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, depresiją bei orumo pažeminimą. Patirtą žalą pareiškėjas vertina 10 000 Eur suma.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K, atsakydama į Kybartų pataisos namų 2018 m. vasario 19 d. paklausimą Nr. 1/2-1113 dėl nuteistojo D. J. perkėlimo į Lukiškių TI-K visam bausmės laikotarpiui, 2018 m. vasario 28 d. rašte Nr. 100-314 „Dėl informacijos pateikimo“ Kybartų pataisos namams nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalimi, nuteistasis, išskyrus šio kodekso 142 straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus, iš pataisos namų gali būti perkeltas į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo tik jo sutikimu, tačiau perkelti nuteistąjį iš pataisos namų į kalėjimą atlikti tolesnę bausmę leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje įstaigoje negalima. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad neturi galimybės nuteistiesiems, perkeltiems į kalėjimą pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalį, suteikti laikymo sąlygas atitinkančias pataisos namų laikymo sąlygas, nurodė planinio nuteistųjų bei suimtųjų skaičiaus viršijimą ir pažymėjo, kad negali priimti nuteistojo D. J. atlikti jam paskirtos bausmės, kadangi įstaigos administracija neturi galimybės įgyvendinti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalies nuostatų, o nuteistųjų perkėlimas iš pataisos namų į kalėjimą pagal minėtą nuostatą pablogins kriminogeninę būklę įstaigoje. Atsakovo nuomone, minėtas raštas neturi individualiam administraciniam aktui būdingų požymių ir pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad D. J. teiginiai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl galbūt padarytos neturtinės žalos, o jos dydis nėra grindžiamas įrodymais. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, sąlygų, todėl nėra pagrindo D. J. priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo D. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K, atsakydamas į Kybartų pataisos namų 2018 m. vasario 19 d. paklausimų Nr. 1/2-11 13 dėl nuteistojo D. J. perkėlimo į Lukiškių TI-K visam bausmės laikotarpiui, 2018 m. vasario 28 d. rašte Nr. 100-314 „Dėl informacijos pateikimo“ Kybartų pataisos namus informavo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalimi, Lukiškių TI-K neturi galimybės nuteistiesiems, perkeltiems į kalėjimą minėto kodekso 69 straipsnio 2 dalies principu, suteikti laikymo sąlygas atitinkančias pataisos namų laikymo sąlygas dėl didelio nuteistųjų ir suimtųjų skaičiaus.

8. Aptaręs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia būti perkeltas iš Kybartų pataisos namų į Lukiškių TI-K, tačiau be jo paties paaiškinimo, kuris remiasi tik prielaida, objektyvių duomenų, patvirtinančių realią grėsmę, kaip nustatyta minėtuose teisės aktų nuostatose, byloje nėra. Tik nustačius, kad Kybartų pataisos namuose grės bet kokio pobūdžio pavojus sveikatai ar gyvybei, gali būti siūloma Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškėją perkelti iš Kybartų pataisos namų į kitus pataisos namus. Lukiškių TI-K atsakyme, kuriuo buvo atsakyta į Kybartų pataisos namų raštą dėl pareiškėjo perkėlimo į Lukiškių TI-K, paaiškinta, kodėl D. J. negali būti perkeltas į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl jis negalėtų būti perkeltas į kitus pataisos namus ir kodėl tik Lukiškių TI-K pageidauja atlikti paskirtą likusią bausmę.

9. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neturi prievolės priimti visų pageidaujančių atlikti bausmę. Kalinimas Lukiškių TI-K yra vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka ir įvertinus galimybes suteikti nuteistajam bausmės atlikimo sąlygas, kurios atitiktų teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K minėtame rašte nurodė, kad negali priimti nuteistojo D. J. atlikti jam paskirtos bausmės, kadangi tuo metu įstaigos administracija neturėjo galimybės įgyvendinti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl nuteistųjų perkėlimas iš pataisos namų į kalėjimą pagal šią nuostatą, būtų pabloginęs kriminogeninę būklę įstaigoje. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus, turi būti atmesti kaip nepagrįsti. Nenustačius, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad jam nebuvo pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, jog Lukiškių TI-K administracija veikė nepagrįstai ir neteisėtai. Nenustačius Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos turtinei ar neturtinei žalai kilti, neliko būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo atstovo viešoji atsakomybė nėra galima, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nebuvo tenkintas.

III. 10. Pareiškėjas D. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

11. D. J. paaiškina, kad iš administracinėje byloje esančių duomenų yra akivaizdus atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip nustato teisės aktai. Pažymi, kad Kybartų pataisos namų pateikta išvada patvirtina, jog pareiškėjas nė vienuose pataisos namuose negali atlikti bausmės ir aiškiai yra nurodyti asmenys, keliantys jam grėsmę, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. D. J. akcentuoja, kad yra svarbus liudytojas keliose baudžiamosiose bylose, o tai yra teisės aktuose įtvirtinta svarbi priežastis jį perkelti į kalėjimą. Pareiškėjas nurodo, kad jau ne pirmą kartą buvo kreiptasi dėl jo perkėlimo į kalėjimą, o Lukiškių TI-K atsisako D. J. priimti ir taip yra ignoruojama jo teisė būti perkeltam į kalėjimą. Kadangi kyla pavojus pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, jis negali ramiai bei saugiai atlikti bausmės ir todėl išgyvena depresiją, dėl kurios gydosi, galimybių sumažėjimą, kadangi būdamas izoliuotas negali mokytis, lankyti užsiėmimų. D. J. nuomone, atsakovo atstovas pažeidžia jo teises į kalinimo taisyklėse nustatytas sąlygas, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais dėl reikalavimo nepagrindimo, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į D. J. skundą. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teikdamas apeliacinį skundą, D. J. nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas vertina kaip nepagrįstą ir kaip siekį pasipelnyti iš valstybės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl galbūt neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, netenkinant pareiškėjo D. J. prašymo jį perkelti iš pataisos namų į kalėjimą. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos turtinei ar neturtinei žalai kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina akivaizdų atsakovo atstovo neveikimą.

15. Kaip jau minėta, D. J. neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K nevykdo pareigos jį perkelti iš pataisos namų į Lukiškių TI-K toliau atlikti bausmę.

16. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

17. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje D. J. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas dėl nuteistųjų perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 321 patvirtintame Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše. Nuteistųjų perkėlimą į kitas pataisos įstaigas reguliuojančio Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 69 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje.

Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistasis, išskyrus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus, iš pataisos namų gali būti perkeltas į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo tik jo sutikimu. Iš pataisos namų į kalėjimą perkeltiems nuteistiesiems taikomas pataisos namuose laikomiems nuteistiesiems nustatytas režimas.

Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 4 dalis). Pagal ginčui aktualios redakcijos Aprašo 3.2.1, 3.2.2 ir 3.2.3 punktų nuostatas, kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga.

Išvadą tvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Patvirtintos išvados dėl nuteistojo perkėlimo pagrindu priimamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad teisė spręsti dėl nuteistųjų perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą esant išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, yra išimtinė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetencija.

Nuteistųjų perkėlimą reglamentuojantys teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumato pareigos Lukiškių TI-K priimti sprendimą dėl asmens perkėlimo ar neperkėlimo, todėl ši institucija ir negali būti atsakinga dėl pareiškėjo neperkėlimo ir dėl to jam galbūt kilusios žalos.

19. Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 28 d. rašte Nr. 100-314, nurodydamas priežastis, dėl kurių negali įgyvendinti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalies nuostatų ir D. J. priimti atlikti jam paskirtos bausmės įstaigoje, jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo neperkėlimu, neatliko, o tiesiog pateikė informaciją. Lukiškių TI-K paaiškinimas, kad ši institucija negali priimti pareiškėjo atlikti bausmę, negali būti laikomas sprendimu jo neperkelti, sukeliančiu D. J. teisines pasekmes, kadangi tokį sprendimą galėtų priimti tik Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Būtent ši institucija privalo įvertinti visas svarbias aplinkybes dėl asmens būtinybės perkelti iš vienos įstaigos į kitą. Taigi, Lukiškių TI-K veiksmai nagrinėjamu atveju jokių neigiamų pasekmių D. J. sukelti negalėjo. Kadangi Lukiškių TI-K jokių pareiškėjo teisėms įtakos turinčių sprendimų, susijusių su jo perkėlimu, nepriėmė ir jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti Lukiškių TI-K civilinei atsakomybei ir kartu nėra pagrindo iš nurodytos institucijos priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

20. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą atmesti D. J. skundą grindė netinkamais motyvais nagrinėjamos situacijos kontekste. Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamos teismo sprendimo rezoliucinė dalis atmesti pareiškėjo skundą yra teisinga, tačiau apeliacinės instancijos teismas keičia skundžiamo teismo sprendimo motyvaciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju yra pagrindas skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė