2021-04-28 Nr. AB-9003-3-61-3-01779-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-261-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01779-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. J. 2019 m. gegužės 10 d. kreipėsi į teismą su skundu, pašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 85 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 19 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu, kuris nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Sienelės įrengimas neatitiko higienos normų reikalavimų, nes turi būti įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa. Jis visą laiką galėjo būti stebimas tiek įstaigos darbuotojų (prižiūrėtojų), tiek kitų nuteistųjų. Į Lukiškių TI-K kreipėsi su prašymais pagerinti aptartas sąlygas, tačiau įstaigos administracija paaiškino, kad privatumo užtikrinimui yra įrengtos užuolaidos. Kameroje nebuvo įrengta ventiliacija, todėl, naudojantis sanitariniu mazgu, jautėsi nemalonus kvapas. Taip pat nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis dušu, nes pertvaros aukštis tik 1,6 m aukščio, plotis apie 1 m, todėl jis visą laiką galėjo būti stebimas per stebėjimo langelį įstaigos darbuotojų (prižiūrėtojų) arba kitų asmenų, esančių duše. Dėl skunde išvardintų priežasčių jis teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, psichologinių sukrėtimų, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą bei nemalonių fizinių potyrių, sutriko nervų sistema, tapo nervingesnis, todėl jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovo atstovo Vilniaus PN. Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino:

3.1. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.5 punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

3.2. Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir TIĮET). Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinti natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys. Siekianti užtikrinti nuteistųjų privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušinės patalpas nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

3.3. Patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS), nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Jis savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, kuo būtent pasireiškia jam padaryta neturtinė žala. Tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

4. Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriuose nurodė, kad atsakovo pateikta informacija yra klaidinga. Papildomai paaiškino, kad dušuose, į kuriuos buvo vedamas, nebuvo atskiros persirengimo kabinos. Pareiškėjo manymu, senatis negali būti taikoma pažeidimams, susijusiems su Konvencijos taikymu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 19 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2019 m. gegužės 10 d. Teismo vertinimu, apie savo teisių pažeidimus jis žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė dvasinių išgyvenimų, psichologinių sukrėtimų, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą bei nemalonius fizinius potyrius, sutriko nervų sistema. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį, teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. gegužės 9 d., todėl šią skundo dalį atmetė (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Teismas toliau analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. vasario 18 d. (2019 m. vasario 19 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus).

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, teismas analizavo PĮĮET 16.5 punkto nuostatas, taip pat vadovavosi EŽTT ir LVAT praktika. Teismo vertinimu, nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Taip pat sanitarinį mazgą atskirianti užuolaida nėra laikoma tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, asmens privatumo užtikrinimo aspektu. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kuriais nebuvo pagrindo abejoti, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu atskirais periodais nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. vasario 18 d. buvo laikomas 660 parų, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

8. Dėl skunde nurodyto pažeidimo, susijusio su atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje įrengimu, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog kamerose esantys langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nėra nustatytų reikalavimų įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitarinio mazgo patalpoje. Iš Lukiškių TI-K paaiškinimų matyti, kad šis reikalavimas Lukiškių TI-K yra tinkamai įgyvendinamas. Atsižvelgiant į tai teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su galimybės vėdinti patalpas nesudarymu. Pareiškėjo argumentų dėl nemalonaus kvapo teismas nevertino.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo, naudojantis dušu, neužtikrinimo, teismas analizavo HN 134:2015 29 punkto (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 1 d.), 3, 44 punktų nuostatas. Iš byloje pateikto atsakovo atstovo atsiliepimo ir Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės mėn. pranešimo teismas nustatė, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose tarp dušų yra įrengtos pertvaros, kurios bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo nei vieno konkretaus atvejo, kuomet jis buvo stebimas kitų kalinių ar prižiūrėtojų, ko pasėkoje patyrė jo nurodomų nepatogumų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas privatumas naudojantis dušu, o vien tik bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

10. Įvertinęs CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos sampratą, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atsirado realios pasekmės jo sveikatai, įtakotos netinkamų kalinimo sąlygų ir kitas aplinkybes, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 700 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimus nurodytais sprendime aspektais (sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrinant privatumo). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 85 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų masto nustatytų neteisėtų veiksmų kontekste.

III. 11. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei, iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo pirminį ir šį skundą, priimti naują sprendimą, kuriuo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 85 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 19 d.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad jis nenurodė, kokie pažeidimai jo atžvilgiu buvo padaryti. Pažymi, kad jis skunde teismui aiškiai išdėstė, kokie pažeidimai buvo įvykę, jog, atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, buvo pažeistas jo privatumas, nes gyvenamojoje kameroje nebuvo įrengta atskira patalpa atlikti gamtinius reikalus, todėl jį galėdavo stebėti įstaigos pareigūnai bei kiti nuteistieji gyvenamojoje kameroje, dėl to patyrė dvasinių išgyvenimų, psichologinių sukrėtimų ir kt., taip pat buvo išdėstęs, jog buvo neužtikrintas privatumas naudojantis dušu, nes jis patyrė nepilnavertiškumo jausmą, dvasinių išgyvenimų. Patirtų išgyvenimų mastas buvo šiek tiek mažesnis nei dėl sanitarinio mazgo, bet tai nereiškia, jog dvasiniai išgyvenimai patirti duše gali būti vertinami kaip nereikšmingi. Be kita ko, šis klausimas dėl duše patirtų pažeidimų jau yra išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje Nr. I-3372-815/2019, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Toje byloje buvo nagrinėjamas kito nuteistojo privatumo pažeidimo klausimas, su kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje ir vedamas į dušą 148 savaites, todėl, pareiškėjo manymu, nurodytas privatumo pažeidimas, naudojantis dušu su kitu nuteistuoju, yra pagrįstas.

12.2. Teismas nenagrinėjo privatumo pažeidimo, naudojantis tualetu, atliekant bausmę gyvenamojoje kameroje vienam asmeniui ir nepagrįstai nustatė, kad pažeidimas buvo nustatytas tik tuo atveju, kai jis atliko bausmę gyvenamojoje kameroje su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjas nurodo, kad privatumo pažeidimas buvo ir tuo laikotarpiu, kai gyvenamojoje kameroje bausmę atlikinėjo vienas. Privatumo pažeidimas kilo dėl nuolatinio pareigūnų stebėjimo per stebėjimo langelį duryse. Pareigūnų veiksmai taip pat sukeldavo diskomfortą ir daug kitų išgyvenimų. Dėl netikėto pareigūnų stebėjimo, kuris vykdavo tuo metu, kai jis atlikdavo gamtinius reikalus, kildavo nepasitenkinimas, pyktis, neretai ir konfliktinės situacijos. Pagal teismų praktiką analogiškose bylose teismai konstatuoja privatumo pažeidimo faktą, kai nuteistasis gyvenamojoje kameroje atlieka bausmę vienas.

12.3. Dėl skunde nurodyto pažeidimo, susijusio su atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje įrengimu, pareiškėjas pažymi, kad kamerose esantys langai negali užtikrinti nuolatinio vėdinimo ištisus metus, nes šaltuoju žiemos laikotarpiu langai nėra pritaikyti vėdinti, dažnai būna užkalami polietileno plėvele, kad būtu galima užtikrinti normalią gyvenamosios patalpos temperatūrą. Šiltuoju metų laiku vėdinant natūraliu būdu įstaigos administracija negali užtikrinti išėjimo iš kameros, nes didžiąją dalį paros laiko 23 valandas turi praleisti kameroje, todėl dažnai vėdinimo negalima atlikti, nes kameroje būna labai šalta. Tai, kad nacionaliniai teisės aktai neįpareigoja įrengti mechanines oro vėdinimo sistemos gyvenamojoje patalpoje, kurioje tualetas nėra atskirtas nuo bendro naudojimo patalpos, nereiškia, kad tai nesukuria pagrindo pažeidimui konstatuoti. Šiuo atveju turi būti vertinama, ar buvo pamintas principas su visais asmenimis elgtis nustatytais žmogiškumo standartais įteisintais ne tik Lietuvos teisės aktais, bet ir tarptautinės teisės normomis.

12.4. Teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų senaties terminą, remdamasis vien prielaidomis, nepateikdamas jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų nustatyti faktą, kad jis, tyčia vilkindamas procesą, nesikreipė į teismą dėl jo teisių pažeidimo. Jis buvo kalinamas itin griežto režimo kalėjime, atribotas nuo visuomenės, nuo interneto prieigos, mokslų ir pan. Jis teisinio išsilavinimo neturi, todėl teisinių dalykų išmanyti negali, tik pervežtas į kitą įkalinimo įstaigą, kurioje jam buvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos, atskirtas tualetas, mechaninis vėdinimas, atskiros dušo kabinos, jis suprato, kiek ilgai teko patirti Lukiškių TI-K nežmoniškas kalinimo sąlygas. Jis buvo pervežtas į kitą įkalinimo įstaigą 2019 m. vasario 19 d., o 2019 m. balandžio 1 d. kreipėsi į teismą dėl 10 metų patirtų nežmoniškų kalinimo sąlygų. Tai sukėlė jam sunkių išgyvenimų, emocines krizes, pykčio priepuolius, nepilnavertiškumo jausmą bei fizinius sutrikimus, susijusius su tuštinimosi procesu. Pareiškėjas prašo įsigilinti į šiuos jo teisės pažeidimus visą kalinimo laikotarpį.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, kuris šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

14. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN (iki reorganizacijos Lukiškių TI-K) neužtikrinimo nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. vasario 19 d., atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi, praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas 2016 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. vasario 18 d. (2019 m. vasario 19 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus), teismas konstatavo, kad pataisos įstaigoje pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, kuomet jis kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu (660 parų), todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

17. Dėl minėto teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu bei teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl skunde nurodytų aplinkybių (dėl privatumo duše neužtikrinimo, dėl privatumo, naudojantis tualetu, neužtikrinimo, kai kameroje jis buvo laikomas vienas, dėl atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje neįrengimo), taip pat mano, kad teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų senaties terminą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93). Taigi pagal EŽTT, kuris taiko ir aiškina Konvencijos nuostatas, jurisprudenciją nėra draudžiama taikyti nacionaliniuose valstybių teisės aktuose įtvirtintą ieškinio (skundo) senaties terminą.

20. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. LVAT, spręsdamas tokio pobūdžio kaip kilęs šioje byloje ginčus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018).

21. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2016 m. gegužės 9 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad jis iki 2016 m. gegužės 9 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Teisinių žinių trūkumas nelaikytinas svarbia priežastimi, dėl kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galbūt pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti galėjo būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų šiuo aspektu, pripažįsta, kad minėtas teismas pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu šioje byloje nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. vasario 18 d. (2019 m. vasario 19 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus).

23. Vertinant apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų aplinkybių dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu, neužtikrinimo, atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje neįrengimo, pirmiausia pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

25. LVAT praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr. pvz., LVAT 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, kad jo kalinimo laikotarpiu duše privatumui užtikrinti buvo įrengtos pertvaros, kurių aukštis 1,6 m, plotis apie 1 m. Pareiškėjas nesiskundė, kad turėjo ribotą galimybę naudotis dušu, karštu vandeniu ar pan., todėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas savaime nelaikytina aplinkybe, sudarančia pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos priteisimas nėra galimas.

26. Vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

27. Teisėjų kolegija sutinka, kad Lukiškių TI-K, pareiškėjui neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybė, jog asmuo kameroje buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Tokios nuostatos laikomasi ir ankstesnėje LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020; 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tualetu, buvo pažeista tik tuomet, kai kamerose jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Šiuo atveju privatumo, naudojantis tualetu, pažeidimas turėjo būti konstatuotas visą ginčui aktualų laikotarpį (nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. vasario 18 d.), kai kameroje pareiškėjas buvo laikomas tiek vienas, tiek kartu su kitu asmeniu, t. y. 1 006 dienas.

28. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neįrengtos atskiros oro šalinimo sistemos Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose esančiuose sanitariniuose įrenginiuose, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamam ginčo laikotarpiui (2016 m. gegužės 10 d.–2019 m. vasario 18 d.) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams. Pareiškėjas neneigia, kad kameras galėjo išvėdinti natūraliu būdu per langus. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Pareiškėjo argumentai, kad šaltuoju laikotarpiu langai nėra pritaikyti vėdinti, nes daugeliu atveju būna užkalami polietileno plėvele, o šiltuoju metu kamerose vėdinimo negalima atlikti, nes būna šalta, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nevertinami, nes šių argumentų pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs.

29. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka.

30. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (700 Eur) nėra adekvatus atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai žalai.

31. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 3 000 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

32. Pareiškėjas prašo priteisti jam 85 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

33. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 3 000 Eur. Teisėjų kolegija atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjui J. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 3 000 (tris tūkstančius) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė