2019-04-10 Nr. AB-9076-3-61-3-03775-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1351-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03775-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija) 500,76 Eur turtinės žalos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004510 dėl poilsinės kelionės į Turkijos regioną Antaliją. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2015 m. gegužės 10 d. Už kelionę dviem asmenims (R. P. ir A. K.) buvo sumokėta 520,74 Eur (1 798 Lt) suma. Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Už neįvykusią kelionę pinigai nebuvo grąžinti, pareiškėjai sumokėta tik 19,98 Eur dydžio draudimo išmoka.

3. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai rodo, kad valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja ginčija Turizmo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio nuostatas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, dėl kurių valstybei galėtų kilti atsakomybė prieš pareiškėją.

6. Atsakovas pažymėjo, kad neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija (toliau – ir Komisija) arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

7. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, t. y. Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl Kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Kilusiam ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymą įgyvendinantys teisės aktai galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma sudaryta. Be to, kaip matyti iš pateikto mokėjimo nurodymo, pareiškėja 520,74 Eur (1 798 Lt) pervedė į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, o šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis. Be to, pinigai pervesti anksčiau, nei sudaryta paslaugų teikimo sutartis.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Departamentas paaiškino, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, jog sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 proc. minėtų įplaukų dydžio. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 proc., nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Departamentas taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

12. Departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Be to, pareiškėja turėtų žalos reikalauti iš ją sukėlusių asmenų.

13. Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-478-653/2015).

14. Departamentas dėl prašomos priteisti turtinės žalos dydžio nurodė, kad vadovaujantis Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756, draudimo bendrovės Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 25,81 Eur draudimo išmoką, lygią 4,96 proc. patirtos turtinės žalos iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo. Kokiu pagrindu UAB „Cherry Media LT“ 2015 m. sausio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 114 pareiškėjai grąžino 19,98 Eur sumą, Departamentas duomenų neturi. Teismui nusprendus atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, Departamento manymu, pareiškėjos patirtos turtinės žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas iš sumokėtos už kelionę sumos atimant už neįvykusią kelionę pareiškėjos gautą 25,81 Eur draudimo išmoką.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjos R. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 494,93 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. lapkričio 13 d., kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

16. Teismas nustatė, kad tarp R. P. (užsakovės) ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta kelionės paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004510 dėl kelionės į Turkiją, Antaliją (toliau – ir Paslaugų sutartis). Šioje sutartyje nurodyta, jog į kelionę kartu su R. P. 2015 m. gegužės 10–16 d. vyks ir A. K.. R. P. 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 343 į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą pervedė 520,74 Eur (1798 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodė: „Beta.lt order# (415136713)“. Numatyta kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V- 274 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.

17. Nustatyta, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjai pervedė 25,81 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Likusi už kelionę sumokėta suma pareiškėjai nebuvo grąžinta.

18. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju ir dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos turi atlyginti. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai turtinę žalą dėl to, jog Turizmo paslaugų sutartis nepasirašyta, o mokėjimo pavedimai nepatvirtina, kad pareiškėja yra sumokėjusi šioje sutartyje nurodytą sumą. Teismas nurodė, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja Turizmo Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos. Turizmo įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 str. 1 d.), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo, o tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Teismas nurodė, kad vertinti, jog Paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, neturi jokio pagrindo.

19. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 343 pervedė 520,74 Eur (1798 Lt) sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ už interneto portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Turkiją, Paslaugų sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia ir tai, jog pareiškėja kompetentingo teismo buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėja skunde nurodė, jog gavo draudimo išmoką, kurios suma yra 19,98 Eur, ir pateikė 2015 m. sausio 2 d. UAB „Cherry Media Lt“ mokėjimo nurodymo Nr. 114 19,98 Eur sumai kopiją. Mokėjimo nurodyme skiltyje „Mokėjimo paskirtis“ nurodyta: „Grąžinimas už kuponą: 3259 B654937571 Akcija: 417717442 417903152“. Teismo vertinimu, šis dokumentas nepatvirtina draudimo išmokos pagal Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašą išmokėjimo fakto. Teismo vertinimu, šiame mokėjimo nurodyme nurodytos sumos laikyti kitokio pobūdžio kompensacija už neįvykusią kelionę taip pat nėra pagrindo (neatitinka kuponų numeriai), 25,81 Eur dydžio draudimo išmoką mokėjimo nurodymu pareiškėjai pervedė ne UAB „Cherry Media Lt“, o Ergo Insurance SE Lietuvos filialas. Todėl, teismas įvertinęs sumą, sumokėtą už kelionę (520,74 Eur), ir išmokėtą kompensacijos dydį (25,81 Eur), darė išvadą, kad pareiškėjai liko negrąžinta 494,93 Eur, t. y. didžioji dalis patirtų išlaidų kelionei įsigyti. Teismas, konstatavęs faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, nustatė, jog yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš teismo sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

23. Atsakovas teigia, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pritardamas kitose bylose teismų padarytoms išvadoms, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

24. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

25. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

26. Atsakovo teigimu, teismas pareiškėjai nepagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjos pateikta Turizmo paslaugų sutartis nepasirašyta, t. y. pareiškėja nepagrindė, kad tarp jos ir Kelionių organizatoriaus susiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Be to, pareiškėjos pateiktame mokėjimo nurodyme įvardyta mokėjimo paskirtis neįrodo, jog 520,74 Eur buvo sumokėti už UAB „Freshtravel“ organizuojamą kelionę, nes jame nurodytas kitas gavėjas – UAB „Cherry Media LT“.

27. Atsakovo vertinimu, teismas turėjo priteistinos žalos dydį sumažinti 19,98 Eur suma, nes pareiškėja pati pateikė teismui įrodymą, kad jai buvo grąžinta 19,98 Eur suma už neįvykusią kelionę, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėja nurodytos išmokos negavo.

28. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 520,74 Eur sumai. Teismo sprendimui įsiteisėjus minėtoje civilinėje byloje, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal šioje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

30. Pareiškėja R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Pareiškėja nepritaria apeliacinio skundo argumentui, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėja su UAB „Freshtravel“ sudarė Paslaugų sutartį, nes ji pateikė sudarytos Paslaugų sutarties kopiją prie skundo. Iš Paslaugų sutarties turinio galima daryti išvadą. kad kelionės paslaugų pardavėjas buvo UAB „Freshtravel“. Dėl atsakovo argumentų dėl 19,98 Eur sumos išskaičiavimo iš priteistinos žalos dydžio pareiškėja palieka spręsti apeliacinės instancijos teismui jo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Byloje ginčas kilo dėl 500,76 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai 494,93 Eur turtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad yra visos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti, nustatytos CK 6.271 straipsnyje (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis rūšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos privalo atlyginti valstybė. Taip pat pareiškėjai buvo priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (procesinės palūkanos) už priteistą sumą nuo skundo priėmimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas sumažino pareiškėjai priteistiną atlygintinos turtinės žalos dydį, nustatęs, kad pareiškėjai Ergo Insurance SE Lietuvos filialas sumokėjo 25,81 Eur.

34. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo tenkintas pareiškėjos skundas iš dalies, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, be to, pareiškėjai suteikta teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Taip pat atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjai priteista turtinės žalos atlyginimo suma turėjo būti sumažinta ir 19,98 Eur suma, kurią pareiškėjai grąžino UAB „Cherry Media Lt“ mokėjimo nurodymu Nr. 114.

35. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja su Kelionių organizatoriumi 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė Turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Turkiją (Antaliją) (kelionės kaina –1 798 Lt (520,74 Eur)), pareiškėja mokėjimo nurodymu pervedė 520,74 Eur kelionių organizatoriaus tarpininkui, tačiau kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas į pareiškėjos sąskaitą pervedė 25,81 Eur. Pareiškėja byloje pateikė įrodymą, kad UAB „Cherry media“ už kuponą jai grąžino 19,98 Eur.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo UAB „Cherry media“ grąžintos 19,98 Eur sumos išskaičiuoti iš pareiškėjos patirtos žalos sumos, nes neįrodyta, kad pareiškėjos pateiktas mokėjimo nurodymas 19,98 Eur sumai įrodo kelionių draudimo grąžintiną sumą yra būtent dėl neįvykusios kelionės į Turkiją pagal Paslaugų sutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nes pati pareiškėja skunde nurodė, kad jai 19,98 Eur suma buvo grąžinta dėl neįvykusios kelionės, ir tai patvirtina byloje esantis UAB „Cherry media“ 2015 m. sausio 2 d. mokėjimo nurodymas Nr. 114, kurio mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad gavėjai R.

P. yra grąžinama už kuponą Nr. 3259B654937571. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjai grąžinta 19,98 Eur suma nėra laikytina draudimo išmoka ir UAB „Cherry media“ mokėjimo nurodyme nurodytas kupono numeris nesutampa su byloje pareiškėjos pateiktais kuponų numeriais, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nelaikytina netinkamu įrodymu byloje. Pareiškėja byloje neteikė įrodymų, kad 19,98 Eur suma jai grąžinta dėl kitos neįvykusios ar įvykusios kelionės, ar kitų priežasčių.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad 19,98 Eur suma nėra susijusi su jos sumokėta pinigų suma pagal Paslaugų sutartį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas sumažinti priteistinos žalos dydį 19,98 Eur suma, konstatuoti, kad pareiškėjos patirtos žalos dydis – 474,95 Eur. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje išmokų, kurias turistui UAB „Freshtravel“ kelionių tarpininkai grąžino keleiviams kaip komisinius (ar jų dalį) už suteiktas paslaugas neįvykus kelionei dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, dalimi mažinamas turistui priteistinos žalos dydis (pvz., žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-1253-552/2019 ir Nr. A-1254-552/2019).

36. Taigi pareiškėjos patirtos 474,95 Eur žalos faktą patvirtina byloje pateiktų įrodymų visuma (ABTĮ 56 str.) ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje Nr. B2-2316-653/2016 buvo patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas. Atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad pareiškėjai 474,95 Eur suma buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 buvo patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas ne dėl to, jog pareiškėjai buvo padaryta žala ir nustatyta, kad ta žala turi būti atlyginta.

37. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

39. Šioje nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT teismo praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. Įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 90/314 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

40. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, nustačiusi, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

41. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjos skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt. ).

42. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

43. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

44. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

45. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika.

46. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

47. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)). Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių patenkintas pareiškėjos skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

48. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog atsakovas privalo atlyginti pareiškėjai patirtą turtinę žalą, tačiau neteisingai nustatė atlygintinos turtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. iš atsakovo priteista 494,93 Eur suma sumažinama iki 474,95 Eur, kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos R. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Ūkio ministerija), 474,95 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir devyniasdešimt penkis euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. lapkričio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė