A-143-2135-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2135/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02450-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. L.,

atsakovo atstovui Arūnui Umbrasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – atsakovas, Kultūros paveldo departamentas) direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. P-330 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio vedėjo A. L. atleidimo iš pareigų“; 2) sugrąžinti į Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjo pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 28 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) teismui nusprendus, kad atleidimo atveju priklausė išeitinė pašalpa, ją priteisti.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas įsakymas neteisėtas, priimtas netinkamai taikant materialinės bei procesinės teisės normas, plečiamai jas aiškinant, siekiant pagrįsti jam nustatomą atsakomybės lygmenį, priimtas remiantis komisijos išvadomis, kurios surašytos neatlikus tyrimo, neįvertinus visų tyrimui reikšmingų faktinių aplinkybių, o tik gausiai cituojant teisės normas, kurios didžiąja dalimi absoliučiai nesusijusios su atliktu tarnybiniu tyrimu. Pažymėjo, jog Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-88-266/2010 bei Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-12-350/2011 buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį.

Didžiausia bausmė už inkriminuotą veiką yra iki ketverių metų laisvės atėmimo, todėl jo veiksmai, priešingi baudžiamajai teisei, priskiriami apysunkiam nusikaltimui, o ne sunkiam ar labai sunkiam, kaip konstatuojama komisijos išvadose. Nei pagal vieną BK straipsnį, numatantį atsakomybę už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, nebuvo pripažintas kaltu. Kaltu buvo pripažintas pagal BK 220, 222 ir 223 straipsnius, kurie priskiriami BK XXXII skyriui „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“, dėl to negali būti kaltinamas nusikalstama veika valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ir tuo pagrindu atleidžiamas iš valstybės tarnybos.

Be to, nusikalstamą veiką, priešingą baudžiamajai teisei, įvykdė 2005 m., t. y. tuo metu, kai valstybės tarnyboje nedirbo, todėl negalėjo nusižengti teisės aktams, reglamentuojantiems valstybės tarnybą bei viešuosius interesus. Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateikta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos sąvoka – nusikalstama veika ar bausmė siejama su veiksmais viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, viešoji paslauga – tai valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas.

Šioje sąvokoje apibrėžtų viešųjų paslaugų 2005 m. nevykdė. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punkte, pagal kurį yra atleistas iš pareigų valstybės tarnyboje, nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo padaro išvadą, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali eiti valstybės tarnautojo pareigų.

Paminėta norma, pagal kurią buvo atleistas iš Kultūros paveldo departamento Utenos padalinio vedėjo pareigų, suponuoja mintį, kad šio departamento direktorė D. V. turėjo gauti informaciją apie jo netinkamumą valstybės tarnybai Korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tokios informacijos jis neturi. Žino tik tiek, kad Kultūros paveldo departamentas 2011 m. kovo 28 d. raštu Nr. (2.30)2-709 „Dėl tarnybinės pagalbos“ kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir į Valstybės tarnybos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės tarnybos departamentas).

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija į Kultūros paveldo departamento paklausimą 2011 m. gegužės 11 d. raštu Nr. S-536-(2.5) atsakė, kad komisija atsakyti į paklausimą neturi teisinio pagrindo ir kad ji asmenų elgesį vertina tik atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms aspektu. Valstybės tarnybos departamentas į Kultūros paveldo departamento paklausimą 2011 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 27D-912 išreiškė nuomonę, kad paminėtos nuostatos pagal BK (BK 222 str. 1 d., 223 str. 1 d., 220 str. 1 d.) neapima Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytų sąlygų.

Pareiškėjo nuomone, Kultūros paveldo departamento direktorės įsakymu sudarytos komisijos išvados nėra pakankamos pripažinti jį neatitinkančiu valstybės tarnautojui keliamų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Nepakanka vien tik apsiriboti abstrakčiomis išvadomis, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatas, kad yra laikytinas turinčiu teistumą ir kad neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybei. Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio nuostatos įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 1 d., todėl teismų praktika dėl nepriekaištingos valstybės tarnautojo reputacijos nėra susiformavusi.

Jei yra atleistas iš valstybės tarnybos ne dėl savo kaltės, o darbdavio iniciatyva, tai ar neturėjo jam būti suteiktos socialinės garantijos: 1) įspėjimas teisės aktų nustatytais terminais dėl atleidimo iš valstybės tarnybos;

2) išeitinė pašalpa.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 22–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, įvertinusi pateiktus teismų nuosprendžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ir Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, komisija konstatavo, kad pareiškėjas, Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas, turi teistumą nuo 2011 m. sausio 21 d., nes teismo nuosprendžiu pripažinta, kad jis atliko nusikalstamas veikas, padarė žalą valstybei, o nuo 2011 m. liepos 1 d., įsigaliojus 2011 m. balandžio 28 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1369, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigų.

Jau vien teistumo atsiradimas, neatsižvelgiant į tai, ar paskirta bausmė tiesiogiai kliudo, ar ne eiti pareigas, taip pat, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, kad įstatymu yra nustatytas imperatyvus reikalavimas, jog asmuo, turintis teistumą, negali būti priimtas į valstybės tarnybą, akivaizdžiai patvirtina, kad toks asmuo negali eiti pareigų valstybės tarnyboje. Todėl pripažinta, jog yra pakankamas pagrindas pareiškėjui, Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjui, taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatas, o nuo 2011 m. liepos 1 d.

įsigaliojus 2011 m. balandžio 28 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1369 pripažinti, kad toks asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas pareiškėjas tarnybiniu pranešimu 2011 m. liepos 4 d. informavo Kultūros paveldo departamentą apie tai, jog yra pateikęs kasacinį skundą ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra priėmęs kasacinį skundą nagrinėti, sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų buvo atidėtas iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės kasacinę bylą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370/2011, kuria Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 21 d. nutartį pakeitė – nutraukė bylą dėl pareiškėjo nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, o, už nusikaltimus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes iš dalies sudėjus ir subendrinus, už šiuos nusikaltimus paskyrė 50 MGL dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį paliko nepakeistą. 2011 m. spalio 7 d. gavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370/2011, Kultūros paveldo departamento direktorius – valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, pripažino esant pakankamu pagrindu padaryti išvadą, jog Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir yra pagrindas jam taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 19 punkto nuostatas, todėl Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2011 m. spalio 19 d.

įsakymu Nr. P-330 pareiškėjas buvo atleistas iš Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjo pareigų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 106–112) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamo ginčo dalykas – Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. P-330, kuriuo Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjas pareiškėjas atleistas iš pareigų, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas yra atleistas iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punktą. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. balandžio 28 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 4, 9, 18, 29, 44 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 3-1, 30-1 straipsniais įstatymą Nr. XI-1369, kuriuo, be kitų papildymų, buvo nustatyti ir nepriekaištingos reputacijos valstybės tarnautojui reikalavimai.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 19 punktu. Įstatymas įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 1 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-88-266/2010 bei Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-12-350/2011 yra pripažintas kaltu pagal BK 222 (Apgaulingas apskaitos tvarkymas) straipsnio 1 dalį, 223 (Aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsnio 1 dalį ir 220 (Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas) straipsnio 1 dalį, nuosprendyje pripažinta, kad pareiškėjas neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybei.

Anykščių rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 11 d. nuosprendyje konstatavo, o apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti 5 763 Lt pelno mokesčio, į mokestinio laikotarpio nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis dėl 2005 m. gautų pajamų už suteiktas paslaugas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370/2011 Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 21 d. nutartį pakeitė – nutraukė bylą dėl pareiškėjo nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, o už nusikaltimus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus ir subendrinus, už šiuos nusikaltimus paskyrė 50 MGL dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį paliko nepakeistą. Teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinęs teismo posėdžių metu, konstatavo, jog A. L., siekdamas išvengti mokesčių, į deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo įmonės pajamas ir tuos duomenis pateikė valstybės įgaliotai institucijai. Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžiu A. L. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį. Priimant nuosprendį konstatuota, jog A.

L. padarė žalą valstybei, iš jo priteista 5 700 Lt pagal valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį į valstybės pajamas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas laikomas asmeniu, turinčiu teistumą, kuris galioja trejus metus (BK 93 str. 3 d.

a) p.). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos, todėl laikytina, kad teistumas atsirado nuo 2011 m. sausio 21 d. (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 336 str. 3 d.). Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 31 straipsnio 3 dalimi, teismas padarė išvadą, kad darbdavys privalėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų. Ištirti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra laikytinas asmeniu, turinčiu teistumą nuo 2011 m. sausio 21 d., kai teismo nuosprendžiu pripažinta, kad jis neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybei.

Todėl nuo 2011 m. liepos 1 d., įsigaliojus 2011 m. balandžio 28 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1369, toks asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigų. Teismas akcentavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 19 punktu. Įvertinęs šią teisės normą, teismas padarė išvadą, kad įstatymas numatė, jog sprendimas gali būti grindžiamas įvairiais duomenimis, todėl pareiškėjo motyvą, kad atsakovas nustatyta tvarka nesikreipė ir iš atitinkamų institucijų negavo reikiamų duomenų, laikė nepagrįstu.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11-672/2005 pateiktu Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto aiškinimu, nustatęs, jog pareiškėjas nuteistas už veiką, kuria jis padarė žalą valstybei, padarė išvadą, kad nuteisimas yra aplinkybė, kuri leidžia jį pripažinti asmeniu, neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-352/2009.

Nurodė, jog pareiškėjas atleistas iš Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vedėjo pareigų, t. y. iš valstybės tarnautojo, užimančio vadovaujančią padėtį, pareigų. Galiojančios moralės nuostatos leidžia daryti išvadą, jog asmuo, teistas už nusikalstamas veikas, kuriomis padaryta žala valstybei, negali eiti pareigų, susijusių su valstybės interesų užtikrinimu ir gynimu, negali dirbti darbo, kuriame jis privalo užtikrinti, kad kiti asmenys – tiek pavaldiniai, tiek tretieji asmenys – tausotų valstybės turtą ir gintų valstybės interesus.

Todėl, teismo vertinimu, padaryta išvada, jog pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų, yra pagrįsta, o spendimas dėl atleidimo yra teisingas. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis nubaustas du kartus, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo atleidimas iš pareigų buvo tik jo neteisėtos veikos pasekmė, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas už tą patį nusikaltimą nubaustas du kartus. Be to, nurodė, kad galiojantys norminiai aktai numato galimybę gauti išeitines pašalpas tuo atveju, jeigu asmuo atleidžiamas iš darbo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Ši formuluotė suprantama kaip situacija, kai atleidžiamas asmuo nenulėmė aplinkybių, sudarančių pagrindą atleisti jį iš einamų pareigų.

Šiuo atveju, pripažinus pareiškėją kaltu, jis atleistas iš darbo dėl aplinkybių, kurios kilo dėl jo tyčinių veiksmų, t. y. dėl veiksmų, kuriais jis tyčia padarė žalą valstybei. Todėl nėra pagrindo spręsti išeitinių pašalpų mokėjimo klausimo. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas ir netenkinamas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 116–119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje nėra savarankiško atleidimo pagrindo – įstaigos vadovo išvada, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Šio straipsnio 1 dalies 19 punktu įstaigos vadovui nustatytas reikalavimas daryti išvadą remiantis ne bet kokia tvarka gauta informacija, o Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka.

2. Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 4 punkto turinys turėtų būti aiškinamas neatsiejamai nuo kitų punktų ir neturėtų būti suprantamas kaip už bet kokį nusikaltimą, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei, ir neatsižvelgiant į tai, ar nusikaltimą padarė valstybės tarnautojas, ar ne. Teismas nepasisakė dėl to, kad nusikaltimą padarė asmuo, nebūdamas valstybės tarnautojas, kad nusikaltimas nėra priskiriamas sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams, kad nusikaltimas nėra priskiriamas nusikaltimams valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ir kad jis nėra korupcinio pobūdžio.

3. Iš valstybės tarnybos yra atleistas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punktą, o ne pagal 16 punktą, todėl priimant sprendimą šioje byloje paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A11-672/2005 neturėtų būti vadovaujamasi.

4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 pateiktas materialinės teisės normos išaiškinimas siejamas ne su bet kokio asmens padaryta nusikalstama veika, o su pareigūno padaryta nusikalstama veika, t. y. einant valstybės tarnybos pareigas, kurios įpareigoja atitinkamai elgtis ir su padarytu nusikaltimu negali būti suderinamos. Jis padarė nusikalstamą veiką nebūdamas valstybės tarnautojas, neatlikdamas viešojo administravimo funkcijų, todėl ir šia nutartimi neturėtų būti grindžiamas teismo sprendimas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 131–133) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas numatė alternatyvius neatitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimams pagrindus (Valstybės tarnybos įstatymo 31 str. 1 d.). Įstatymu nustatyti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai taikomi bet kuriam asmeniui – ir siekiančiam tapti valstybės tarnautoju, ir einančiam valstybės tarnautojo pareigas, todėl apelianto teiginiai, jog įstatymo nuostatos jam negalėjo būti taikomos, kadangi nusikalstamas veikas jis padarė tuo metu, kai nebuvo valstybės tarnautoju, yra atmestini.

2. Iš teismų gauti nuosprendžiai ir nutartys yra pakankami ir tinkami duomenys padaryti išvadą, jog apeliantas yra asmuo, neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų, todėl atmestini priešingi apelianto teiginiai.

3. Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra pateikta korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos sąvoka, kuri apima ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą. Atmestini apelianto teiginiai, jog jo padaryta viena iš nusikalstamų veikų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nepriskirtina prie korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, dėl kurių padarymo jis yra pripažintas kaltu, ir jog teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo materialinės teisės normos – Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto – išaiškinimu.

4. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindai. Pareiškėjas yra atleistas iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punktą, nustačius, kad turi teistumą nuo 2011 m. sausio 21 d., teismo nuosprendžiu pripažinus kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, taip pat konstatavus, kad nusikalstama veika padaryta žala valstybei, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 4 punktu toks asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigų, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 3 dalį darbdavys privalėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. P-340 matyti, kad pareiškėjas buvo atleistas iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos teritorinio padalinio vedėjo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punktą. Faktiniu jo atleidimo iš užimamų pareigų pagrindu buvo byloje neginčijama aplinkybė, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžiu, kuris kartu su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi buvo pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, buvo nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (už neteisingų duomenų apie pajamas pateikimą) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą apskaitos tvarkymą).

Iš pareiškėjo paminėto atleidimo iš pareigų metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punkto (nuo 2011-07-01 įsigaliojusi 2011-04-28 įstatymo Nr. XI-1369 redakcija) matyti, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo padaro išvadą, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų.

Kolegija pažymi, kad nurodyta materialinės teisės norma yra sietina su asmens (valstybės tarnautojo) nepriekaištingos reputacijos netekimu, todėl ši teisės norma yra taikytina kartu su Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsniu (nuo 2011-07-01 įsigaliojusi 2011-04-28 įstatymo Nr. XI-1369 redakcija), kuriame yra pateikta valstybės tarnautojo nepriekaištingos reputacijos praradimo samprata. Pagal nagrinėjamai bylai aktualų šio straipsnio 1 dalies 4 punktą, asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą.

Kaip pasakyta aukščiau, pareiškėjo atžvilgiu priimtas nuosprendis (nuosprendžio dalis dėl pareiškėjo nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį) buvo įsitesėjęs nuo 2011 m. sausio 21 d., kai apeliacinės instancijos teismas - Panevėžio apygardos teismas - 2011 m. sausio 21 d. nutartimi šią nuosprendžio dalį buvo palikęs nepakeistą. Šios nuosprendžio dalies teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtinti paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi. Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjo pripažinimo kaltu procedūra BPK nustatyta tvarka pasibaigė 2011 m. rugsėjo 20 d.

Šis pareiškėjo teistumas yra neišnykęs ir nepanaikintas. Todėl atsakovas turėjo teisę ir pagrindą taikyti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punktą ir pagal jį atleisti pareiškėją iš jo užimamų pareigų.

Atsakydama į pareiškėjo argumentą apeliaciniame skunde, jog paminėta nusikalstoma veika jo buvo padaryta jam nebūnant valstybės tarnautoju, kolegija pažymi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo požiūriu ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė nėra bylai reikšminga, nes šiose teisės normose aprašytam teistumui yra taikomi tik galiojimo laike kriterijai (teistumo buvimas iki jo išnykimo arba panaikinimo). Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl, pareiškėjo manymu, neteisingo materialinės teisės normos aiškinimo ir pritaikymo byloje nagrinėjamai situacijai kolegijos pripažintini nepagrįstais dėl aukščiau nurodyto faktinių bylos aplinkybių atitikimo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punkte aprašytai situacijai.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis