2023-02-13 Nr. CB-1254-2-68-3-43962-2014-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-674

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43962-2014-0

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2023 m. vasario 3 d. paduotu atsakovės S. O. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą atmesti atsakovės priešieškinį dėl jos pripažinimo šeimos nariu ir įpareigojimo savivaldybę sudaryti buto nuomos sutartį.

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą, bei priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015 dalį dėl 2001 m. gegužės 29 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 79 nutraukimo, kuri buvo sudaryta tarp H. O. ir Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo, ir S. O. iškeldinimo su jai priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, ir dėl šios dalies ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atmesti bei patenkinti S. O. priešieškinį.

Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais kasacijos pagrindais – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovės paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atnaujinę procesą užbaigtoje civilinėje byloje, nepagrįstai nagrinėjo naujas bylos aplinkybes (kurios nebuvo prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrindas), tokie teismų veiksmai prieštarauja CPK 370 straipsnio 4 daliai. Teismai peržengė bylos nagrinėjimo ribas, pasisakydami apie naujas aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos ir negalėjo būti žinomos priimant teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimą už akių, ir kurios nebuvo bylos nagrinėjimo atnaujinimo pagrindas, t. y. nurodė, kad esminis atsakovės iškeldinimo iš ginčo būsto pagrindas - atsakovės pasyvumas nesiekiant pratęsti nuomos sutartinių teisinių santykių laikotarpiu nuo pilnametystės sukakimo (2014 m. liepos 2 d.) iki 2019 m. pabaigos, kai buvo pateiktas pirminis prašymas dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo. Teismai, atsižvelgdami į bylos nagrinėjimo atnaujinimo institutą, privalėjo nagrinėti tik laikotarpį nuo 2014 m. liepos 2 d. (atsakovės pilnametystės sukakimo) iki 2014 m. gruodžio 12 d. (ieškinio pateikimo dienos), t. y. spręsti, ar vos 5 mėnesių laikotarpis, per kuri atsakovė nesikreipė į ieškovą dėl būsto nuomos sutarties sudarymo, yra pagrindas iškeldinti pilnametę moksleivę iš būsto.

2. CK 6.602 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Įstatymas nenustato termino, per kurį turi būti sudaryta nauja nuomos sutartis ar pateiktas prašymas dėl nuomos sutarties sudarymo. Ieškovė buvo laiku informuota apie pagrindinio nuomininko H. O. mirtį, kitu atveju ieškovas nebūtų siuntęs pranešimų vienam iš mirusiojo šeimos narių - buvusiai sutuoktinei T. O., dėl nuomos sutarties sudarymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė yra teisėtai iškeldinta iš būsto CK 6.602 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsakovė buvo iškeldinta tik dėl tos priežasties, jog ji per penkis mėnesius nesikreipė į ieškovę dėl nuomos sutarties sudarymo/pratęsimo, nors joks įstatymas nenustato termino, per kurį sutartis turi būti sudaryta ar pateiktas prašymas dėl nuomos sutarties sudarymo, o teismų vertinamas penkių mėnesių laikotarpis, per kurį nebuvo atlikti teismų nurodyti veiksmai, dėl ko asmuo buvo iškeldintas, yra akivaizdžiai nereikšmingas ir negalintis sudaryti tokių teisinių pasekmių, kaip asmens iškeldinimas iš būsto, ypatingai atsižvelgiant į tai, jog ieškovė bene dešimt metų ignoravo situaciją, jog šeima gyveno būste nesudariusi nuomos sutarties.

3. EŽTT praktikoje laikoma, ar atitinkama asmens gyvenamoji vieta gali būti laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, priklauso nuo individualių bylos aplinkybių ir nuo to, ar egzistuoja asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su konkrečia vieta (žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141; 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; McKay-Kopecka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 45320/99; Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206- 207). Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinybei priimti asmens nenaudai griežčiausią priemonę - iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2012). Atsakovė ginčo būste gyvena nuo pat gimimo, t. y. iki 2015 m. vasario 20 d. sprendimo už akių priėmimo dienos. Atsakovė būste buvo pragyvenusi aštuoniolika metų. EŽTT, vertindamas netgi mažesnę pareiškėjų gyvenimo trukmę ginčo patalpose, konstatavo, jog asmuo, tiek laiko (daugiau nei 10 metų) gyvendamas ginčo patalpose, su jomis sukūrė pakankamus ir nuolatinius ryšius, kad jas būtų galima laikyti asmens būstu ir, remiantis Konvencijos 8 straipsniu, būtų ginama jo teisė į būsto neliečiamybę (žr., pvz., Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Y. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10).

4. Apeliacinės instancijos nutartyje nurodytas argumentas, jog „ <... > pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą - jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantė, jau būdamas pilnametė, nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, visiškai nesidomėjo gyvenamojo buto teisiniu statusu ir negynė savo interesų, susijusių su vienu pagrindinių asmens poreikių, t. y. gyvenamosios vietos poreikiu“, prieštarauja būtent protingumo principui - teismas, iš esmės, nurodo, jog atsakovei vos sulaukus pilnametystės, jai dar besimokant mokykloje, esant visiškai priklausomai nuo vienintelės įstatyminės atstovės - motinos - ji privalėjo aiškintis, kokiu pagrindu gyvena būste, su kuriuo iš tėvų buvo ar yra sudaryta nuomos sutartis, kas yra būsto teisėtas savininkas, nors atsakovė ginčo būste jau buvo pragyvenusi aštuoniolika metų, niekada nėra gavusi jokių pranešimų iš būsto savininko apie būtinybę sudaryti nuomos sutartį ar išsikelti iš būsto.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti atsakovei S. O. 105 Eur (vieną šimtą penkis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą 2023 m. sausio 31 d. AB Lietuvos pašto Kauno 44-ajame pašte.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas