2023-05-10 Nr. AB-10039-3-61-3-00198-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1701-415/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00198-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1.; 9.2.; 9.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. S. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. S. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 22S166895 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. Departamentas Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

2.2. Pareiškėjas nurodė, kad jo kilmės šalyje yra nepakeliamai sunkios ekonominės sąlygos, jis neturi galimybės užsidirbti pragyvenimui, yra persekiojamas tiek privačių asmenų, tiek valstybinių teisėsaugos institucijų dėl susidariusių įsiskolinimų. Be to, jau atvykus į Lietuvą, pareiškėjas nušalo vienos kojos pėdą, kuri pradėjo gangrenuoti ir buvo amputuota, todėl jam yra reikalinga nuolatinė medicininė priežiūra, kuri kilmės valstybėje nebus suteikta.

2.3. Migracijos departamentas neteisingai identifikavo pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis kreipėsi prašydamas prieglobsčio, pernelyg akcentavo tai, kad pareiškėjas siekia geresnio gyvenimo ir didesnio uždarbio, tačiau tinkamai neįvertinti liko pagrindiniai prieglobsčio prašymo argumentai – baimė grįžti į kilmės valstybę, kurioje jis yra persekiojamas privačių asmenų dėl tariamos skolos, o taip pat ir teisėsaugos institucijų, jam yra grasinama įkalinimu, jei šis grįš į (duomenys neskelbtini).

2.4. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas paviršutiniškai ir neišsamiai, aptarta tik dalis pareiškėjo nurodytų argumentų, kodėl jis siekia prieglobsčio, nėra pagrindo sutikti su išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys (prasta finansinė padėtis, noras rasti darbą), nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiojimo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui gresia, grėsė ar grės individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Anot atsakovo, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Migracijos departamentas teigė, jog prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

5. Atsakovo teigimu, pareiškėjas negrindė savo prieglobsčio prašymo aplinkybėmis, kad kilmės valstybė prieš jį naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų skunde nurodytus teiginius, kad jis patirtų privačių asmenų ir valstybės institucijų persekiojimą dėl esamo įsiskolinimo, Migracijos departamentas taip pat nerado jo pasakojimą patvirtinančių įrodymų, nes išnagrinėjus kilmės valstybės informaciją buvo nustatyta, kad didelė dalis (duomenys neskelbtini) piliečių susiduria su sudėtinga ekonomine padėtimi. Migracijos departamentas atliko vertinimą, ar išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, nebūtų pažeidžiamos jo teisės.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo sveikatos būklė nesąlygoja papildomos apsaugos jam suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu būtinybės.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies. Teismas pakeitė Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 22S166895 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti A. B. S. G. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi A. B. S. G. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

8.1. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 28 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

8.2. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 28 d. bei 2022 m. gruodžio 14 d. vykusių apklausų metu nurodė, jog jo paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje. Politinei partijai nepriklauso. Prašo prieglobsčio, nes nori pagerinti savo gyvenimą, pradėti naują darbą ir sukurti naują šeimą. Nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jis negali gyventi pilnaverčio gyvenimo dėl mažo atlyginimo. Paaiškino, jog turėjo smulkų verslą (pardavinėjo drabužius), tačiau dirbo nuostolingai. Uždaręs savo parduotuvę, jis pradėjo dirbti vairuotoju, tačiau gaunamos pajamos buvo per mažos grąžinti skolą ir padengti gyvenimo išlaidas. Vertino, jog neįmanoma reikalauti savo teisių, kartu nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jam jokie pavojai negrėsė. Iš kilmės valstybės išvyko 2022 m. spalio 18 d. Iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu nuskrido į Rusiją, iš ten po savaitės nuvažiavo į Baltarusiją, kur dvi paras gyveno bute ir vėliau vyko į mišką, siekdamas pasiekti bet kurią Europos šalį. Kelionėje Baltarusijos miškais naudojo navigaciją, tačiau pasiklydo ir atvyko į Lietuvą, nors nesuprato, jog yra Lietuvoje. Apie 7-8 paras praleido miškuose. Visi turėti asmens dokumentai buvo paimti Baltarusijos pareigūnų. Kelionės metu suprato, jog nušalo kojas. Įleidus pareiškėją į Lietuvos teritoriją buvo pradėtas gydymas. Nors vieną pėdą teko amputuoti, šiuo metu sveikatos būklė geresnė, jis gali vaikščioti.

8.3. Atsakovas Sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

9. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog į bylą pateikti duomenys įrodo, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo pasakojimo aplinkybes apie jam gresiančią atsakomybę kilmės šalyje, nurodė, kad apklausos metu pats pareiškėjas patvirtino, kad jis nėra už nieką paieškomas savo kilmės šalyje. O teismo posėdžio metu savo paaiškinimų patvirtinimui pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė. Teismas vertino, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas išskirtinai prasta finansine padėtimi kilmės šalyje (dideli mokesčiai, mažos pajamos, neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai (skola), brangus pragyvenimas) bei bendru nepasitenkinimu žmogaus teisių padėtimi (duomenys neskelbtini). Taip pat iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, jog prieglobsčio prašytojas savo prastos ekonominės padėties nesieja su nei viena iš penkių (rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar dėl politiniai įsitikinimai) konvencinių priežasčių, pats pažymėdamas, jog (duomenys neskelbtini) pragyvenimas yra brangus, prasta gyvenimo kokybė, žmonės labai sunkiai gyvena, kas parodo, jog su panašiais finansiniais sunkumais susiduria ir visi kiti (duomenys neskelbtini) piliečiai, ne tik pareiškėjas.

10. Teismas pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Nagrinėjamu atveju prieglobsčio prašytojas neįvardijo tokio pobūdžio incidentų, kurių metu buvo pažeistos jo žmogaus teisės. Jo pasakojimo detalės apie kylančią grėsmę patekti į (duomenys neskelbtini) kalėjimą niekaip nepagrįstos ir nebuvo atsakovui nurodytos prieglobsčio prašymo pateikimo metu. Įvertinus kilmės valstybės informaciją bei prieglobsčio prašytojo bendro pobūdžio teiginius apie pažeidžiamas žmogaus teises (duomenys neskelbtini), nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog prieglobsčio prašytojo individualios aplinkybės sąlygotų jo persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. O nagrinėjamu atveju, pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį, be kita ko, grindžiamas grėsme, susijusia su galimu persekiojimu. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo pasakojimo turinį, pagrįstai jį įvertino kaip turintį rimtų trūkumų, todėl pasakojimui nebuvo taikytas abejonės privilegijos principas ir jis nelaikomas pagrįstu įrodymais.

11. Teismas pažymėjo, jog apklausos metu prieglobsčio prašytojas nurodė, jog yra įsiskolinęs tiekėjams (duomenys neskelbtini) (7 628 Eur), tačiau vėliau nurodė, jog pareigūnai ir mokesčių darbuotojai elgiasi labai agresyviai, teismo posėdžio metu vėl pakeitė savo pasakojimo istoriją, pateikdamas versiją apie jam kylančią grėsmę dėl sukelto eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus. Taigi, lieka neaišku, kas iš tiesų jam kelią grėsmę, ar pareigūnai bei mokesčių darbuotojai, ar tiekėjai, kuriems jis skolingas, ar valstybės institucijos dėl jam tenkančios atsakomybės padarius galimai nusikalstamą veiką. Pareiškėjas nesuteikė detalios informacijos, nepateikė jokių įrodymų ir tokiu būdu, pagrįstai iš pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, kad jo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, Migracijos departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo pasakojimai buvo be konkrečių detalių, tikslumo, pasakojime nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia.

12. Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat vertino, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Teismas, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo sveikatos būklės, susijusios su pėdų nušalimu, amputacija ir gydymu, bendra sveikatos būkle, sutiko su atsakovo išvadomis, jog nėra nustatyta individualių aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą, jog ateityje pareiškėjui sveikatos apsauga nebus teikiama, be to, nesant duomenų, kad jo būklė yra sunki, pavojinga ar artima mirčiai, taip pat, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jo būklė gerokai, staiga ir nepataisomai pablogės, dėl ko jam kils didelių kančių arba kur kas sumažės tikėtina gyvenimo trukmė, nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje dėl sveikatos būklės jam grėstų veiksmai, pažeidžiantys Konvencijos 3 straipsnį. Kartu teismas pažymėjo, jog pats pareiškėjas apklausų metu nurodė, jog sveikatos situacija gerėja, geba vaikščioti be pagalbinių priemonių. Taigi, teismo vertinimu, prieglobsčio prašytojo sveikatos būklė nesąlygoja papildomos apsaugos jam suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

14. Teismas vertino, kad vadovaujantis Įstatymo normomis ir Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti per ilgi laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, todėl tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, sumažindamas aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeisdamas ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos aiškintis ir tikslinti aplinkybes, kilus abejonių ar netikslumų dėl prieglobsčio prašytojo pasakojimo. Visi neaiškumai turi būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai, o ne paneigti jo pasakojimą dėl persekiojimo kilmės valstybėje pagrįstumo. Sprendime nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų klaidinęs tyrimą ar tyrimo metu būtų teikęs prieštaringus parodymus, todėl atsakovas ir teismas prieglobsčio prašymo motyvus vertino netinkamai.

16.2. Teismas nevertino pagrįstos tikimybės patirti pareiškėjo persekiojimą dėl įsiskolinimų bei padaryto autoįvykio.

16.3. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau jas teismas netinkamai kvalifikavo, aktualią kilmės valstybės informaciją vertino atsietai nuo pareiškėjo pasakojimo.

16.4. Pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo, kad grįžęs į kilmės valstybę bus persekiojamas dėl autoįvykio, kurio metu žuvo žmogus, ir dėl susidariusių įsiskolinimų. Šios priežastys turi būti pripažintos pakankamu pagrindu papildomos apsaugos suteikimui.

16.5. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo sveikatos būklė gerėja nereiškia, jog ji negali esmingai pablogėti.

17. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

18. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

19. Atsakovas pažymi, kad prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį išskirtinai buvo grindžiamas prasta finansine padėtimi (aukšti mokesčiai, mažos pajamos, neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai ((duomenys neskelbtini)skola), brangus pragyvenimas) bei bendras nepasitenkinimas žmogaus teisių padėtimi (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojas savo prastos ekonominės padėties nesiejo su nei viena iš penkių (rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) konvencinių priežasčių ir pats pažymėjo, jog „(duomenys neskelbtini) gyvenimas yra brangus ir prastas, žmonės labai sunkiai ten gyvena“. Taigi, pareiškėjas nenurodė, kad sunkumais susiduria išskirtinai jis, o nurodė, jog su panašiais finansiniais sunkumais susiduria ir kiti (duomenys neskelbtini) piliečiai. Dar daugiau, pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė: „man jokie pavojai negrėsė“. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojas susidurtų su visuomenės diskriminacija ir izoliacija, prilygstančia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

20. Atsakovo teigimu, byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog ateityje pareiškėjui nebus teikiama sveikatos apsauga taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo būklė artima mirčiai ar kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jo būklė gerokai, staiga ir nepataisomai pablogės, dėl ko jam kils didelių kančių arba kur kas sumažės tikėtina gyvenimo trukmė, nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje dėl ligos jam grėstų veiksmai, pažeidžiantys Konvencijos 3 straipsnį. Taigi, pareiškėjo sveikatos būklė nesąlygoja papildomos apsaugos jam suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu būtinybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pagrįstai buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau teismas sprendė, kad Departamentas nesant išimtinių aplinkybių nustatė neproporcingus terminus uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes, todėl minėtus terminus, skaičiuojamus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki dvejų metų.

23. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir jį patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

24. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

26. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

27. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

28. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

29. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

30. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

31. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė prastomis ekonominėmis gyvenimo sąlygomis kilmės valstybėje, t. y. mažu atlyginimu, dideliais mokesčiais, brangiu pragyvenimo lygiu. Nurodė, kad pardavinėjo drabužius, tačiau dirbo nuostolingai, įsiskolino tiekėjams.

33. Nors skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje yra persekiojamas tiek privačių asmenų, tiek valstybinių teisėsaugos institucijų dėl susidariusių įsiskolinimų, tačiau Departamento Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nurodė, jog jokie pavojai jam negrėsė, taip pat nurodė, kad kilmės šalyje nebuvo teistas ar ieškomas policijos. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė visiškai naują aplinkybę, kurios nebuvo nurodęs prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, t. y. paaiškino, kad bijo grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Pagrįsdamas šią baimę pareiškėjas taip pat nebuvo nuoseklus, iš pradžių nurodė, kad bijo, jog bus pasodintas į kalėjimą, vėliau nurodė, kad bijo (duomenys neskelbtini), kuris nori pareiškėją nužudyti.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia nuostatą, kad tuo atveju, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies taikymui turi būti tenkinamos visos šioje teisės normoje įtvirtintos sąlygos: 1) prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; 2) pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; 3) prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, akivaizdu, kad jie yra netikslūs, nedetalūs, nenuoseklūs, prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais.

35. Kita vertus, taip pat akcentuotina, kad pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojui kyla visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl „konvencinių“ priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų. Nagrinėjamu atveju Departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas savo prastos ekonominės padėties nesiejo nei su viena iš nurodytų priežasčių (pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvenimas yra brangus ir prastas, žmonės labai sunkiai ten gyvena), kas parodo, kad su panašiais sunkumais susiduria ir kiti (duomenys neskelbtini) piliečiai. Byloje nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) institucijos ar valdžios įgaliojimus turintys asmenys tikslingai pablogino individualią pareiškėjo finansinę padėtį dėl individualių asmens aplinkybių, susijusių su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymo negrindžia baime patirti persekiojimą kilmės valstybėje dėl savo rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

36. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymas suteikti pabėgėlio statusą, tačiau pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento pateiktu šių aplinkybių vertinimu, pareiškėjas taip pat nurodo, jog negali grįžti į kilmės valstybę dėl savo sveikatos būklės.

37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

38. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas priėjo prie bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstų išvadų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su ginčo dalyku.

39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi EŽTT praktika prieglobsčio prašymų dėl sveikatos būklės bylose, kuriose konstatuojama, jog asmens išsiuntimas į kilmės valstybę, kur jam galimai bus suteikiamos prastesnės kokybės medicininės paslaugos, reikštų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Tokiomis aplinkybėmis įvardijama situacija, kai asmuo yra itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai, kilmės valstybėje nebus garantuojama slauga ar medicininė priežiūra, o jo šeimos nariai nenori arba negali asmeniu pasirūpinti, ar užtikrinti pagrindinių poreikių (maistas, būstas ir pan.) (žr. pvz., 2008 m. gegužės 27 d. sprendimą byloje N. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr.26565/05).

40. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, Departamento surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) sveikatos apsaugos sistemą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikatos būklė yra sunki, pavojinga ar artima mirčiai, taip pat, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jo būklė gerokai, staiga ir nepataisomai pablogės, dėl ko jam kils didelių kančių arba kur kas sumažės tikėtina gyvenimo trukmė, nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje dėl sveikatos būklės jam grėstų veiksmai, pažeidžiantys EŽTK 3 straipsnį.

41. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis